literatūros žurnalas

Massimo Introvigne: „Mums nėra kur eiti, nebent – dangun“

2009 m. Nr. 8–9

Naujieji religiniai judėjimai ir prievarta

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Massimo Introvigne – teisininkas ir sociologas, dirba Turine, Italijoje. Tarptautinės naujojo religingumo tyrinėtojų organizacijos (Center for Studies on New Religions – CESNUR) vadovas. Yra parašęs keliolika knygų bei keliasdešimt straipsnių įvairiomis šiuolaikinio religingumo temomis. Čia pateikiamas pranešimas, skaitytas 2001 m. Meksikoje surengtoje Tarptautinės religijos sociologų draugijos XXVI konferencijoje.

 

Pirmoji aršiausia „kova su kultais“, – kai ir naujų religinių judėjimų tyrinėtojai, ir karingieji antikultistai mėgino įtikinti valdžią bei visuomenę, jog kiekvienas jų teiginys apie kontroversiškas religines grupes yra kuo kruopščiausiai pamatuotas, – vyko nuo 1978 (Džonstauno tragedija) iki 1990 metų. Simbolinis jos pabaigos taškas – Fishmano byla, kurios sprendimas panaikino kaltinimus Scientologijos bažnyčiai smegenų plovimu. Šios bylos nutartis pademonstravo, jog antikultinės smegenų plovimo teorijos teisiškai nėra traktuojamos kaip mokslinės, ir tapo svarbus antikultininkų stovyklos pralaimėjimo ženklas. 1993 m. Veiko įvykiai Jungtinėse Valstijose požiūrio nepakeitė: didžioji mokslininkų, politikų bei žiniasklaidos dalis kaltino ne tiek religinę grupę, kiek Federalinį tyrimų bei Alkoholio, tabako, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų kontrolės biurus dėl neapgalvotų incidento metu veiksmų. Po Veiko būta ir kitų, ne mažiau tragiškų įvykių, kurie atvėrė kelią antrajai „kovai su kultais“ paskutinio XX a. dešimtmečio antrojoje pusėje.

1994 m. spalio 5 d. Šveicarijos policija dviejose vietovėse, – vienoje Šeiri kaimelio fermų bei trijuose Granže siur Salveno apylinkėse esančiuose vasarnamiuose, – aptiko 48 Saulės šventyklos ordino (prancūziškai Ordre du Temple Solaire; toliau – OTS) narių kūnus. Atliekant tyrimą paaiškėjo, jog dar penki OTS nariai mirė Morinheitso mieste (Kvebeke), likus trims dienoms iki tragedijos Šveicarijoje. Kita tragedija įvyko 1995 m. gruodžio 23-iąją Verkoro kalnuose (netoli Grenoblio, Prancūzijoje), kur rasti 16 OTS narių (3 jų – vaikai) kūnai. 1997 m. kovo 21 d. vakarą Sent Kasimire (Kvebeke) nusižudė dar 5 OTS nariai. OTS – išsamų jo aprašymą galima rasti kitur1 – buvo naujas, Vakarų ezoterine tradicija grįstas religinis judėjimas, įkurtas prancūzų ezoteriko Josepho Di Mambro (1924–1994), kuris vėliau į savo pusę patraukė ir belgų gydytoją, homeopatijos specialistą, Lucą Jouretą (1947–1994). Daugelis skirtingų aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį Di Mambro įkurtų organizacijų ilgainiui ir peraugo į 1984 m. formaliai įsteigtą OTS. Pateikdama savo mitinę genealogiją, pagal kurią OTS kilo iš viduramžiais gyvavusio Tamplierių ordino, ši organizacija pagrindiniu autoritetu laikė paslaptingus „Šventyklos Mokytojus“, antžmogiškas būtybes, su kuriomis esą bendrauja Di Mambro. Mažėjantis narių skaičius, Di Mambro sveikatos problemos, auganti nesantaika su Prancūzijos bei Kanados valdiškomis institucijomis ir judėjimo viduje stiprėjančios apokaliptinės nuotaikos paskutinį XX a. dešimtmetį įtikino OTS vadovybę, kad artinasi pasaulio pabaiga ir vienintelis išsigelbėjimas – ritualizuota mirtis, leisianti „persikelti“ į kitą planetą. Vis dėlto nusižudė tik judėjimo vadovybė bei pagrindiniai nariai – kiti, nesiryžę tokiam žingsniui, apšaukti išdavikais ir negailestingai nužudyti. Be to, būta ir dar vienos kategorijos narių, – silpnesni individai, kuriems mintis apie savižudybę atrodė priimtina, tačiau reikėjo „pagalbos“ ją įgyvendinant. Akivaizdu, jog galimybė rinktis nebuvo suteikta OTS tikėjimą išpažinusiųjų tėvų vaikams, jie paprasčiausiai nužudyti.

1995 m. kovo 20 d. per zarino dujų ataką Tokijo metro žuvo dvylika keleivių bei keletas tūkstančių nukentėjo. Tyrimas atrado sąsajų su Aum Shinrikyo, vieno „naujausių“ religinių judėjimų Japonijoje, kurį įkūrė Shoko Asahara. Bylą tyrę pareigūnai atskleidė ir kitus Aum Shinrikyo įvykdytus nusikaltimus (tarp jų ir keletą žmogžudysčių). Aum Shinrikyo2 – sinkretinis judėjimas, pačioje veiklos pradžioje įgijęs netgi tam tikrą pripažinimą tarptautiniuose budistų sluoksniuose kaip bona fide budistinė kryptis. Vis dėlto žlungantys lūkesčiai, mažėjantis narių skaičius, žiniasklaidoje kylanti kritikos ir pajuokos banga lėmė tai, kad nuo optimistinių nuotaikų Asahara pamažu perėjo prie apokaliptinių bei išpėtojo nusikaltėlišką, smurtą ir nelegalią veiklą propaguojančią pasaulėžiūrą, leidusią žmogžudystę traktuoti kaip veiksmą, kurio galima griebtis, jei nori aukai suteikti maksimalią karminę naudą.

