Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti

2023 m. Nr. 10

2019 m. vykusios 58-osios Venecijos bienalės šūkis buvo „May You Live in Interesting Times“ („Kad gyventum įdomiais laikais“). Ir, dievulėliau aukštielninkas, sakyčiau, šis palinkėjimas pildosi su kaupu. Kai pastarųjų metų pasaulio įvykiai atrodo tarsi preliudija į visus matytus postapokaliptinius filmus, skaityti literatūrines distopijas, o dar dvi iš eilės, sakyčiau, mazochistinis užsiėmimas pažengusiems (o mazochizmas bendrai literatūros kritikams, pripažinkim, nėra svetimas).

Dainius Vanagas. Oderis: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 272 p.

Ironiška, tačiau kad ir kaip man patiktų distopijos literatūroje, niekaip negalėjau prisiversti žiūrėti serialo „Black Mirror“. Pamatytų trijų serijų man pakako, kad suprasčiau, jog tai, kas jame rodoma, yra įgyvendinama jau dabar, arba gali tapti tikrove (netolimoje) ateityje, tad, ačiū, tikrai galiu apsieiti be tokio „anonso“. Deja, mano nelaimei, Dainiaus Vanago debiutinis romanas „Oderis“ ne sykį priminė ne tik minėtąjį „Black Mirror“, bet ir aibę kitų mind f**k’ais liaudyje vadinamų filmų, kuriuose realybės siūlas pasimeta neįtikėtinai greitai. Bet apie viską – iš pradžių.

Apie ką visa tai: vieną dieną Alanas atleidžiamas iš darbo teisininkų kontoroje. Anot jo viršininko Edvardo – jis pasidaręs nepatikimas, darbe tai būna, tai nebūna, o tai jau ima kliudyti kolegoms. Tačiau Alanui darbas – tikrai ne prioritetas, nes iškilo kitų bėdų – jį paliko žmona ir išsivežė jų vaiką (skyrybos, kaip netrukus vėl pamatysime, tampa jau šiokiu tokiu leitmotyvu distopijų kontekste). Netekti darbo yra nemaža asmeninė tragedija, bet Oderyje, ateities Europos didmiestyje, tai prilygsta katastrofai, nes čia gali gyventi tik turintys darbinę vizą. Kad liktų mieste ir galėtų ieškoti Anos bei jųdviejų atžalos, Alanas bando susirasti kitą darbą – įsidarbina deportacijos būryje, tačiau per vieną iš reidų netyčia nužudo žmogų ir privalo miestą palikti. Už Oderio sienų (ir tai ne metafora) egzistuoja būtis, kurios gyvenimu nepavadinsi. Patekęs į neaiškaus plauko gamyklą ir (savo paties nuostabai) pradėjęs dirbti duomenų analitiku, Alanas tetrokšta vieno – vėl patekti į Oderį ir pamatyti Aną. Nes tuomet viskas turėtų paaiškėti. Ypač – kas… toji Ana?

Kaip ir priklauso distopinei socialinei fantastikai, romanas „Oderis“ pateikia galimos ateities visuomenės projekciją – pinantis kelioms pasakojimų gijoms ir balsams (protagonisto Alano mintims, paslaptingojo detektyvo B. laiškams, pokalbių su Oderio miesto meru Endriu stenogramoms ir rašytojo Trumano Moro esė) plačiais potėpiais piešiamas kontekstas: XXI a. antroje pusėje, apie 2060 m., žmonių skaičius Žemėje – 10,2 milijardo (romano veiksmo metus paskaičiavau remdamasi citata, kad žmonių Žemėje esą „triskart daugiau, nei buvo prieš šimtą metų“, p. 176), masinės migracijos padariniai – vis dar sunkiai valdomi: „<…> nuo 2040 iki 2047-ųjų į mūsų žemyną pateko septyniasdešimt milijonų imigrantų, – jokie ankstesni įstatymai nepadėjo jais pasirūpinti. Ieškodami darbo, maisto, būsto ir geresnių gyvenimo sąlygų jie užtvindė miestus, o Europa nebuvo tam pasiruošusi“ (p. 27). Vis didėjant atotrūkiui tarp miestų ir periferijų, Vakarų valstybės pagrindiniams šalies miestams suteikia dalinę autonomiją, įgalinančią įvairius urbanistinius-socialinius eksperimentus. Štai tokiame kontekste ir iškyla Oderis, vedamas ambicingo, kontroversiško populisto Endriu. Mero siekis – paversti Oderį naudingų žmonių miestu. Tačiau, kaip ir pridera veržliam, amžinai jaunam norinčiam likti miestui, reikalingos tam tikros taisyklės. Anot mero – jos veikia, nes Oderis tampa it miestu, į kurį pakliūti nori šimtai tūkstančių. Deja, kaip ir galima nujausti, gerais norais ir pragaras grįstas.

