literatūros žurnalas

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 

Baigiantis 2023-iesiems kone kartu pasirodė Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“. Skaityti šias knygas vieną po kitos nerekomenduočiau, bet negaliu neigti, kad neįsivaizduojamai skirtingų prozininkių kūriniai šįsyk turi palyginamų savybių, todėl sykiu aptart juos – pritinka: abu parašyti kūrėjų moterų; abu gan tiesmukai atstovauja skirtingoms ideologijoms bei savo trūkumais atskleidžia pavojus, kurie kyla, literatūrinius sprendimus ėmus formuoti įsivaizduojamos šiuolaikybės arba šioms priešingoms dogmoms; pagaliau juos abu galima laikyti savotišku viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų aidu. Ar šis aidas ir skamba taip, kaip autorės tikėtųsi? Dėl to galima pasiginčyti.

Gabija Grušaitė. Grybo sapnas: romanas. – Vilnius: Lapas, 2023. – 384 p.

Gabijos Grušaitės naujojo romano „Grybo sapnas“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje, 2025-aisiais ir 2051-aisiais. Laikotarpis tarp jų nevaizduojamas, tačiau ir nepaliekamas skaitytojo fantazijai: sužinome, kad per šį trumpą laiką įvykęs didelis karas, nekontroliuojamas grybo ir bakterijų darinys Kto sunaikinęs visą plastiką, o jo skaidymo proceso metu išsiskyrusios dujos paveikusios klimatą – trejus metus Žemėje trukusi žiema, mirę milijonai žmonių ir gyvūnų; tačiau esamuoju metu, t. y. 2051-aisiais, planeta apsaugota nuo klimato kaitos ir švari, visiškai išvalyta (ne be Almos, garsios mokslininkės, dėl tarptautinės karjeros apleidusios šeimą, pastangų).

Veiksmas daugiausia vyksta Neringoje. Skirtingu laiku čia atsidūrę veikėjai – Upė, jos mama, jau minėta mokslininkė Alma, išradėjas, genijus Dastinas Karteris, Ina, Inos vyras, restorano šefas Karlas, ir kt. – kiekvienas savaip ieško išėjimo iš užburto rato, kuriame juos įkalino asmeninės aplinkybės (traumos, lūkesčiai, meilė, sovietiniai tėvai, riboję lūkesčius) bei duotybės (žmogiškas netobulumas). Šių pastangų įvaizdžiu ir iš dalies įkaitu tapęs ir visas pasaulis, – tiek trumpai, atsakant į įsivaizduojamą klausimą „apie ką yra romanas?“.

Romano komunikacijoje itin išryškinama antiutopinė (ateities) paradigma ir grybas. Nežinau, ar tai yra masalas trendų ieškotojui, t. y. sąmoningas klaidinimas (nes abu dalykai dabar „ant bangos“), ar klaidingas įsitikinimas. Romanas iš tikrųjų visai ne apie tai. Idėja apie grybo kuriamą žmogaus sąmonę tėra pretekstas kalbėti apie sudėtingesnius išgyvenimus – norą ištrūkti iš asmeninių priklausomybių ir negalių, įveikti traumas, žengti pirmyn, išsivadavus iš toksiškų santykių ir palikus saugią aplinką. Tad jokiu būdu tai nėra romanas „apie grybą“ ar „kas mūsų laukia ateityje“. Tai romanas apie žmogaus aistras ir jo netobulumą, apie meilę ir, drįsčiau teigti, vaizduotę.

Dar šiek tiek į grybo temą: teorinė dalis apie grybo kuriamą žmogaus sąmonę, kuriai skirtas visas knygos skyrius („Apie grybą ir žmones“), išvystyta labai silpnai ir yra viena neįtikinamiausių romane. Toks, beje, ir Dastino Karterio, sukūrusio šią teoriją, personažas: jis lieka neišplėtotas ir, matyt, todėl greitai pradanginamas. Tačiau tai turi ir privalumų – nepavykus grybo moksliškai racionalizuoti, išryškėja jo kaip metaforos, apsakančios besiblaškantį, nelogišką, sau prieštaraujantį žmogiškumą, funkcija. Todėl pavadinimas yra itin tikslus ir kviečia skaitytoją matyti labiau perkeltinę nei tiesioginę grybo funkciją. Bet vėlgi tai daugiau kalba ne „apie grybą“, bet apie žmogų. O tai yra gerai.

