Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai

2023 m. Nr. 5–6 

Pastaruoju metu mano akiratyje vis dažniau sušmėžuoja tekstai, reflektuojantys mūsų (potencialią) ateitį. Ir, brač, nieko ten gero ir pozityvaus. Distopijos žanras dabar kaip niekada gyvas, o jo aidai pasiekia ir kūrinius, iš pirmo žvilgsnio vargiai galinčius turėti ką nors bendro su ateities (niūriomis) prognozėmis. Būtent prie tokių priskirčiau ir Jurgos Tumasonytės naujausią kūrinį – novelių romaną „Naujagimiai“, nors knygos centre – vienos giminės moteriškosios linijos istorija. Na, o kol vieni apmąsto tai, kas mūsų laukia, kiti susitelkia į tai, kas yra čia ir dabar. Arba, tiksliau, ko čia ir dabar nėra. Vaiva Rykštaitė knygoje „Mėlynas namas Havajuose“ nagrinėja motinystės keliamus ambivalentiškus jausmus, kurie verčia klausti savęs – tai kas aš (dabar) esu?

Nepaisant pirminio įspūdžio, jog skirtingesnių knygų reikėtų paieškoti, mano nuostabai, jos „susikalba“ – tautosakiniai motyvai, kurių nestinga abiejuose kūriniuose, rodo, jog tam tikros patirtys, personažai, elgesio modeliai tebėra tiek pat aktualūs, kaip ir tais laikais, kai jie atsirado. Ir, drįsčiau prognozuoti, tokie išliks.

Vaiva Rykštaitė. Mėlynas namas Havajuose: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 212 p.

„Mėlynas namas Havajuose“ yra dešimtasis Vaivos Rykštaitės kūrinys. Šią knygą norėtųsi laikyti savotišku nemenko populiarumo sulaukusios „Pirmąkart mama. Faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“ tęsiniu. Bet apie viską – nuo pradžių.

„Mėlynas namas Havajuose“ skaitytojui pateikia jaunos trijų vaikų mamos kasdienybę, kur dėmesio reikalauja ne tik atžalos, bet ir pats namas – „vieta, kur nieko nevyksta. Kur viskas vyksta. Viskas. Mano namas yra mano kalėjimas. Jame telpa penkios visatos ir vienas dvigalvis šuva“ (p. 189). Protagonistės Vaivos pasaulis susitraukia iki namo sienų, jos esybė pamažu įsilieja į namo mikrokosmosą, tačiau nuolatinis, net, atrodytų, obsesyvus namų tvarkymas nėra malonumas – veikiau būtinybė: „Tvarkausi, kad po to galėčiau ramiai mąstyti, o kartais – kad užsimirščiau. Tvarkausi bėgdama nuo kitų darbų, kartais nuo žmonių“ (p. 33). Knygoje namas, vaikai ir buitis tampa tarsi moters pasaulį laikančiais banginiais. Ir, kaip paaiškėja skaitant, protagonistei tokia asmeninės laisvės redukcija yra nepriimtina – ji jaučiasi svetima pati sau („Veidrodyje akimis susitinku su nepažįstamąja. Kas man atsitiko?“, p. 161). Turistams rojų žemėje primenančių Havajų fone vystosi asmeninė herojės drama, kur pinasi realybė, fantazija, lietuvių ir havajiečių tautosaka, kur ieškoma atsakymų, kaip vėl save surasti ir kaip užmegzti kontaktą su ta naująja „aš“.

