Ramūnas Čičelis. Apibrėžti aforizmą
2021 m. Nr. 2
Aloyzas Tendzegolskis. Aforistika iš dangaus. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 112 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.
Gražus yra toks literatūros lauko reiškinys, kai žinomesnis, plačiau pripažintas kolega imasi kito, ne tokio garsaus rašytojo kūrybos rinktinės sudarymo darbo. Praėjusių metų antrojoje pusėje pasirodė reikšminga knyga – Aloyzo Tendzegolskio „Aforistika iš dangaus“. Aforizmus atrinko satyrikė ir humoristė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Žilinskaitė, kurios pristatyti nėra būtinybės – ji ir taip Lietuvoje žinoma kiekvienam, kuris arba pats vaikystėje yra skaitęs jos knygas, arba skaito, padeda savarankiškai skaityti savo atžaloms, taip pat ji nepralenkta satyros ir humoreskų meistrė, šio žanro klasikė. Tuo tarpu A. Tendzegolskis – mažiau išgarsėjęs šalies mastu aforizmų autorius, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Varėnoje.
Šiame mieste jis gyvena iki šiol. Čia jis ne vieną dešimtmetį darbavosi vietiniuose laikraščiuose, ėjo žurnalisto ir vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Galima tik spėlioti ir numanyti, kiek visos mūsų šalies regionuose, mažesniuose nei Vilnius ar Kaunas miesteliuose buvo ir tebėra rajonų laikraščių redakcijose dirbusių žurnalistų, kurie, be aktualijoms paklūstančių žinučių ar su savojo laiko įvykiais susijusios publicistikos, yra rašę ir poezijos, ir prozos, ir esė žanrų kūrinių. Kai kuriais atvejais ta kūryba sulaukdavo kiek platesnio visuomenės dėmesio, tačiau neretai būdavo ir užmirštama, žinoma tik tų miestelių bibliotekų informacijos skyrių darbuotojams bei akylesniems tų bibliotekų skaitytojams. Iš šių autorių tekstų ir juos lydinčios informacijos nesunkiai pavyktų atkurti tokį pasaulėvaizdį, kuris bylotų ir apie Antrojo pasaulinio karo, ir apie pokario, sovietmečio, „laukinio kapitalizmo“ bei dabartinių laikų kultūros ir asmens joje gyvenimą. Jei kas nors profesionaliai imtųsi tyrinėti tokią periferinę kūrybą, rezultatai, tikėtina, būtų įspūdingi. Vienas iš tokių vietinių Varėnos literatų – A. Tendzegolskis – nėra nei poetas, nei prozininkas, nei eseistas, nei dramaturgas. Jis – vienas ryškiausių XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos aforizmų kūrėjų.
Knyga „Aforistika iš dangaus“ jau savo pavadinimu užmena vieną iš daugelio mįslių: kaip gimsta aforizmas? Trumpas posakis, koncentruojantis mintį, kurią galima vadinti išminties raiškos forma, kam nors galėtų atrodyti lyg ilgo mąstymo, loginio konstravimo darbo rezultatas. A. Tendzegolskis prieštarautų, nes, pasak jo, aforizmui parašyti vis dėlto būtinas įkvėpimas. Tiesa, tam, jog aforizmas išnirtų iš pasąmonės gelmių arba (A. Tendzegolskis labiau pritartų) nusileistų iš dangaus į žmogaus galvą, būtinas aštrus mąstymas, pastabumas gyvenimo detalėms ir gebėjimas apibendrinti. Kad mintis virstų išmintimi, pirmiau reikia leisti kalbėti politikos, kultūros, žmonių santykių tikrovei, o tik paskui lakoniškai prabilti pačiam autoriui.
Bandant apibrėžti aforizmo žanrą, tenka išskirti vieną svarbiausių jo bruožų – trumpo posakio, minties paradoksalumą. Kitaip sakant, aforizmo autorius išsako tokį teiginį, kuris prieštarauja taisyklėms. Šias nustato ir senovės graikų ar dar senesnius laikus siekiantis logikos mokslas, ir tai, ką esame kasdienybėje linkę vadinti tiesiog „sveiku protu“. Aforistas – truputį nukrypusio nuo mąstymo dogmų bei tariamo normalumo žmogus. Jei šis žanras nebūtų atsiradęs dar antikoje, kažin ar šiandien galėtume džiaugtis visa Vakarų civilizacijos filosofija. Pats knygos „Aforistika iš dangaus“ autorius interviu, publikuojamame joje šalia aforizmų, stebisi tuo, kad didieji mąstytojai neretai savo veikalus parašė kaip aforistinių minčių tekstus. Kiekvienas sakinys ten gali būti lengvai išimamas iš konteksto, tačiau dėl to nepraranda aštrumo ir gelmės. A. Tendzegolskio kūrybos rinktinė byloja, kad ne viskas mūsų pasaulyje randasi aklai besilaikant taisyklių ir normų. Būtent todėl aforistas yra drąsus kūrėjas.
