literatūros žurnalas

Ramūnas Čičelis. Kartvelų poezijos atvirumas ir įveiktos traumos

2021 m. Nr. 12

Aidintys. Jaunųjų Sakartvelo poetų antologija. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 176 p. Knygos dailininkai – Greta Ambrazaitė ir Rokas Gelažius.

2021 metais Lietuvoje išleista dvikalbė Sakartvelo jaunųjų poetų antologija „Aidintys“, kurią sudarė poetė, vertėja Greta Ambrazaitė, teikia galimybę svarstyti poetinės brandos, istorinių traumų individualiojo patyrimo, kultūrines ir socialines Sakartvelo tikrovės ypatybes, lyginti jaunųjų šios šalies poetų kalbėjimo tradiciškumą ir novatoriškumą.

Dvikalbėje antologijoje „Aidintys“ publikuojama dešimt ryškiausių jaunųjų Sakartvelo poetų: Aleksas Čigvinadzė, Lija Likokeli, Beka Achalaja, Salomė Benidzė, Nika Lašchija, Ereklė Deisadzė, Giorgis Arabulis, Giorgis Čutlašvilis, Giorgis Šonija, Nini Eliašvili.

Jau paėmus į rankas ir pradėjus vartyti antologiją, dėmesys kliūva už knygoje spausdinamų poetų portretų – į skaitytoją žvelgia rimti suaugusių žmonių veidai, kuriems nėra būdinga šypsena. „Aidintys“ yra jau subrendusių ir poetiniu, ir realybės požiūriu kūrėjų eilėraščių knyga. Nors autorių amžius svyruoja nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt penkerių metų, veidai liudija tvirtus charakterius ir nemažą gyvenimo patirtį. Perskaičius antologiją, be kitų aspektų, aiškėja ir tai, kad Sakartvelo jaunieji poetai – tai žmonės, giliai ir autentiškai išgyvenę karą tarp Rusijos ir gimtosios šalies. Tačiau kitaip nei Ukrainoje ar kitose valstybėse, kurių teritorijas yra aneksavusi Rusija, Sakartvele šiuolaikinės kolektyvinės traumos nesukėlė karšto patriotizmo bangos.

Antologijos „Aidintys“ poetai tik užuominomis, kurios neretai yra skaudžios, reflektuoja dabartinį savo šalies likimą, tačiau kartu išlaiko skriaudžiamiesiems dažnai būdingą stojiškumą ir išdidumą – nerasime aptariamoje knygoje nei eilėraščių subjektų, kurie būtų tapę aukomis, nei, priešingai, tuščių nacionalinių ambicijų. Dviejų valstybių karas ir Abchazijos bei Osetijos aneksija tapo jaunų poetų ir, tikėtina, daugelio kitų žmonių ramios kantrybės priežastimi. Knygoje spausdinami dešimties autorių eilėraščiai rodo, kaip kūrėjų asmeninė dvasinė raida persipina su gimtosios šalies dabartimi, jau virstančia istoriniu pasakojimu. Šiam būdinga ir ramybė, ir didžiulė vidinė įtampa, kuri vis dėlto yra suvaldoma.

Amerikiečių istorikas Timothyis Snyderis, tyrinėjantis Rytų Europos valstybių praeitį ir dabartį, ne viename savo veikale rašė apie tai, kad istorines traumas patyrusių kraštų žmonės dažniausiai yra uždaresni, linkę statytis vidines, dvasines sienas, nes vis dar jaučia agresoriaus kvėpavimą į nugarą. Sakartvelo jaunieji poetai, nepaisant skaudžių masinių patirčių, savo eilėraščiuose beveik nekalba vien tik apie save. Potrauminis solipsizmas įveikiamas dviem būdais – žvelgiant į kitą, šalia esantį žmogų ir apie jį mąstant, arba kreipiantis į ką nors dialogo forma. Į kitą žvelgiama be įtarumo, neieškant kaltės, nedemonstruojant pranašumo, požiūrį į kitą šiuose eilėraščiuose galėtume pavadinti rūpesčiu dėl artimojo, šį suvokiant ne vien kaip šeimos narį, bet ir kaip bet kurį šalia esantį žmogų. Jaunųjų Sakartvelo poetų eilėraščiai yra persunkti žmogiškumo kaip esminės vertybės. Ne vienam eilėraščių kalbančiajam svarbiausias yra ne saldžios, sentimentalios, bet giluminės meilės kitam asmeniui apmąstymas, reikalaujantis poeto asmenybės decentracijos. Būtent sakralusis, nujaučiamo Dievo buvimo ar jo žlugimo, religinis matmuo išvaduoja kartvelų poetus nuo kankinančios vienatvės ir uždarumo. Antologijos eilėraščių subjektams būdinga ypatinga etinė laikysena: nesvarbu, jog pačiam kalbančiajam yra sunku ar beveik nepakeliama, – šalia tokio dažniausiai atsiduria kitas žmogus, kenčiantis dar labiau. Išsipildančio ar intuityvaus tikėjimo galia antologijoje „Aidintys“ ima atrodyti kaip tas veiksnys, kuris žmogui padeda pakelti beveik viską.

Sakartvelo jaunieji poetai apie savo šalies socialinę ir kultūrinę tikrovę mąsto ne tiesiogiai, bet savitomis intertekstų formomis. Antologijoje publikuojama ir giesmių, ir raudų žanrinių lyrikos formų, kurių literatūrinės šaknys glūdi tautos kultūrinėje praeityje.

