literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3

Kalbėdami apie literatūrą nepaliaujamai diskutuojame, kaip suprantame meniškumą, ką vadiname vaizdingu tekstu. Kokį vaidmenį tai atlieka šiandien? Kaip randasi ir ką padeda pasakyti? Šie sudėtingi klausimai kirbėjo, kai skaičiau dviejų skirtingų poetų Dovilės Bagdonaitės ir Ernesto Noreikos knygas. Jų poeziją tikrai galėčiau pavadinti vaizdinga, darančia įspūdį, bet dėl skirtingų priežasčių. Apžvalgoje noriu netiesiogiai priminti, kad vaizdingumo prigimtis būna įvairi, kad kūrėjai siekia tikslų skirtingai, o rezultatas kartais priklauso nuo to, ką jie labiau sureikšmina – kalbos galimybes ar ja perteiktas idėjas.

Dovilė Bagdonaitė. Takeliai_žolėje: eilėraščiai. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2022. – 116 p.

Ar esate pastebėję, kad dalis vizualinius menus kuriančių rašytojų su kalba dirba kitaip nei vadinamieji filologiški kūrėjai? Tarytum žodžiai būtų paklusnus plastilinas, iš kurio jie gali formuoti netikėčiausius idėjų statinius. Taip nesiekiama atkartoti tikrovės formų, bet norima jas kūrybiškai „praktikuoti“ – savaip panaudoti, lankstyti, pratęsti, žaisti. Man labai patinka pastebėti, kaip, pavyzdžiui, Aistė Kisarauskaitė noveletėse į pasakojimą sklandžiai įterpia vyno rūšių pavadinimus, net formaliam knygos turiniui suteikia pasakojimo struktūrą („39 salto mortale“), kaip Kęstutis Šapoka pirmiausia idėjiškai, ne tiek siekdamas sukelti pasakojimo malonumą, praktikuoja socialistinį realizmą („Sakmė apie Juozą“), o Stasys Eidrigevičius tarmišką poemą naudoja kaip vieną iš komponentų kurti testamentą apie prarastą gimtinę („Giedanti gaidžio galva“). Juk teksto ir knygos medijoje tai įmanoma.

Laisvesnis tokių kūrėjų santykis su kalba ir jų poeziją skatina skaityti kitaip. Įpratusi tikėtis kalbos gylio, smūginės pabaigos ar linijinio dėstymo, galiu suklupti. Tenka sekti, kokiu principu derinami užrašyti motyvai, svarstyti, kodėl parinkti būtent jie, kokios reikšmės jiems dėl to suteiktos. Tekstas teikia malonumą, jei esu linkusi įsitraukti pagal pasiūlytas taisykles. Juk pirmas įspūdis gali būti apgaulingas.

Dėl tokių teksto bruožų, o ypač santykio su kalba-plastilinu, meno daktarę Dovilę Bagdonaitę kadaise pavadinau poete praktike. Debiutinėje knygoje „Mėlynojo banginio širdis“ (2016) ji iš kalbos kūrė atvaizdus, nesureikšmindama frazės skambesio, nebijodama kičo, kartais parodydama, kad už prasmingą turinį svarbesnis viso kūrinio sumanymas. Nauja knyga „Takeliai_žolėje“ patvirtina, kad D. Bagdonaitės poezijai originalumo suteikia būtent vizualiniam menui būdingas mąstymas. Skaitant smagu pastebėti, kad jis reiškiasi brandžiau ir dar intensyviau. Štai šiukšlių rinkimo, albumo vartymo procesas jau virsta subjektyviu natiurmortu, kurį skaitydama galiu „apžiūrinėti“. „Eilėraštyje, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas“ dialogas komplikuojasi, nes komunikuojama kalbos ir vaizdo kodais: mamos žodžiai įgarsina konservatyvią laikyseną, o dukra jai atsako vaizdiniais, jos patirtį siejančiais su LGBT vėliavos spalvomis. D. Bagdonaitės kūriniai primena talpyklas, į kurias sluoksniais klojamos situacijos, komponuojami vaizdiniai arba mums pateikiami koliažai. Todėl įdomu atrasti skirtingų supratimo kodų sukeltą painiavą. „Takeliuose_žolėje“ ji tampa ir problema, ir priemone reaguoti, išreikšti būsenas.