Pirmiausia iš miesto dingsta išmaldos prašytojai. Endriu akimis, „tie inkščiantys gatvės parazitai terorizuoja praeivius. Dedasi bejėgiais, nors dauguma nėra tokie. Jie priverčia jausti kaltę, kad tu, štai tu, einantis pro šalį, turi viską, o jie, parkritę keliais ant asfalto, neturi nieko“ (p. 97). Be abejonės, parafrazuojant vieną filmą, šiame mieste nėra vietos senukams – panaikinama pensijų sistema, o norintiems ir toliau gyventi Oderyje įvedamas senjoro mokestis, nes, pasak mero, „darbas, kurį jie atliko, buvo ne privilegija, o būtinybė. Ir ši būtinybė negali užtikrinti saugios senatvės – tik leidžia jos sulaukti“ (p. 187). Kaip pasirinkimas atsiranda eutanazija, tiesa, jos atsisakiusiam negaluojančiam senjorui teoriškai ir toliau turėtų būti teikiama medicininė pagalba. Na o praktikoje, dangstantis „pragmatiniu resursų paskirstymu“, gydymas sufokusuotas į jaunesnius pacientus, kurie yra investicija į miesto ateitį. Priimamas „Parduotuvių ir prekybos centrų įstatymas“, įpareigojantis asmenį užėjus į parduotuvę būtinai joje ką nors nusipirkti, o už prekes leidžiama atsiskaityti žiūrint reklamą, taip pat nutraukiama religinių bendruomenių veikla dėl nesumokėtų mokesčių, religines apeigas ėmus traktuoti kaip teikiamą paslaugą, ir t. t. Kuo romane apie miestą ir jo valdymą pateikiama daugiau detalių, tuo aktualesnis tampa klausimas – o kur visame tame yra žmogus? Meras Endriu (vaikštantis „Delfi“ komentarų skilties, kur verbalizuojami visi patys tamsiausi šiuolaikinės ir pažangia save laikančios visuomenės pasąmonės užkaboriai, „-izmai“ ir „-obijos“, įsikūnijimas), gracingai pasitelkdamas nūdienos biurokratinę naujakalbę, pateisinimą randa ir kitiems su žmogiškumu prasilenkiantiems, Jozefo Mengelės eksperimentais dvelkiantiems veiksmams, pavyzdžiui: „Jūs pavertėte kalėjimą laboratorija. / Pasakyčiau kitaip: mes padarėme kalinius naudingus. <…> Kaliniai gavo šansą prisidėti prie medicinos pažangos, svariai veikiančios visuomenę“ (p. 190–191).

Kaip ir šių dienų politikai, Endriu užsiiminėja whataboutizmu („Kinijoje žmogus, reitingui nukritus iki nulio, ryte nebeatsibunda. O čia?“, p. 96), išnaudoja sistemos spragas ir sausas išbrenda iš sudėtingų situacijų („Netgi tarptautiniai stebėtojai, kuriuos siuntė užsienio valstybės ir humanitarinės organizacijos, pripažino, kad procesas, nors ir laviruojant ant peilio ašmenų, vyksta nepažeidžiant žmogaus teisių arba, tiksliau, jas pažeidžiant teisėtai“, p. 96). Skaitant kyla klausimas – kai gyvenimas Oderyje primena savanorišką buvimą koncentracijos stovykloje, kuo šis eksperimentas taip vilioja žmones? Deja, čia aiškaus atsakymo knyga nepateikia ir tai laikyčiau šio kūrinio trūkumu. Skirtingai nei klasika tapusiuose literatūrinės distopijos kūriniuose (pvz., Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar George’o Orwello „1984-ieji“), kur protagonistas jau gimsta egzistuojančioje sistemoje, kuriai nėra alternatyvos, Oderio despotiška tvarka galioja tik tame mieste ir jį galima palikti. Galbūt už sienų vešantis nusikalstamumas, skurdas, kur gatvėse „nusidriekę palapinių kvartalai, stovi iš lentgalių ir šiukšlių suręstos pašiūrės, o jose gyvenantieji nešioja vandenį kibirais iš upės“ (p. 104), gena žmones į saugumą turintį užtikrinti miestą, tačiau nelegalūs bandymai patekti į Oderį beveik garantuoja vietą kalėjime ir ant laboratorijos stalo. Tad rizika nukentėti tiek mieste, tiek už jo sienų atrodo kone vienoda.

