literatūros žurnalas

Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe

2022 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas

Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva; beje, šios mūsų nepriklausomybės pradžioj buvęs ir mūsų reikalų „patikėtinis“ užsienyje, „Laisvojoj Europoj“…

Trečioji Margerio knyga „Tumsā dunēdams ledus / Tamsoj grumantis ledas“ išleista 2001 m. jau po autoriaus mirties. Tad lietuviškojon abikalbėn rinktinėn „Pretstraumes čuksti / Priešpriešinės srovės kuždesiai“, šiemet išeisiančioj „Hieronymus“ leidykloj, mano atrinkta būdingesnių eilėraščių iš dviejų pirmųjų rinkinių „Atvadīšanās no upes / Atsisveikinimas su upe“ (1979) ir „Vienatnes piedzimšana / Vienatvės gimimas“ (1987). Trečiosios eilėraščiai skelbiama ištisai. Būsimon rinktinėn pasitelkta ir ankstesnių H. M. Majevskio vertimų (Vaidoto Daunio, Almio Grybausko, Antano A. Jonyno, Juditos Vaičiūnaitės).

Taigi pernai Margeriui būtų suėję septyniasdešimt. Ir dvidešimt metų, kai jo širdis sustojo… Vigmantas Butkus latvių poezijos vertimų nepriklausomoje Lietuvoje analizę „Metuose“ (2021, Nr. 11) baigia sakiniu, jog mums „labiausiai pribrendusi būtinybė turėti ne tik latvių, bet ir lietuvių literatūrai, poezijai nusipelniusių H. M. Majevskio ir P. Brūverio eilių rinktines“ (p. 91). Pėtero Brūverio rinkinys „Kalbos peizažas“, tikėtina, išeis kitąmet – kaip autoriui pelnęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. O kito mūsų bičiulio knyga ir bus šioji eilėraščių rinktinė. Atiduodam garbės skolas…

* * *

vokai glotnių baltakmenėlių sublizguoja
ir susilyti alksniai pirštais permerktais lietaus
paparčiai dar kas mirksnį šnibždasi drėgnai
kol sutema dar nesukrinta
                        pasrovin dienos

čia ajerų kardai. Pas pat duris šlamena
pas slenkstį tyloje. Ir
                        šnipšteli vėlyvas
įstrigęs spindulys: bet galo nėr
šiam pievų droviui
                        ir šaknų vardažodžiams

o kaip seniai? tik pirmą ir tą vieną kartą
lig savo debesio kamieno spindį
                                               prasikirst
ir ant pečių nunešti baltą aušrą lig
(ji neišblės. Ji nenuslėps ir neparaus)

išgirsime: kažkas krantu ateina
kažkas ir vėlei vėjų atžalas praskleidžia
kažkas vėl mūsų ieško. Ir širdis į užkulnius
                                                  nupuola
ir srautas kylantis garsiau prabyla

1976

 


Indulio Rankos motyvas

balsvame vijoklių lauke
iš akmens išvingiavo
mano balsas

keturiuosna danguosna pakilo
drauge su naktim jis nukris
žolėn
suskils į žodžius

leisis dar
giliau
ieškoti
pamiršto lizdo

1973

 


Iš ciklo „Rygos regėjimai“

1. Stogai

Kadais
čia pritemo stogai
ir balandžiai išskrido,
paskutiniai išskrido, atminčiai
baigiant degti. Nurimo ilgesio
skausmas, ir skilęs pusiau
gegužio ilgesys
nepalytėtas

ir po atitirpusiu stogu po
sparnų plazdenimo suturėta
neišsakyta pasaka suliepsnoja tau
rankose: neįmanoma pasaka, neišgirstama (ir užtat
jie taip be galo toli
išskrido)

paskutiniai balandžiai. Aušrai įsižioruojant,
stogai paskendo šviesoj. Atokiam kambarėly
juodbruvė mergina
                                   pasilypėjo,
ir ant lubų
vėl nušvintantys žodžiai:

šiapusybėj
jo nebėra

 


2. Varpai

Almiui Grybauskui

Lyg bažnyčioj pritemus lekuotų varpo liežuvis,
jo stiklinis alsavimas šit nelauktai
tampa matomas: eik ir klausykis,
per ilgai po dosniuoju dangum
žais apstingę vakariai šešėliai,
ir vėlei prie slenksčio bliūkštantys.

