Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11

Čia aptariamos knygos man vienaip ar kitaip susijusios su staigmena: iš nežinios išniręs paskutinių Bitės Vilimaitės kūrinių rinkinys, debiutantės Indrės Motiejūnaitės apsakymai (naujas autorius – visada staigmena) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės esė tomelis stulbinamu pavadinimu „Džiaugsmynas“ šiomis nerimastingomis, įtampų paženklintomis dienomis yra savotiški atradimai. Jais reikia nedelsiant dalintis, nors kai kurias kitas knygas skaityti ir jas reflektuoti tenka atidėti prabangos spindesiu dvelkiančiam laisvalaikiui.

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai: pjesės, nebaigtas romanas. – Panevėžys: Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“, 2021. – 128 p.

Apie naują Bitės Vilimaitės knygą net nežinojau, nes ji per knygynus neplatinama – toks dalies smulkesnių leidėjų darbų likimas. Reikia atsitiktinumo, kad prasminga lokali iniciatyva pakliūtų į viešumą, o leidinys imtų suktis literatūros lauke, taptų prieinamas. Paskutinius penkerius metus rašytoja gyveno Avižieniuose, motinos gimtinėje Lazdijų kraštuose, ten ir parašytos pjesės, įpusėtas romanas. Kaip staigmeną įžangos žodyje ir sūnėnas Darius Vilimas įvardija šią tetos palikimo dalį, surastą po jos staigios mirties 2014-ųjų spalį. Inicijuotą Lazdijų bibliotekos leidinį sudarytoja ir leidėja Lionė Lapinskienė pristato kaip kraštiečių dovaną. Knyga parengta rūpestingai, kiekvieno kūrinio atsklandoje įdėtas ekslibris, autorės rankraščių fragmentų faksimilės.

Labai trumpoje vienaveiksmėje pjesėje „Juodos dienos“ (vos dešimt erdvaus maketo puslapių) stebina B. Vilimaitės gebėjimas minimaliausiomis priemonėmis apibūdinti veikėjų charakterius, atskleisti jų socialinę padėtį ir klastingus ketinimus. Motinai iki pensijos liko keli metai, ji duoneliauja prie bažnyčios, apsimetusi akla. Dykaduonis Sūnus nedirba, neįgalus Vacius girtuokliauja ir turi „asmens sargybinį“ – paprasčiausią vagį, o kunigo dviveidiškumas skleidžiasi priešingais veiksmais – išduoda policijai apsimetėlę Motiną, bet vėliau elgetas prie bažnyčios toleruoja. Įsimenančios detalės taip pat ir dramos žanro kūrinyje išlaiko tradicinį novelių puantą (smaigalį) – konfiskuotus žalius dėl efekto dėvimus akinius Motina pakeičia mėlynais (iš teatro rekvizito). Prasidėjusi kaip kelianti užuojautą socialinio dugno veikėjams, pjesė baigiasi sukčių, kurie puikiai uždirba elgetaudami, visišku nuvainikavimu. Dviejų ubagėlių liudijimu, policija iš jų nusavino po tris–penkis šimtus litų. Tad vienu klausimu pjesėje trūksta logikos: kaip tiek daug prisivagiliaudami veikėjai negali susimokėt už elektrą? (kainos ne dabartinės, litai išduoda buvusį laiką).

Antroji penkių paveikslų pjesė „Rudens veidas“ skleidžia išsamesnį skurdo ir nejautros paveikslą, kurio centre atsiduria kultūrą reprezentuojančios knygos. Trys bibliotekininkės pensininkės jas nurašytas rūsyje pakuoja į dėžes. Kiekvienai skirtame paveiksle moteriškės malonybiniais vardais (Nelė, Augutė, Levutė) pristatomos kaip negailestingos, savanaudės, piktavalės: nepriima pernakvoti bendradarbio, nemoka už motinos išlaikymą, atiduoda utilizuoti katę ir t. t. Nepriklausomybės pradžiai nepagailėta ne tik nuosmukio vaizdų, bet ir fantasmagoriškų detalių: Augutės sugyventinis vaikšto lubomis, gyvena su tuščiu pasu. Bibliotekos vedėjui pranešus, kad moteriškės turi kraustytis dar žemiau – į katilinę, nes knygų nėra kur dėti, teks deginti, išryškėja degradacijos pakopos: biblioteka – rūsys – katilinė. Pjesėje kandžiu pavadinimu „Juodos dienos“ sūnus siūlė knygas parduoti, bet Motina žinojo, kad sovietinių niekas nepirks. (O štai du sidabriniai šaukštai – amžina valiuta!) Abiejose pjesėse regime beaistrį tikrovės veidą, kur nebėra vietos anksčiau B. Vilimaitės novelėms būdingai empatijai, kai pasakotojo balsu buvo išsakomas emocinis šališkumas. Negailestingai ironiška, net satyrinė nuostata kiek netikėta. Ruduo antraštėje žymi anaiptol ne kalendorinį metą.