Skaitant „Aforistiką iš dangaus“ ryškėja A. Tendzegolskio kūrinių artimumas absurdistiniam mąstymui. Tikrovė, pasak knygos autoriaus, yra ne tik truputį kreivoka, bet kartais ir nekurianti jokios prasmės. Tokio pobūdžio aforizmams rastis reikalingas supratimas, jog ne kiekvieną mūsų gyvenimo reiškinį įmanoma paaiškinti priežastingumu ir tikslingumu. Ne visada žinome, kodėl mums, kaimynams, draugams, kolegoms konkrečią dieną nutinka vienas ar kitas įvykis. Būtent todėl, bandydami kalbėti apie tokius realius išgyvenimus, imamės rašyti aforizmus, taip patvirtindami, kad net nežinant kai kurių pasaulio prasmių dar galima išgauti tai, ką vadiname reikšmingumu. Kai bendroji pasaulio prasmė slepiasi, visada lieka galimybė paklausti pirmiausia savęs, ką man tas beprasmis gyvenimo faktas reiškia.
Taip A. Tendzegolskis priartėja prie filosofų egzistencialistų, kurių esminė žymė buvo bandymas ieškoti reikšmių atsakymų tuomet, kai viskas yra beprasmiška ir niekuo neįmanoma visiškai pasitikėti. Dėsninga yra tai, kad absurdo mąstymui artimas aforizmas suklesti tuomet, kai iškart po Antrojo pasaulinio karo Vakarų visuomenės nebegalėjo toliau remtis įprastais religijos, mokslo ir meno idealais bei tiesomis. Per „geležinę uždangą“ sovietiniais metais ši filosofijos kryptis pasiekė ir Lietuvos šviesuomenę. Savąjį atgarsį egzistencialistinė mintis randa ir A. Tendzegolskio „Aforistikoje iš dangaus“. Kai kuriems skaitytojams gali netgi atrodyti, kad šios knygos autorius yra tvarkos, taisyklės, prasmių nihilistas, tačiau toks teiginys būtų tik pusinis – neigdamas šabloninį galvojimą, aforistas tiesą, taisyklę ir prasmę lyg išvelka į atvirkščiąją pusę, išryškindamas savąją įžvalgą apie nusistovėjusius stereotipus.
Skaitančioji publika nesuklys, manydama, kad „Aforistikos iš dangaus“ autorius yra ir politinis, socialinis, kultūros kritikas. Knygoje taip pat spausdinamose trumpose esė A. Tendzegolskis pabrėžia, jog aforizmas sovietiniais metais ir posovietiniais laikais buvo ir tebėra savita literatūrinė rezistencijos forma. Nei valdžios, nei rinkos cenzorius aforizmais negalėjo ir negali taip lengvai manipuliuoti, kaip tai daroma kitų žanrų tekstų atžvilgiu. Aforizmas ir iš autoriaus, ir iš skaitytojo reikalauja vidinės laisvės, be kurios neįmanoma laki mintis ir subtilios nuojautos.
A. Tendzegolskio „Aforistika iš dangaus“ priklauso tokiam literatūros žanrui, kuris nedaugžodžiauja. Įmanoma galvoti apie aforizmų pretekstus ir kontekstus, tačiau beveik beviltiška yra bandyti juos kaip nors tęsti – ar sąmonėje, ar rašytine forma. „Aforistikoje iš dangaus“ gausu tokių minčių, kurios yra galutiniai sprendiniai apie pasaulį – nei su jais pasiginčysi, nei paneigsi. Aforizmo paradoksas ir absurdas atveda į juoko arba ironiško šypsnio teritoriją. Kai aforizmą apibrėžti bando pats knygos autorius, prieinama prie išvados, kad vienintelė galimybė tai atlikti yra kalbėti apie koncentruotą išmintį metaforomis. Aforizmas ir poezija A. Tendzegolskiui – labai susijusios literatūros rūšys. Ir tikrai, nei aforizmo, nei eilėraščio neįmanoma prasmingai perrašyti prozine ar logine kalba – poezija ir išmintis tuomet tiesiog pasislėps nuo autoriaus ir skaitytojo.
„Aforistika iš dangaus“ savo literatūrine forma ir idėjomis skaitytoją palieka klausiantį: iš ko randasi menas? A. Tendzegolskis, nežinia, ar skaitęs filosofą Hansą Georgą Gadamerį, vis dėlto skatina domėtis aforizmo kilme – minties užrašymu kaip proto švente, literatūriniu žaidimu bei pasaulio, gyvenimo struktūrų metonimijomis, kurių simbolis gali būti ir aforizmas.
Ir pats aptariamos knygos autorius, ir daugelis kitų žmonių tvirtina, kad aforizmus, mintis gali užsirašyti beveik kiekvienas. Vis dėlto socialinių tinklų laikais dar labai reikėtų tikėti, jog klasikinis aforizmas yra neatsiejamas nuo knygos kultūros, žanrinio kanono reikalavimų. Tada, kai daliai visuomenės knygą atstoja internetinis straipsnis, kai portalų publikacijos susitraukia į pastraipos apimties tekstelius, kai mintys jau išsakomos vienu žodžiu, prilipdant prie jo grotažymes, Aloyzo Tendzegolskio knyga vis dar liudija mūsų kilmę iš senovės graikų kultūros, renesansinę žmogaus kūrybingumo ir įžvalgos pilnatvę, neprilygstamą švietėjų vaidmenį ir tebegyvą galimybę kalbėti ne šiaip vienu sakiniu, o būtent aforizmu.