Viena iš pagrindinių knygoje vystomų temų yra motinystė. Knygos herojė nelaiko savęs gera mama (p. 69), ji taip pat griežia dantį ant sutuoktinio, vargiai suprantančio, kiek iš tiesų namų kampų, kaip tame posakyje, jai tenka laikyti („Mėgstu įsivaizduoti, kad numiriau ir Marsas suranda mano kūną. <…> Kai jis, tapęs vienišu tėvu, supras, kiek daug nematomų darbų reikia atlikti namie“, p. 111). Kasdienybės ir buities užspeista į kampą, Vaiva imasi „įsivaizduoti scenarijus, kuriuos būčiau patyrusi, jeigu neturėčiau vaikų“ (p. 99), arba prisimena jausmą, ką reiškia neturėti namų ir keliauti, kada „apimdavo neapsakomas jaudulys pagalvojus, kad bet kuris mieguistas miestelis galėtų tapti namais. Kol vieną dieną taip ir atsitiko“ (p. 178). Kai kuriose iš šių fantazijų Vaiva tarsi puoselėja planą B – pabėgimą nuo šeimos, „kaip herojės iš „Dingusios dukters“, „Ten, kur gieda vėžiai“ ir „Valandos“, esu tikra, tokių kūrinių yra ir daugiau, kur subtiliai aprašomos mamos, palikusios mažylius dėl jaudinančių savo gyvenimų“ (p. 81). Tačiau nuo tolesnių fantazijų šia kryptimi ji save sulaiko, o realybėje taip pasielgusias moteris teisia („Viskas bus gerai, Kaila, sakiau šypsodamasi, paėmusi moterį už rankos, taip ir neišdrįsusi pasakyti, ką iš tiesų galvoju, kaip tu galėjai palikti savo vaiką, kale?“, p. 42).

Knygoje svarbus dėmuo yra tamsioji motinystės pusė – pogimdyminė depresija, kuria Vaiva serga (p. 150). Šiuo aspektu „Mėlynas namas Havajuose“ susisieja su gerokai anksčiau išleista Vandos Juknaitės „Stiklo šalimi“, kurioje emociniame akligatvyje atsidūrusi moteris ima apmąstyti ir ryžtasi pasitraukti iš gyvenimo. Vaivai tokia mintis irgi nesvetima: „Vieną dieną, aplink mano mėlyną namą čiulbant Havajų paukšteliams, aiškiai suvokiu, kad galėčiau pasikarti su chalato diržu ant svetainės lubų sijos. Jokių elegantiškų pistoletų ir atsisveikinimo raštelių. Tiesiog lietuviškai, ūkiškai. Pasikarti. Ne tik galėčiau. Norėčiau“ (p. 125). V. Rykštaitės knygoje tarsi juokaujant pateikiamas protagonistės ir sutuoktinio dialogas:

– Hey, so how was your day? – grįžęs namo atsainiai paklausė Marsas.
– Nepasikoriau. (p. 126)

Tačiau sarkazmu tik sustiprinamas emocinės prarajos, ant kurios krašto stovi knygos herojė, vaizdinys. Toks juokas pro ašaras tampa šios knygos leitmotyvu.

Knygos herojė junta ir fiksuoja lėtą savasties tirpimą ir eižėjimą tapus motina, bet, užuot kūrusi naująją tapatybę, viską tiesiog suskliaudžia, įskaitant visus kitus socialinius vaidmenis ir siekius („Besitvarkant <…> numirė: daug kambarinių augalų, dvi auksinės žuvelės, akademinės ambicijos“, p. 33). Vaiva pagauna save mąstant, kad „tokia ir liksiu – gyvenimo ragautoja, visur trumpam, laikinai, daug fotografuojanti“ (p. 20).

Herojė jaučiasi įviliota į šeimyninio gyvenimo spąstus („Maniau, kad Sigutė galvojo tą patį, kad tai – tik žaidimas, šis paklusnios namų šeimininkės farsas, ir nuovargis, ir išalkęs vyras – tik vaidmenys, o apšniaukšta virtuvė – laikina dekoracija, kad būtų įtikinamiau“, p. 93), savęs išsižadėjusi (p. 47), neprisijaukinanti Havajų („Kas man čia nepatinka? Viskas, ir kartu neturiu prie ko prisikabinti“, p. 72), besiilginti Lietuvos ir svarstanti, ar išvis čia galinti įsišaknyti („moteris tamsoje klausosi kažkokių savo genties dainų ir liūdi, nes jos gentis niekam čia nesvarbi, niekas neišmoks šitų dainų. <…> Vairuotoja drauge su „Spotify“ dainuoja „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Bet pakelėse žydi tik kinrožės, jostrai, durnaropės, imbierai… Vyšnios negali čia žydėti. Netinkamas klimatas. Vyšnios niekada čia neprigis“, p. 154).