Vis dėlto šį distopinį romaną laikyčiau vykusiu dėl jo esminės linijos – Alano istorijos. Iš pradžių kaip personažas jis sudaro pakrikusio, nesiorientuojančio žmogaus įspūdį – na, ko norėti, skyrybos išties sujaukia žmonių gyvenimus ir verčia abejoti praeities ir atminties tikrumu. Tačiau ilgainiui Alano asmuo išsiderina, tarsi ima skilti į du žmones: čia jis it robotukas dirba jam paskirtas užduotis, nes „jam taip patinka instrukcijos“ (p. 113), čia jis elgiasi kaip žmogus, galintis išsireikalauti visko, kas jam priklauso. Vienuose epizoduose jis yra tarsi apsėstas Anos, kituose – klausia savęs, kas toji Ana ir kodėl ji jam turi rūpėti, kai jo tėvui gresia mirtinas pavojus. Alanas ima manyti, kad galbūt tai liga, kurią jis turi pripažinti: „Jis neatsimena, kada tai prasidėjo – ar kada prasideda. Dabar atrodo, kad visada. Jis nesavas, nerišlus, nejautrus, išsiblaškęs. Jis – ne jis“ (p. 206). Jo orientacija erdvėje ir laike pakrikusi, ir tai tekstas įtaigiai ištransliuoja:

„Atrodo, kad viskas gerai, bet iš tiesų nėra gerai. Jis girdi, bet kitaip – tarsi garsas eitų ne iš išorės, o iš vidaus. Alanas mato, kaip juda žmonių lūpos, bet negirdi jų žodžių – jie tiesiog atsiranda, išnyra jame.
Lygiai taip pat ir rega. Jis mato trūkinėjantį vaizdą: vieną vietą keičia kita, tačiau jų nesieja jokie erdviniai ryšiai. Atrodo, jis pats nejuda erdve – tai erdvė juda juo.
Anksčiau taip nebuvo. Juk nebuvo?“  (p. 110)

Epizodai Alano gyvenime ima kartotis tarsi kokie trikdžiai „Matricoje“ (pvz., p. 207–210) ir kaip skaitytoja nuoširdžiai pasidaviau šiai psichodelikai, jausdama, kad kūrinio kulminacija turėtų atsakyti į šiuos klausimus. Ir taip įvyksta. Nesinori griauti skaitymo malonumo šios knygos dar nečiupinėjusiems, tik pasakysiu, kad D. Vanagas „taškus ant i“ sudeda. Truputį per entuziastingai, mano galva, paatviraujama aiškinant sumanymą paskutiniuose skyriuose (kad skaitytojas jau tikrai, tikrai suprastų, kur čia šuo pakastas), bet teksto vientisumas dėl to nenukenčia. Trumano esė „Knygos“ išsakyta baimė, jog perskaitęs knygą suvoki liekantis „su drungnumo šleikštuliu ant gomurio“ (p. 171) vietoj pasitenkinimo ir skaitant prasmingai praleisto laiko, šiuo atveju neišsipildo. Savo įspūdžius reziumuosiu paties romano žodžiais: „Buvo visai gerai“ (p. 171). Ir be jokios ironijos.

Unė Kaunaitė. 2084: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 280 p.

Sienomis apjuosti miestai išnyra ir Unės Kaunaitės naujausiame romane „2084“, kuris, kaip suponuoja pavadinimas, turėtų turėti sąsajų su jau minėtu G. Orwello kūriniu „1984-ieji“. Ambicijomis dvelkiantis užmojis – ✓.