Taigi nors šioje knygoje D. Bagdonaitė kalba apie neišsipildančią meilę, kūrybą ir jauną gyvenimą, taip pat reikšminga, kad ji tai daro kaip menininkė. Mano supratimu, tai subjektyviausiai išreiškiama, kai ji pratina atrasti vaizdo estetiką, tarsi sluoksniais tepamą dažą („dulkės ant žalio lapo. pelenai upėje / vanduo pagyvina spalvą“, p. 14; „karšta // mėlyna jūra ir raudonas saulėlydis užsidega policijos švyturėliuose // saulė tyliai be garso leidžias / į veną –“, p. 39). Šiuo atveju, rašydama „estetika“, neturiu omeny Juditos Vaičiūnaitės poezijos tipo rafinuotumo. D. Bagdonaitės vaizdinis mąstymas nėra grynai metaforiškas, jis artimesnis naiviajai stilistikai. Knygoje metaforinės idėjos yra konceptualios, specialiai realizuojamos konkrečiajai poezijai skirtame skyriuje „Vaizdo_takelis“, tačiau kai kurių (pavyzdžiui, akustinių) principų dėl jų primityvumo aptiktume ir kituose tekstuose. D. Bagdonaitės poezijoje atsiskleidžianti subjektė prisistato kaip tipinė komplikuota vidutinybė („tai sveiki / rašo tai“, p. 91), pažįstanti XXI a. problemas ir linkusi biografinius įvykius interpretuoti kaip dokumentinę medžiagą, kuria patogu naudotis rašant apie socialinę neteisybę arba tapatybės problemas. Vis dėlto galime nujausti, kad visa tai traktuojama asmeniškiau. Įtrūkiai paviršiuose visad bus svarbesni už jų glotnumą, faktūra juk niuansuota. Todėl svarbu, kad eilėraščio peršamas „objektyvus“ žiūros taškas nebūtinai sutampa su subjektyvia (pritildyta) poetės-kolekcionierės nuostata. Tai, kaip ji leidžia įžiūrėti estetiką ir dramą, kokį renkasi elementų pateikimo būdą, lemia šių tekstų intrigą.

Romantiniams santykiams skirtoje poezijoje įsigali paaugliška bravūra: „medžiai meta lapus. / aš metu tave. // viso gero. / ate.“ (p. 86). Toks primityvizmas – dar vienas poetės praktikuojamas meninis režimas. Jau įprasta, kad kūryboje D. Bagdonaitė naudoja kičą ir nebijo jo dirbtinės prigimties, nors šis kalboje tampa ypač nenugludintas. Romantiniai išgyvenimai lengvai virsta siužetu, kurį galima nušauti nelaidojant su derama pagarba. Įdomu, kad jausmų sfera tradiciškai nusipelno ironijos („noriu savintis ir būti pasisavinta / oho tai bent paplojam“, p. 31), nors ne dirbtinė reakcija, o slopinami suvokimai yra priežastis, kodėl apskritai rašoma. Kol ironija nėra gili, naivumas tėra plokščia kaukė, tinkama pasiteisinti demonstratyviu „jaunatvišku“ atsainumu ir nepatyrimu, sužaisti tikrumą ir pašaržuoti „kas čia yra kas“. Kaip maniera jis netgi atskleidžia, kaip smarkiai veikia stereotipai, jog rodyti jausmingumą – neprofesionalu, pažeidžiama, kaip supanašėja atvirai dirbtinis ir vadinamasis nuoširdus registrai, kai šie tampa pridėtais „akiniais“ matyti pasaulį. Verta apie tai mąstyti, nes „Takeliuose_žolėje“ yra tekstų, kuriuos vadinu tiesiog „poezija apie“ – tam tikra tema atliktų kūrinių, kurie stokoja įdomesnės refleksijos (pavyzdžiui, „Plaukimas kalnų upe white water rafting“). Poetės kuriama homoerotika kol kas švelni, estetiškai suišorinta, socialiniai klausimai – apklostyti blankių mandagybių. Kol autentiška refleksija nustelbiama „praktikavimų“, atrodo, kad naivuolės bravūra Dovilės Bagdonaitės poezijai per ankšta.