Vis dėlto, skaitydama naujausią V. Rykštaitės knygą, gana greit supratau, jog aš nesu tikslinė jos auditorija. Aš neturiu vaikų („aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, – iš atminties užkaborių ataidi vieno iš klasikų eilutės), todėl esminė knygos idėja – virsmo, tapus motina, įsisavinimas – man nėra #relatable. Dėl šios priežasties neatpažįstu ir to „sužvėrėjimo“, kai į kampą buities įspeista protagonistė virsta vilkolakiu („O vieną dieną ateis Volkeris Teksaso reindžeris ir mus išgelbės“, p. 170–171), kai tarsi ugnikalnis išsiveržęs emocijų pliūpsnis gąsdina ir aplinkinius, ir ją pačią:

Aš esu žvėris. Aš galiu žudyti. Mano vaikas paklaikęs. Akys žybteli iš siaubo ir mergytė susmunka čia pat, ant kilimo.
– Ko tu nori?! – staugiu. Noriu ją užmušti ir dėl to noriu numirti. Ne nusižudyti, ne palikti, ne pabėgti, ne išlaukti, o tiesiog nebebūti savyje, ištikšti į milijardus atomų, kurių kiekvienas priliptų prie skirtingų svetainės daiktų, kad galėčiau tyliai stebėti, kaip auga mano vaikai.  (p. 124)

Protagonistės pasimetimas savyje nėra nepažįstamas – savąją (ir, įtariu, pirmąją) tapatybės krizę išgyvenau apie trisdešimtuosius gyvenimo metus, tačiau, skirtingai nei ji, neieškojau „vidinio žvėries“, tos la loba, apie kurią savo populiariosios psichologijos knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ kalba Clarissa Pinkola Estes. Herojės sapnuose išnyranti simbolika leidžiasi išaiškinama ir neturint psichoanalizės pagrindų:

Pabudusi jaučiausi sukrėsta ir tik vėliau, telefonu perpasakodama sapną Tamarai, supratau, kad sandėliuke buvau įkalinta aš. Kažkuri mano savasties dalis, kurią neigiau ir kankinau. Kaip gera, kad ji ištrūko. Kas ją išleido? Kaip baisu, kad ji negrįžtų man keršyti.
Turiu ją susigrąžinti. Atsiprašyti. Susitaikyti (p. 133).

Galbūt dėl mano asmeninio santykio su tokio pobūdžio, kaip C. Pinkolos Estes, knygomis ir jau ne vieno autoriaus eksploatuotu, dėl to kiek pabodusiu „laukinės moters“ tropu ezoterika kvepiančius knygos pasažus laikyčiau silpniausiais:

Kartais meditacinė būsena mane ištinka namie plaunant indus, kai, atrodo, nebe sãvos, o promočių rankos braukia ant kaktos užkritusius plaukus ir klubai siūbuoja lyg žmonijos lopšys. Jau seniai vietoje „Fairy“ naudoju ekologišką plovimo skystį, kurio užlašinusi ant kempinėlės suku ratus taukuotose lėkštėse prieš laikrodžio rodyklę, lyg šamanas ritualinį apsiaustą, įsispyrusi į tobulai išklaipytas šlepetes, su jomis į buitį žengiu lyg į ritualą, tik ne šventumo, o pasikartojimo prasme. Šimtus kartų, šimtus metų. (p. 153)