1997 m. kovo 26 d. (praėjus vos penkioms dienoms po trečio Saulės šventyklos incidento Kvebeke) policija rado 39 Dangaus vartų (naujas ufologinės pakraipos judėjimas) narių kūnus, kurie nusižudė Kalifornijoje, Rančo Santa Fe vietovėje. Šią grupę buvo įkūrę Bonnie’s Lu Trousdale’is Nettles (1927–1985) ir Marshallas Applewhite’as (1931–1997), kurie save įvardijo „Dvejuke“ („The Two“), vėliau – Bo ir Peepu, o galiausiai – Ti ir Do (visa tai vyko 1973–1974 m.). „Populiarioji“ šio judėjimo fazė (1974–1976 m.) buvo plačiai mokslininkų aptarta3, tačiau judėjimas tęsė veiklą (tiesa, veikiau „pogrindžio“ sąlygomis) ir 1977–1991 m. Vėl į dienos šviesą jis iškilo 1992–1997 m. (tam pasitarnavo kartkartėmis rengtos paskaitos bei internetas). Dangaus vartai skelbė, kad Žemės planeta netrukus bus sunaikinta, didžioji žmonijos dalis yra visiškai nepajėgi to suvokti ir daugumos žmonių gyvenimas iš tikrųjų tėra „daržoviška“ egzistencija. Tik mažai grupelei išrinktųjų viena ypatinga siela, kurią atsiuntė geranoriškos nežemiškos būtybės, suteikė „depozitą“. Šiai grupelei atstovaujantys žmonės, t. y. tie, kurie sugebės pasinaudoti „depozitu“, galiausiai nežemiškųjų būtybių bus išgelbėti nuo artėjančios Pražūtingosios dienos4. Iš pradžių Ti ir Do skelbė, kad išrinktųjų gelbėti atskris erdvėlaiviai. Vis dėlto po Nettles mirties Applewhite’as nusivylė šiuo ilgai laukti reikalaujančiu scenarijumi ir priėjo prie išvados, kad ritualizuota savižudybė – patikimiausias būdas įgyti naują kūną „Dangaus karalystėje“ (t. y. geranoriškų ateivių planetoje).

2000 m. kovo 17 d. šimtai Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo judėjimo, – kraštutinės Mergelės Marijos ir Jėzaus apsireiškimais besivadovaujančios katalikiškos grupės, kuri, beje, Katalikų Bažnyčios vadovybės nebuvo pripažinta (pastaroji faktiškai ekskomunikavo šio judėjimo lyderius), – narių sudegė Kanungu vietovėje (Uganda) įrengtoje stovykloje. Atliekant tyrimą aptikta dar keletas masinių kapaviečių judėjimui priklaususiose, po visą Ugandą pasklidusiose, valdose. Aukų skaičius viršijo 800. Nepaisant Ugandos Makerere universiteto atliktų tyrimų5 bei šveicarų istoriko Jean-Franēois Mazerio6 analizės, daugelis Kanungu įvykių aspektų tebelieka labai neaiškūs. Nors dauguma mokslininkų įsitikinę, kad Kanungu liepsnose sudegė ir Atkūrimo judėjimo lyderiai, kai kurie teisėtvarkos atstovai vis dar laikosi nuomonės, jog bent jau keletas grupės vadovų slapstosi su judėjimo pinigais (po 1994-ųjų tokie gandai sklandė ir apie Di Mambro ir Jouretą, kol kriminalinė ekspertizė patvirtino, jog jie iš tiesų žuvo per pirmąją OTS tragiškų įvykių bangą). Regis, Atkūrimo judėjime vyravo apokaliptinės pasaulio pabaigos nuotaikos, o tikintieji laukė Mergelės Marijos, kuri apsireikš ir priims juos į dangų. Jos apsireiškimo sektos nariai laukė panašiai kaip Dangaus vartų pasekėjai – erdvėlaivių pasirodymo ar OTS atveju – Šventyklos Mokytojų inspiruoto išsigelbėjimo. Labai tikėtina, jog kai kurie įtakingiausi Atkūrimo judėjimo nariai (kaip ir OTS pasekėjai) padarė išvadą, kad vienintelis kelias pasiekti Dangų – atlikti ritualizuotą savižudybę. Vis dėlto dauguma į Kanungu susibūrusių žmonių nė neįtarė, kad jiems bus „padėta“ numirti (o „išdavikai“ – linčiuojami), ir norėjo būti tik Mergelės Marijos apsireiškimo liudytojais. Šiuo metu toks OTS atsitikimui giminingas įvykių scenarijus yra labiausiai tikėtina versija, nors į klausimą, kaip tiksliai reiktų paaiškinti masines kapavietes, neatsakyta. Taip pat neaišku, ar Ugandoje nužudytų „išdavikų“ skaičius tikrai viršijo nusižudžiusių „ištikimiausių“ narių kiekį.