Ateities pasaulio, sukurto atsižvelgiant į šiuolaikinius ekologinius trendus ir numanomas grėsmes, vaizdas gal ir būtų vertas atskirai aptarti (ypač sudomino Neringos ateityje vizija), tačiau viso romano struktūroje jis pirmiausia nurodo į žmogiškąjį mastelį – atskleidžia žmogaus tobulumo siekio iliuziškumą, kompensacinį mechanizmą ir susieja su trauma (Upės mama Alma, garsi mokslininkė ekologistė, atsidėjo savo misijai išvalyti pasaulį iš dalies ir dėl asmeninių priežasčių), o lokys, pasirodantis veikėjams kulminaciniais momentais, tampa psichologinio lūžio (įveikiamos problemos) metafora.

Tad pasikartosiu: „Grybo sapnas“ yra apie vadavimąsi iš traumos, ir knygos struktūrą bei logiką formuoja pirmiausia psichologinio virsmo „teatras“. Veikėjų išgyvenimus ir sprendimus stengiamasi kuo išsamiau, remiantis priežasties–pasekmės principu, pagrįsti – čia ir sudėtingas bendravimas su tėvu, ir toksiški santykiai, ir karjeros siekis, ir t. t. Iš dalies dėl siekio preciziškai paaiškinti psichologinio virsmo, kurio metu veikėjas išsilaisvina (ar bent pamato išeitį), schemą kai kurios scenos žiauriai išsitęsia (pvz., vien Upės susitikimo su mama Alma scena trunka 47 puslapius), ir per tai, – ir, kaip vėliau kalbėsime, dėl pasirinkto dėstymo būdo, – praranda dalį įtaigumo. Tačiau taip įgyjama neeilinė proga iš arti pažvelgti į tam tikros generacijos ir jaunų prakutėlių klasės, galbūt vadintinos vidurine, pasaulėvaizdį, formuojamą trendy temų. Tai žadina antropologinį smalsumą, juo labiau kad neskaitant minėtų traumos, išėjimo iš užburto rato dogmų, čia randame ir keistokų mąstymo nuokrypių: tarkim, kone visi veikėjai itin neigiamai atsiliepia apie Lietuvą – „nykų postsovietinį kraštą“, o (sovietiniai) tėvai kaltinami dėl to, kad vaikystėje varžę vaikų lūkesčius ir esą todėl šie užaugę traumuoti.

Apibendrinant, romano sumanymas ir struktūra daugiau ar mažiau atlaiko potencialią kritiką (be kai kurių labai schematiškų jungčių, daugiausia susijusių su bandymu pateisinti grybą arba viskam priskirti visą puokštę traumų). Visos didžiosios romano problemos, – o jų taip pat nemažai, – yra žemesniojo techninio lygmens ir skyla į dvi rūšis: dėstymo ir kalbos.

Pirmiausia – apie dėstymą. G. Grušaitė įprastai savo pasakojimui renkasi esamąjį laiką, tą darė ir ankstesniajame romane. Tai puikus sprendimas siekiant pavaizduoti veikėjų vidinius virsmus (o šiame kūrinyje jie labai svarbūs), įsibrauti į sąmonės kerteles, nematomas žvelgiant iš šalies (t. y. kalbant trečiuoju asmeniu), betarpiškai (hic et nunc) dalyvauti veiksme. Išradingai naudojantis veikėjo santykiu su aplinka, detalėmis, asmeninė perspektyva leidžia pavaizduoti plačią vidinių procesų panoramą. Keista, bet nuostabiomis galimybėmis, – ypač tinkamomis šio romano medžiagai, – autorė nepasinaudoja.

Pamindama kertinį, jau pirmose kūrybinio rašymo pamokose į galvą kalamą principą „vaizduoti, ne pasakoti“, ji renkasi lengvesnį, bet mažiau paveikų kelią: veikėjai patys smulkiai išpasakoja ir savo praeitį, ir savo jausmus, netgi komentuoja savo savybes, ir tokiu būdu tampa tarytum pačių savęs atpasakotojais, o tai, – juo labiau kad ir stilius vietomis labai supaprastėja, netgi, sakyčiau, tampa infantilus, – apsunkina skaitytojo pastangas įsijausti į aprašomą pasaulį.