Norėtųsi detaliau aptarti ir dar vieną probleminį aspektą, kuris išryškėja V. Rykštaitės knygoje, bet, toli gražu, netaikytinas tik jai vienai. Tai – kūrinio žanras. Įvardintas kaip „autofikcinis romanas“, „Mėlynas namas Havajuose“ tikrai yra „auto-“, tačiau ar tai romanas – ginčyčiausi. Lygiai taip pat, kaip ir „fikcinė“ dalis kelia klausimų – ar keli magiškojo realizmo bruožų turintys pasažai (pavyzdžiui, jau minėtasis virtimas vilkolakiu) atlaiko likusio teksto ryšius su „realia“ realybe. Damiro žmogžudystės linija, kuri galėjo tapti herojės paslaptimi, priartinančia knygą prie grožinės literatūros, demistifikuojama dar knygos viduryje („Kartą pamatei jį stovėdama eilėje, perskaitei vaikino vardą ant ženklelio ir ėmei fantazuoti“, p. 110). Autorės įžanginis žodis – „Norėčiau, kad šią knygą skaitytoja(s) patirtų kaip sapną, o ne logiškai skaitytų…“ (p. 5) – skamba kaip prašymas, bet, kaip nuo seno kartojo lietuvių liaudis, „ne taip bandelė kepa, kaip bobutė nori“. Tiek minėtasis žanrinis įvardijimas, tiek šioji prakalba į malonųjį skaitytoją yra tarsi autoriaus primetamos taisyklės, verčiančios tikėti „autoriaus mirties“ iliuzija, nors šioje knygoje autorius, tiksliau, autorė yra dar ir kaip gyva. Tekste netrūksta tiesioginių nuorodų į autorės patirtis, pokalbių apie pačią knygą (tokios metarefleksijos vargiai praturtina kūrinius, veikiau tai tiesiog užpildai, pučiantys teksto apimtį), kur skaitytojui, lyg tarp kitko, paaiškinama ir knygos idėjinė koncepcija:

– Marsas sakė, kad rašai naują knygą? – Vilis teliūskuoja taurėje vyną taip, kad, atrodo, tuoj išpils ant mano odinės sofos. – Apie ką ji?
– Apie moterį, kuri nuolat tvarko namus.
– Cha cha cha! O rimtai, apie ką?
– Aš rimtai. Rašau apie namų šeimininkės frustraciją jos santykiuose su mėlynu namu Havajuose. Bandysiu galiausiai kažkaip pritempti, kad net šveičiant namus ir renkant nuo žemės kojines tiek name, tiek namų šeimininkės galvoje vyksta šioks toks gyvenimas. Ar žinai, kad remiantis Jungo simbolizmu namas reiškia žmogaus savastį, sielos namus? (p. 143)

Vargu ar reikėtų taip nepasitikėti skaitytojo teksto suvokimo galimybėmis.

V. Rykštaitės knyga dar sykį išryškina, jog susiduriame su nauju, sunkiai įvardijamu žanru, kai jam pavadinti bandomi konstruoti terminai iš to, kas jau turima (dėl to ir atsiranda tokios „chimeros“ kaip autofikcinis romanas ar pan.). Šiame žanre dominuoja asmeniški, itin intymūs naratyvai, kurių pasakotojas yra autorius. Tačiau tai ne memuarai, o veikiau būsenų, sukeltų tam tikrų patirčių, kronikos. Turintys tiek įrašų socialiniuose tinkluose, tiek savipagalbos knygų bruožų, šie tekstai yra savotiškas išsirašymas, terapinis seansas be psichoanalitiko komentarų. Tokių „terapinių“ knygų jau išleista ne viena (pavyzdžiui, Beatos Tiškevič „Vyvenimas“ ar Neringos Rekašiūtės „How to Swim Through Pain“, etc.), o jų recepcija ir populiarumas yra itin įdomus reiškinys, nes nemažai skaitytojų autorių asmeninėse patirtyse atpažįsta save, patirtas ar patiriamas problemas, iššūkius. Taip sukuriamas tam tikros bendrystės, palaikymo jausmas, suteikiamas žinojimas, jog tokioje situacijoje esi ne vienas, kažkas jau tai patyrė ir rado (arba ne) sprendimą. Tokius tekstus sau įsivardijau kaip „palaikomąją literatūrą“: nors literatūros kūriniai ir šiaip yra autoriaus ir skaitytojo susitikimo vieta, tačiau „palaikomosios literatūros“ atveju kuriama asmeninio ryšio iliuzija, tarsi klausytumei artimo bičiulio monologo prie kavos puodelio ar vyno taurės kavinėje. Viena vertus, skaitytojas ir autorius tarsi atsiduria toje pačioje plotmėje, čia nėra moralizavimo ar „visažinio pasakotojo“, kita vertus, komunikacija yra vienpusė, o reakcijos iš auditorijos surenkamos knygos pristatymo metu ar atsiliepimuose internete.

