literatūros žurnalas

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12

Kartais įžvelgdamas to, kas maža, didumą, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, žmogus užsipildo. Šią mintį atsiminiau skaitydama naujausias Elenos Karnauskaitės ir Nerijaus Cibulsko knygas. Abu šiuos poetus norisi pavadinti introvertais, sugebančiais pabrėžti mažų dydžių svarbą ir sukurti savo vienatvės formas. Kokie jų dėsniai? Ar jų visada laikomasi?

Elena Karnauskaitė. Atvirukai iš kurorto: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2022. – 86 p.

Elenos Karnauskaitės poezija, regis, visai neketina priblokšti. Jos eilėraščiuose be dramatizmo kalbama apie judėjimą pasroviui: „į dar vieną trečiadienio turą / arbata pusryčiai kava rakinu / duris beveik nieko nematau / pakeliui į darbą nesutinku / nei piliarožių nei jurginų / palei daugiabučių palanges / improvizuotuose darželiuose / rąžosi katės tiksliau / viena ji nežiūri į mane aš / nežiūriu į ją taip ir su tavim / prasilenkiam šiame gyvenime“ (p. 57).

Šios poetės tekstų variklis – romantinės prigimties konfliktas su nejaukiai „proziška“ kasdienybe. Rutinoje paskendusios subjektės kalba netekusi lyrinio grynumo – transformavosi į neišsišokantį naratyvinį monologą, kurį poetė kiekvieną kartą supresuoja į beveik taisyklingą posmo stačiakampį. Ramus eilėraščio tonas disonuoja su bendra jos poezijos situacija – sąstingiu, išgyvenamu izoliuotu buvimu, kuris tiek megapoliuose, tiek Galudieniuose (Palangos atitikmuo) leidžia jaustis lyg pasaulio pakrašty. Tačiau tokia forma E. Karnauskaitei padeda neišsižadėti lyrinio kalbėjimo esmės – jai svarbu atpažinti po buities patina slypinčią gyvybę, tyliai išgyventi galingą laiko ir gamtos tėkmę, plėtoti romantinį siužetą – ilgėtis, siekti menamojo mylimojo meilės. Todėl poetės tekstą galima įvardyti kaip beprasmybės slėgio, susvetimėjimo, vienatvės liudytoją, o kartu – kaip švelnų jų suvirpintoją.

Kodėl tik švelnų? Mat „Atvirukuose iš kurorto“ dažniau kalbama apie viltį, jos ieškoma, o ne atrandama. Pastoviausiu vilties šaltiniu tampa gamtos išmintis, kuri E. Karnauskaitės poezijoje beveik visad nugali žmogišką išmintį. Pavyzdžiui, iš ant palangės žiedus kraunančio kroko mokomasi tyliai ir oriai išbūti, lavinti grožio supratimą. Tačiau E. Karnauskaitė – ne Donaldas Kajokas, kuris akimirkoje įžiūri harmoningą visumą. Jos „menas išbūti“ atskleidžia, kad to siekiama sąmoningai, užsispyrėliškai iriantis per monotonišką kasdienybę. Pasiekta prasmė randasi iš paties žmogaus pastangų ją kurtis (pavyzdžiui, emigracijoje rausvai lakuojamas nagas, nes primena vaikystės saldainį barbarisą, gerą ženklą – gėlę augini sau, nes žinai, kad žydės). Galbūt todėl labiausiai imponuoja, kaip natūraliai kompromituojamas išskirtinumo, pasaulio ir asmeninio progreso reiškinys, kaip dėl to kyla situacinė ironija. Pavyzdžiui, nelieka lūkesčio, kad kultūra būtinai turi būti paveiki: „koncertas / tęsėsi neilgai kaip ir prasidėjo / taip ir baigėsi be jokios motyvacijos“ (p. 54). Pozityvūs ženklai pasirodo lyg tarp kitko, užtat su romantikams būdingu sentimentalumu: „kartais ilgesys užplūsta kaip upė / <…> / ūko tinklas pradeda irtis sklaidytis / virsta į rasą ant žolės ant skruostų / į krištolo auskarą šios dienos veidrody“ (p. 15). Jie subtiliai praplečia eilėraščio erdvę, įgyja žmogų raminančio pažado, o ne jį keičiančios galios.