Ernestas Noreika. Akvanautai: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 104 p.

Ernesto Noreikos poeziją taip pat galiu pavadinti vaizdinga. Šįkart jau filologišku požiūriu – jai svarbus kalbos poetiškumas ir apskritai išraiškingumas: dekoratyvūs aprašymai, kalbos metaforiškumas, nevengiama kultūriškai susiklosčiusių bei iš sąskambių išgaunamų dviprasmybių, skiriama dėmesio ritmikai. Šis poetas linkęs žinomais literatūriniais motyvais stiprinti savo eilėraščių potekstę.

Jau tapo įprasta iš E. Noreikos kūrybos tikėtis šių ypatybių. Tačiau šįkart skaityti „Akvanautus“ buvo ypač lengva dėl sklandžios kalbos. Atsisakius keliaaukščių metaforų išsigrynino E. Noreikos poezijos pamatinė idėja – asmuo yra pats sau problema ir sudėtingas (kaip) pasaulis. Kaip ir knygoje „Apollo“ (2019), „Akvanautuose“ ją realizuoja klasikinis atradėjo topas – veikėjo kelionė po užkariautinas nežemiškas gelmes, kad simboliškai pasiektų tikrąjį save, susidurtų su vidinėmis priešiškomis jėgomis ar bent jau pasiųstų signalą kodu „egzistuoju“. Kitaip sakant, poezijoje vadovaujamasi sena gera tiesa, kad nuo savęs toli nepabėgsi, o „Akvanautų“ atveju šią tiesą patirti egzotiška. Tai lemia poeto pasirinktas kūrybos metodas: kuriamos psichinės erdvinės alegorijos, sukeičiančios vidų ir išorę, daiktų ir paviršių aprašymai traktuojami kaip konceptualūs vidinių būsenų simboliai (pavyzdžiui, žiebtuvėlis, apvirtęs vabalas). Šioje knygoje jie grynesni ir pozityvesni nei anksčiau.

E. Noreikos eilėraščiai išsiskiria fantastine atmosfera: „štai ateina pelenai ir ugnys / kaulų tuneliais teka lava / kurią bandau prišaukti // vardu kurio neatsimenu“ (p. 35); „sapnuoju save bėgantį / rausvai saulei nušviečiant / žolių plaukuose įrištus flamingų kaspinus“ (p. 96). Tokie pasąmonės transliuojami reginiai skatina grožėtis sukurtais dėsniais, nors dėl to lengva prisimerkti prieš kitą jų bruožą. Poetas kol kas neįstengia savo sapniškų nuotykių subtiliau suprobleminti. Kuriami siužetai artimi blokbasterių logikai, todėl nuosekliai kerojasi į plotį. Pagrindinė žinutė formuluojama abstrakčiai klausiant: kas esi vartotojiškame pasaulyje? Kokie mano buvimo įrodymai? Kas teikia jėgų gyventi? Fantastiškuose kraštovaizdžiuose tokie klausimai, žinoma, aidi puikiai, nors pagal užmojį pasiekimai man atrodo kuklūs. Dėl aprašymų plastikos paaukojamas minties judesys, taigi alegorijos lieka bendro pobūdžio ir neatskleidžia požiūrio, įvairesnių temų (maža išimtis skyrius „šliuzas į kitą eilėraštį“, pavyzdžiui, tekstas „mano vietoj“). 