Problema, kuri iškyla šio naujojo žanro knygose, yra toji, kad, priešingai nei dirbant su psichinės sveikatos specialistu, situacijų atpažinimas be uždavinio jas spręsti tėra tik lengvoji dalis. Teksto relevantiškumas gali nustelbti užčiuoptą problemą ir tiesiog vėl ją „sušluoti po kilimu“. Ir nors knygoje rašoma, jog „mano leidėja įsitikinusi, kad pabaigoje reikia sprendimo. Atsakymo, kad visos su manimi susitapatinusios namų šeimininkės ir pogimdymine depresija sergančios moterys atgautų viltį“ (p. 195), rašytoja tokio sprendimo kaip ir nepateikia:

„Kaip turėtų baigtis knyga, kurios pagrindinė herojė nuolat tvarkosi namus ir burba?“ – parašiau žinutę Tamarai. Ji atsako: „Visi miršta. Pabaigoje visi turi numirti.“
O man atrodo, kad pabaigoje visi turi imti gyventi, ypač tie, kurie iki tol to nedarė. Bet kas kartą pačiai mėginant tai padaryti, namas pašoka ant vištos kojelės ir neša mus per miškus ir slėnius <…>. Namas nubėga toli, iki pat pasaulio krašto, kur žiūrėdama pro langą matau besiganančias avis ir link jų artėjančią juodąją skylę. Už jos nieko nėra, nieko nebus. (p. 195)

Vis dėlto jokiu būdu nesakau, jog „Mėlynas namas Havajuose“ nėra reikalinga knyga. Ji jau turi savo gerbėjų, kurių patirtys rezonavo su knygoje aprašytosiomis. Tiesiog, kaip minėjau, aš nesijaučiu tos auditorijos dalimi. Tad drąsiai dovanokite ją vaikus auginančioms mamoms – sklandžiai parašytas tekstas gali būti skaitomas kąsneliais tarp košių maišymo, sauskelnių keitimo ar tiesiog prisėdus parke ant suoliuko, atžalai besikuičiant smėlio dėžėje. Neredukuokime moterų iki mamos funkcijos. Juk, kaip taikliai įvardija V. Rykštaitė, ir „namų šeimininkės galvoje vyksta šioks toks gyvenimas“.

Jurga Tumasonytė. Naujagimiai: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 248 p.

Su naujausia knyga Jurga Tumasonytė grįžta prie „Undinių“ (2019) stilistikos, kai konstruojamas sunkiai nuspėjamas, pagal savus logikos dėsnius veikiantis pasaulis. Tačiau, kaip ir V. Rykštaitės knygos atveju, skaitytojui siūlyčiau nesileisti suklaidinamam siūlomo žanro, čia įvardyto kaip „novelių romanas“. Mano galva, „Naujagimiai“ yra tiesiog romanas, kurio skyriai organiškai jungiasi tarpusavyje ir, su nedideliais nukrypimais, vysto nuoseklią vienos giminės moterų linijos istoriją.

Iš tiesų „Naujagimiuose“ istorijos siūlas pradedamas vynioti ab initio mundi – Elžbieta, kurios padermės (ir su ja susijusių žmonių) liniją per beveik pustrečio šimto puslapių seks skaitytojas, nėra paprastas žmogus: tarsi iš Hayao Myazakio filmų nužengusiame mitologiniame kraštovaizdyje, kur „pietinėje saloje gyveno gigantiška šernė, kuri užėmė kone pusę sausumos“ (p. 6), o ašaringoje saloje telkšo kadaise žmonių priverktos purvo balos (p. 7), ji plaukioja ežere, kuriame „paskutinius deguonies gurkšnius“ gaudo gyvūnai ir žmonės (p. 5). Vandens, kaip pomirtinio pasaulio – paskandų – idėja yra nesvetima lietuvių mitologijoje, o ji yra vienas iš šio kūrinio skaitymo raktų.

