literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7

Ar jau matėte poetą, kuris pozuoja pritūpęs ties ant grindų išdėliotais eilėraščių lapais? Feisbuke pasitaiko tokių nuotraukų. Taip jie skaitytojams ir kolegoms išduoda, kad rengia naują knygą. Taip pat – kad jiems rūpi, kaip atskiri tekstai joje išsidėstys, kokios gijos ir sumanymas juos vienys. O pažinčiai su poezija nepakanka tiesiog vieno eilėraščio – apie kūrybą tenka spręsti pagal knygos visumą.

Poezijoje mėgstama kalbėti apie krizės įveikimą, sveikimą iš traumų, dvasines keliones. Mąstoma pasakojimu ir tai turi įtakos knygos struktūrai: neretai jai būdinga vidinė dramaturgija, kuri perteikia problemą kaip procesą. Nevengiama atskleisti visą krizės įveikimo kelią, jį rodyti kaip šakotą pasakojimą, turintį įvairių tikslų. Mums tenka spręsti, kiek tai įtaigu, padeda ar kliudo suprasti poezijos sumanymą ir atskirus tekstus.

Poetės Greta Ambrazaitė, Kristina Tamulevičiūtė ir Ieva Rudžianskaitė naujas knygas taip pat sudarė kaip jautrius pasakojimus. Taigi šįkart aptardama jų poeziją atsižvelgsiu ir į tai. Ar tikrai skaitydami esame kviečiami keliauti drauge?

Greta Ambrazaitė. Adela: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p.

Gretos Ambrazaitės „Adela“ – viena ambicingiausių pastarųjų metų poezijos knygų. Apie jos užmojį ir koncepciją jau nemažai kalbėta. Man pasirodė įdomu „Adelą“ skaityti kaip gijimo knygą. Ji turi pagrindą – joje nemažai užuominų apie negimusį kūdikį, kalbama ir apie skausmą, pažeidžiamumą, kai tenka iš savęs išeiti, įveikti tam tikrą kelią, kad laimingai į save sugrįžtum.

Gana įprasta, kad poezijoje pasakojimai apie krizės patirtį būna išpažintinio pobūdžio. G. Ambrazaitės „Adeloje“ ši problematika perteikiama kitaip. Traumą poetė sublimuoja į kultūrą, tad asmeniškai patirčiai nori suteikti dimensijų – išplečia santykiu su gimine ir amžinesniu rūpesčiu dėl žmonijos tragedijų (tremties, Holokausto, karų). Jų traktuotė ganėtinai literatūriška (pavyzdžiui, taisyklingi eilėraščiai apie Antrąjį pasaulinį karą), kuriamas atskiras meninis pasaulis, kuriame pasitikima kultūros transformuojančia galia.

Dviejų dalių eilėraštis „Adela Różewicz“ ir yra tokio metodo išklotinė. Nesutikta proprosenelė pristatoma kaip biografinė figūra, leidžianti priartėti prie pirminio šaltinio, naudojamo geriau pažinti giminės medį, apmąstyti žmogų istorijoje, kolektyvines traumas. Taip pat ji virsta poetine funkcija – iliustruojama senoje nuotraukoje, bet perteikiama kaip holograma, kurią galima tikslingai išskaidyti motyvais. Kadangi tai konstruktas, nenuostabu, kad knygoje svarbią vietą užima vaizduotės kuriami ryšiai, ciklai, istorijas galima ardyti į dalis ir vėl sudėlioti (kaip žmogaus pavidalą ketvirtame skyriuje). Kita eilėraščio sąsaja su bendrapavardžiu lenkų poezijos modernintoju Tadeuszu Różewicziumi giminiška nebent literatūriškai – rodo ryšį su pokatastrofizmo kryptimi, kurios jam po karo prireikė naujai poezijos kalbai. „Adeloje“ poetė sau taip pat kelia aukštus standartus – išbandomi skirtingi poezijos stiliai, atspindintys periodiškumą, ieškojimus, įtampas.

Abi sąsajos yra priemonė apibrėžti esminę „Adelos“ ašį – kalbančią kūrėją (motiną ir poetę), kuriai „dilgčioja / po oda inkrustacijos“ (p. 23) ir kuriai tenka dorotis su padariniais, mokytis kurti ir būti. Poetė apmąsto moterį kaip kūnišką tarpininkę gyvybės ir įtakų grandinėje. Įtaką esame pratę laikyti produktyvia, o G. Ambrazaitė primena, kad su istorijomis paveldimi ir negatyvūs, nevienareikšmiai jų aspektai (tarkime, nekaltas vaiko žaidimas akmenėliais siejasi su senelio kartos antisemitiniu prietaru). Atmintis veikia dabartį (gyjama apmąstant), o jos problematiką sustiprina motinystė („neiškyla įkvėpti joks vaisius“, p. 17). Įtaka visoje knygoje vykusiai gretinama ir su vandeniu – simboliniu atminties ir gyvasties šaltiniu, iš kurio užsimezga nauja gyvybė ir kuris būtinas funkcionuoti.

