Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva; beje, šios mūsų nepriklausomybės pradžioj buvęs ir mūsų reikalų „patikėtinis“ užsienyje, „Laisvojoj Europoj“…
Trečioji Margerio knyga „Tumsā dunēdams ledus / Tamsoj grumantis ledas“ išleista 2001 m. jau po autoriaus mirties. Tad lietuviškojon abikalbėn rinktinėn „Pretstraumes čuksti / Priešpriešinės srovės kuždesiai“, šiemet išeisiančioj „Hieronymus“ leidykloj, mano atrinkta būdingesnių eilėraščių iš dviejų pirmųjų rinkinių „Atvadīšanās no upes / Atsisveikinimas su upe“ (1979) ir „Vienatnes piedzimšana / Vienatvės gimimas“ (1987). Trečiosios eilėraščiai skelbiama ištisai. Būsimon rinktinėn pasitelkta ir ankstesnių H. M. Majevskio vertimų (Vaidoto Daunio, Almio Grybausko, Antano A. Jonyno, Juditos Vaičiūnaitės).
Taigi pernai Margeriui būtų suėję septyniasdešimt. Ir dvidešimt metų, kai jo širdis sustojo… Vigmantas Butkus latvių poezijos vertimų nepriklausomoje Lietuvoje analizę „Metuose“ (2021, Nr. 11) baigia sakiniu, jog mums „labiausiai pribrendusi būtinybė turėti ne tik latvių, bet ir lietuvių literatūrai, poezijai nusipelniusių H. M. Majevskio ir P. Brūverio eilių rinktines“ (p. 91). Pėtero Brūverio rinkinys „Kalbos peizažas“, tikėtina, išeis kitąmet – kaip autoriui pelnęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. O kito mūsų bičiulio knyga ir bus šioji eilėraščių rinktinė. Atiduodam garbės skolas…
* * *
vokai glotnių baltakmenėlių sublizguoja
ir susilyti alksniai pirštais permerktais lietaus
paparčiai dar kas mirksnį šnibždasi drėgnai
kol sutema dar nesukrinta
pasrovin dienos
čia ajerų kardai. Pas pat duris šlamena
pas slenkstį tyloje. Ir
šnipšteli vėlyvas
įstrigęs spindulys: bet galo nėr
šiam pievų droviui
ir šaknų vardažodžiams
o kaip seniai? tik pirmą ir tą vieną kartą
lig savo debesio kamieno spindį
prasikirst
ir ant pečių nunešti baltą aušrą lig
(ji neišblės. Ji nenuslėps ir neparaus)
išgirsime: kažkas krantu ateina
kažkas ir vėlei vėjų atžalas praskleidžia
kažkas vėl mūsų ieško. Ir širdis į užkulnius
nupuola
ir srautas kylantis garsiau prabyla
1976
Indulio Rankos motyvas
balsvame vijoklių lauke
iš akmens išvingiavo
mano balsas
keturiuosna danguosna pakilo
drauge su naktim jis nukris
žolėn
suskils į žodžius
leisis dar
giliau
ieškoti
pamiršto lizdo
1973
Iš ciklo „Rygos regėjimai“
1. Stogai
Kadais
čia pritemo stogai
ir balandžiai išskrido,
paskutiniai išskrido, atminčiai
baigiant degti. Nurimo ilgesio
skausmas, ir skilęs pusiau
gegužio ilgesys
nepalytėtas
ir po atitirpusiu stogu po
sparnų plazdenimo suturėta
neišsakyta pasaka suliepsnoja tau
rankose: neįmanoma pasaka, neišgirstama (ir užtat
jie taip be galo toli
išskrido)
paskutiniai balandžiai. Aušrai įsižioruojant,
stogai paskendo šviesoj. Atokiam kambarėly
juodbruvė mergina
pasilypėjo,
ir ant lubų
vėl nušvintantys žodžiai:
šiapusybėj
jo nebėra
2. Varpai
Almiui Grybauskui
Lyg bažnyčioj pritemus lekuotų varpo liežuvis,
jo stiklinis alsavimas šit nelauktai
tampa matomas: eik ir klausykis,
per ilgai po dosniuoju dangum
žais apstingę vakariai šešėliai,
ir vėlei prie slenksčio bliūkštantys.