Kadangi minėta stilistika ir intonacijos ilgainiui poezijoje tampa nuspėjamos, kiekvienai E. Karnauskaitės knygai būtina dramaturgija ar bent jau paaštrinama problematika. „Atvirukus iš kurorto“ sudaro įvairūs tekstai, bet didžiausias dėmesys skiriamas svetimumo, vienatvės pojūčiui Europos miestuose ir pandeminei izoliacijai. Taip atskleidžiamas kompleksiškas vaizdas, susidedantis iš patirčių privačiose ir viešosiose erdvėse. Įdomu, kad pandemijos sukelti išgyvenimai, tapę ne vieno rašytojo kūrybos apmąstymo objektu, E. Karnauskaitei pirmiausia, rodos, – akstinas plėtoti savo kūrybos pasaulėvaizdžio dėsnius. Pavyzdžiui, neapsikrėsti – tai išvengti „karūnos“, taigi netapti mase; viena vertus, ginti savo saugumą kaip tvirtovę, keisti įsivyravusį pasakos stereotipą apie mylimųjų susitikimą, kita vertus, leidžia įžvelgti vienišumą betono narveliuose, kurie įkalina tik žmones, o ne fauną ir florą. Tokiuose tekstuose išryškėja jos neprikišamas gebėjimas išnaudoti ironišką romantinių siužetų ir realybės dviprasmybę.

Silpnesnis sprendimas – knygą praplėsti socialesniais eilėraščiais apie kitus visuomenės tipažus ir neaišku kodėl eksponuojamas traumas (daugiausia skyriuje „Žuvelių dainos“). Gal taip mėginama vytis aktualijas, rašyti „einamus“ tekstus: „bandau spėti kokia kaina už tai sumokėta / ar gauta lengvai tarsi oro burtų lazdele / mostelėjus tinkamai nutekėjus tinkamai / gavus diplomą be paklydimų be nuopuolių / tobulai nulakuota tobulai išdailinta / ne visai tikra ateivė iš kito pasaulio / galbūt „Žmonių“ bet ne žmogaus“ (p. 48). Tokie Gintaro Grajausko natūros tekstai pasirodė arti ne itin skoningų karikatūrų, nes poetės subtilumą keičia tiesmukas plepumas ir eilėraščiai netgi įgyja E. Karnauskaitei nebūdingos vertybinės viršenybės. Juolab jos subjektė, sąmoningai simpatizuodama romantinei laikysenai, pati linkusi pabrėžti moteriškus aprangos aksesuarus ir flirtą. Bent man šios poetės tekstų stiprybė – prislopinti akcentai, kai svarbiausius dalykus galima išskaityti iš „paprastų“ frazių, siužetų – iš to, ką tik iš pirmo žvilgsnio atrodytų lengviausia pasakyti.

Nerijus Cibulskas. Epoché: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 56 p.

Naują knygą „Epoché“ Nerijus Cibulskas taip pavadino tikrai ne veltui. Terminu epoché fenomenologai apibūdina etinį pasirinkimą susilaikyti nuo objektyvių sprendimų apie tikrovę, nepasikliauti duotu žinojimu. Tai individo laisvė savaip pažinti pasaulį, nepaisyti vyraujančių įtakų. Tokia laisvė dažnai siejama su sielos ramybės paieškomis.