Kaip minėta, šie keturi atsitikimai ne tik sustiprino antikultinį judėjimą (ypač Europoje, Azijoje ir Afrikoje, nors JAV reakcija į Dangaus vartų akciją buvo neabejotinai silpnesnė), bet ir lėmė kelių vyriausybių antikultinius veiksmus. Per šią antrąją „kovą su kultais“ išsivystė du skirtingi (jų nederėtų painioti) antikultiniai modeliai, mėginantys paaiškinti įvykusias tragedijas ir užsitikrinti paramą didesniems antikultiniams žygiams. Pirmasis sugrįžta prie klasikinių smegenų plovimo teorijų, kurias populiarino JAV antikultinio judėjimo radikalai 1990 m. teisme pralaimėję Fishmano bylą. Šios teorijos skelbė, jog tokių kraštutinių veiksmų kaip ritualizuota savižudybė ar žmogžudystė galėtų griebtis nebent žmogus, kuriam melagingas guru praplovė smegenis. Taigi, pastaruoju atveju į šias tragedijas žiūrėta kaip į neabejotiną smegenų plovimo įrodymą. Kadangi, anot šios teorijos šalininkų, smegenų plovimą taiko ir šimtai kitų judėjimų, vadinasi, siekiant užkirsti kelią kitoms galimoms tragedijoms, būtina priimti atitinkamus, prieš smegenų plovimą nukreiptus įstatymus. Europoje šios teorijos pagrindinis gynėjas buvo prancūzų psichiatras Jean-Marie Abgrallis7. Nepaisant teisinių nesėkmių, taip pat ir 2001 m. teismo nutarties (paskelbtos neatsižvelgus į jo ekspertines išvadas), kuri skelbė, jog prancūzų konduktorius Michelis Tabachnikas (vienintelis likęs gyvas OTS lyderis, teistas Grenoblyje), siekdamas išprovokuoti savižudybes Saulės šventykloje, nenaudojo jokių smegenų plovimo technikų, Abgrallis, turėjęs stiprią įtaką rengiant parlamentinę ir administracinę ataskaitas, spausdintas Prancūzijoje („Assemblée Nationale“, 1996 ir 1999), Belgijoje („Chambre des Répresentants de Belgique“, 1997) ir Šveicarijoje, Ženevos Kantone („Audit sur les dérives sectaires“, 1997) (reikia pasakyti, kad kitų Europos šalių ataskaitos buvo kur kas santūresnės8, nenuleido rankų. Abgrallis taip pat yra Prancūzijos vyriausybinės institucijos „Misija kovai su sektomis“ („Mission interministerielle de lutte contre les sectes“) įtakingas narys, nemažai nuveikęs, kad 2001 m. gegužės 30 d. būtų priimtas Prancūzijos antikultinis įstatymas. Beje, jis yra ir Prancūzijos Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio pataisos iniciatorius. Ji numato trejų metų įkalinimo bausmę už „stiprų spaudimą“ ar „manipuliavimo bausmėmis technikas“. Tokie veiksmai traktuojami kaip „psichologinis pavergimas“.

Kitokio tipo antikultiniams, tačiau ne smegenų plovimu grįstiems tragedijų aiškinimo modeliams atstovauja padrikai veikiančios skeptikų ir sekuliarių humanistų koalicijos, kurių pagrindinis atstovas yra Haifos universiteto psichologijos dėstytojas Benjaminas Beit-Hallahmis. Septintąjį dešimtmetį, vykstant „pirmajai kovai su kultais“, Beit-Hallahmis pasitarnavo diskredituojant smegenų plovimo šalininkų argumentus. Jis buvo vienas kviestinių ekspertų, kurių ypač negatyvios kalbos lėmė tai, kad 1987 m. Amerikos psichologų asociacija pripažino, jog DIMPAC (Deceptive and Indirect Methods of Persuasion and Control) ataskaita, pristatyta Margaret Singer vadovaujamos komisijos (ji yra pagrindinė Jungtinių Amerikos Valstijų antikultinio judėjimo figūra bei antikultinių smegenų plovimo teorijų aiškintoja), nepagrįsta. Viename iš dviejų 1994 m. kelioms mokslininkų asociacijoms ir atskiriems mokslininkams iškeltų ieškinių Margaret Singer tvirtino, kad „remiantis (jos) turima informacija bei įsitikinimais, Beit-Hallahmis tuo metu (1987) jau buvo užsitarnavęs psichologinę prievartą naudojančių kultų, – jie ir išprovokavo DIMPAC tyrimą, – gynėjo akademinę reputaciją“9. Kilus „antrajai kovos su kultais“ bangai Beit-Hallahmis nė per nago juodymą nepakeitė ankstesnės savo nuomonės apie smegenų plovimą. Iš esmės šis psichologas siūlė kur kas paprastesnį tragedijų, o ir apskritai kultų atsiradimo, paaiškinimą. Anot jo, savižudybes ir žmogžudystes galima paaiškinti tuo, kad kultų vadovai, kaip ir jų pasekėjai, buvo paprasčiausiai „nesveiki“, negana to, dar ir pinigų ištroškę „nedorėliai“ bei sukčiai. Savo straipsniuose Beit-Hallahmis smarkiai kritikuoja naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tyrinėtojus, kad šie nematą akivaizdaus dalyko, t. y. to, jog kultų vadovai – tiesiog pamišėliai. „Marshallas Applewhite’as, lygiai kaip ir Davidas Koreshas, buvo pamišėliai“; „tai, jog jų pamišimo nenorima pripažinti apskritai, glaudžiai susiję su tuo, jog nepripažįstama ir grupinė patologija, bet juk šią patologiją pastebi kiekvienas, išskyrus NRJ tyrėjus“10. Pasekėjai pasiduoda pamišusių guru valiai, nes turi panašią „patologiją“. Tik „parsidavėliai“ NRJ tyrinėtojai šito nemato: „Advokatavimas NRJ ir juose atsidūrusių ieškotojų psichopatologijos nepripažinimas yra susiję. Nepripažįstant NRJ narių patologijos, nenorima pripažinti ir NRJ priskiriamos kenksmingos veiklos.“ Be to, Beit-Hallahmis įsitikinęs, jog dauguma kultų vadovų yra „apgaudinėjantys aktoriai“ ir „religiniai sukčiai“, o juk „kaip rodo Luco Joureto atvejis, viename asmenyje puikiausiai gali sugyventi ir pamišėlis, ir sukčius“. Žydų mokslininkas mano, kad šis jo paaiškinimas galioja ne tik toms grupėms, kurių egzistavimas baigėsi savižudybėmis ar žmogžudystėmis, bet gali būti pritaikytas ir kur kas platesnėje sferoje. Štai ir mormonų pranašas Josephas Smithas (1805–1844), ir viena pirmųjų sekmininkų lyderių Aimee Semple McPherson (1890–1944) dažnai apibūdinami kaip „begėdiški sukčiai ir apgavikai“. Beit-Hallahmis, pašiepdamas jam nepritariančius mokslininkus, ironizuoja: „Aum Shinrikyo – išimtis, Saulės šventykla – išimtis, Davidas Koreshas – išimtis <…> ir taip toliau, ir panašiai.“ Tokie incidentai, jo galva, yra būdingi visiems „kultams“. Jis tvirtina, kad „kiekvienu konkrečiu atveju priešiškai nusistačiusių pašaliečių, kritikų ir skeptikų tvirtinimai kartais būdavę kur kas arčiau tikrovės nei specialistų“. Iš tikrųjų Beit-Hallahmis siekia dar platesnių apibendrinimų. „Kaip reiktų suprasti religinį atsivertimą? – klausia jis ir tuoj atsako: – Atsivertimas – tai išskirtinis (kai kas net sakytų – nenormalus) elgesys, pasitaikantis labai mažam tikinčiųjų procentui.“ Atsivertimas yra ne šiaip „ypač retas“ reiškinys, dar daugiau – esminė jo priežastis yra „psichopatologija“. Žinoma, kas nors galėtų paprieštarauti teigdamas, jog „psichopatologija“ yra gana smarkiai paplitęs fenomenas. Beit-Hallahmis tam visiškai nepritaria. „Nelaimei, – rašo jis, – šizofrenija nėra socialinis konstruktas, ji paplitusi visose visuomenėse pastoviu 1 ir 100 <…> santykiu. Todėl kiekvienos kartos ir kiekvienos kultūros tam tikra žmonių dalis, susidūrusi su realybe, pasiekia atitinkamą savidestruktyvios regresijos laipsnį.“ Šitaip aiškinamos religinio atsivertimo – tiek konkrečių kultų, tiek apskritai – priežastys.

