Ramūnas Čičelis. Poezija kaip kvėpavimas
2023 m. Nr. 3
Vladas Braziūnas. Laiko pralandos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Vlado Braziūno poezijos knyga „Laiko pralandos“ – tai penkių jo gyvenimo dešimtmečių eilėraščių rinktinė. Kaip knygos ketvirtajame viršelyje pažymi pats autorius, per minėtą laikotarpį kasmet sukūrė mažiau nei penkis eilėraščius, vertus būti įtrauktus į kūrybinį kelią apibendrinančią knygą.
Nuo pat pirmųjų „Laiko pralandų“ puslapių aiškėja, kad V. Braziūnas savąjį poetinį kalbėjimą grindžia baltų prokalbe, kurios senosios žodžių formos dar gana ilgai buvo ir iš dalies tebėra išlikusios tarmėse ar iš rašytinių šaltinių žinomuose istoriniuose lietuvių raštijos pradininkų ir puoselėtojų veikaluose. Mūsų tauta tarp Europos kaimynų ir toliau gyvenančių žmonių ypatinga tuo, kad neturėjo ir jau turbūt negali įgyti herojinio epo. Jei šis pagal viduramžių literatūros kanoną būtų kuriamas šiandien, skaityti tokią knygą ne kaip bandymą dirbtinai įkvėpti istoriškumo gyvybę mūsų tautai būtų keista ir beveik nesuprantama.
V. Braziūnas savo poezijos rinktinėje prakalba tokiu balsu, kuris byloja labai svarbią tiesą – lietuvių tauta iš prigimties neturi savojo herojinio epo, nes jos mąstymas pačiose praeities ir gyvybingumo gelmėse tiesiogiai susijęs su poezija ir kalbėjimu eilėraščiais. „Laiko pralandų“ kalbinė raiška ir forma – tai vienas iš turbūt ne vienintelių galimų liudijimų apie mūsų archajinį mąstymą metaforomis, metonimijomis, simboliais ir kitais poetiniais tropais. V. Braziūno knyga nedviprasmiškai teigia lietuvių tautos kiltį iš kalbėjimo savita poetine prokalbe. Eilėraščiai tampa tiltu, kuris kelia į šimtmečiais nutolusią praeitį. Negana to – „Laiko pralandos“ ne tik pasakoja apie mūsų tautą, bet ir prisimena ją kaip Europos savasties komponentą, kuris yra svarbus tuo, jog lietuviai, vėlgi, remiantis kalba, kuria kalba V. Braziūno poezijos subjektas, turėjo ir, aktualizuojant istoriją, tebeturi kertinę įtaką viso žemyno civilizacijai, kultūrai ir literatūrai. Į rytų pusę aptariamos eilėraščių rinktinės žmogus atsigręžia dukart: kai gana rezervuotai mini Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus stačiatikius ir knygos pabaigoje, kai prabyla apie galimą mūsų valstybės ir tautos žūtį dėl karo ir agresyvaus kaimyno.
„Laiko pralandos“ yra į praeitį atsigręžusio žmogaus bylojimas ne tik apie savo gyvenimo įvykius, žmones, vietas. Eilėraščių subjekto atmintis siekia tuos laikus, kai Lietuvos valstybė dar nebuvo sukurta – gyvenimo gentyse laikotarpį. Ne viename eilėraštyje ryškėja žiemgalio, sėlio ar kuršio paveikslas, kuris yra atskleidžiamas kaip šiaurietiškos tapatybės bruožų turintis asmuo. Šiaurė V. Braziūnui – tai giliai išgyventos mintys ir jausmai, kurie nėra nei permainingi, nei labai temperamentingi ar paviršutiniai. Šiaurietis „Laiko pralandose“ – giliai mąstantis, jausmus neretai paliekantis kalbėjimo potekstei žmogus.
V. Braziūno poezijos rinktinės eilėraščių kalbantysis yra savitai išgyvenantis gamtą, jai artimas, bandantis ją perprasti ir ją suprantantis kaip viso savojo kelio ženklus, kurie ir atliepia tai, kas galvojama, ir nuolat nustebina savuoju gyvybingumu, ir padeda atsiminti praeitį. Klaidinga būtų teigti, kad „Laiko pralandose“ yra kuriamas žmogaus ir gamtos paralelizmas. Eilėraščių subjektas ir jį supanti natūra yra vienis, kuriame neegzistuoja priešprieša tarp to, kas žmogiška ir gamtiška. Skirtingai nei klasikinės literatūros kūriniuose, V. Braziūnui upė, medis ar laukas nėra ir ateitį padedantys įspėti objektai. Poetui gamtos daiktai ir reiškiniai labiau rūpi kaip būdas prišaukti savyje ir asmeninę, ir kolektyvinę istoriją. Žmogaus ir gamtos vienovė yra savitas V. Braziūno atsakymas senovės graikų filosofams, klaususiems, koks realybės reiškinys ar daiktas neturi savo priešybės.