Žemės stoka. Ir
koplyčios
nuolat išlaužtos: portalo
lotyniškos raidės,
jau sudarkytos drėgmės. Galios stoka,
kad, kadangi šešėliai va grįžta,
suūktų vienu balsu: lapija
merdinti ūkauja – –
Lapai sausinteliai – vinkšnų
ir liepų bei ąžuolų –
gula ant prieblandos kelio, pro šalį
praeina kažkas: girdėjai
varpus, ar
girdėjai
stingius stiklinius
varpus prie slenksčio po dangumi,
varpus,
jau regimus?
3. Fontanas
Janiui Ruokpelniui
Prie seno ir aptriušusio medinio namo
klausiausi: jau sienojai treška,
bet žvañgiai viduje kardai skambėjo,
girdėjau juos,
ir ašaros ant batraiščių va teška – –
Daugiau jau nieko nežinau,
kas tie fontanai –
tie stiklo medžiai – nežinau
skiemens nė jokio: jie prasprogo, kad užgintų
man ašaras –
ten, žiemą toliąją, taip niekam
nesakytąją,
kur nebebus
rapyros nei tinklėtos kaukės,
nusišypsojo ji tada netyč, atrodo.
Klausausi tuotarp: batai su raišteliais ten
ir vėl namopi,
ir šalia fontanas
sidabro lietumi dainuoja – –
* * *
Tau tamsą klos po kojomis ruduo –
ten žingsniai kaukši, grindinys susprogsta.
Ir nieks nepamatys. Vien tuštumoj alduos
tas šiltas liūdesys, vokai užklos jį.
Tada kils rūkas. Reginys iškils –
prieš saulės laidą vasarai subrendus.
Ten, Tavo rankose – juokai nutilsta.
Ten, Tavame kely – kaštonai lenkias.
Bet, vėjui rimstant, lapai vaškini
rudẽnį rytą būtą nimbą mena – – –
taip kolei Tau skruostùs paliest išdrįs
pora sparnų, kur šviesoje šlamena – – –
Ir žingsniai atkaukšės – iš tuštumos,
kur ateičiai valia ramiai išeiti.
Tau tamsą klos po kojomis ruduo,
pečius Tau nuskalaus ir atsisveikins.
Prieš žvaigždžių lietų
ilsis neviltis blausioj vilny
vakaro žarom sparnus apklosčius
švystels saulės spinduliai drėgni
tuoj tyla į veidą tiesiai blokš juos
jau sudiržusi tava žvarba
ant vilnių nelyg užkimus dainai
irklai tamsūs pliūkštelės raštan
trinktelint krantan bejėgei laivei
nežinoti tik ir nepajust
duobti atmintį it švinas duslią
nevilčiai blausioj vilny užsnūst
jai vilnies nelaisvėj lemta suptis
eit prošal ir nebeatsisukt
sopuliai praeis aplenkę širdį
baigiant kimti dainai ant vilnių
paskutiniam spinduliui sumirgant
Šopeno motyvas
Noktiurnas Re bemol mažor,
op. 27, Nr. 2
Užuovėjoj įtikimumo juodoje
užsidega po apšalu bėgliu klavišas vienas kitas: tuoj
krokai pirmieji lėks juoda žeme. Jau
skrieja vakaras prie mito
skambiųjų laiptų – –
Lig nežinios ir paukščių nuotolis toks pat.
Žiema jau nuo pečių nusikratyta.
Tiktai ūmai – tik prietamsoj
ūmioj
atgal į mėnesienos troškulį
pažvelgus:
tenai, debesyse, besklando mūsų mitai.
Ir virš galvų lėtai laikai pranyksta: niekas
nebetikės.
Nurims
net laiptai
vien tiktai bučinio ieškos dar mėnesienoj – – –