Iš dalies tai lemia silpnus veikėjų charakterius (papasakotos jų savybės menkai teatsispindi tiek kalboje, tiek elgsenoje, tiek jų santykyje su aplinka), o veikėjų mąstymo individualumo net nebandoma kurti: dialogai, neatsižvelgiant į veikėjų amžių, gyvenamą laiką, vienodi ir, tiesą sakant, labai nelankstūs, – nei literatūriški, nei, skirtingai nei autorė deklaruoja siekusi, atspindintys šiuolaikinę kalbą. Akivaizdu, kad su vaizdavimu ir charakteriais bei dialogais autorei reikėtų dar gerokai padirbėti. Kaip, beje, ir su vaizdingumo raiška, kurią, regis, stengiamasi kurti grynai stilistinėmis priemonėmis, vengiant vaizdingų žodžių, turbūt autorės tapatinamų su lietuvių literatūra ir agraru. Tai – neblogas sprendimas (nes stilistinės priemonės teikia daugiau galimybių kurti vaizdingumą), deja, neretai rezultatas, net ir tais atvejais, kai frazė skamba įdomiai ir neva išraiškingai, nuvilia, nes pritrūkstama vidinės logikos ir išryškėja ribotas kalbos išmanymas: „Tarpai tarp veiksmo leidžia į paviršių iškilti balsams, kurie nepavargdami loja, kad <…> viskas yra šūdas“ (p. 143); „kaltės jausmas klykia, kad turiu šį vasarnamį, kurio potencialo neišnaudoju“ (p. 19); ir t. t.

Pabaigai – keli žodžiai apie kalbą, kuria, matyt, tikėtasi nustebinti, sutrikdyti literatūros kritiką ar sudirginti įsivaizduojamą kalbos davatką. Iškart galiu pasakyti, kad nesijaučiu nei sutrikdytas, nei (tuo atveju, jei būčiau priskirtas davatkų luomui) sudirgintas. Knyga gali būti parašyta specifine, nenormatyvine kalba, ypač jei vaizduojama tam tikra grupė žmonių, tokią kalbą vartojančių. Nebūtų didelės bėdos net jei ta kalba būtų ne tik netaisyklinga, bet ir nesuprantama. Tačiau VISAIS ATVEJAIS privalu turėti atsakymą, kodėl renkiesi būtent tokią, o ne kitokią kalbą. G. Grušaitės atveju, šis atsakymas toks: „Tai yra Lietuvos didmiesčių viduriniosios klasės, apie 30–50 metų amžiaus žmonių šnekamoji kalba“ („Žodis apie romano kalbą“, Ūla Ambrasaitė, p. 383). Iš dalies jis teisingas, tačiau tekstas nepatvirtina, kad šitai jame būtų įgyvendinta. Remiantis leidėjos logika, kalbos raiška po kone trisdešimties metų gerokai skirtųsi nuo dabartinės, vadinasi, šį kismą vertėtų atspindėti, o romane veikėjai vienodai šneka tiek 2025, tiek 2051 metais. Be to – čia pakartosiu, ką jau rašiau kalbėdamas apie dialogus, – argi kiekvieno veikėjo raiškos stilistika ir žodynas neturėtų skirtis? Ir ar išties verta, siekiant parodyti grybo skatinamus sąmonės „ribuliavimus“, steigti sąmoningai nenorminę sintaksę? Į šį klausimą aš neturiu tikslaus atsakymo. Gal ir verta, bet verčiau tai paaiškėtų iš teksto, o ne iš jau minėto leidėjos ir redaktorės paaiškinimo, esančio knygos gale.

Reziumuojant galima pasakyti, kad įdomus didelių ambicijų romanas dalį savo potencialo iššvaistė būtent techninio įgyvendinimo lygmenyje – kuriant naratyvą, charakterius ir dialogus, – bei angažuodamasis, tempdamas save link trendinio turinio ir (matyt) išankstinio įsivaizdavimo apie tai, koks jis turi būti. Tačiau įdomūs ateities vaizdiniai, o gamta kaip (pa)sąmonės tęsinys – apskritai puikus sumanymas. Tad knygą, net jei ir ne viskas joje tolygu ar pagrįsta, skaityti verta.

Undinė Radzevičiūtė. Pavojingi žodžiai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 180 p.

