Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…
2022 m. Nr. 8–9
In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25)
Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs, pagaliau nebeskauda. Skaudino Knutą gyvenimas, dar ir kaip skaudino, tik kad to skausmo Knutas nerodė… Išėjo, nedrąsu sakyt, bet pelnytai karališkai, palaimingai, lyg atlygintas: grįžo iš ligoninės, vakare užmigo saldaus miego; pasirodo, amžinojo… Ir, kaip atsisveikindamas sakė Marianas Rižijas, latvių širdys dabar pilnos Knuto.
Daugelio lietuvių širdys – irgi jo pilnos. Knutas toks savas, širdimi pirmiausia ir suprantamas.
Knuto tėvas Emilis Skujeniekas turėjo lietuvišką pasą. Knuto senelis turėjo malūną ant mūsų Biržų rajonui priešingo Nemunėlio kranto. Knuto ten augta. Matyta, kaip Nemunėlio salą perpus šienauja lietuviai ir latviai. Arba vieni ir kiti pamečiui. Malūnan atvažiuodavo ir lietuvių. Knuto senelis juos bemat atpažindavo („O, amerikonai atvažiuoja!“) iš šlapių ratų: per Nemunėlio brastą, vadinasi, važiuota. Nors daugelis jų buvo pažįstami ir šiaip, iš geros kaimynystės putotais vyrų ūsais. Antai pirmas Knuto įsimintas lietuviškas sakinys: „Duokdiev’, ka nebūt paskutyne!“ Aišku, duokdie ne paskutinė alaus stiklinė. Leišių ar latvių alaus. Davė. Ir senelių tarpusavio sušnekimai lietuviškai, kad vaikas nesuprastų, buvo tam vaikui akstinas kaimynų kalbą išmokti. Galiausiai ir visai išmoko… Mordovijos lagery. Didžiajame savo universitete. Nors prieš jį dar būta ir Latvijos universiteto Rygoje, ir M. Gorkio literatūros instituto Maskvoje.
Knutas suimtas 1962-aisiais, taigi chruščiovmety. Mat Maskvoje tas chruščiovmetis reiškė atšilimą ir šiokią tokią minties ar net veikimo laisvę. Tik anaiptol ne Latvijoj. (Čia panašiai kaip mūsų Atgimimo priešaušry, kai Gorbio perestrojkė ir glasnost visokių valdžios kabinetų dar buvo nepasiekusios, dar pakely įklimpusios Pinsko pelkėse.) Tad tėvynėje veikiai Knutas gavo septynerius metus lagerio. Visus ir išbuvo, grįžo 1969-aisiais. Kęstutis Nastopka prisiminė Knuto žodžius, jog lagerin pateko vaikinas, rašantis eilėraščius, o išėjo iš lagerio – poetas. Taip, ten Knuto rasta savas poetinis balsas, visaip lavintasi, „išmokta“ rašyti. Tik jo poezija niekad nebuvo „lagerio“ ar „tremties“. Su tokiu jos tipu Knuto eiles tesiejo tik rašymo laikas ir vieta, kartais – vos viena kita nelaisvos laisvo žmogaus buities detalė. Tiesa, iškalbi detalė: mylinčių rankų įsiūta saga, parko suolelis… Buvo teisus kratydamasis „lagerio“ ar „tremties“ poeto etiketės; specifinio tokios poezijos kvapo jo eilės nė iš tolo neturėjo. Beje, lietuviškai Knutas sovietinį lagerį vadindavo stovykla ir savųjų lagerinių metų niekaip neeksploatavo, klausiamas tarstelėdavo ką lyg nereikšminga ar net autoironiška ir kalbą bemat sukdavo kitur. Ir apskritai jokių savo gyvenimo žaizdų nei bėdų nedemonstravo, nieko dėl jų nekaltino, juolab neapkalbinėjo. Matyt, toks elgesys jam atrodė neskoningas. O geram skoniui, jaukiam dėmesingo supratingumo etiketui Knutas visada buvo tvirtai ištikimas.
Anas nelaisvos buities septynmetis Knuto buvo, atrodytų, ligi dugno išsemtas ir mokantis daugybės kalbų. Skaitant jomis poeziją, tą poeziją verčiant, su likimo draugais visaip bendraujant, tarkim, drauge dainuojant. Atminties energija buvo pavydėtina. Dar ne per seniausiai yra tekę girdėti šitaip Knutą dainuojant ligi paryčių, dainas vedžiojant kalbomis bičiulių, paties Knuto ir suburtų linksmon kompanijon. Turėjo didelį ir žavų talentą žmones įkvėpti, jautriai pasirūpinti, kad kiekvienam būtų jauku ir gera, kad nė vienam netektų karksoti nosį pakabinus. Ir humoro kišenėj ieškoti Knutui nereikėjo, pilnas jo maišelis visad buvo parengtas prakiurti. Subtilus buvo tas humoras.
Permanė Knutas ir poeziją, ir žmogų, ir pasaulį. Dėkojo savo lemčiai gimti mažoje Tėvynėje, neužkrėstoje imperinėmis pretenzijomis. Jautė, kuo jos baigiasi.
