Ramūnas Čičelis. Juokas ir laisvė

2020 m. Nr. 11

Jurgis Gimberis. Kolizija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vakarų teatro ir literatūros istorijoje komizmas kaip savita meno ypatybė, kodas ir juo pagrįsti žanrai gyvuoja dar nuo antikinių laikų. Vis dėlto vieni pirmųjų Europoje dramos komizmą teoriškai apibrėžė ir klasifikavo prancūzų klasicizmo teatrologai ir filologai. Pasak jų, komizmas yra toks pirmiausia literatūros bruožas, kuris žymi loginį, semantinį neatitikimą. Būtent iš to kyla juokas, kurį skaitytojams ar komedijos žiūrovams sukelia veiksmas knygos puslapiuose arba teatro scenoje.

Kauniečio satyriko Jurgio Gimberio pomirtinė kūrybos rinktinė „Kolizija“, išleista praėjusiais metais, savitu būdu yra susijusi su minėta prancūzų teorine mintimi: lietuvių rašytojas ir savo vidinį psichologinį pasaulį, ir išorinę tikrovę traktuoja kaip tam tikrą nepretenzingą ir jokiu būdu nedidingą teatro spektaklį. Paprastumo įspūdį sukelia tai, kad nemažai knygos humoreskų yra pagrįstos tuo, kas literatūros ir teatro teorijoje vadinama situaciniu komizmu, kai juokiamasi dėl tam tikro išorinio lyginamų plotmių nesutapimo ir net priešingumo. Tokiai humoro rūšiai derėtų priskirti tuos knygos tekstus, kuriuose pasakotojas apie paprastus butinius gyvenimo momentus ar aplinkybes kalba juos susvarbindamas ir dėl to paversdamas juokingais.

J. Gimberio „Kolizija“ jokiu būdu nėra apribota situacinio komizmo. Knygoje itin gausu tekstų, kuriais sukuriamas juokas dėl charakterių. Pagrindinis personažas, kuris yra pasakotojas, atidžiu ir atlaidžiu, besišypsančiu žvilgsniu stebi ir savo žmoną, kurią vadina „balandėle“, ir prisimena vaikystės bei jaunystės draugus, pakeleivius. Visi jie tampa švelniai juokingi todėl, kad, matant juos iš laiko distancijos, jų elgesys, būdas bei mąstymas visiškai neatitinka to meto, kai apie juos rašoma. Tai, kas dažniausiai vadinama laiko sukuriama paprastų faktų ar žmonių gyvenimo istorine verte, J. Gimberiui tampa komizmo įkvėpimo šaltiniu. Pasakodamas apie kitus ir vienos iš humoreskų pabaigoje ragindamas „nežiūrėti į save pernelyg asmeniškai“, autorius atskleidžia savąją biografiją ir gyvenimo kelią, kurio nevengia vertinti autoironiškai. Rašytojas yra gimęs ir užaugęs Kaune, Žemuosiuose Šančiuose – šį asmeninį tarpsnį jis pabrėžia, nes būtent tada išmokęs į artimą buitį bei supančius žmones žvelgti iš humoristui privalomos perspektyvos. Tuomet veriasi tiesa, jog net ir pats, atrodytų, banaliausias ir neįdomiausias asmuo ar įvykis gali tapti literatūros teksto personažu.

Esminė J. Gimberio humoro ypatybė yra jo kalbiškumas, kurį išsamiai moksliniame straipsnyje yra išanalizavusi lingvistė Rūta Marcinkevičienė. Pasak jos, visas dažnam mūsų įprastas situacijas ar niekuo neišsiskiriančius žmones J. Gimberis paverčia siužetais ir personažais, savitai vartodamas kalbą. Galima prisiminti ir XX amžiaus pradžios rusų struktūralisto Romano Jakobsono teoriją apie kalbos funkcijas, iš kurių grožinei literatūrai būdingiausia poetinė. Tai reiškia, kad poezijos, prozos ar net dramos kūrinio kalbos pasaulis yra autoriaus sukurtas ne tam, kad tenkintų kokį nors praktinį interesą, o labiausiai tam, kad įteisintų tikrovės sąlygiškumą. Humoreskų rinktinės „Kolizija“ kalba prabyla tokiu balsu ir intonacija, kuri įsikuria pačiame poetinės kalbos sferos paribyje: regis, humoreska yra ne prastesnis žanras nei novelė, tačiau iš skaitytojo reikalauja stipresnio įsitraukimo – šypsenos ar juoko, žyminčio praktinės ir estetinės kalbos ribą. Būtent todėl tradicinėje popierinėje spaudoje ilgus šimtmečius buvo įprastos humoreskų publikacijos šalia publicistikos ar reportažų. Šia knyga skaitytojui atveriama galimybė saugiai pereiti iš utilitarinių rūpesčių į gyvenimo grožio lauką.