Veiksmo supamas E. Noreikos subjektas išlieka pasyvus: „mane apsimovė tarsi baltas pirštines / vaikštinėjo po kaukolės kambarius“ (p. 58); „esu pilnas elektros / galėčiau įjungti televizorių / mikrobangų krosnelę radiją“ (p. 79). Traktuodamas asmenį kaip savo supergalias prisijaukinantį įrankį „lėlininko rankose“, E. Noreika siūlo patogius scenarijus įsivaizduoti, kas būtų, jeigu: „labai norėčiau // nuvilkti tavo naktinius / traukinius nuo bėgių / <…> / tikėti kad žvaigždės susidėsto / taip ima ir susidėsto / <…> // kad imsiu ir perskaitysiu // kokia esi iš tikrųjų“ (p. 42); „jei išdaužčiau kitus du langus / ant sienų sušmėžuotų vandenyno šešėlis / ir siauroje gatvėje tarp pastatų / įstrigtų banginiai // jie purkštų vandenį į dangų / ir mes besibučiuodami pajustume // ant lūpų druską“ (p. 90). Aprašymas didingai transliuoja tai, ką įdomu girdėti, kuo norisi pasąmonę „pasotinti“, su kuo traukia grumtis įveikiant tuštumą. Aiškesnio suvokimo vis tik neįgyjama – tradiciškai lemta nubusti iš iliuzijos arba ja pasimėgauti. Lieka neaišku, tai kaipgi poetas suvokia tą sudėtingąjį „aš“? Lengviausia manyti, kad herojus keičia alegorinius kostiumus, vengia asmeniškumų, neturi atminties (tiesiog ilgisi, myli, jaučia) ir kaskart atranda vidinio chaoso grožį. Kol pasikliaujam siužetu, duotų vaizdinių galia, „Akvanautus“ paprasta suvartoti it veiksmo serialą: pabuvai viename pasiūlytame režime, kitame eilėraštyje per daug nesigilindamas persijungsi į kitą. Pabaigoje laukia atpildas – šiek tiek didaktikos arba romantikos. Tiek tų „Pretendento“ nuotykių.

Tad ar minėtas poezijos grynumas poetui į gera? Turbūt tai priklauso nuo mūsų požiūrio ir skonio. Ieškodamas savo balso, E. Noreika perėjo daugelį jauniems kūrėjams būdingų etapų. Pavyzdžiui, kad jam svarbus romantinis požiūris į kūrybą, liudija statiška knygos koncepcija (tiek kosmonautas „Apollo“, tiek dabartinis akvanautas siekia simbolinių viršūnių ir gelmių). Dėsninga, kad šiuo metu E. Noreika estetizmą nukreipė motyvacinės poezijos linkme. Šio pokyčio neverta nei neigti, nei baidytis – nemažai jaunosios kartos poetų realizuoja panašius ketinimus. Jau tampa įprasta konstatuoti, kad poezijoje vis labiau orientuojamasi prie neišrankaus suvokėjo, dėl nesudėtingos ugdančios žinutės tekstuose įsigali pritaikomasis literatūrinis štampas, o autentiška patirtis nustelbiama spec. efektų („esam gyvos švytuoklės <…> / skęstame savo rutinoje / ne visi moka plaukti gyvenimu“, p. 49). Taigi šiame kontekste „Akvanautai“ siūlo simptomišką poeziją, kuri neišbalansuoja ir nori savo metodu įtikinti, jog esame prasmingi. Taip poetas renkasi nišą, kuri atsivėrė drauge su M. P. E. Martynenko. Ir tai tikrai puiku: Ernesto Noreikos pasaulėvaizdis ir įgyta poetinė patirtis jai tinka.

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariami du romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariami du distopiniai romanai – Dainiaus Vanago „Oderis“ ir Unės Kaunaitės „2084“.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos – Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ ir Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.