Pēters Brūveris. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams. Pėteras taip pat buvo vertėjas, daug išvertęs kolegų lietuvių, vertęs ir iš vokiečių, tiurkų (azerų, turkų ir kitų) kalbų. Baltijos Asamblėjos premijos laureatas.
Lietuviams Pėteras bičiulis ypatingas. Nuo 1986-ųjų, kai pirmąkart su grupe kitų jaunųjų latvių poetų pas mus atvažiavo semtis lietuvių kalbos, nuo pirmųjų susitikimų čia (ir kitais metais Rygoje) su kolegomis lietuviais, daugiausia bendraamžiais, Pėteras tapo savas. Bendravimu ir, svarbiausia, darbais. Enciklopediškai sakant, eilėraščių Pėtero versta Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Radausko, Vytauto Bložės, Vlado Braziūno, Vaidoto Daunio, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno, Kornelijaus Platelio ir kitų. Spausdinta almanachuose ir kultūrinėj latvių periodikoj, taip pat savo paties poezijos rinkiniuose: latviai poezijos vertimus vertina kaip rimtą kūrybą.
Mirtis buvo netikėta. Pėtero parengta šiuolaikinės lietuvių poezijos antologija liko rankraštis.
Šiemet suėjo dešimt metų, kai Ventspily, Tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose, Pėtero širdis sustojo. Kitąmet bus 65-eri, kai ji pradėjo plakti.
Čia bičiulio Pėtero Brūverio eilėraščių versta iš jo pomirtinio rinkinio „Mācos rakstīt“ („Mokausi rašyti“), išleisto 2014-aisiais.
Eilėraštis, užrašytas gruodžio 13-osios rytą, sugrįžus iš pasivaikščiojimo artimame miške, Rygos rajono Stuopinių apylinkėse, kai tamsa jau gangreit išsisklaidžius, nors negalėtum ir tart, jog šviesu
(iš mažosios kinijos užrašų IV)
sunku jau eit
senoliui po ligos
kojos pinasi
kvapo trūksta
akimirkom dešinė pamiršta
ką kairė pavogusi
akimirkom kairei vis vîena
kad dvynė dešinė jaučia
mintis tarpais atlekiant lyg paleistas strėles
vis dažniau tekant ratu
priėjęs seną suskeldėjusį ąžuolą
gręžiuos į pietus
sniegas gurgžda šakos trakši
sniegenos sutūpusios gudobelės krūme
it išdžiaustyti skalbiniai
juodus šešėlius meta medžiai
pilna paslaptingumo
apie drūtą pušį aplekia pusračiu juodoji meleta
tolumoj virš medžių viršūnių kyla
blyškiai rausva miglelė
netolies dirba medkirčiai
staugia pjūklas
su stipriu trenksmu nuvirsta dar vienas medis
spygliai sakai ir nugyventas gyvenimas
pakvimpa dūmais
medis dygsta auga galop nudžiūsta
ir ratas užsidaro
suskaldomas į malkas
aukštas tyras balsas
kviečia leistis jo link
į tolimas Pietų salas
ir šiltuosius Dausų kraštus
kur saulė beauštant
tokia auksinė
cinoberinė
tviska ant juodžalės jūros šilko
kur sraujos auksinės
per miegą taip švelnų kaip nieką…
geltona srovelė
pašnypščia ir gerias į sniegą…
nuleidęs čiurkšlę
senolis vėl žvilgsnį nukreipia į medžių viršūnes
pilki debesų škuliai
it suplėšytos burės
plečias tamsuoja platyn
laikas sukti namo
pora mylių lig plento
tada dar dvi lig sodybos
pritilo medkirčių triukšmas
vis dėlto gera
pilkąją valandą
būti miške vienam
viskas po vieną
viskas yra po vieną
viskas yra (ne visàd) bet dažniausiai po vieną
šis kadagys šis šermukšnis
šis debiliukas šis akademikas