Jau esu minėjęs, kad praėję 2023-ieji pasižymėjo gan skurdžiu vertingesnių knygų derliumi, todėl žinia apie naują Undinės Radzevičiūtės romaną skambėjo viltingai. „Pavojingi žodžiai“ – išties įdomus paukštis. Ir jis įdomus pirmiausia savo antikonjunktūriniu bei, ko mažiausiai tikėtumeisi iš šiuolaikinio lietuvių romano, kritiniu užmoju, nuvedusiu autorę ligi ribos, kurią iš lietuvių rašytojų lig šiol pasiekė gal tik Giedra Radvilavičiūtė (ir tai tik savo publicistika), – imtis politinio korektiškumo, vadinamosios „naujosios cenzūros“ ir netgi feminizmo (netiesioginės) kritikos. Tiesa, požymių, kad tai anksčiau ar vėliau nutiks, būta jau romane „Minaretas ir 7“, bet čia kritinis užmojis nelyginamai atviresnis ir, drįsčiau teigti, sunkiau apginamas. Na, bet apie tai – vėliau.

Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad laisvos saviraiškos viešumoje tema, iki šiol valkiota tik marginalų bendruomenėse ir tarp sąmoksliečių, pagaliau prasiskverbė ir į grožinę literatūrą ir kad jos ėmėsi jau pripažinta autorė, Europos literatūros premijos laureatė. Taip pat, – jau žvelgiant iš literatūrinės pusės, – džiugu, kad rašytojai šiame kūrinyje pavyko parodyti visuomenės poliarizaciją, nesutarimus dėl tam tikrų sambūvio principų. Pasiteisinantis (o U. Radzevičiūtės kūrybos, paprastai vaizduojančios kultūros reiškinius, kontekste – ir labai logiškas) sprendimas vaizduoti teatrą, esantį tiek sumažintu visuomenės modeliu, tiek aikštele, kurioje ryškiai pasireiškia skandalai, susiję su galimais / negalimais naratyvais (Valdo Gedgaudo, Romeo Castellucci ir kt. istorijos) ir priekabiavimo atvejais.

Romane po #MeToo skandalo (apie jį knygoje nekalbama, sužinome tik, kad jis buvęs) į teatrą sugrįžęs režisierius Safyrovas, kaip ir dera „genijams“ švaistydamasis Biblijos citatomis, stato Verdžio operą, iš pradžių prisilaikydamas originalo. Repeticijas stebi ir į procesą nuolat kišasi propagandistė (iš esmės – cenzorė) Patria (Patricija). Taikantis prie jos pageidavimų ir vaikantis šiuolaikiškumo bei aktualumo, veiksmas iš pradžių perkeliamas į pervartos epochą, paskui pritaikomas karo padėčiai. Galiausiai, turbūt įkūnijant ryšio, kuris šiandien sieja propagandą su menu, glaudumą, Patria tampa režisieriaus meiluže (tiesa, tik viena iš daugelio).

Įdomėlesnė ir kiek subtilesnė (nes, bent iš pradžių, mažiau nuspėjama) yra paralelinė siužeto linija, kurioje veikia pagrindinio vaidmens atlikėjos Silvos, kitados buvusios Safyrovo sugulovės, teta Sofačka, kitados vertusi Krylovo pasakėčias, ir josios sesuo Hedvyga – garbaus amžiaus „kryloviškai“ pamokslaujanti teatro kritikė (tipinis atvejis, kaip veikėjai kuriami jų charakteriams panaudojant kultūrinį klodą). Šios dvi personažės – kultūringos sovietinės ciocios – gana mielos ir pagyvina kūrinį iš dalies dėl intuityvaus palankumo guvios ir išradingos pamokslaujančios senučiukės tipažui, iš dalies dėl atpažįstamumo efekto. Kaip ir daugelyje U. Radzevičiūtės kūrinių, taip ir šiajame problemų sprendimas perkeliamas į artimą šeimos ratą: teta Sofačka su Hedvyga sugalvoja, kaip atkeršyti Safyrovui – pasitelkusios kaimynų vaikus, jos apmėto ir sužaloja vieną iš Safyrovo meilužių Suzaną, maža to, parašo laišką jo žmonai.

Tam tikra prasme šios dvi siužeto linijos ne papildo viena kitą, bet viena su kita konkuruoja, taip pat ir dėl to, kurioje iš jų neva humoras bus nejuokingesnis, bet tai neturi reikšmės, nes jas abi gožia itin tiesmukai pateikiama propagandos ir cenzūros tema. Veikėjų ir reiškinių atpažįstamumas – Safyrovo personažas skatina prisiminti Jono Vaitkaus nuotykius, aprašoma panaši į neseniai Oskarui Koršunovui nutikusį atleidimą iš darbo istorija, neguldyčiau galvos, bet yra panašumų ir su viena teatro kritike, – kelia jausmą, kad skaitai humoreską bulvariniame leidinyje.