Nors „Adela“ yra tiršta temų, eilėraščių technikų, ją skaityti nebuvo sudėtinga. Bent mane G. Ambrazaitės poezija jaudina – pirmiausia skatina jausti, o paskui susimąstyti. Iš dalies tai lemia sukurta tekstų nuotaika, talpi estetika. Panašiai veikia Antano A. Jonyno poezija, su kuria G. Ambrazaitės kūrybą norisi gretinti neatsitiktinai: nors poetas ironiškesnis melancholikas, lengva intonacija pridengia erudiciją. Jiems abiem būdinga eilėraštį versti potyriu, geisti išgyvenimų apčiuopiamumo kalba, o ne galutinio žinojimo. Asmeniškumas „Adeloje“ svarbus, reiškiasi neapkraudamas biografija, tačiau intymiai – kaip įgarsintas mąstymas, kuris nepraranda jautrumo ir empatijos smulkiuose dalykuose. Todėl net taip keistai pagalvojau: būsena yra talpi erdvė išlavintai minčiai. Tai šiek tiek paradoksalu, nes G. Ambrazaitė linkusi tekstuose mėtyti „užuominas / besikėsinančias pasakyti / tau / apie mane / tiesą“ (p. 27; plg. „ieškok kontrabandos // karčios tiesos“, p. 69). Panašios frazės atspindi jos poezijai būdingą fatalizmą. Jį prasmingai sustiprina tragizmas dėl eilėraščiuose užuominomis perteiktos netekties. Tačiau įvaizdžių lygmenyje fatalizmas vietomis atrodė perdėtas – lyg siūlytum arseno liūdesiui malšinti ar vaizduotum XIX a. poeto kraują „Rimuotame asemiškame eilėraštyje…“.

G. Ambrazaitės „Adela“ išsiskiria orumu. Čia oriai pakeliami nuopuoliai, oriai aiškinamasi, oriai suvokiamas pažeidžiamumas. Šioje šviesoje matoma įveikta „liga“ kaip šiaurės pašvaistė (eil. „kaip išsisklaido liga“). Orumą palaiko estetizmas, kuriuo ne tik norima perteikti skaudų grožį, bet ir giliau jį suvokti. Inkrustacija – tipinis didingas įvaizdis, dėl kurio net žaizdas galima nešiotis kaip talismaną, prireikus rodyti kaip laimėjimą ir dailų objektą. Taip sakydama neturiu omeny, kad poetė rašo tuščiai – fatalizmo paliestoje G. Ambrazaitės poezijoje tai svarbi savimonės dalis. Dėl to kančia nebus žeminanti, o patirtis taps brangi.

Kristina Tamulevičiūtė. Gyvybė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p.

Pirmoji vertėjos, eseistės, prozininkės Kristinos Tamulevičiūtės poezijos knyga „Gyvybė“ artima G. Ambrazaitės „Adelai“. Joje taip pat labai svarbi moters gyvybės, kolektyvinės traumos ir jų įtakų problema. Šioje knygoje tai nagrinėjama lokaliau: apsiribojama atsiminimais apie gimines iš mirusio kaimo, kaip jų tragedijos paženklina ateities kartas. Poetės tekstus vienija terapinės, sąmoningumo ugdymosi paskatos – bandoma priimti savo pažeistą tapatumą ir suvokti savitumą.

Su šiuo tikslu susiję išskirtiniai K. Tamulevičiūtės kalbančios subjektės bruožai. Tai – laumiškos prigimties moteris (mylimoji ir motina), pajėgi jausti kitų gyvenimus, mirtį, taip pat esanti gamtos dalimi. Lietuvių kultūroje laumė yra ambivalentiška būtybė, kuri gali burtais kenkti, padėti, teisėjauti. K. Tamulevičiūtės poezijoje laumiškumas suvokiamas kaip pozityvi vidinė savybė, reiškianti savimonės įgalinimą – subjektė neįprasta, bet tuo galinga, kurianti iš meilės. Būti gamtos pasaulio dalimi jai tolygu būti išvien su gyvybe. Tad ir veidrodis, juodas upės dugnas, liūnai kaip skaityklos – viliojanti, savaip jauki susitaikymo su savimi sfera („Kai sulauksiu 35-erių, įsiversiu auskarą į bambą, nes / jau nebegimdysiu. / Nusipirksiu krosinį motociklą, ir visi miškai bus / mano. Pelkės irgi“, p. 53). Negandos, savižudybės, priklausomybės giminės linijoje galėtų lemti perduotą „blogą kraują“, tačiau šitai interpretuojama nebent kaip pražūtinga galia jai pačiai.