Romanas „Pelkių drugiai“ – apie konkrečiau neįvardytus, bet, spėtina, ankstyvojo pokario metus, nes dar tik pradedama valstiečius grūsti į kolūkius. Visą miestelio ir jo apylinkių gyvenimą konsteliuoja už Velnio raisto – tik žinantiems įveikiamos pelkės – įsikūrusių partizanų veiksmai, neišvengiamai kartojantys tradicinio pasakojimo apie partizanus situacijas: žvalgo, sprogdina, kovoja, šaudo, slepiasi, įtarinėja, vargsta žeminėse. Išdidinti du – buvęs medicinos studentas Petrelis ir Podė, kuris, nužudęs žmogų ir pasimurkdęs pelkėje, praranda sveikatą, vėliau pakeičia tapatybę, spausdina atsišaukimus, įsidarbina pašte, kad rinktų žinias partizanų labui.

Petrelis – jautrus svajotojas, jį dažnai ištinka būties atvertis gamtoje ar meilės jausmui palietus, bet veikėjas suvokia: „Amžina naktis, o man lemta budėti“ (p. 78). Po Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ konceptualiai naujas romanas apie partizanų būtį pokaryje vargu ar greitai gali būti parašytas. B. Vilimaitės įvykių samprata būdinga jos kartai ir žinomiems faktams, partizanai vaizduojami su simpatija (kaimas pritilęs, įsibauginęs – „savisaugos instinktas neleido atvirai priešintis“, p. 93). Įprastoje traktuotėje bandžiau apčiuopti naujus ar man mažiau girdėtus aspektus. Romane aiškiai suformuluota, kad partizanui lemta gyventi vidutiniškai dvejus metus. Kai Petrelio dėdė atiduoda auksines caro monetas finansuoti kovotojų ginklams ir vaistams – argi ne paradoksalus gestas, kad caro auksas tarnauja laisvės kovai? Tai ne vienintelis netikėtas romano epizodas. Profesorius palepusią dukrą išsiunčia į kaimą pagyventi ir pamatyti, kas vyksta, kad ji atsikratytų naivumo ir imtų adekvačiau interpretuoti istoriją. Katastrofistinis laikas steigia dilemą – žmogus turi pasirinkti, ir nebūtinai renkasi aktyvų maištą. Jauna mokytoja kryžkelėje atsitiktinai pasuko ne tuo keliu ir pražuvo pelkėje, nes sužinojus, kaip patekti pas partizanus, niekam nevalia grįžti atgal, tai pasmerkimas. Nuožmus metas negailestingas ir visai nekaltiems. Šešiolikos „gėlių mergaitė“ taip pat auka. Bet Podė nori dalyvauti žygiuose, bejėgiškumo priepuoliai kaitaliojasi su keršto įniršiu ir neapykanta. Jis trokšta „šaudyti ir pataikyti“, o ne pasiligojęs ilsėtis. Romano laikas – nuo pavasario iki žiemos, ir B. Vilimaitė randa gražiai pamatytų gamtos niuansų. Gamta – ne tik ramybė, tai ir tuštuma, apgaulinga tyla, grėsmė, įsiurbianti pelkė, „paukščiai ore kildavo ir vartaliodavosi tarsi pasmeigti ant iešmo“ (p. 105).