Apie ką visa tai: Kajus Šaulys-Stalkeris – buvęs efutbolo žaidėjas, savo šlovės zenite, visų nuostabai, metęs šią pelningą veiklą. Dabar, įkopęs į ketvirtąją dešimtį, jis dirba palydėjimo konsultantu „Ištiestoje rankoje“ – organizacijoje, kuri teikia būtinąsias konsultacijas ketinantiems nusižudyti. Kajaus gyvenimas netrykšta pozityvu: tiek perspektyvos, tiek gyvenimo tikslai – neegzistuojantys, santykiai su mama pašliję, asketiškas gyvenimas telpa mažame kambariuke daugiabutyje, o dėl dvidešimt vienų metų studentės jį palieka gyvenimo draugė Kara. Vienintelė prošvaistė – megakorporacijos / socialinio tinklo „Burbulas“ valdoma virtualioji realybė (VR), vadinama „Visata“, į kurią nukelia specialūs sensoriniai kostiumai. Šioje erdvėje deklaruojama lygybė, o etiketas įpareigoja „neklausti tikro vardo, iš kur kas nors yra“ (p. 48), tačiau, kaip dažniausiai ir nutinka, viskas – tik gražūs žodžiai, nes ir „Visatoje“ egzistuoja kastos, o „Paraštėse“ – nemokamoje VR dalyje – galioja džiunglių įstatymas. „Visatoje“ Kajus klaidžioja su bičiuliu geimeriu Hazefu, stebi kitus, o galiausiai būtent čia pradeda susitikinėti su Lėja Guste – mergina, sutikta vienoje „Ištiestos rankos“ virtualių konsultacijų. Kai atrodo, kad Kajui gyvenimas nebeserviruoja vien citrinų (vyras įsidarbina „Burbule“, susitikinėja su Lėja, gydosi Karos išdavystės žaizdas), Lėja dingsta. Tiksliau, anot lakoniškos „Burbule“ gautos žinutės, – miršta, bet Kajus tuo negali patikėti. Pasiryžęs žūtbūt išsiaiškinti tiesą, jis pradeda kapstyti giliau, o tai, kaip jau galima nujausti, „Burbulo“ vadovybei nėra priimtina. Realybės ir virtualybės skirčiai blunkant, lieka Philipo K. Dicko knygos „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ vertas klausimas – kodėl tarp sukurtos sąmonės ir žmogaus negalima dėti lygybės ženklo?

U. Kaunaitės romane vaizduojamas ateities pasaulis iš pirmo žvilgsnio, sakytumei, nėra nutolęs nuo dabartinio, tačiau jį, tarsi grybiena žemę, kiaurai persmelkusi, apraizgiusi virtualioji realybė ir skaitmeninės technologijos: Kajaus gyvenimą „styguoja“ patobulintas „Siri“ arba „Alexos“ variantas „Naomi“, maistas yra atspausdinamas, siuntinius nešioja „PackRo“ – šunis primenantys robotukai, telefonai vadinami aijais, o kur dar minėtieji pojūčius simuliuojantys VR kostiumai. Autorei įkvėpimo aprašomoms technologijoms toli ieškoti nereikėjo: „Boston Dynamics“ jau yra į pasaulį paleidę robotą-šunį „Spot“ (kas nori peno košmarams – siūlau pagūglinti videoįrašą su „Spot“ „protėviu“ „BigDog“ 2005 m. Nesakykite, kad neįspėjau), 3D maisto spausdintuvai taip pat jau nebėra jokia fantastika, išmanieji telefonai jau lankstosi ir skersai, ir išilgai, o juose tūnantys asistentai ne vienam tapo kasdienybės dalimi. Na, o „Burbulo“ ir „Visatos“ ištakų, spėju, reikia ieškoti Marko Zuckerbergo „Meta“ bei „Metaverse“ (tikiuosi, jau užgesusioje) vizijoje. Haptiniai (lytėjimo) kostiumai, lyginant su, tarkime, VR akiniais, kol kas yra ne tiek išvystyti, bet neabejoju, kad ateis ir jų eilė. Tokios sąsajos su šiandiena kūriniui suteikia realumo pojūtį, kuria savotišką technologinio tęstinumo įspūdį, dėl to skaitytojui lengviau įsijausti į aprašomą aplinką ir situacijas. Vis dėlto skaitydama pasigedau drąsesnės ateityje galinčių egzistuoti technologijų vizijos. Juk fantastika kaip žanras ir yra tuo paranki, kad galima eksperimentuoti ir kurti tai, ko dar nėra, bet norėtųsi (arba nesinorėtų), kad būtų.