Įdomu, kad šiandien dažnai girdime, jog žmogus – savo likimo kalvis, o K. Tamulevičiūtės poezijoje atgyja neįprastas tikėjimas lemties pirštu. Toks kolektyvinis žinojimas pajungiamas individualiam gyvenimui. Visoje „Gyvybėje“ daug motyvuoto antgamtiškumo, tam tikro įtampos variklio: ko negali paaiškinti, paliekama protėvių prietarų, užkalbėjimų sričiai (dukrą nužiūrinti kaimynė, kūdikio laukimo užkalbėjimai). Dalis tekstų skirti kurti nuotaikai, įsimena paslaptinga atmosfera (pavyzdžiui, miestas apibūdinamas per puvimo kvapus, kurie įsigeria į mergaitės sriubą, p. 32), o poezijos kalboje taip pat aptiktume sakmiškų intonacijų – sukuriamas įspūdis, kad visa vyksta dabar, bet gali būti ir neatmenamais laikais („vėjas plaukuos įsisuk / o tada tai bus / o tada tai bus“, p. 8).

Knygoje svarbiausia – lemties sukamas gyvybės ratas. Dėl to atrodo vykusiai suteikta žiedinė kompozicija – nuo vaikystės iki dukros žvilgsnio, nukreipto į motiną, taip pat vyksta vidinė knygos motyvų apykaita. Įgyvendinamas sumanymas – atskleisti, kad būti traumų, netekčių ženkliname rate yra neišvengiama, išsiveržti galbūt (ne)pajėgs ir būsimos giminės kartos. Laumės rankose – tik sava lemtis. Kad pajustume „užburto rato“ principą, knygą siūloma skaityti porą kartų. Toks sprendimas pasiteisina: ją įprasmina rišamoji motinystės linija, primenama, kad atmintis visada susijusi su dabartimi, o ne su prisimenamu laiku. Šia linkme veikia ir tekstai, kuriuose aprašomi statiški vaizdai iš praeities: juos atgaivina žinojimas apie skausmą, psichologinis dėmuo „pridengtas“ (skyrius „Šaknys“).

K. Tamulevičiūtės „Gyvybė“ – išties vientisa, prasmingos kompozicijos knyga. Tačiau, atsiejus atskirus tekstus nuo visumos, bent jau man ši poezija pasirodė nelabai įtaigi, siauroka. Čia pasitikima egzotika (kai negali paaiškinti lemties piršto, sakmės logika), išsisakymu. Anotacijoje „Gyvybė“ intriguoja naujomis temomis – postresiniu sindromu, persileidimu, sąsajomis su lietuvių tautos patirtimis (okupacija, tremtis), kurias daugelio šeimų istorijose galime laikyti įvairių destruktyvių veiksnių kaltininkėmis. Pastaroji tema tekstuose neišsprūsta iš biografijos revizijos, nes turinio plotis nebūtinai sąveikauja su turiningumu. Žinoma, džiugina, kad poezijoje tematiškai įvairėja, bet skaitydama tikiuosi ir įdomesnių interpretacijų. Bent man „Gyvybė“ yra atvejis, kai knygą, kuriai svarbi terapijos funkcija, pakelia vykusi koncepcija. Apskritai šis rašytojos poezijos debiutas klusniai įsiterpia tarp knygų, kuriose siekiama mažinti atminties duobių, jas pastebėti, kad galėtume prasmingai permąstyti, akcentuodami ir psichinės sveikatos problemas. Tai poezija, kuriai rūpi gręžtis į šviesą.

Ieva Rudžianskaitė. Tryliktasis mėnuo: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2023. – 100 p.

Nauja Ievos Rudžianskaitės knyga taip pat skirta kriziniam etapui, šįkart poetiškai pavadintam tryliktuoju mėnesiu. Jis nurodo į laikotarpį, kurio kalendoriuje nerastume, tačiau jį galima išgyventi psichologiškai. Tad ir knyga komponuojama kaip krizės pergyvenimas: ją sudaro eigą rodantys keturi skyriai, tarp jų įsiterpia ciklas „kybojimai“ – taupūs tekstai, kurie išsiskiria neapibrėžtumu, estetine žaisme. Svarbiausia knygos žymė – negatyvus, savikritiškas santykis ir religijos siūloma viltis. Krizės šaltinius galima atsekti – tai ligos, komplikuoti asmeniniai santykiai, pandemijos sukeltas nerimas dėl gyvybės vertės ir abejonės kūrybos prasme.