Ir dar: „Aidintys“ nėra paaugliška knyga. Jaunystė joje nepainiojama su noru sukilti prieš pasaulį ar maištauti prieš autoritetus. Šių jauni autoriai randa ir tarp vyresniosios kartos kartvelų poetų. Antologijos eilėraščiai byloja, kad kartų konflikto ir griežtos dichotomijos tarp praeities ir dabarties šioje poezijoje yra reta. „Aidinčių“ neįmanoma pavadinti avangardine knyga. Į ją atrinkti autoriai yra kiekvienas savaip išgyvenęs ir drąsiai tęsiantis savo šalies literatūros praeitį, nuo kurios tikrai nelinkęs atsiskirti arba demonstruoti savo originalumą. Sakartvelo jaunieji poetai aiškiai supranta, kad naują literatūros žodį tarti įmanoma tik imituojant, stilizuojant ir interpretuojant savo kūrybines šaknis.

Antologija „Aidintys“ yra ne vien įvairialypė knyga, kuri supažindina su mums menkai žinomu Sakartvelo literatūros lauku, bet ir tam tikras mūsų, lietuvių, literatūros kontrastiškas atspindys. Daugelio aptariamos knygos autorių eilėraščiai yra itin priešingi mūsų šalies jaunųjų poetų išpažintinei lyrikai. Literatūrinis savųjų kalčių svarstymas, vidinius konfliktus referuojantys eilėraščiai Lietuvoje retai tampa pretekstu įveikti savo, kaip rašančio asmens, uždarumą. Lyginant mus su antologijos „Aidintys“ tekstais ryškėja, kad esame labiau linkę į savirefleksiją nei į kartvelišką atvirumą pasauliui. Sakartvelo jaunųjų poetų antologijoje beveik nėra tokių eilėraščių, kuriuose vyrautų kapitalistinės sistemos žmogaus būsenos – kartvelai vis dar yra arti vienas kito, ne taip susvetimėję, kaip Lietuvos jaunų poetų eilėraščių subjektai.

Lyg į veidrodį žvelgiant į aptariamą knygą, kaip įvadiniame straipsnyje užsimena ir Greta Ambrazaitė, ryškėja, kad Lietuvoje jauni poetai beveik nekalba apie sakralines patirtis. Šiuolaikinės, augančios religinės poezijos mūsų šalyje iš esmės nėra. Lietuviškas aukštesnės dvasinės jėgos neigimas ir dialogo kaip religinio bendravimo formos atmetimas iš esmės yra savasties paieškos neigiant save patį – toks paradoksas darosi matomas Sakartvelo jaunųjų poetų antologijos kontekste. Dar kitaip pasakius, novatoriškumo siekiantys mūsų kūrėjai primena katiną, gaudantį savo paties uodegą, – tokios refleksijos irgi kyla skaitant „Aidinčius“.

Be to, Lietuvoje, kitaip, nei ryškėja kartvelų poezijoje, kultūrinis perimamumas yra sutrūkinėjęs. Šį istorinį mūsų šalies kultūros, literatūros ir poezijos lūžį lemia kategoriškas pasiryžimas neigti sovietinę praeitį, manant, kad užmarštis – geras būdas kurti dabarties meną. O jaunieji kartvelų poetai, kaip matome juos pristatančioje antologijoje, nėra tokie naivūs, kaip kad būna dažnas lietuvių jaunasis poetas ar pradedančioji poetė.

Kartvelų eilėraščių antologija vertinga ir tuo, kad atskleidžia poetinį mąstymą tokioje šalyje, kurioje autoriai gyvena ne vien sostinėje Tbilisyje, bet ir kituose regionuose – istoriniame Kutaisio bei kituose miestuose. Sakartvelui, kitaip nei Lietuvai, ne taip būdingas geografinis centravimas, rodantis galios ir kūrybinių pajėgų koncentraciją viename megapolyje.

Profesoriaus Vido Kavaliausko ir jo studentų, atlikusių pažodinį vertimą, ir vertėjų Gretos Ambrazaitės bei Dominyko Norkūno dėka lietuviškai prabilusi kartvelų poezijos antologija „Aidintys“ neabejotinai praturtina mūsų kultūrą unikalia, dažnai tik numanoma kitos tautos istorine ir kultūrine patirtimi. Ši knyga – ne tik kartvelų poezijos savitumo ženklas, bet ir savotiškas signalas, skatinantis mus nubusti ir bent kiek pakilti virš savo uždarumo, įveikti sąmonę kaustančius vidinius barjerus, kad galėtume susikalbėti ne vien su užsienio kūrėjais, bet ir vieni su kitais savo gimtojoje Lietuvoje.

Ramūnas Čičelis. Nuo sąmoningo žvilgsnio iki kolektyvinių archetipų

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Ramūnas Čičelis. Apibrėžti aforizmą

2021 m. Nr. 2 / Aloyzas Tendzegolskis. Aforistika iš dangaus. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 112 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Ramūnas Čičelis. Juokas ir laisvė

2020 m. Nr. 11 / Jurgis Gimberis. Kolizija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

Ramūnas Čičelis. Mylintys vietos apmąstymai

2018 m. Nr. 11 / Henrikas Gudavičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: laiškai iš kaimo. – Vilnius: Aštuntoji diena, 2018. – 478 p. Knygos dailininkė – Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių

2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

Ramūnas Čičelis. Autobiografinė literatūra ir kinas

2012 m. Nr. 3 / Teoretikų dėmesys literatūrinei autobiografijai ir jai artimiems žanrams Vakarų šalyse itin sustiprėjo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, Philippe’ui Lejeune’ui parašius ir išleidus veikalą „Autobiografinė sutartis“.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Ramūnas Čičelis. Teatro ir gyvenimo tikrovė

2011 m. Nr. 2–3 / Dovilė Zelčiūtė. Gastrolės: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009.