Pati Elžbieta turi laumės bruožų (ji ir jos seserys gyvena prie vandens, gali keisti pavidalus), kitų veikėjų akyse – ji ragana (p. 12), būdama tarpinėje erdvėje – ant ežero kranto, skiriančio gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, – ji globoja atkeliavusias sielas, tačiau, tarsi sakmių slogutė, sunkiai leidžiasi prijaukinama ir pririšama. Vis dėlto netikėtai jos pasaulyje atsiradęs Anicetas susieja šį mitinį, paralelų pasaulį ir kūrinio realybės plotmę – Elžbieta pagimdo Pauliną, su kuria kartu ima klajoti žmonių pasaulyje, padėdamos moterims susilaukti vaikų arba atsikratyti nepageidaujamo nėštumo. Tačiau, kaip ir sakmėse, Elžbieta paauginusi Paulę dingsta be pėdsakų, „tiesiog išnyko kaip dūmas, neturiu išlikusio nė vieno jos daikto, nė vienos nuotraukos“ (p. 200). Paulinos tėvas – Anicetas – po susidūrimo su Elžbieta tapęs kunigu, globoja dukrą kaip dėdė, nors kaimo davatkos, be abejonės, nujaučia tiesą („Suprantu, kad tai mūsų kunigo jaunystės klaida, apie kurią geriau patylėti. Bet kaip jos drįsta rodytis? Kodėl ta ragana veža savo benkarčiukę į mūsų šventus namus ir drįsta nakvoti mūsų lovose?“, p. 10–11).

J. Tumasonytė, atsiremdama į tradicinę žemdirbišką pasaulėžiūrą (sakyčiau, pakankamai sėkmingai atspindimą ir teksto kalbiniame lygmenyje), imasi temų, kurios mūsų klasikų kūriniuose iš to laikotarpio lieka suskliaustos, implikuojamos. Stereotipiškai kaip labai dorovingą įsivaizduojamą XIX a. pab.–XX a. pr. kaimo bendruomenę rašytoja prisodrina aistros ir kūniškumo: „Sužadėtuvės jaukė kasdienybę. Geismas burbuliavo ir spragsėjo tarsi įkaitintas lajus. Jis žinojo, kad elgiasi nederamai, bet nieko negalėjo padaryti. Kai tik likdavo vienumoje, kišdavo ranką į kelnes, audrinamas nepadorių minčių“ (p. 19), kur tik didelis susitvardymas padėdavo susilaikyti nuo pagundos pažinti kito žmogaus kūną („Kai liekame dviese, o tai nutinka kur kas rečiau, negu norėtųsi, bučiuoju Eleną į lūpas, toliau kol kas nepažengėme – turbūt lauksime vestuvių, apie kurias dar, žinoma, nekalbame“, p. 136). Tautosakoje netrūksta atvirų liudijimų apie jaunimo „griešijimus“ ir viso to pasekmes, todėl mano vidinė folkloristė džiūgauja, kad J. Tumasonytės kuriamame pasaulyje atsiranda vietos aistrai ir seksui, be jokių užuolankų.