ši baimė šis porcelianinis nustebimas
ši Sėlija ir ši kinija…
dangus jau sutemęs
reiks drožt namo reiks drožt namo
prietemai tirštėjant vis skaidresnės darosi
asmeniškesnės mintys
vis juokingesni atrodo
vaidmenys jau lėlių teatro vaidinti
taip lengva eit
senoliui per mišką
gamtos didybę stebint
atmetus visus apgaulius rūpesčius ir nerimus
nebetinka senoliui
po ligos
mąstyt apie šlovę ir pinigus
ir taip jis nedaro
ir jaučia pasitenkinimą
Niūniuotė, prošal pravažiavus
Gražiajai Dviratininkei
prošal tu praleki
dviračiu mėlynu
ir tave palydi
žuvininkėliai
prošal tu praleki
saulė ratlankiuos rieta
palengvai tau lenkias
visos gatvės liepos
tu paneri į rūką
už kelio vingio lėno
prasidedant įstãbiai
ir visko pilnai dienai
dievai dūdavo tyliai
priekrantės nendrynuos
ir tyliai švito mėnuo
ant išlakaus pušyno
dievai pirštus paleido
jie arfų stygom sliuogė
mane ratu apspito laumės
visai be reikalo
bet nuogos
Užuominos kirilui pelnui
užsimint apie debesį
žinom mes tuos debesis žinom
stumdyk nestumdęs – iki pensijos nesustumdysi
nusimatytojon vieton
užsimint apie auksines šaleles
žinom mes tas auksines šaleles žinom
vos priskrisi arčiau – ji paprašo dvigubai susimokėt
už gryną orą ir visą gyvenimą
užsimint apie šviesią ateitį
žinom mes tą ateitį žinom
visi vaikai nebesugrįžtamai Airijon
užsimint apie rožines bures ten atviroj jūroj
žinom mes tas raudonas bures žinom
vėl okupuos žvilgsnį lig pat horizonto
ir jau nesitrauks
užsimint apie tolimą horizontą
žinom mes tuos horizontus žinom
už šio horizonto yra dar kiti
ir kiekvieno būsimo vis tuštesni pažadai
ir menkesni lūkesčiai
užsimint apie kasdienybės kasdienę laimę
žinom tą kasdienybę žinom
kasryt į kráutuvę eiti alaus
tikintis kad pagaliau kas nors duos užuominą
susirinkti į demonstraciją ar bent jau piketą
už žmonių teises
na gerai – užsimint apie Bėrzinį ir Rainį
gerai gerai
žinom mes tuos socikus žinom…
Apie rūką ir skruzdes
rūkas taupo mano širdį
jos beviltiškai nežnybia
leidžia girsti kaip per žvirgždę
skruzdės bėga į Šventyklą
visos tempia savo naštą
ilgą spyglį smulkų šapą
ar gyvenimą sumautą
dieną tuščią ir betikslę
kartais grūdą tartum aukso
vogtą gal? ar užtarnautą
į Šventyklą skruzdės traukia
tirštas rūkas taką gaubia
kiekviena vis turi nešt
kas jau mirė buvo gimęs
nujaučiu it aklas aš
kurs dar neš o kam galínės
ant kupros viena štai neša
svetimą ar savą bėdą
o kita į širdį gležną
renka šapelius saulėtus
oi per amžių kiek priglobta
ar galėjo pagalvot kas
nesakytos slėptos mintys
vaidmenys gerai vaidinti
vargo pãdai nusitrynę
nuodėmių maišai ištinę
Belzebubo musėms galas
gėlės leduose įšalo
kam žaizdas viešai laupyti
kam vaikytis pigią šlovę
paukščių trelių pilnas rytas
šit brangiausioji tikrovė
eina eina neša neša
juodos skruzdės piligrimės
vien girdžiu it aklas ašen
čia tirštu rūku aptvinęs
ar toli dar ar arti jau
nėr iš tikro ko paklaust
lengva kvėpti – amžių būti
(rimas šičia ỹrot – pūti)
vakaras į naktį slenka
ir žemiau vis galvą lenkia
tuoj vai tuoj jau bus greta
dar pirtis nepakurta