Romano skirsnis „Susitikimas“, kai pražūva jaunoji mokytoja, gali būti skaitomas kaip atskira savarankiška novelė, nepaisant viso pasakojimo junglumo. Taip atsiskleidžia nepaneigiamai akivaizdus novelistės braižas. Visas romanas galėtų vadintis novelių romanu, noveles siejant rišliu naratyvu. Nekuriamas platus epochos fonas, apibendrinama per mažmožius, bet unikaliai tiksliai parinktus. Kitaip tariant, vyrauja dėmesys mikrostruktūroms, itin svarbus atmosferos kūrimas, intonacijos vaidmuo. Toks stambesnio kūrinio komponavimas iš atskirų, beveik užbaigtų fragmentų primena Sauliaus Šaltenio romanų architektoniką. Jei romaną rašytoja ir būtų pabaigusi, turbūt ypatingų veiksmo posūkių jame neišvystume, bet pasigėrėtume subtiliai sukurtų palyginimų ir kitų tropų gausa.

Paskutinėje B. Vilimaitės knygoje labiausiai patraukia objektyvuotas pasaulio vaizdas be egocentriškos saviraiškos, be autofikcinių pretenzijų.

Indrė Motiejūnaitė. Vieną gražią dieną: apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 83 p.

PK ženklas tarsi slepia paslaptį, nes autoriaus dar nepažįsti. Perskaičius knygą paslaptis įminta tik pusiau, nes galbūt ne viską perpratai, o gal pirmus kūrinius išspausdinusi rašto sesė ateityje taps tikra rašytoja. Tik keturis apsakymus apimanti Indrės Motiejūnaitės knyga paslapties paliko nedaug…

Pirmas kūrinys, prasidėjęs Sauliaus Tomo Kondroto tiršto rūko įvaizdžiu (jo apsakymas „Rūke mano siela“ – apie mirtį), vis labiau klimpsta į kafkišką atmosferą, kai nebeaišku, už ką persekiojamas, tardomas ir nužudomas bevardis personažas, neseniai įsidarbinęs draudimo įstaigoje (pasakoja jau miręs). Draudimo bendrovė – Didžioji, o tarnautojas – mažasis, tad galios pasaulis nesiskaito su jo iliuzijomis. Pradedantis draudikas siunčiamas į gūdų priemiestį, kur net gatvių pavadinimai (Šešėlių, Purvynės, Sutemų) jau programuoja nesėkmę.

Visų apsakymų vienatiniai personažai – smulkūs tarnautojai, lūzeriai, kuriuos išmeta iš darbo ir buto, jie nieko neturi, ne tik turto, bet ir giminių ar draugų, klaidžioja ir nori pranykti ar pabėgti į Nuostabią šalį. Nepritampantys marginalai neišmano šio absurdiško pasaulio dėsnių, užsidarę savojo „aš“ kiaute kalba pirmuoju asmeniu ir mato tikrovę kaip nykiai jiems svetimą. Netikėta, kad pati jaunoji rašytoja taikliai įvardija savo pasakojimo ypatybes – apibūdina rašymo specifiką ketvirtame knygos viršelyje esančioje nelyg autorecenzijoje, kur sakosi rašanti „vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ar tikslo“, o veikėjai – „abstraktūs, be praeities, be vardų“.

Kiekvieno apsakymo pasakojimas linijinis (personažas atlieka kasdienius judesius: eina, perka bandelę, valgo, sėdi, miega, stumdo popierius, klaidžioja, be žinios dingsta), todėl stilius lakoniškas, beveik reportažinis. Toks nugenėtas naratyvas atitinka distopinio pasakojimo pobūdį, tačiau neatmestina, kad tai šiuolaikinio trumpasakio sakinio įsigalėjimo literatūros lauke pasekmė, vis labiau vešinti rašytojų tekstuose, kuriems svarbiau sakyti „ką“, o ne „kaip“. Jauną autorę valdo proto kompasas, ne vaizduotės šuorai. Rūkas kuria scenovaizdį – architektės profesiniai įgūdžiai tikrai padeda taikliai apibūdinti namus, eksterjerus, parinkti iškalbias empirines detales: antai priglaustam benamiam kačiukui įvaizdinti, jo pozoms, alkiui ar žaidimams nusakyti randama įsimenančių konkretybių.