Miesto geografija romane – miglota. Tarsi probėgšmais užsimenama, kad romano veiksmas vyksta ateities Vilniuje – minimi Lazdynai, Žvėrynas. Žinoma, kuriamos ir naujos vietos – išdygsta naujas rajonas, vadinamas Naująja Azija, kurio aprašymas aiškiai byloja apie mieste vešantį rasizmą ir segregaciją. Į pabaigą einančio XXI a. istorinių įvykių chronologija taip pat nėra nuosekli, bet seklio vaidmenį priėmiau kaip žaidimą. Romane minimi keli įvykiai (beveik be išlygų vadinami Didžiaisiais): šeštajame dešimtmetyje vykę protestai, sugriovę korporacijas, „Juodieji šešiasdešimt septintieji“ ir Didžioji pandemija bei „septintojo dešimtmečio Didžioji migrantų krizė“ (p. 134), kuomet „link Europos pajudėjo nebe tūkstančiai, o milijonai ir visiems vėl atrodė, kad artinasi pasaulio galas“ (p. 135). Pridėkime klimato kaitos sukeltas katastrofas ir jau ima ryškėti kūrinio probleminis spektras.

Norisi paminėti, kad problemos, su kuriomis U. Kaunaitės romane susiduria žmonija, yra veikiau jau esamų mokslinių tyrimų ir prognostinių modelių plėtojimas nei išgalvota ateities vizija: prieš Didžiąją pandemiją, pasirodo, būta dar pirmosios ir antrosios, tačiau paskutinioji išsiskyrė tuo, kad „masiškai mirė vaikai. Kartais paaugliai“ (p. 123). Mokslininkai jau dabar neabejoja, kad tokių pandemijų, kaip kad COVID-19, bus. Klausimai kyla tik du: kada ir kokio viruso?

Kaip ir D. Vanago romane, dėmesys kreipiamas į Žemės populiacijos augimo keliamus iššūkius – pasakojimo vyksmo laiku žmonių skaičius jau pasiekęs vienuolika milijardų. Kaip radikali reakcija į tai romane minimi ekolokazdės – žmonės, kurie „įsitikinę, kad vienas iš geriausių būdų sumažinti žmonių ekologinį pėdsaką – tai mažesnis jų skaičius Žemėje“ (p. 20–21). Romane paaiškinama, kad dėl masinių jaunų žmonių savižudybių buvo priimtas kontroversiškas savanoriškos savižudybės įstatymas, kuriuo siekiama „įteisinti galimybę nuspręsti, bet sykiu ją suvaldyti: įtraukti būtinąją konsultaciją, o mirtį atlikti sertifikuotu būdu“ (p. 21). Būtent tokiu konsultantu, padedamas dirbtinio intelekto, ir dirba Kajus.

Migrantai pristatomi kaip viena iš visuomenę audrinančių temų. Būtent Didžioji migrantų krizė lėmė, kad žmonės, siekdami išsaugoti savo kultūras, identitetą, anot Kajaus, miestus atitveria sienomis.

Probėgšmais pateikiama ir daugiau detalių, susijusių su klimato kaita ir jos padariniais: minima didžiulė anglies dioksido koncentracija ore ir su tuo siejamas lėtesnis žmonių brendimas, stiprios pūgos ir sniego kalnai, žiemą atsirandantys dėl sparčiau garuojančio vandens, galingi potvyniai, dešimtis milijonų žmonių palikę be namų ir privertę trauktis iš gimtųjų šalių. Kajus dėl šių dalykų kaltina gyvenusius praeityje, nes, vyro nuomone, tai jie „sugebėjo nuvaryti visus mus čia, į sumautą skylę, kurioj visi dabar sėdim“ (p. 79). Lėja įžvelgia gilesnę problemą: „Kokia buvo visos žmonijos pažangos prasmė, jei baigiam… čia? Evoliucionavom milijonus metų, kad per du šimtus sunaikintume Žemę, gyvūnus, augalus ir dar save?“ (p. 166).

