Ramūnas Čičelis. Nuo sąmoningo žvilgsnio iki kolektyvinių archetipų
2022 m. Nr. 7
Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.
Nuo pačios Vakarų pasaulio ir humanistinės tradicijos pradžios iki XX amžiaus slenksčio poetai, filosofai, kiti mokslininkai bei menininkai svarstė ir įvairiai reiškė mintis apie tai, kas slypi už žmogaus sąmonės ribų. Esama specialaus termino, kuriuo nusakomas šis perėjimas nuo paprastos, kasdieniu žvilgsniu patiriamos tikrovės į tai, kas nepažinu, paslėpta, neaišku, – tai vadinama transcendencija. Kai kurie senovės graikai ir ypač mąstytojas Platonas tvirtino, kad anapus mūsų realybės yra idėjų pasaulis, – kai įtemptai galvojame apie vieną ar kitą ne buitinį reiškinį, tuo metu mezgame santykį su tomis idėjų platybėmis. XVII–XVIII amžių tradicija, mus pasiekusi rašytiniu pavidalu, byloja, kad anuomet mūsų žemyno civilizacija buvo įsitikinusi, jog transcendentuodami į kitus tikrovės lygmenis juose aptinkame universaliąsias sąvokas bei ypatingus pažinimo būdus. Šie yra visuotiniai, grindžiantys tikrovę, todėl kultūra, literatūra, menas ir filosofija yra galimybė žmonijai susikalbėti ir išlaikyti pasaulį nesugriautą, nuolat jį pildyti kūriniais. Ir štai, XX amžiaus pradžioje austrų psichoanalitikas Sigmundas Freudas, remdamasis ilgalaikiais stebėjimais ir terapine praktika, pateikė naujieną – anapus mūsų rutininės realybės tėra mūsų baimės, kompleksai ir nuogas lytiškumas. Viso to talpykla žmogaus psichikoje pavadinta pasąmone. Apie ego, kaip individualaus sąmoningumo sluoksnį, jo vaidmenį mūsų mąstyme bei gyvenime S. Freudas rašė nedaug ir miglotai. Žmogaus sąmonės bendrajame jo paveiksle pasigedo nedaugelis. Net ir minėto gydytojo pasekėjai, pavyzdžiui, Jacques’as Lacanas, labiau gilinosi į pasąmonę, jai suteikdamas kalbos buveinės statusą.
Viduriniosios kartos lietuvių poetas Gintaras Bleizgys savo naujoje eilėraščių knygoje „Procesija“ pirmiausia ir fiksuoja tai, kas patenka į sąmonės akiratį: gamtą, buitį, pokalbius su artimaisiais ir kitokius tikrovės fragmentus. Poezijos rinkinio pirmojoje dalyje „Sugrąžintoji poezija“ beveik nėra siekio užsiimti transcendencija – spėlioti, kas slypi po reiškiniais bei daiktais. Unikaliu šios eilėraščių knygos subjektą paverčia ne savosios autobiografijos analizė, o bylojimas apie tai, kad tikrovę, kurioje visi gyvename, kiekvienas patiria nepakartojamai. „Procesija“ skaitytoją įgalina asmeninėje aplinkoje „susigrąžinti poeziją“. G. Bleizgio eilėraščių žmogus į pasaulį paradoksaliai žvelgia ir labai asmeniškai, ir kartu beveik objektyvuotai. Pirmajame rinkinio skyriuje žiūra nukreipiama ne į save ir net ne į savo santykį su išorine realybe. Tas žiūrėjimas yra gražus, nes išlaikoma tai, kas iš prigimties būdinga estetikai, – distancija, kuri nevirsta logine. Eilėraščių subjektas žiūri į objektus apmaldytų aistrų akimis, todėl neretam gali atrodyti, kad toks matymas yra beveik nepoetiškas. Su gamta, kiemu, gatve, jūra nesikalbama, joje neieškoma atsakymų į žmogui rūpimus klausimus. Užtenka gražiai fiksuoti aplinką, ir tai jau savaime tampa poezija.
Kas yra sąmonė? Tokį klausimą galima užduoti knygos „Procesija“ eilėraščių subjektui. Atsakymas yra gana paprastas: po ilgų ieškojimų, kas yra anapus, G. Bleizgio žmogus išmoko nenorėti per daug, nesmalsauti tuščiai, ypač kai tas smalsumas peržengia bet kokias padorumo ribas. „Procesijos“ tekstų kalbantysis nėra godus patirčių.