Turbūt labiausiai nuvylė antrasis apsakymas „Pasaka“, nes kūrinio potencialas buvo daug didesnis nei realizuota tekste. Darbo, buto, lagamino netekęs veikėjas nakvoja apleistame sodo namelyje, kur randa pasakų knygą, paskaito ir pasiima su savimi. Tikėjausi, kad pasakos įvaizdis kūrinyje bus plėtojamas, kad istorija bus sukabinta su kurios nors skaitomos pasakos folklorine simbolika. Ar pasakos žanrą gelbsti namely po užpuolikų vizito atsiradęs kažkieno lavonas? Ar pasakai užtenka, kad veikėjas vaizduojamas su skrybėle, giliu randu kaktoje ir ilgu juodu apsiaustu? Taip, šis žmogus „žymėtas“, bet išsiskiria išvaizda, o ne lemtimi. Deja, pasakos įvaizdis nesuveikė, nebent paliudijo veikėjo romantinę pasaulėjautą ir jautrumą (kaip tik jis globoja minėtą kačiuką). Istorija pateikiama daugmaž realistiniu lygmeniu, į pasaką nepanaši, tad antraštė pasirodė nemotyvuota. Veikėjas išvyksta nežinoma kryptimi, lieka tik gandai apie jo neaiškią ateitį.

Daugiau pozityvo žada „Vagis“. Pramoniniame prekybos centre dirbantis trisdešimtmetis smulkius namų ūkio reikmenis vagia tam, kad padovanotų silpnesniems, kuriems to labiau reikia (pavogė per du tūkstančius prekių). Šis personažas aktyvesnis ir įdomesnis – „malonu padėti žmonėms, be to, malonu kelti sumaištį“ (p. 58). Demaskavus išmestas iš parduotuvės, įsidarbina Kurjerių tarnyboje, vėliau Finansų bendrovėje ir visur tęsia savo „labdaringą“ veiklą. Tai vienintelis iš apsakymų, kuriame galioja teigiamos socialinės praktikos – dosnių kaimynų pagalba – ir kuris baigiasi ne taip desperatiškai.

Nuo pirmojo kūrinio priėmus skaitymo kodą (personažas klaidžioja rūke ir yra valdomas represinių jėgų), neigiamas vektorius nebekinta. Tai užtikrina knygos vientisumą, tačiau yra nuspėjamai monotoniška. Tipiškai kartojasi veikėjai, situacijos, bet dažniausiai „veža“ pati istorija – norisi sužinoti, kas bus toliau. Tiesa, knygą įpusėjus, jau aišku, kad viskas blogai baigsis, bet pasakojimo spyruoklė vis dėlto įtempta. Mokėjimas regzti istoriją man pasirodė pagrindinė jaunos rašytojos stiprybė.

Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 175 p.

Naujadarai gimsta ir vaikų sapnuose, tik ne visada užrašomi – knygos pavadinimą susapnavo rašytojos penkiametis sūnus, kai vieną rytą pabudęs sušuko: džiaugsmynas! Autorinė populiaraus žanro esė korekcija „esukai“ yra taikliai individualizuotas punktas, atitinkantis šios knygos semantinį tūrį ir aurą (esu, būnu): „ESU, dalyvauju, mane sukūrė, paleido, palaiko kiekvieną mano akimirką…“ (p. 36). Būsenos žiemą ir vasarą, vienatvėje ir su vaikais, gamtoje ir mieste yra vienatinės, nepakartojamos. Buvimas lokalizuotas seneliams priklausiusioje Gaidės sodyboje (paribyje su Baltarusija) ir Vilniaus Olandų gatvėje bei Vilniaus senamiestyje. Esukai – išplėtotos epifanijos, filosofai jas traktuoja kaip gilius išgyvenimus, religija – kaip apsireiškimo blyksnius, kurie „perveria kiaurai“ ir per kuriuos patiriami esminiai dalykai. Patiriami ūmai, emocingai, išjudina minčių kibirkščiavimą ir atsiminimų „relikvijorių“. Kaip reta kam šiai rašytojai tinka Vinco Mykolaičio-Putino pastebėjimas dienoraštyje: „Kiekvieno kūrybinio veiksmo pagrinde glūdi lyrinis susijaudinimas, kuris turi būti visuomet naujas ir nuoširdus. Be jo rašytojas „sės ant seklumos“ – rašys sausai, iš prityrimo ir atminties“ (1940 m. kovo 16 d.). L. S. Černiauskaitė pati pripažįsta savo jausmingumą ir atvirumą. Esukų rinkinys – beveik dienoraštis, kuriame nereikia nusiimti kaukių, nes ši rašytoja jų neturi. Ji visiškai autentiška, beveik nuogai atvira, atlapaširdė, kalba pirmuoju asmeniu. Skaitant retsykiais tampa net nejauku nuo per daug asmeniškumų.