Žemės stoka. Ir
koplyčios
nuolat išlaužtos: portalo
lotyniškos raidės,
jau sudarkytos drėgmės. Galios stoka,
kad, kadangi šešėliai va grįžta,
suūktų vienu balsu: lapija
merdinti ūkauja – –

Lapai sausinteliai – vinkšnų
ir liepų bei ąžuolų –
gula ant prieblandos kelio, pro šalį
praeina kažkas: girdėjai
varpus, ar
girdėjai
stingius stiklinius

varpus prie slenksčio po dangumi,
varpus,
jau regimus?

 


3. Fontanas

Janiui Ruokpelniui

Prie seno ir aptriušusio medinio namo
klausiausi: jau sienojai treška,
bet žvañgiai viduje kardai skambėjo,
girdėjau juos,
ir ašaros ant batraiščių va teška – –

Daugiau jau nieko nežinau,
kas tie fontanai –
tie stiklo medžiai – nežinau
skiemens nė jokio: jie prasprogo, kad užgintų
man ašaras –
ten, žiemą toliąją, taip niekam
nesakytąją,

kur nebebus
rapyros nei tinklėtos kaukės,
nusišypsojo ji tada netyč, atrodo.
Klausausi tuotarp: batai su raišteliais ten
ir vėl namopi,

ir šalia fontanas
sidabro lietumi dainuoja – –

 


* * *

Tau tamsą klos po kojomis ruduo –
ten žingsniai kaukši, grindinys susprogsta.
Ir nieks nepamatys. Vien tuštumoj alduos
tas šiltas liūdesys, vokai užklos jį.

Tada kils rūkas. Reginys iškils –
prieš saulės laidą vasarai subrendus.
Ten, Tavo rankose – juokai nutilsta.
Ten, Tavame kely – kaštonai lenkias.

Bet, vėjui rimstant, lapai vaškini
rudẽnį rytą būtą nimbą mena – – –
taip kolei Tau skruostùs paliest išdrįs
pora sparnų, kur šviesoje šlamena – – –

Ir žingsniai atkaukšės – iš tuštumos,
kur ateičiai valia ramiai išeiti.
Tau tamsą klos po kojomis ruduo,
pečius Tau nuskalaus ir atsisveikins.

 


Prieš žvaigždžių lietų

ilsis neviltis blausioj vilny
vakaro žarom sparnus apklosčius
švystels saulės spinduliai drėgni
tuoj tyla į veidą tiesiai blokš juos

jau sudiržusi tava žvarba
ant vilnių nelyg užkimus dainai
irklai tamsūs pliūkštelės raštan
trinktelint krantan bejėgei laivei

nežinoti tik ir nepajust
duobti atmintį it švinas duslią
nevilčiai blausioj vilny užsnūst
jai vilnies nelaisvėj lemta suptis

eit prošal ir nebeatsisukt
sopuliai praeis aplenkę širdį
baigiant kimti dainai ant vilnių
paskutiniam spinduliui sumirgant

 

 


Šopeno motyvas

Noktiurnas Re bemol mažor,
op. 27, Nr. 2

Užuovėjoj įtikimumo juodoje
užsidega po apšalu bėgliu klavišas vienas kitas: tuoj
krokai pirmieji lėks juoda žeme. Jau
skrieja vakaras prie mito
skambiųjų laiptų – –

Lig nežinios ir paukščių nuotolis toks pat.
Žiema jau nuo pečių nusikratyta.
Tiktai ūmai – tik prietamsoj
                                                   ūmioj
atgal į mėnesienos troškulį
pažvelgus:

tenai, debesyse, besklando mūsų mitai.
Ir virš galvų lėtai laikai pranyksta: niekas
nebetikės.
                 Nurims
                  net laiptai

vien tiktai bučinio ieškos dar mėnesienoj – – –

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai…

Ramutė Dragenytė. Judita Vaičiūnaitė ir Hermanis Marģeris Majevskis

2006 m. Nr. 2 / Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) ir Hermanis Marģeris Majevskis (1951–2001) – poetai, kuriuos jungė abipusė poetinė partnerystė, bendri interesai, draugystė, o kurį laiką – ir šeimyniniai ryšiai. Abu buvo gimę ir augę mieste.