Be abejo, abi teorijos sulaukė NRJ tyrinėjančių mokslininkų (kurie, beje, turėjo gintis nuo antikultininkų internetinių išpuolių, vykdomų ad hominem) kritikos. Pastarieji teigė, kad abu modeliai tuo pačiu metu paaiškina ir per daug, ir per mažai. Per daug – nes iš tiesų yra bendro pobūdžio ir atspindi neigiamą išankstinį nusistatymą prieš religiją apskritai. Juk Beit-Hallahmis absoliučiai visus religinio atsivertimo atvejus kildina iš psichopatologijos. Panašiai samprotauja ir Abgrallis11, kuris, nors smegenų plovimo netapatino su beprotybe, į smegenų plovėjų sąrašą įtraukia ir mormonus, ir sekmininkus, ir Amerikos evangelikus bei kitų religijų išpažinėjus. Vis dėlto šios teorijos yra perdėm bendro pobūdžio, todėl nepajėgia paaiškinti, kuo gi skiriasi judėjimai, išprovokuojantys masines žmogžudystes bei savižudybes, nuo religinių grupių, kurios laikosi įstatymų. Beit-Hallahmio tvirtinimu, tiek mormonų pranašas Josephas Smithas, tiek Saulės šventyklos ordino lyderiai – sukčiai ir apgavikai. Abgrallio nuomone, ir mormonai, ir Saulės šventyklos nariai taikė smegenų plovimą. Tačiau taip ir neaišku, kodėl, pavyzdžiui, mormonai – skirtingai nei Saulės šventyklos ordino nariai – niekada nerengė masinių savižudybių ar žmogžudysčių. Beit-Hallahmio raginimas, kad reikia remtis buvusių sektų narių, antikultininkų bei žurnalistų nuomone, nes jie yra patikimesni nei NRJ tyrinėjantys mokslininkai, taip pat nelabai naudingas. Tik analizuodami Aum Shinrikyo sektą, mokslininkai klydo nepripažindami nusikalstamos judėjimo veiklos. Dangaus vartų judėjimas po aštuntojo dešimtmečio antikultininkų ir žurnalistų beveik visiškai ignoruojamas, tačiau šios grupės ankstyvąją veiklą neabejotinai kruopščiau apibūdino moksliniai Roberto Balcho darbai, o ne keli to meto sensacijų besivaikančių žurnalistų straipsniai. Ugandos Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo judėjimas prieš jo narių sukeltą tragediją buvo menkai žinomas tiek mokslininkams, tiek antikultininkams. Saulės šventyklos judėjimą iki tragedijos buvo šiek tiek tyrinėjęs vienintelis mokslininkas12, kuris sugebėjo surinkti daugiau informacijos apie judėjimo praeitį, nei keli Kvebeke bei kitur apie šį judėjimą rašantys antikultininkai ir žurnalistai. Žinoma, Mayeris nenuspėjo masinių savižudybių bei žmogžudysčių, tačiau to nepadarė ir antikultininkai ar žurnalistai (kai kurie jų, kaltindami judėjimą teroristinių išpuolių rengimu Kvebeke, smarkiai klydo). Apskritai problemiška teigti, jog, pavyzdžiui, patikimesnės informacijos apie mormonus galima gauti iš antimormoniškų šaltinių, nei iš išsamios mokslinės literatūros apie šią religiją. Tai prilygtų tvirtinimui, jog, norint susipažinti su Romos Katalikų Bažnyčia, pirmiausia reikia paskaityti antikatalikiškos literatūros.