Be tautosakinio, „Naujagimiuose“ yra itin svarbus ir istorinis matmuo, kuris vienaip ar kitaip pakreipia Elžbietos ir jos palikuonių gyvenimus. Tai ir Pirmasis pasaulinis karas, susisiejantis ir su XXI a. realijomis („Apylinkių jaunuoliai virtinėmis traukė į karą – kai kurie su džiaugsmu, kiti įsibauginę, nuogąstaudami, kad kaunantis už mūsų didelę imperiją, kuriai žmogaus gyvybė prilygo tik plykstelėjusiam, o tada užgesusiam ir nuspriegtam degtukui, gali tekti padėti galvą“, p. 105–106), ir Antrojo pasaulinio karo išvakarės su visuomenėje vyraujančiomis antisemitinėmis nuotaikomis („Čia nekrikštų irgi pilna, valdo daugiau nei pusę visų krautuvėlių – bet, nors pas juos nemažai prekių pigesnės nei pas mūsiškius, jei tik pavyksta, stengiuosi iš principo ten nesilankyti“, p. 133) bei konformizmu, kai užsimerkiama net ir prieš visiškai žmogiškumu nepasižyminčius veiksmus:

Žinojau, kad dideliame pastate, suvaryti į ankštas kameras, kali JIE – nekrikštai, neverti gyventi greta normalių piliečių. Tas pastatas buvo aptvertas tvora, prie jo įėjimo visad budėdavo grėsmingai atrodantys sargybiniai. Tėvelis sakė, kad ten gyvena tik vyrai, bet Ona iš kažkur žinojo, kad esama ten ir moterų, ir vaikų, netgi kūdikėlių. Kai paklausiau apie tai mamos, ji nei patvirtino, nei paneigė:
– Elzyte, kartais geriau nesigilinti į tai, ko negali pakeisti.  (p. 148)

„Naujagimiuose“ probėgšmais užsimenama ir apie pokaryje vykusias partizanų kovas (p. 186), tremtį (p. 160), lietuvių pasitraukimą į Vakarus („Neišmokėta paskola“, p. 189–191), sovietinę ir postsovietinę realybę („Geresnis pasaulis“, p. 173–188; „Menas ir kaulai“, p. 208–214). Tai toks savotiškas istorinis speedrun, tačiau istoriniai įvykiai eiliniam žmogui neretai buvo įdomūs tiek, kiek tai tiesiogiai lietė jį patį – tai taikliai reziumuojama vieno iš personažų lūpomis: „Tarsi suprasčiau, kurie iš jų mūsiškiai, o kurie svetimi. Neturiu radijo, neskaitau laikraščių, tik žinau, kad kol kas mūsų kaime gyventi gera. O kas nutiks po tų trijų ugnimi spjaudančių smakų susidūrimo – ne mano reikalas“ (p. 144).

Kaip ir V. Rykštaitė, taip ir J. Tumasonytė savo knygoje reflektuoja motinystę, tik kiek kitokiame kontekste: magiškasis realizmas čia prasiveržia žmogui pradėjus „žaisti Dievą“, kai iš varliagyvių aksolotlių itin pagreitintu evoliuciniu būdu ima formuotis nauja žmonių rasė („Bet kodėl Dievas norėjo, kad iš tų driežų gimtų žmonės, jei jų žemėje ir taip pakanka?“, p. 106). Gimdymas, giminės pratęsimas parodomas kaip svarbus momentas ir vyrams: parūkęs žolės vienas iš personažų supranta, kad palikuonys – jo kelias į nemirtingumą: „Pajutau beprotišką meilę savo sužadėtinei, kuri man padovanos vaiką, ir ne vieną, daug vaikų. O jie gimdys savo vaikus, o tie vaikai – savo vaikus. Mano genai keliaus toliau ir, kaip toj dainoj Mirka dainuoja, nuo lašelio lietaus vandenynas svajonių išaugs! Aš būsiu nemirtingas!“ (p. 228).

Knygos pabaigoje skaitytojui pristatoma paralelinio pasaulio ateities vizija, kurioje eko-vegan-organic

gyvenvietės Paukštelių bendruomenė „vėl dalyvavo proteste prieš neandertalių išnaudojimą. Vaizdo įrašas sėkmingai pateko į mozaiką – kitaip tariant, atsidūrė tarp kitų svarbiausių tą dieną vykusių protestų“ (p. 237). Šioje ateityje, primenančioje Aldous’o Huxley’io knygą „Puikus naujas pasaulis“, vaikai gali būti išauginami specialioje išorinėje gimdoje, leidžiančioje ekrane stebėti kūdikio vystymosi procesą (p. 242). Tačiau tai metodas, kurį Paukštelių bendruomenė smerkia, versdama vieną iš personažių paklausti: „Kuo tavo vaikas, Feliksai, geresnis už mūsiškį?“ (p. 242).