Tačiau klaidinga būtų manyti, kad aptariamoje knygoje kalbama apie sąmonę kaip apie beveik kinematografišką sąmonės ekraną. Antrasis knygos skyrius „Demonų dvelksmas“ skaitytojui prabyla kaip poeto pasąmoninis balsas. Tiesa, tas vidinis balsas panyra tiek giliai, kad pasiekia vadinamuosius archetipus. Šie bene tvirčiausiai ir iškalbingiausiai užrašyti Šventajame Rašte. Todėl subjekto pasąmonė tekstuose tampa ne individualių traumų pasakojimais, o visu tuo, kas jungia knygos eilėraščius ne tik su skaitytojais, bet ir su visais, kurie niekada neatsivertė G. Bleizgio knygos. Archetipai – tai seniausios žmonijos kolektyvinės patirtys, kurios, galima sakyti, stipriausiai sieja mus ne paviršiniais socialiniais santykiais, bet giliąja patirtimi, universaliaisiais pasirinkimais, atsakomybe vieniems prieš kitus ir prieš Aukščiausiąjį. Knygoje „Procesija“ savitai interpretuojamas sūnaus palaidūno biblinis pasakojimas, kaltės kaip pamatinio būvio fenomenas. Akivaizdu, jog šios ir dar kelios kitos Šventraščio istorijos nėra kalbėjimas apie tai, kad gyvename tik sau ir dėl savęs. Skyriuje „Demonų dvelksmas“ kolektyvinė patirtis veda į aiškius imperatyvus, kuriuos diktuoja ne vienas ar kitas autoritetas, o pati žmonijos prigimtis. „Procesijoje“ tikima, kad esame būtybės, kurių išgyvenimuose vyksta nuolatinė kova prieš demonus, pyktį, blogį ir kitas religinėmis dogmomis apibrėžiamas ydas. „Demonų dvelksmo“ eilėraščių žmogus yra gražus jau ne vien beaistriu žvilgsniu, bet ir pastangomis gyventi kenčiant, kartu neprarandant buvimo prasmės.
„Procesijos“ antrojo skyriaus eilėraščių reikšmės nurodo beveik mitologines tiesas: jų kūrėjas save supranta kaip lietuvių poezijos tradicijos tąsą, kuri susieja su klasika ir veda mūsų tautos poezijos metakalbos atradimo link. „Demonų dvelksme“ esama tokių eilėraščių, kurie parašyti kaip universalieji, jau tik iš dalies priklausantys autoriui. Pati kalba G. Bleizgį asocijuoja su poetu-filosofu Arvydu Šliogeriu, poetu Sigitu Geda ir kitais mūsų didžiaisiais. Šis veiksmas nerodo „Procesijos“ pretenzingumo ar nepagrįstų ambicijų, nes aiškus suvokimas, kad poetas niekada nepriklauso pats sau, išveda G. Bleizgį į universaliosios kūrybos plotmę.
„Procesijos“ autoriui tuštybę prikišti neleidžia visoje knygoje išlaikoma nuostata, kad visa mūsų tikrovė, visas pasaulis yra poezijos savastis. Nėra egzistencijoje to, kas negalėtų būti eilėraščio eilute, metafora ar simboliu. Tai bylojama tokiu laiku, kai mūsų gyvenime poezijos, daug kam atrodytų, mąžta, kai ji socialiniame lygmenyje nyksta, nėra plačiai skaitoma ir interpretuojama. Panpoetinę nuostatą lietuvių poezijoje inicijavo Kristijonas Donelaitis, o XX amžiuje ją gražiai prisiminė poetu save vengęs vadinti Jonas Mekas, kaip ir keli kiti poetai tvirtinęs, kad visa mūsų realybė, ir užrašyta žodžiais, ir pagauta vaizdo kameros objektyvu, yra menas, kurio kvintesencija yra poezija. Ir K. Donelaitis, ir J. Mekas, ir G. Bleizgys tvirtina tą pačią tiesą: tai, kas žmogiška, tai, kas yra šis pasaulis, prasmę įgyja tik todėl, kad ir vienas asmuo, ir jo artimieji, ir visa žmonija, ir atskiras medis, ir visa gamta, ir mūsų kultūriniai kūriniai turi svarbiausiąją prasmę – būti grožio, kuris yra pirmoji ir svarbiausioji poezijos ypatybė, labui. Netgi kentėjimas, netgi G. Bleizgio eilėraštyje minimas „šūdas“ ir kiti vulgarizmai yra dėl to, kad pasaulis būtų poetinis. Tuomet tai, kas „tik žmogiška“, tai, ką mūsų civilizacija bandė įveikti, tai, į ką atsakymo ieškojo ilgus šimtmečius, atsiduria tiesiai prieš mūsų akis ir nereikalauja transcendencijos, peržengimo į anapus, į kitą realybę. Mūsų realybė čia yra savaime pakankama ir kupina. Gintaro Bleizgio „Procesija“ atskleidžia, kad eilėraščio eilutė yra tvirčiausias, patvariausias ir prasmingiausias šio pasaulio struktūros vienetas, iš kurio išteka visi mus dominantys išvestiniai klausimai, paieškos ir reikšmės. Šiuo požiūriu bleizgiškasis pasaulio bylojimas labai artimas Algirdo Juliaus Greimo kalbėjimui apie netobulumą, apie poezijos ir būties šviesą – kaip apie pasaulio gyvybės priežastis ir sąlygas.