Ši nuostata išties paslaugi N. Cibulsko poezijai, kurią jau seniai maga įvardyti introverto citadele. Joje gyvuojama tarsi nusišalinus nuo socialinio pasaulio dirgiklių, mąstoma lėtai, skrupulingai įžiūrint faktūras, atsitraukus ir savo „sielos gyvūnu“ pasirinkus neišraiškingą „į barškučio sienas kalenantį“ (p. 29) pilkąjį genį. Be to, eilėraščiuose pastebimos pastangos būsenų ir įspūdžių chaosą apdirbti iki simbolinio daikto, taip pat – estetiškai „sustingdyti“ metafora: „jau greitai pasaulis taps oro uostu / kils keleiviniai potvyniai / leisis tarptautiniai atoslūgiai“ (p. 8); „kaitra jokios dangiškos manos / tik debesų košė“ (p. 22). Vis dėlto N. Cibulsko poezija neatitinka įsitikinimo, kad introvertiškumas reiškia ribotumą. Ji paremta netiesmuku, estetinio tikslumo siekiančiu kalbėjimu, o šis, mano supratimu, įgyja tūrio būtent dėl tokio „sandarinančio“ mąstymo būdo.

N. Cibulsko poezijoje bandoma apibrėžti, ką reiškia jaustis namie, kas tas savitas balsas, kuo matuojama abejonė, kiek sveria ramybė, ar vienatvė yra kūno dalis. Šie poeto keliami klausimai atskleidžia, kad jam rūpi ne tik patys reiškiniai par excellence, bet ir pastudijuoti jų neįprastas savybes. Tad asmeniški patyrimai verčiami fiziniais tyrimo objektais, kuriuos galima susitikti, pačiupinėti, apžiūrėti: „Purpurinė papūga ant kreivo [ramybės – N. B.] peties“ (p. 30); „Kai reikia išmatuot abejonę, galvoju / apie jos rankovių ilgį“ (p. 25). Išgaunamas efektas, panašus į regimą siurrealiuose René Magritte’o paveiksluose: pati substancija nevaizduojama, tačiau už ją mums kalba parinktas materialus atitikmuo, o jį supantys elementai lyg koliažo principu sukonstruoti erdvėje. Nesunku pastebėti, kad poetas atsirenka estetiškas, prijaukintas formas, tarp kurių it ankstyvuosiuose Kęstučio Navako eilėraščiuose jaučiamasi galbūt net patogiau nei tikrovėje. Tačiau N. Cibulskas – mąslesnis ir ne toks teatrališkas kūrėjas. Jam svarbu ne tai, ar sąlyginėje erdvėje magiškai šlama abejonės kostiumo rankovė, bet įvaizdžių koliažu sukuriamas ramus apmąstymas. Tarkime, nepakanka vien žinoti, kad abejonė egzistuoja, poeto kūryboje norima ją patyrinėjus patvirtinti, kaip atrodydama ji bus palaidota. Tokie N. Cibulsko eilėraščiai man įdomesni už „alegorijas“ apie akmenį ar vynuogę, pagiringų paryčių distopijas. Taip kasdienybės fenomenologija netikėtai susitinka su siurrealizmu.

Geriausiuose N. Cibulsko eilėraščiuose tarsi natūraliai išryškėja paradoksai, kurie ne patys užbaigia mintį „dailiais žodžiais“, bet tampa prasmės centru (apie namus: „po šūvio esi kitoks // tai laimė kristi žinant / po tavim nėra jokio tinklo“, p. 16). Tai, ką sužinome, savaime nėra akivaizdu, kyla iš santykių tarp vaizduotės ir pojūčių kuriamų derinių. Todėl tenka prisiminti, kaip veikia metafora, skaityti lėtai ir ne kartą. Retokai pasitaiko, kad poezija siūlytų savo dėsnius ir joje kaip tik dėl metaforinio mąstymo iš tikrųjų daug kas būtų įmanoma (ginčo kompromisas: „viena paslapties pusė turi kailį, / kita – visuomet mėlyna“, p. 26).