Vis dėlto knygos „Naujagimiai“ pabaigoje atskleidžiamas faktas, jog viskas, kas iki šiol buvo aprašyta, – tebuvo žaidimas, simuliacija:

– Jona, ar gali mums trumpai papasakoti apie savo kuriamą simuliaciją? – paprašė seniūnė.
– Ten nieko ypatingo – sukūrėm istorinės aplinkos repliką.
– Ir kokia ji?
– Na, įdėjom karinių konfliktų, fantastinių personažų. Jos vartotojai gali pasirinkti pagrindinius veikėjus, kovoti dėl išlikimo. Arba iškart persikelti į paralelinę visatą, joje, jei pageidautų, būtų įkurdinti ir jų mirę artimieji. Lyg susitiktų su jais rojuje – prie ežero čiulbant išnykusių rūšių paukščiams. Juk tai suteikia vartotojams vilties, trumpam nukreipia tamsias mintis ir veikia kaip tam tikra psichoterapija… (p. 243)

Tai iškart priminė serialo „Rick & Morty“ epizodą „Mortynight Run“, kuriame Mortis žaidžia virtualios realybės gyvenimo simuliatorių „Roy: A Life Well Lived“. Knygos skaitymo procesas yra gyvenimo ir jo patirčių simuliakras, tad toks siužeto posūkis vienu mostu sudrasko visą tą iki tol kruopščiai kurtą realybę, mitą ir magiją sukabinusį pasakojimo audinį. Tai, ką skaitytojas išgyveno, pasirodo, tebuvo simuliakro simuliakras. Sintetika, „antrų rankų“ patirtis, žaidimas. Kaip skaitytoja, pasijutau taip, kaip paauglystėje stebėdama draugę, žaidžiančią „Lineage II“: ji tiesiogiai išgyvena tai, kas vyksta ekrane, o aš išgyvenu tik reakcijas į jos pasirinkimus.

Nors, kaip jau užsiminiau anksčiau, net ir kalbiniame lygmenyje J. Tumasonytė vykusiai kuria vaizduojamojo laikotarpio atmosferą, tačiau kuriama (simuliacijos) simuliacija trūkinėja, įsiveržiant šiuolaikinei kalbėsenai: ankstyvuoju sovietmečiu personažas klausia „gyveni kaip kokia padraika. Kiek tau dabar, dvim trys?“, p. 183); įvedami konceptai, kurie XIX a. pab.–XX a. pr. gyventojams buvo nepažinūs („<…> Sofi į tuos reikalus nesikišo, uošviai plaukiojo paralelinėje visatoje“, p. 115), ar amerikietiškuose filmuose matomi vaikiškų svajonių stereotipai atsiduria XX a. pr. („Paulė svajojo kada nors turėti nuosavą ponį“, p. 80).

Nėra išlaikomas ir struktūrinis vientisumas: skyrius „Vestuvės“ sukurtas kaip pjesė be remarkų ar filmo scenarijus, tačiau dėl kiek skuboto bandymo pateikti kuo daugiau personažų perspektyvų (ir taip jose paklaidinant skaitytoją) jis iškrenta iš iki tol sklandžiai vienas su kitu sukabintų skyrelių konteksto.

Taip, kaip ir „Game of Thrones“ serialo atveju, kai nemaža dalis fanų linkę ignoruoti šeštą–aštuntą sezonus, siūlyčiau skyrių „Naujagimė“ (p. 237–244) tiesiog praleisti ir Elžbietos padermės istoriją užbaigti Paulės išėjimu („Vestuvės“, p. 215–236). Kurdama mitologiją, o ne ją griaudama, J. Tumasonytė, mano nuomone, yra stipriausia.