Kitas svarbus momentas, mokslinę kritiką taikant antikultininkams, yra tas, kad kalbėti apie judėjimą, nagrinėjant tik vidinę jo dinamiką, yra truputį naivoka – ne mažiau reikšminga yra judėjimo ir visuomenės nuolatinė tarpusavio sąveika. Veiko įvykiai, be abejonės, yra chrestomatinis to pavyzdys. Paplitusi nuomonė, jog šios tragedijos buvo galima išvengti, jei jėgos struktūros būtų elgęsi apdairiau bei atsargiau. Taip pat esama rimtų argumentų, – jie smulkiai išdėstyti Catherine Wessinger paskelbtose studijose13, – jog keliose šalyse pasireiškęs policijos priekabumas ir priešiški veiksmai Saulės šventyklos atžvilgiu išprovokavo tragišką įvykių baigtį. Kitais atvejais (pavyzdžiui, Dangaus vartų judėjimo negatyvus vertinimas buvo sumažėjęs iki minimumo ir pastebimas tik internete; apie Ugandą išvis sunku ką nors pasakyti) vien tik įsivaizduojamas priešiškumas gali labai daug ką nulemti. Nelabai suprantama, kodėl vienos grupės, susidūrusios su priešiškumu ar net atviru persekiojimu, ima smurtauti, o kitos reaguoja pakankamai šaltai. Juk, pavyzdžiui, Jehovos liudytojams, patyrusiems kur kas žiauresnių persekiojimų (prisiminkime šio tikėjimo išpažinėjų egzekucijas, kurias per karą vykdė ir totalitarinės, ir demokratinės šalys), skirtingai nei Aum Shinrikyo ar Saulės šventyklos ordino nariams, net į galvą neatėjo rengti teroristinių išpuolių ar kolektyvinių savižudybių. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų religinių judėjimų. Taigi, kas sieja tokias sektas kaip Saulės šventykla, Aum Shinrikyo, Dangaus vartai ir Dešimties Dievo įsakymų atkūrimo judėjimas? Kokie bendri požymiai, jei jų apskritai yra, galioja šioms grupėms, nors šimtams kitų, visame pasaulyje paplitusių, naujųjų religinių judėjimų – ne? Be abejo, šis klausimas itin rūpi ir teisėtvarkos institucijoms. Juk po Veiko įvykių net FTB pripažino, jog problema paaštrėjo todėl, kad biuras  apie naujuosius religinius judėjimus neturėjo pakankamai informacijos, o remtis tik antikultininkų duomenimis buvo katastrofiška klaida. Todėl biuras užmezgė ryšius su Amerikos religijų akademija (American Academy of Religion) ir keliais nepriklausomais mokslininkais, o paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje suformavo nuoseklią bendradarbiavimo su naujųjų religinių judėjimų tyrinėtojais programą14. Per susitikimus su mokslininkais FTB agentai (vėliau tai darė ir kitų valstybių teisėtvarkos institucijų atstovai) norėjo išsiaiškinti modelį, kuriuo remiantis būtų įmanoma identifikuoti tuos retus religinius judėjimus, kurie, išprovokuoti išorinių aplinkybių, ryžtųsi griebtis smurto. Biuro agentai teigė, kad bet koks modelis, grįstas išankstine prielaida, jog visos religijos, – tarp jų ir šimtai naujųjų religinių judėjimų ar „kultų“, – vėliau ar anksčiau gali griebtis smurto, teisėtvarkai yra bevertis, nes visame pasaulyje nėra nė vienos teisėtvarkos institucijos, kuri pajėgtų sukontroliuoti šimtus judėjimų. FTB rūpėjo išsiaiškinti aiškius kriterijus. Nors Prancūzijos valdžia nuolat atsisako bendradarbiauti su įvairiataute naujųjų religinių judėjimų tyrinėtojų (pastaruosius ji laiko samdomais kultų įrankiais) bendruomene, tačiau net ir šioje šalyje atsiranda balsų, kurie ragina teisėtvarkos institucijas bei antikultines organizacijas savo dėmesį sutelkti į kelis „neabejotinus kultus“ (sectes absolues), nei blaškyti jį 173 judėjimams, paminėtiems 1996 m. parlamentinėje ataskaitoje (bei kitoms 1999 m. šį sąrašą praplėtusioms grupėms)15. Problemos esmė – kokios informacijos pagrindu galima taikyti „neabejotino kulto“ apibrėžimą? Jeigu tokią informaciją teiks tie patys nepatikimi antikultininkų, padariusių įtaką 1996 bei 1999 m. šalyje pasirodžiusioms ataskaitoms, šaltiniai, šios žinios bus taip pat nepatikimos. Žinoma, tai dar nereiškia, jog neįmanoma identifikuoti, kokie religiniai judėjimai, esant tam tikroms vidinėms ar išorinėms aplinkybėms, provokuos savižudybes, žmogžudystes ar teroristinius išpuolius.

Mayeris ir aš pamėginome išsiaiškinti, kas sieja Saulės, Dangaus vartų ir Liaudies (Džonstoune) šventyklas. Priėjome išvadą, jog šių grupių narių poelgiams turėjo įtakos ne tik išoriniai grasinimai, bet ir judėjimų teologija, skatinusi tikinčiuosius žvelgti į save kaip į „ne šio pasaulio“ žmones. Tai savo ruožtu leido jiems daryti išvadą, kad, kaip rašoma viename Dangaus vartų dokumente, „mums nėra kur eiti, nebent – dangun“. Nuostata sustiprėja, kai iš grupės pasitraukia jai svarbūs nariai. Taip pat mes nustatėme, kad „smarkus susvetimėjimas su pasauliu, buvusių narių, puikiai pažįstančių situaciją grupėje, kritika, išorinė grėsmė (ji gali būti tiek reali, tiek įsivaizduojama) ir įsitikinimas, jog nėra kito kelio, „nebent – dangun“, sudaro idealią aplinkybių, kurios negausiuose religiniuose judėjimuose veda prie savidestrukcijos ir nusikalstamų veiksmų, kombinaciją“16. Nepritardami retorikai apie „pamišusius guru“, mes teigiame, kad „grupės lyderis (bei jo psichinė būklė) nulemia paprastų jos narių apsisprendimą – ar griebtis radikalių priemonių, ar, kiek tai įmanoma, prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių, net jeigu jos ir nepalankios“.