Idėjiniame lygmenyje sąsajos su G. Orwello „1984-aisiais“ atsiranda bandant užduoti tiesos ir manipuliavimo ja klausimą. Lėja norą pakelti prieš save ranką motyvuoja tuo, kad ji nematanti „prasmės gyventi pasaulyje be tiesos. Kiekvienu klausimu – nuo didžiausių iki mažiausių – randu šimtus nuomonių. Ir niekada… niekada nesužinosiu, kuri iš jų teisinga“ (p. 35–36). Visa regintį Didįjį Brolį keičia Nojus Meilutis ir jo sukurtas „Burbulas“, kasdien visam pasauliui transliuojantis kurio nors vartotojo ar vartotojos dieną, taip pažeidžiant bet kokį asmens privatumą. Orveliškąją represinio režimo kontrolę U. Kaunaitės romane keičia socialinių medijų diktatas visuomenei, tačiau tarsi suabejojama, ar skaitytojas supras siunčiamą žinutę, ir pereinama į tiesioginę didaktiką (pvz., Lėjos frazė „Mes ir šiandien žinom, kas mums nutiks, bet toliau gyvename su mintim, kad esam per protingi, jog mums taip iš tiesų nutiktų“ (p. 167) arba Meilučio monologas apie neskaitomas knygas, elementarių gyvenimo įgūdžių praradimą ir į atbukimą vedantį informacijos perteklių, p. 265). Skaitant kūrinį atrodė, kad originali idėja yra nelyginant kiaušinyje tūnantis viščiukas, kuris vis bando prasikalti pro lukštą, tačiau šis neskyla ir tik kliudo. Susidaro įspūdis, kad daugelis intertekstinių nuorodų (kurių, tiesioginių ir netiesioginių, šiame tekste tikrai apstu – nuo populiariosios kultūros, pvz., filmo „Matrica“, grupės „The Police“, iki asmenybių ir literatūros kūrinių – Albero Kamiu, „Orfėjo ir Euridikės“, „Mikės Pūkuotuko“, „Čarlio ir šokolado fabriko“, „Trolių Mumių“, „Mažojo princo“ ir, žinoma, „1984-ųjų“) šiame romane atsiradusios tik dėl to, kad būtų. Turint omenyje, kad tai daugiau ar mažiau būdinga abiem mano aptariamiems romanams, atrodo, kad lietuviška socialinė mokslinė fantastika be autoriaus išmanomų kontekstų demonstravimo jau nebegali išsiversti.

„2084“, kaip ir „Oderio“ atveju, kulminacija paliekama knygos pabaigai. Tiksliau, būtent kulminacija ši knyga ir užbaigiama. Tačiau, vėlgi nenorint išduoti siužeto vingių, tenka pridurti, kad kuo ilgiau vyko Kajaus ir „Burbulo“ vadovo pokalbis, tuo labiau nuspėjamas finalas darėsi.

Romano pradžioje, kai Kajus atsitiktinai patenka į knygos pristatymą „Visatoje“, renginio vedėja užduoda klausimą kalbinamam rašytojui:

„– Pasitelkėte nuorodą į tokį istoriškai garsų kūrinį. Nemanote, kad įpareigoja? – palinkusi į priekį toliau klausinėjo vedėja.
– Įpareigoja.
– Bet nebijojote, kad jums, pavyzdžiui, sakys: „Daug ambicijos, mažai turinio“?“ (p. 8)

Perskaičiusi romaną grįžau prie šio epizodo svarstydama apie jo funkciją: ar tai mėginimas užbėgti knygą skaitysiantiems literatūros kritikams už akių, ar ant popieriaus lapo suguldytas vidinio kritiko ir rašytojo dialogas. Bemąstydama prisiminiau anglišką posakį damp squib („drėgnas fejerverkas“), kai lūkesčiai nėra pateisinami. Taip ir su „2084“, kuris idėjinio parako turi, tačiau, deja, pokštelėjimas neįvyksta.