Tai, kad knyga pastebėta ir džiaugsmingai pasitinkama viešoje erdvėje (recenzijos, pristatymai), liudija išsiilgtą šviesos, harmonijos ir egzistencinės pilnatvės poreikį. Įsiskaičius, su daug kuo susitapatinus „Džiaugsmynas“ gali funkcionuoti nelyg terapinis vyksmas tiems, kurie kasdienybę traktuoja kaip rutiną, kaip vartojimo įsuktą karuselę ir „reikaliūkščių“ laviną, pasibaigiančią nuobodžiu ar perdegimu. L. S. Černiauskaitės akistata su tikrove atitaria Romualdo Granausko novelės „Saulėlydžio senis“ nuostatoms: „<…> jeigu kiekvieną dieną vis tas pats darbas be jokio gražumo, tie patys rūpesčiai, barniai, net džiaugsmai tie patys, – tai kam taip gražiai lakioja virš namų kregždės; kam po šilto lietaus taip trumpai ir aiškiai švysčioja vandeny tamsiai mėlyni jų šešėliai; kam taip graudžiai ir tyliai spindi ugnis vakaro židiny <…>“. Cituoju ne pačią autorę, o R. Granauską, norėdama parodyti klasikinę giją, jungiančią 1975 metais publikuotą apsakymą ir beveik po penkiasdešimties metų išleistą knygą. Jei kam pasirodys, kad džiaugsmyno gaivalas knygoje naivus ar sentimentalus, tegu nepamiršta, kad literatūroje turi gyvuoti kuo įvairesni naratyvai ir kad literatūrinės kartų̃ sankabos parodo daugiau nei kultūrinį tęstinumą. Pasaulėjautos modelio atitikmenys liudija, kad egzistuoja kažkas už mus aukščiau, daugiau, įstabiau, o aš tik mažas organiško pasaulio „skruzdėliukas“, ir literatūrai neturi nusibosti apie tai priminti. Rašyti apie tai, kaip įveikti „vidinį triukšmą“, kaip peržengti egocentrines ribas ir atsiverti žmonėms bei visiems gyvybės pavidalams, yra sąmoninga L. S. Černiauskaitės pozicija. Nemaitinti nei savo, nei Kito demonų padeda (pasi)tikinčio malda, rožinio kalbėjimas. Pasikliaujama krikščioniškuoju atlaidumu, tiesiog Dievo tvarka ar motiniška Marijos globa, įvardijant tai gelbstinčiu „Dangaus pamušalu“. Gal todėl nebijoma nei nakties, nei mirties, nevengiama kapinių, o senatvė traktuojama kaip nuolatinis lėtas „atsisluoksniavimas“.

Lyčių lygybės adeptėms nepatiks vyro–žmonos vaidmenų asimetrija, patriarchalinės linijos svarba („Nupaveiksluosiu žmogų ir jo Tėvą, susikibusius už rankų, ateinančius žiemos keliu“, o sūnus po daugelio metų žiūrės į nuotrauką kaip „į didelį turtą“, p. 20). Bet jei tai tikra, jei šeimos glėbys saugo, o proseneliai padeda neišraunamai įsišaknyti?

Ateina brandos metas, kai malonumą keičia malonė: „Labiausiai man patinka būti“ (p. 97) ir mylėti gyvenimą „iki svaigulio“ (p. 154).