Esu įsitikinęs, kad tolesniems tokio pobūdžio tyrinėjimams yra svarbu išlaikyti vaisingą mokslininkų, tiriančių NRJ, ir teisėtvarkos institucijų bendradarbiavimą bei skatinti visavertį dialogą tarp pačių mokslininkų, nuosaikesnių kultų atstovų ir „kultų kritikų“ (mes nekalbame apie ekstremistiškai nusiteikusias grupeles, kurios užsiima nešvariais ad hominem išpuoliais ir atvirai remia vyriausybių vykdomus religinių mažumų persekiojimus Prancūzijoje, Rusijoje ar Kinijoje). Aš manau, jog geras žingsnis tokio dialogo link būtų iš naujo pergalvoti originalią akademinę literatūrą apie totalitarinių struktūrų (ir kai kurių sektų) poveikį mąstymui. Ir per pirmąjį, ir per antrąjį „karą su kultais“ nebrandi smegenų plovimo šalininkų retorika labai dažnai remdavosi Roberto Jay Liftono bei Edgaro H. Scheino mintimis. Kaip nurodė Dickas Anthony’s17, nors Liftonas ir Scheinas į „kultus“ žiūrėjo nepalankiai ir kartais pritardavo kai kurioms antikultinėms iniciatyvoms, tačiau a la Liftono ar Scheino maniera išsakyti argumentai (spekuliuojant jų mintimis) siekia paremti teiginį, kad atsivertimas į kultą yra ne sąmoningas veiksmas, bet manipuliacinių technikų rezultatas, nesutampa su šių autorių nuomone.

Pats Liftonas įspėjo, kad nederėtų „vartoti žodžių smegenų plovimas, nes jie sukelia daug painiavos ir nėra tiksliai aišku, ką jie žymi“18, o Scheinas netgi išjuokė banalias smegenų plovimo teorijas, pavadindamas jas užmaskuotomis „demonologijomis“19. Jų pačių pateikti modeliai yra kur kas sudėtingesni, remiasi prielaida, jog į totalitarines ideologijas ar religijas pasineriama dėl keleto reiškinių tarpusavio sąveikos; šie reiškiniai – tai ir įtikinėjimo technikos, kurios tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai skiriasi nuo plačiai kitose socialinėse aplinkose naudojamų technikų, ir įgimti individualūs faktoriai (daugelis jų interpretuojami pagal psichoanalitinį Eriko H. Eriksono (1902–1994) modelį, kuris grindžiamas vaikystėje patirtomis traumomis), ir tam tikra filosofinė savastis, t. y. „įgimtas polinkis tokioms ideologijoms“20. Savo originaliąją, 1961 m. pasirodžiusią knygą Scheinas baigė pareikšdamas, jog mes, vakariečiai, nepalankiai žiūrėdami į komunistinėje Kinijoje praktikuojamą „prievartinį įtikinėjimą“, iš tiesų nepritariame tik tokių įtikinėjimų turiniui, nors šis veiksmas mažai skiriasi nuo procesų, aptinkamų ir Vakaruose. „Pabrėždami tokios įtakos turinį, – rašo Scheinas, – mes dažnai ignoruodavome poveikio prigimties panašumus. Juk religiniuose ordinuose, kalėjimuose, mokymo įstaigose, psichiatrinėse ligoninėse ar (Kinijoje veikiančiuose) mąstymo reformavimo centruose atliekamų praktikų turinys yra be galo skirtingas. Tačiau visur poveikio būdai yra stulbinančiai panašūs. Taigi mūsų moraliniai ir politiniai įsitikinimai neturi lemti mokslinio požiūrio į Kinijos komunistų praktikuojamą psichologinę prievartą“21.

Visai neseniai Liftonas22 pripažino, jog reikia nustatyti tam tikrus kriterijus, kad nubrėžtume ribą tarp nusikalstamų „kultų“ (tokių kaip Aum Shinrikyo Japonijoje) ir šimtų kitų grupių, apibūdinamų „kultais“, nors jie propaguoja psichologinį spaudimą, bet neužsiima neteisėta veikla, „tačiau vis tiek yra smerktini“. Apibūdinimu „totalinis“ Liftonas žymi tokius reiškinius kaip protestantiškas fundamentalizmas, islamiškas fundamentalizmas bei politines ideologijas – „nuklearizmą“ ar mirties bausmių propagavimą Amerikoje23. Nors Liftono atlikta Aum Shinrikyo įvykių rekonstrukcija ir susilaukė kitų tyrinėtojų kritikos24, jo mėginimas iš gausaus „kultų“ pasaulio bei totalinių grupių išskirti tam tikrą „pasaulį griaunančių kultų“ subkategoriją, mano galva, yra dėmesio verta tyrimų sritis. Liftonas išvardija septynis „pasaulį griaunančių kultų“ bruožus: 1) „guru autoriteto suabsoliutinimas“, kuris pasireiškia įsitikinimu, kad „nėra dievybės aukštesnės už guru“ (no deity beyond the guru); tai liudija, kad ir pats guru, ir jo mokiniai yra praradę gebėjimą atskirti tikrovę nuo metaforos; 2) „apokaliptinio įvykio ar įvykių, kurie sunaikins pasaulį tam, kad šis atsinaujintų, vizija“; 3) „žudymo ideologija dėl išgydymo – pasaulio naikinimas iš altruistinių paskatų“; 4) „bekompromisiškas apsivalymas, atmetantis pasaulį“; 5) „noras disponuoti pavojingiausiais ginklais“ (nuo zarino dujų iki atominės bombos); 6) „agresyvi būsena“, atverianti kelią neteisėtiems veiksmams; 7) „pretenzija į absoliučią neginčijamą tiesą“, susijusi su technikos priemonių (Aum Shinrikyo vartojo haliucinogenines medžiagas) naudojimu, siekiant paveikti pasekėjus ir įvykdyti „kraštutinę technokratinę manipuliaciją“25.