Tiesa, „Epoché“ yra sprendimų, kuriais verta abejoti. Viena iš pagrindinių šią knygą jungiančių gijų – neįvardytos apokalipsės pojūtis. Ji apima bastymąsi po naktinį miestą kaip po brūzgynus, melancholišką žvilgsnį į laiko suėstus Nidos pastatus, perdegusį žmogų leidžia traktuoti kaip nežemiškos kilmės kūną (pavyzdžiui, kometą ar švieslentę). Tokio tipo vaizdinija, artima ekologinei distopijai, viena vertus, skatina kritiškai vertinti žmonijos veiklą ir susitaikyti, kad esame gamtos dalis, gamtiški – organizmai, paisantys biologinių ritmų, o ne aukštesnė planetos rūšis (nors kartais galima jaustis lyg atskiroms „planetoms“). Kita vertus, tokia antropoceno idėjų įkvėpta perspektyva vaizdinių lygmeny jau stokoja originalumo, kadangi yra paveikta bendresnės tendencijos.

Ši tendencija atpažįstama iš nuspėjamų sudėtinių vaizdinių, kurie paremti žmogaus kūno ir gamtos susiliejimu, siekia meno ir gamtos, kosmologijos mokslų (tiek archyvų, tiek „Vikipedijos“) žinių bei žanrų simbiozės, naudojasi koliažo technika, nes ši paranki neapibrėžtai interpretacijai1. Ji pastebima ir hipsteriškoje instagramo estetikoje (kas tik nematė apgamų it žvaigždynų?)2. Taip kyla naujos, efektingos klišės apie aistrą pažinti ir geismingą kūną kaip gamtos, kosmoso dalį, kuri jau neteko metafizinio paslaptingumo. Todėl neturėtų stebinti, kad „Epoché“ viršelyje įžvelgiama lyg išplaukusi apžėlusio betono vizija; kad viename eilėraštyje subjektas tarsi mokslingas viduramžių anatomas ieško vienatvės kauliuko, o kitame jau galima aptikti botaninės erotikos („ką atsakytų šaltinis / apie savo pabaigą / kuomet vingrus jo kūnas / prisišlies prie upės / nežinomu vardu / glamonėjančios skalaujančios“, p. 37–38). Neabejoju, kad parodomosios antropoceniškos estetikos (nepainioti su problematika; kol kas labiausiai apmąstome save) ateityje lietuvių poezijoje daugės. Bet jau dabar skaitant „Epoché“ neapleidžia įspūdis, lyg dalies eilėraščių vaizdinija taikytųsi prie trendinių standartų, paremtų numanomu supratimu, kas dabar yra gilu, gražu, šaunu, bet nepastebima, kad dėl medijose ir menuose paplitusio modeliavimo jau virstų pirmiausia dekoru. Natūralu, kad dėl to pradinė epoché nuostata laikytis nepriklausomai nuo įtakų svyruoja, apgaudinėja neutralumu. Ją išteisina kita – kad melancholiški N. Cibulsko tekstai pasižymi jau aptartu savitu metodu, o raktiniai įvaizdžiai nenusveria noro perprasti sudėtingus procesus.


1 Pvz., teminiai žurnalo Kaunui „Į“ tomai (šiuolaikinio meno kūrėjai, architektai, filosofai bendradarbiauja su geologais, ekoaktyvistais, ornitologais ir pan.), tarp literatūros ir šiuolaikinio meno projektų varijuojančių Vaivos Grainytės („Gorilos archyvai“, 2019; „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“, 2022), Godos Palekaitės („Schizmatikai“, 2020) kūryba.
2 Žr. skirtingus variantus ir apraiškas Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (2020), Edvino Valikonio „Rūko dugnas“ (2021), Aušros Kaziliūnaitės „Jūros nėra“ (2021).

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Neringa Butnoriūtė. Painūs estetų rūpesčiai

2022 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Tomo Vyšniausko „Vokais išvirkščiais“, Dominyko Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Neringa Butnoriūtė. Atsarginis išėjimas į poeziją

2022 m. Nr. 1 / Šioje apžvalgoje aptariamų trijų knygų autorius vadinti jaunaisiais kūrėjais ar debiutantais šįkart nedrąsu: Mindaugas Kirka, Solveiga Masteikaitė ir Ramūnas Liutkevičius tarp menininkų jau neblogai pažįstami, tačiau iki šiol poezijos knygų dar nebuvo išleidę.