Sirgo ar sirguliavo Knutas senokai, pastarais metais jau kartais tekdavo rinktis ne kokį širdžiai malonesnį maršrutą, o ligoninę. Bet ir sveikatos bėdoms vis taip gebėjo neteikti reikšmės, kad atrodė, jog viską dar spėsim. Na, kad ir ne kokius didelius kalnus nuversti, bent nuvažiuot, bent paskambint. Nejaučiau, jog nesenas pokalbis su svarbiausiu Knuto žmogumi, su jo Inta, bus lemtingas. Dabar negaliu akių atitraukt nuo popieriaus lapelio, verčiamon knygon (latviškon) mano įsidėto kaip skirtukas, kad turiu gerą savaitę palaukti ir, kaip užsirašyta, „paskambinti Knutui“, mat tada jis jau bus grįžęs iš ligoninės, iš karto balsas bus tylus ir duslus, paskiau bekalbant atgis ir skardės, ir pasakosimės abu, ir juoksimės net iš dalykų, kurie tokie rimti, jog tik juoktis ir belieka. Nebeliko. Net Knuto lūpose gyvybės šypsena išblėso.
Ne, šviečia atminty. Šviečia nuotraukose. Beveik visose, nors Knuto nepozuotose. Ir toje didokoj, pabrėžtinai rimtai įrėmintoj, kur kabo Knuto namų svetainėje Salaspily, svetingoje Sodų gatvėj, – tarp Knuto mėgstamiausių atvaizdų. Nuvežėm ją kaip Knuto septyniasdešimtmečio dovaną. Pernakvojom, iš ryto jau važiuosim ta pačia proga surengtan iškilmingan Latvijos mokslų akademijos posėdin. Knutas rodo nuotrauką ir sako: „Šitą irgi imam.“ Nuvažiuojam, duoda tą nuotrauką posėdžio rengėjams: „Pakabinkit čia.“ Taip ant kolonos priešais garbiuosius posėdžio dalyvius nuotrauka ir kabėjo. O joje – besišypsantis, aišku, Knuto veidas. Bet tik pusė jo, apatinė: ūsai, burna, barzda, pasmakrėj pamėgtoji varlytė… Tas Knuto pokštas ne pokštas atrodė lyg bičiuliškas perspėjimas kolegoms akademikams – pranešėjams bei kitiems posėdžiautojams: smagu jus matyti, tačiau gal nepersistenkit, neįsitempkit rimtamoksliškai mane girdami, nebūkim nuobodūs.
Su Knutu nuobodu nebuvo niekam ir niekad. Jis buvo ta geroji dvasia, burianti, išjudinanti. Salaspily ir Ventspily, Vilniuje ir Kaune, Šiauliuose ir Pasvaly, Rygoje ir Druskininkuose, Iecavoje ir Kurmenėj, Lvove ar dar kur. Kur tik būta drauge, šali̇̀gretoj, kur galiu liudyt. Knutas buvo atsiliepiantis, prisikviečiamas. Į susitikimus, į bendrą veiklą. Pradedant kadaisiniu gal ir utopiniu mudviejų su Pėteru Brūveriu sumanymu kurti bendrą lietuvių ir latvių žurnalą, baigiant Lietuvos ir Latvijos forumu, tebegyvuojančiu… Vis dėlto jėgoms mąžtant kartais jau tekdavo ir pasiguosti: širdis plati, bet va rankos nebeapglėbia. Ir su šviesiu liūdesiu prisipažinti, jog įvairiopos kūrybos medis užauginta, vaisiai subrandinta, belieka juos rinkti ir jais džiaugtis.
Daug draugų turėjo Knutas. Žmonių ir ištisų šalių. Draugystę pelnęs ir tų šalių poezijos vertimais, ir savų eilių vertimais tose šalyse, ir brandžios asmenybės žavesiu. Lietuva ir lietuviai tai aišku. Bet va, tarkim, kad ir toks nutikimas. Bene prašmatniausią Knuto 75-mečio iškilmę jam, Šiaurės Žvaigždės ordino kavalieriui, iškėlė… Švedijos Karalystės ambasada Latvijoj. Dainavom šokom bent iki pirmųjų gaidžių, ir Knutas visur čia atrodė jauniausias, besisukantis sukriausiai, ištvermingiausiai… Šitaip ir namie, Salaspily: šeimininkas paskutinis gula, pirmas žvaliai keliasi. Svečiai vis bičiuliai, kolegos – ne vien latviai ir lietuviai, tarp jų, žiūrėk, ukrainas, japonas, estas… Pas Knutą, be kitų, susipažinau ir su a. a. Matsu Traatu, tai jis, rašęs ir savo tarme, per keletą kartų mane pribakštė pagaliau irgi išleisti tarmiškų eilėraščių knygą.
Žmonių, kultūrų tarpininkas. Jei tokio pašaukimo esama, Knutas toks pašauktasis ir buvo.
Galima būtų vardyt, kiek kur kokių pripažinimo ženklų pelnęs. Bet prieš akis man jo paveikslas lygiai patrauklus – ir mylimų, mylinčių gimtinės žmonių apsupty bedainuojančio, ir stabiliai kokiame posėdžio prezidiume besėdinčio. Patikimas. Tikras. Kuklus tokiu neapsimetinėdamas. Šiaip ar taip, juk iš latvių jo vardas – drauge su Vizmos Belševicos – bene dažniausiai plačiai minėtas kalbant apie Nobelio premiją.
Nežinau, kas Viktorijai Jonkutei bus pakuždėjęs mintį, kad Vilniaus Žvėryno Latvių gatvėj Latviją turėtų reprezentuoti du latvių klasiku, bet jos ir grafikos dizainerio Tado Bujanausko pano pernai toks ir atidengta: su Rainio (ar Janio Pliekšano) ir Knuto Skujenieko atvaizdais tarp Rygos bokštų. Nujausta, kad ir amžinybėj jiedviem, Rainiui ir Knutui, susitikti sunku nebus: kapai viens nuo kito ne per toliausiai… Nors kam ten žemiški atstumai berūpės.
2022.VII.31