Matome, jog dauguma šių kriterijų (jei ne visi) yra orientuoti į turinį. Smegenų plovimo teorijos šalininkų retorika pretenduoja išlikti neutrali turinio atžvilgiu ir telkia dėmesį ne į tikėjimą, bet į praktikuojamus veiksmus (t. y. manipuliacinių ir neteisėtų technikų naudojimą). Liftonas ir Scheinas turinį laiko esminiu faktoriumi. Anot Scheino, nevykusių smegenų plovimo teorijų skelbėjai klysta įrodinėdami, kad technikos, kurias naudoja „tokie vakarietiški dariniai kaip mokslo ar religinio ugdymo įstaigos, ligoninės, prekybinės organizacijos ir Kinijos mąstymo reformavimo centrai yra iš esmės skirtingos institucijos“, nes pastaruoju atveju mąstymo reformavimo procesui yra naudojamos kažkokios paslaptingos, ezoterinės priemonės, užtikrinančios šio metodo sėkmę. Iš tiesų skiriasi tik tikslai ir jiems pasiekti naudojamos priemonės. Anot Scheino, viešoji JAV nuomonė smerkia kinų mąstymo reformavimą, kai atitinkamomis technikomis siekiama įtikinti kalinius, – kinus ir amerikiečius, – kad komunizmas yra teisinga ideologija, o Jungtinės Amerikos Valstijos – imperialistinė, karą kurstanti valstybė, tačiau pritaria tokių pačių metodų taikymui kalėjimuose, karo akademijose bei panašiose institucijose, kai keliamas priešingas tikslas, t. y. įtikinti kalinius ar kursantus, kad amerikietiškas gyvenimo būdas yra pozityvus ir patrauklus26. Liftonas „pasaulį griaunančius kultus“ smerkia ne tik dėl kankinimų praktikos ir narkotikų vartojimo (tai, anot jo, pasitaiko, bet nebūtinai), tačiau ir dėl to, kad jie skleidžia ideologiją, kuri racionalizuoja neteisėtus veiksmus bei moko, jog ritualizuotas žudymas gali turėti šventą tikslą ir būti naudingas patiems nužudytiesiems.

Be abejonės, nėra lengva numatyti, kurie religiniai judėjimai ilgainiui evoliucionuos į terorizmą, smurtą ar savižudybes. Visi tai nustatyti mėginantys modeliai yra tik eksperimentiniai: nė viena prognozė nėra visiškai patikima, juk ir žmonių elgesys dažnai yra nenuspėjamas. Kita vertus, lyginamoji paskutinio XX a. dešimtmečio tragiškų įvykių studija bei naujas požiūris į dažnai klaidingai suprantamus Liftono ir Scheino darbus apie mąstymo reformavimą ir psichologinę įtaką gali patvirtinti išvadą, jog netikslinga pranašauti būsimą prievartą, jei remiamės modeliais, kurie ignoruoja judėjimo mokymo turinį, akcentuodami tik įtikinėjimo techniką ar psichologinę (jei ne psichopatologinę) grupės lyderio būseną. Ir Liftonas, ir Scheinas galiausiai padarė išvadą, kad negalima neigti poveikio žmogui tyrimo svarbos, tačiau pagrindinis veiksnys, verčiantis religinį ar politinį judėjimą griebtis atitinkamų veiksmų, yra pats jo mokymas, o ne tai, kaip šį mokymą priėmė grupės nariai. Tai reiškia, jog ir socialinių mokslų atstovai, ir kultų kritikai turėtų rasti naują pagrindą dialogui, labiau gilindamiesi į kiekvieno konkretaus judėjimo mokymo turinį, nei į grupių naudojamas įtikinėjimo ir socializacijos technikas. Tam nebūtina teologiškai ar filosofiškai įrodyti vienos ar kitos tokios grupės mokymo teisingumą ar klaidingumą. Abi stovyklos – nuo išankstinių vertinimų atsiribojusi mokslininkų bendrija ir sekuliarių kultų persekiotojai – turėtų siekti legitimuotos nuomonės ir pripažinti, jog tam tikri istoriniai bei socialiniai dėsningumai yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis daryti išvadą apie vieną ar kitą doktriną, apie jos galimybę evoliucionuoti į savidestrukciją ir smurtą.