„Laiko pralandų“ autoriaus gyvenimas su gamta vis dėlto netampa panteistine religija. Verčiant knygos puslapius ir perskaičius eilėraščius, kuriuose minimas Dievas, tampa akivaizdu, kad poetas turbūt niekur nenusižengė Dekalogo nuostatai neminėti Aukščiausiojo vardo be reikalo. V. Braziūno Dievas nėra nei dogmatiškas, nei davatkiškas, nei kaip nors kitaip moralizuojantis. Dievybė poetui yra ta tikrovė, kuri turi ką pasakyti eilėraščių žmogui istorijomis, nutikimais. Religiniai siužetai „Laiko pralandose“ nėra paraidžiui atpasakojami – kalbantysis juos interpretuoja, tačiau renkasi tai daryti minimaliai, nes svarbus pats nutikimas, pati tiesa, kalbėjimas ir patvirtinimas, kad žmogus nėra gimęs tik iš savęs ir pats sau.
V. Braziūnas yra tas poetas, kurį nuo šviesaus atminimo filosofo Arvydo Šliogerio gimimo skiria mažiau nei dešimtmetis. Neatsitiktinai viename „Laiko pralandų“ eilėraštyje kalbama apie filotopiją – mylintį vietos apmąstymą. Poeto knygoje filotopija kaip būties modusas siekia ne XX a. antrąją pusę (tokį lietuvių filotopijos laikotarpį aptaria A. Šliogeris savo pamatiniame veikale „Būtis ir pasaulis“), o viduramžius, kai į Vilnių iš visų Europos pašalių, įskaitant ir kitus Lietuvos miestus bei kaimus, traukė visi, ieškoję galimos „įsimylėti“ vietos. Dabartinė mūsų valstybės sostinė, panašiai kaip ir minėtam mąstytojui, V. Braziūnui buvo tas miestas, kuriame gyventa ir gyvenama daugiabutyje, regis, toli nuo gamtos. Filosofas savo knygas grindė heidegeriškąja antlaikiškumo nuostata, kuri nesvetima ir „Laiko pralandų“ autoriui. Tai reiškia, kad asmeninė, mūsų tautos, žemyno ir civilizacijos istorija kaip tęstinis procesas ir kaip chronologijai nepaklūstantis turinys šiandien kalba skvarbiai, įdomiai ir mylinčiai.
„Laiko pralandos“ – eilėraščių rinktinė, kuri darkart įtikina teiginiu, jog V. Braziūnas yra vienas talentingiausių šiuolaikinių lietuvių rimuotos poezijos kūrėjų. Žodžiai, kuriais kalba autorius, atrodo, į jo mąstymą ir vėliau į tekstą įteka taip savaime, kaip žmogui įprasta kvėpuoti. Kūrybinį kelią apibendrinanti knyga joje išspausdintais eilėraščiais byloja, kad mokant ir dabartinę, ir istorinę lietuvių kalbą įmanoma rašyti taip, kad skaitytojas nepastebėtų sunkaus poeto darbo, o tik bent trumpam apsigyventų V. Braziūno knygoje taip, kaip pats autorius yra įsikūręs lietuvių kalboje.
Kai tai įvyksta, eilėraščių rinktinės žodžių formos įgauna daiktavardžių ir veiksmažodžių pusiausvyrą. V. Braziūnas nėra nei rytietiškos poezijos adeptas (knygoje yra du eilėraščiai apie kritinį subjekto santykį su Kinija, jos kultūra ir žmonėmis), kalbantis vien vardažodžiais, nei ideologinis agitatorius, kuris poezija siektų, kad skaitytojai imtųsi ideologijai artimų veiksmų. „Laiko pralandų“ žmogus yra ir galvojantis, ir veikiantis, ir jaučiantis taip savaime, kaip ir daugelis knygos skaitytojų.
Poetas iki paskutiniojo skyriaus beveik nenukreipia dėmesio pats į save – jis nuolat patiria aplinką, prisimena ir koncentruojasi į tas detales, mintis bei patirties fragmentus, kurie susiję su išorine tikrove. Paskutiniuosiuose eilėraščiuose, persmelktuose gyvenimo pabaigos nuojautų, subjektas pagaliau imasi autoreferencijos – paties mąstymo apie save. „Laiko pralandų“ logika diktuoja, kad taip besielgiantis žmogus yra atsiduriantis prie šio pasaulio ir anapusybės ribos: kai išorinė tikrovė potyriais, mintimis ir emocijomis išsemta, subjektui nebelieka nieko kita, tik prarasti gyvą ryšį su praeitimi ir įsikurti apie dabarties akimirkas pasakojančioje tuštybėje. Tai nėra V. Braziūno ir jo knygos eilėraščių kalbančiojo silpnumas. Tai – poetiniu tekstu tvirtinamas teiginys apie tai, kad, žmogui praradus interesą pasauliui, pabaigos laikas labai priartėja.
„Laiko pralandų“ autoriaus ligšiolinis gyvenimas ir kūryba lietuvių ir Europos literatūros lauke – tai galimybė įsitikinti, kad poetas, atsigręžęs į savo kalbinės tradicijos gyvybę, yra įdomus ir tėvynėje, ir svetur, nes, kaip pats sako, kultūrinių ir tapatybinių archetipų veikimas bei galia yra tuo pat metu ir unikalumo, ir kolektyvinės, civilizacinės bendrystės ženklai. Vlado Braziūno poezijos rinktinė aiškiai rodo, kad lietuvių tauta, jos literatūra yra anksčiau išgyvenusi tautosakos ir mitologijos stilizavimo kūryboje laikotarpį, o dabar yra gebanti savitai interpretuoti tai, kas mus, lietuvius ir europiečius, jungia.