Žinoma, tai ne pačios geriausios savybės šiuolaikiniam kūriniui, vis dėlto, turint galvoj akivaizdžiai satyrinį kūrinio pobūdį, įmanoma bent jau mėginti šiek tiek jį pateisinti. Ir čia kyla klausimas: ar ne tiksliau būtų su publicistiniu įkarščiu nūdienos tendencijas puolantį kūrinį, kurio pasaulis kuriamas sąmoningai schematiškai, o veikėjai tėra keliais brūkštelėjimais nutapyti tipažai, nevengiant nuorodų į realius veikėjus, vadinti satyra (arba, jei norite, satyriniu romanu)? Juo labiau kad, kaip būdinga satyrai, šis romanas turi ir akivaizdų kritikos taikinį – politkorektą.

Vis dėlto manau, kad į šį atvejį reikia žvelgti kompleksiškiau, mat tam tikri naratyvo konstravimo principai, kuriuos paminėjau esant būdingus satyrai, būdingi apskritai visai U. Radzevičiūtės prozai: jos kuriami veikėjai dažnai tėra tipažai, kurie įtaigumą įgyja per kultūrinį klodą, nevengiama ir schematizmo, panaudojant jį absurdiškumo raiškai ir t. t. Čia, kaip ir kituose jos kūriniuose, nėra vaizdavimo – absoliučiai viskas kuriama per kalbą ir viskas užpildoma kalba. Todėl, suprantama, kyla natūralus klausimas, kodėl kituose kūriniuose (išskyrus silpnesnius „Minaretą ir 7“ ir „180“) tai veikia, o „Pavojinguose žodžiuose“ – ne (savo funkciją deramai atlieka nebent principas apžvelgti visuomenę per kultūros reiškinius, konkrečiai šiame kūrinyje – per teatrą)?

Vienareikšmiško atsakymo neturiu. Manau, didžiausia problema šiuo atveju tampa tai, kas yra vienas didžiųjų U. Radzevičiūtės privalumų – sugebėjimas kurti naratyvą iš kalbos, per kalbą. Ir tai susiję būtent su ideologinės schemos egzistavimu. Ideologinė schema, kurią privalu „teisingai“ įgyvendinti, mažina improvizacinį potencialą ir, deja, diktuoja specifinį skonį bei šmaikštumo, kurio nepavadinsi nei elegantišku, nei išradingu, pobūdį. Bet dar blogiau, kad, šlubuojant raiškai, lieka neišnaudotas, pasiklysta ištarmėse ir kritinis šio kūrinio potencialas: viena vertus, tarsi įkandama kiek patriarchališkam „genialumui“ (ir drauge Lietuvos režisūriniam teatrui, grįstam režisieriaus-genijaus, dažniausiai vyro, figūra), todėl tai, kad moterys aktorės kūrinyje rūpinasi tik kaip gauti vaidmenį, kas su kuo miega ir kaip greičiau permiegoti arba atkeršyti dėl to, kad ne(be)miega, teoriškai satyroje galėtų (ir netgi, remiantis „apvertimo“ principu, faktiškai turėtų) reikšti kažką priešingo. Bet nereiškia.

Anksčiau jau minėjau, kad U. Radzevičiūtė mėgsta platesnių visuomenės problemų sprendimą perkelti į artimesnį, šeimos ratą. Čia pavyzdys būtų, kai primadonos Silvos tetos atkeršija Safyrovui ir jo meilužei. Ironiška, kad, esant aiškiai ideologinei schemai, šis grakšti literatūrinė rokiruotė taip pat įgyja ideologinę potekstę, šičia neįvardijamą, bet mums ji pažįstama iš kraštutinės dešinės sparno atstovų pasisakymų: neva valstybės vaidmuo per didelis, leiskite piliečiui pačiam tvarkytis „savo kieme“.

Tai ir juokinga, ir graudu, ir vis dėlto kelia didelę nuostabą. Tiesiog neįtikėtina, kad šias nuostatas skleidžia autorė, kurios auditorijos nemažą dalį sudaro žmogaus teisėms ir politiniam korektiškumui jautri publika, siekianti įsivaizduojamo teisingumo visuomenėje. Todėl dar sunkiau pasakyti, ko šiuo romanu siekta ir ar tikrai pavyko įgyvendinti tai, kas numatyta. Atsakymo, suprantama, aš nežinau. Teks laukti naujų autorės romanų, ką bent jau aš darysiu su įtarumu.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.