1 Introvigne M. The Magic of Death: the Suicide of the Solar Temple // Wessinger C. Millennialism, Persecution and Violence: Historical Cases (Religion and Politics). – Syracuse (New York): Syracuse University Press, 1999. – P. 287–321. Mayer J.-F. Der Sonnentempel. Die Tragödie einer Sekte. – Freiburg: Paulusverlag, 1998. Mayer J.-F. ‘Our Terrestrial Journey is Comming to an End’: The Last Voyage of the Solar Temple // Nova Religio: The Journal of Alternative and Emergent Religions 2, 2 (April 1999). – P. 172–196. Introvigne M. and Mayer J.-F. Occult Masters and Temple of Doom: The Fiery End of the Solar Temple // Bromley D. and Melton J. G. Cults, Religion and Violance. – Cambridge: Cambridge University Press, 2002. – P. 170–188.
2 Reader J. Religious Violence in Contemporary Japan: The Case of Aum Shinrikyo. – London: Curzon Press and Honolulu: University of Hawaii Press, 2000.
3 Balch R. W. and Taylor D. Seekers and Saucers: The Role of the Cultic Milieu in Joining a UFO Cult // American Behavioral Scientist 20. – 1977. – P. 839–860. Balch R. W. Looking Behind the Scenes in a Religious Cult: Implication for the Study of Conversion // Sociological Analysis 41. – 1980. – P. 137–143. Balch R. W. Bo and Peep: A Case Study of the Origins of Messianic Leadership // Wallis R. Millennialism and Charisma. – Belfast: The Queen’s University, 1982. – P. 13–71. Balch R. W. When the Light Goes Out, Darkness Comes: A Study of Defection from a Totalistic Cult // Stark R. Religious Movements: Genesis, Exodus and Numbers. – New York: Paragon Press, 1985. – P. 11–63. Balch R. W. Waiting for the Ships: Disillusionment and the Revitalization of the Faith in Bo and Peep’s UFO Cult // Lewis J. R. The Gods Have Landed: New Religions from Other Worlds. – Albany (New York): State University of New York Press, 1995. – P. 137–166.
4 Introvigne M. Heaven’s Gate. Il paradiso non puņ attendere. – Leumann (Torino): ElleDiCi, 1997.
5 Kabazzi-Kisirinya S., Deusdedit R. K. Nkurunziza and Gerard Banura. The Kanungu Cult-Saga: Suicide, Murder or Salvation? – Kampala (Uganda): Department of Religious Studies, Makerere University, 2000.
6 Mayer J.-F. The Movement for the Restoration of Ten Commandments of God: Between Facts and Fiction – Report on a Research Trip to Uganda, August 13–23, 2000. Pranešimas skaitytas 2000 m. Rygoje vykusioje Tarptautinėje CESNUR konferencijoje.
7 Abgrall J. M. La Mécanique des sectes. – Paris: Payot, 1996. Abgrall J. M. Les Sectes de l’Apocalypse. Gourous de l’an 2000. – Paris: Calmann-Lévy, 1999.
8 Richardson J. T., Introvigne M. „Brainwashing“ Theories in European Parliamentary and Administrative Reports on Cults and Sects // Journal for Scientific Study of Religion. – Nr. 40. – February, 2001. – P. 143–168.
9 Singer M. T. and Ofshe R. Summons in the Superior Court of the State of California in and for the County of Alameda (Nr. 105). – January 31. – 1994.
10 Beit-Hallahmi B. „O Truant Muse“: Collaborationism and Research Integrity // Zablocki B., Robbins T. Misunderstanding Cults: Searching for Objectivity in a Controversial Field. – Toronto: University of Toronto Press, 2001.
11 Abgrall J. M. La Mécanique des sects. – Ten pat. Abgrall J. M. Les Sectes de l’Apocalypse. Gourous de l’an 2000. – Ten pat.
12 Mayer J.-F. Des Templiers pour l’E³re du Verseau: les Clubs Archédia (1984–1991) et l’Ordre international chevaleresque Tradition Solaire // Mouvements Religieux 153 (January, 1993): 2–10.
13 Wessinger C. Millennialism, Persecution and Violence: Historical Cases (Religion and Politics). – Ten pat. Wessinger C. How the Millennium Comes Violently: From Jonestown to Heaven’s Gate. – New York: Seven Bridges Press, 2000.
14 1999 m. Frederiksburge, Virdžinijos valstijoje, Tarptautinė naujojo religingumo tyrinėtojų organizacija (CESNUR), kuriai vadovauju, bendradarbiaudama su FTB Ypatingųjų situacijų valdymo grupe, suorganizavo seminarą FTB agentams. Daugybė garsių naujojo religingumo tyrinėtojų skaitė paskaitas ir su agentais aptarė potencialias grėsmes. Vėliau panašūs seminarai teisėtvarkos institucijų pareigūnams rengti pakartotinai tiek JAV, tiek kitose šalyse.
15 Hervieu-Léger D. La Religion en miettes ou la question des sectes. – Paris: Calmann-Lévy, 2001. – P. 51–52.
16 Introvigne M., Mayer J. F. Occult Masters and Temple of Doom: The Fiery End of the Solar Temple. – Ten pat.
17 Anthony D. Brainwashing and Totalitarian Influence: An Exploration of Admissibility Criteria for Testimony in Brainwashing Trials. Ph. Diss. – Berkeley (California): Graduate Theological Union, 1996.
18 Lifton R. J. The Future of Immortality and Other Essays for a Nuclear Age. – New York: Basic Books, 1987. – P. 211.
19 Schein E. H. (with Schneier I. and Barker C. H.). Coercive Persuasion: A Socio-Psychological Analysis of the „Brainwashing“ of American Civilian Prisoners by the Chinese Communists. – New York: W. W. Norton & Company, 1961. – P. 254.
20 Antony D. Brainwashing and Totalitarian Influence… – P. 125. Žr.: Lifton R. J. Thought Reform and Psychology of Totalism: A Study of Brainwashing in China. 2nd // Hill C. (North Carolina and London): University of North Carolina Press, 1989. Shein E. H. – Coercive Persuasion… – Ten pat.
21 Shein E. H. – Ten pat. – P. 285.
22 Lifton R. J. Destroying the World to Save It: Aum Shinrikyo, Apocalyptic Violence and the New Global Terrorism. – New York: Metropolitan Books-Henry Holt and Company, 1999.
23 Lifton R. J. The Future of Immortality and Other Essays for a Nuclear Age. – P. 211.
24 Reader J. Religious Violence in Contemporary Japan: The Case of Aum Shinrikyo. – Ten pat.
25 Lifton R. J. Destroying the World to Save It: Aum Shinrikyo, Apocalyptic Violence and the New Global Terrorism. – P. 202–213.
26 Shein E. H. Coercive Persuasion… – P. 277.

Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…

Vidas Morkūnas. Beveik kaip kine

2024 m. Nr. 3 / Pabandykite įsivaizduoti, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje triūsia kino ir TV industrijoje, kol skaitote šį tekstą, – nuo virėjų, gaminančių maistą filmavimo grupėms, iki dresuotojų, dirbančių su filmuojant reikalingais gyvūnais.