Kita vertus, „Kolizijos“ autoriaus kuriamas komizmas nėra toks ramus, skatinantis tik vos šyptelėti. Rinktinėje esama ir tokių tekstų, kurie smelkiasi į patį žmogaus gyvenimo absurdiškumą. Vienose humoreskose pasakotojas ir jo sukurti personažai netikėtai pastebi savo ir aplinkinio pasaulio neatitikimus, tačiau visiškai šalia yra atveriama ir netikėta autoriaus kūrinių gelmė. Šios sąlyga ir priežastis yra nuolat nujaučiamas disonansas ne pagal išorinius požymius, net ne pagal elgesį ir mąstyseną, ir net ne pagal kalbą, o pagal pamatinį žmogaus gyvenimo ir šio proceso tikslingumo neatitikimą. Troleibuso keleiviai ar pasakotojo kaimynai leidžia dienas taip, jog kyla juokas dėl prasmės ir beprasmybės konflikto. Taip J. Gimberio „komediškas teatras“ transformuojasi į absurdo draminius vaidinimus. Pagal šią ypatybę „Kolizijos“ autorius yra tikras XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos augintinis – būtent sovietiniais laikais populiari ir paplitusi egzistencinė filosofija ir jos suvokimas bei gyvenimas ieškant prasmės grūdo absurdiškame pasaulyje įgalina rašytoją nekvatojančiai juoktis iš pačios mūsų tikrovės sąrangos, žmogaus poreikių ir idealų neatitikties. „Kolizija“ nėra lengvo turinio skaitiniai, nes, prasiskverbusi į absurdą, galbūt paskutiniąją žmogaus realybę, ji priverčia skaitytoją ne vien šypsotis ar juoktis, bet ir nustebti.

Dar viena J. Gimberio, kaip humoristo, savybė yra ta, kad, praskynęs mąstymo kelią labai giliai, jis kartu išlieka lyrikas. Knygoje yra vos keli, tačiau labai vertingi tekstai, kurie jau kelia ne juoką, o kitus skaitytojo jausmus: pajautą, lengvą liūdesį. Tokį įspūdį palieka tie rinktinės fragmentai, kurie primena romantinio mąstymo tradiciją. Jie baigiami gaidomis, pažadinančiomis elegišką santykį su praeinančiu laiku ir suvokimą, kad laikai keičiasi, o žmonės – ne itin. Vis dėlto tokie „Kolizijos“ kūriniai skaitytojui artimi, nes kiekvienas savo gyvenime yra pažinojęs, bendravęs su kokiu nors žmogumi, dėl kurio truputį skauda, nes dažnai to žmogaus biografija disonuoja su tikslais ir siekiais, kuriuos tas asmuo turėjo jaunystėje ar vaikystėje.

„Kolizija“ yra knyga, ne vienam skaitytojui dovanojanti laisvės dvelksmą. Tada, kai negali pakeisti savo žemo ūgio, nosies formos, charakterio ydų, kai akis bado aplinkinių silpnybės, pagaliau net ir tada, kai žvelgi į tikrovės bedugnę, verta nusišypsoti ir kartu su autoriumi bei jo sukurtu pasakotoju tarti, kad tiesiog toks yra gyvenimas. Ir gyventi toliau jau gal kiek lengviau, bet pastabiau.

J. Gimberis yra neabejotinai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės lietuvių humoro literatūros kūrėjų. Su jo kūrybiniu užmoju galėtume lyginti Juozą Erlicką, tačiau čia pat užkliūtų šio cinizmas, bandymas skaitytojui kelti pašaipų juoką – visa tai, kuo minta šiandienos Lietuvos didieji dienraščiai. J. Gimberis yra vienas paskutiniųjų mohikanų, stovėjęs garbingo juoko sargyboje ir neleidęs sau to, kas nedera džentelmenui. Jis yra tas, kuris ateityje primins ir ištisą humoro kultūrą, gyvavusią okupuotoje Lietuvoje, kai juokaujama neretai būdavo ir dėl to, kad dabartinis gyvenimo gelminis absurdiškumas anuomet buvo matomas plika akimi ir paviršiuje. Humoristinės literatūros autoriui sovietinio laiko patirtys ir jų suteiktas gebėjimas pastebėti tikrovės paradoksus yra neabejotina likimo dovana. Jurgio Gimberio „Kolizijoje“ nėra to, kas būtų sukurta pagal primestas taisykles ir normas, – autorius jas susikuria pats ir todėl juokdamasis pakenčia bet kokią valdžią, orą ar kiaušinių kainas. Humoras jam ir skaitytojams – asmeninės laisvės sąlyga ir aukštoji kultūrinė forma.