Iki šiol I. Rudžianskaitę įsiminiau kaip ganėtinai neutralią poetę, todėl jos kūryboje atrasti pykčio, negailestingų vertinimų buvo netikėta („ar kada pagalvojai kad esi / pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų“, p. 31; „mosikuoju kirviu / gąsdindama tą / kurį pati susikūriau“, p. 72). O kūrybos principas nepasikeitė. Šiai poezijai tinka klasikinis refleksijos apibrėžimas – filosofiškas stebėjimo ir mąstymo procesas, skirtas analizuoti reiškinius, šiuo atveju – kritiškai atsigręžiant į save. Panašiai kaip Nerijus Cibulskas, ji rašo sandarią poeziją, kurioje reiškiasi introverto sąmonė. Mano supratimu, tai stipriai veikia šių tekstų charakterį. I. Rudžianskaitės poezijoje įtampa kyla iš pasyvios pozicijos, mikroįvykių, statiškų vaizdinių (pavyzdžiui, stebima vaisių pardavėja, spindulys ant fortepijono). Jie interpretuojami kaip simboliški ženklai, kurių prasmę reikia iškelti. Refleksiją poetė linkusi sieti su vaizdo estetika, juslėmis, religija, iš jų dermės išgauti reikšmingų suvokimų ar reginių. Tai būdinga fenomenologijai prijaučiančiam mąstymui.

Tokio pobūdžio poezijai ne be pagrindo kyla grėsmė, kad ją palaikys introvertiška. Kitaip tariant, nepakankamai komunikabilia, uždara. Tarkime, N. Cibulsko poezija ne kartą kritikuota dėl tuščių „ornamentų skraisčių“. O štai I. Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ anotuojamas kaip poezija, kuri „apmąsto esminius būties klausimus, egzistencijos vertę“. Manau, knygai tai ne itin paslaugu, nes kuriama pretenzija. Sunku sutikti, kad būtent ši poezija bando išsiaiškinti ką nors universalaus, už mus „nueina“ atradimų kelią. Ji kaip tik pabrėžtinai subjektyvi – tai jos esmė ir netikėtumo sąlyga. Normalu, kad poezijoje subjektyvumą norisi pakelti į meninį lygmenį, suformuluoti ką nors nekasdieniško („niekas nenutuokė / apie sielos ėjimą kita kryptimi / lyg toji būtų / prieš eismą važiuojantis automobilis“, p. 23). Šiuo požiūriu išsiskiria trumpieji poetės tekstai.

Tryliktajame mėnesyje“ I. Rudžianskaitė taip pat leidžia save matyti pažeidžiamą, įtraukia biografinių detalių (pavyzdžiui, keliauja į poezijos skaitymus, gauna nuo svarbaus asmens gėlių, palaiko santykį su bažnyčios bendruomene, turi mokinių, patyrė kojos lūžį). Tačiau lieka įspūdis, kad kartais rašoma itin asmeniškai arba eilėraščiui atsispiriama nuo kažko asmeniško. Būtent kažko asmeniško“ – eilėraščiuose glūdi trikdantis neapibrėžtumas, dėl kurio ne visada gali jaustis prisileidžiamas: „tesugebu galvoti apie dar vieną metaforos galimybę / atsisakyti jos pasakyti kad užteks nebereikia / patikrinti faktus nuspręsti: / Tavęs nėra po to ir vėl paklausti: / kaip jautiesi? / lyg pamirščiau abstraktybę / kurią seniai apleidai“ (p. 71). Kai neaiškus probleminis pagrindas, pritrūksta ir sklandžios minties – tekstas lieka sunkiai prieinamas, tarsi susiskleidęs žiedas. Sunku įsitraukti, jei poetės kūryboje ginčas pirmiausia vyksta su savimi, gal netgi sau. Į ką tuomet poetės metodas nukreiptas? Kodėl viešas? Knygos koncepcija (pasakojimas apie krizę ir jos įveiką) nepadeda į tai atsakyti.

Introvertų tekstus verta jaukintis, tik nebūtina kiekvienu pasikliauti. Jie gali nustebinti subtiliais, o kartais vaizduotę sprogdinančiais akimirkos išgyvenimais, jautrumu estetikai. Todėl I. Rudžianskaitės eilėraščius galima skaityti nepaisant sumanytos formalios dramaturgijos. Nors „Tryliktasis mėnuo“ pasirodė klampoka knyga, man tokia poezija įdomi ne tik profesiškai (labiausiai patiko skyrius „kybojimai“ ir requiem močiutei). Galbūt kartais naudingiau, kai knygą sudaro mažiau tekstų, kai jų nespaudžia kūrybai keliami aukšti standartai (pavyzdžiui, kad ji būtų ontologiška). Iš tų pačių eilėraščių sudarytos I. Rudžianskaitės publikacijos spaudoje atrodo pakankamai tvirtai. Galite patikrinti – rekomenduoju.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.