literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5–6

Atsitraukus nuo skaitinių

 

Žvelgiant žemyn į gatvę,
medžiuose virpančią žarą
noris niūniuot.
Niūniuoti ilgai, tolygiai.
Senuosius gentainių gyvenimus
temstančiuos soduos.
Vėjuotus miškus.
Kur apylinkių kalvos,
atrodo, skraidina ratu.
Svečių kambarys,
noktiurno grėsmė,
tykios utopijos.
Užūksmių oras, tolymės,
vaizdas pro liepas –
it pirmąkart lipant laiptais.
Tu pusamžis, medinčius,
pažiūrėti ne iš mažųjų,
kitados vadintas muzikos tapytoju,
tolymių meisteriu.
Kaipmat apniunki:
niekas išties nejunta
Visatos klastos,
o jei pajustų, –
nepatikėtų.

 

 

Pažadas

 

– Kur gimei?
– Ant kampo. Už svaigalų kiurkės.
Einant pėsčiom – netoli.
– Prie ežero? Gluosnių šlaite?
Miegančiųjų pailgu miegu mūruos?

Mirtina klinikinė tyla.

– Pažadi niekam nepliauškėt?
– Pažadu, vabale, pa.
Niekam.

 

 

 

Kai kas

 

Vaza erškėčiui ant sakuoto stalo.
Palėpės stogu siuva kielės,
be perstogės bėgioja ten,
atgal. Iki giesmės.
Ničnieko neklausk –
sunkaus praeiti krėslo kojos,
siaurutis siaurutėlis kambarys.
Su ramuma iš sodo įslenka šešėliai,
lyg mizantropas vilktų pledą.
Namai kas kartą aidesni.
Kai kas už šitų žodžių
turi būti. Turi.
Ir teesie.

 

 

 

Nugyventas klodas

 

Dienos tvankios, nelygios, –
iš pasalų.
Neapsaugos atlošas,
apmuštas drobe nuo vėjo.
Guotai žuvų pašoka
nuo dugno ir suspindi upės rūkuos.
Trapios melodijos čerpių stogais,
in flagranti pluša polonezas,
niaukiasi uolos
ir įsileidžia keleivį.
Erdvu lyg nebuvus.
Keistai šiepies,
nugyventas klode,
rasi kvatoji.
Tavo namai akli,
sode sodo žemė.

 

 

 

Calvario

 

Užuovėją
ir pavėsinę,
apžėlusią raganėm,
kilojai visą vasarą
ir mebliavai.
Galiausiai pravėrei nišą
į pastogę –
atšvaitui, bėgančiam ranka,
visada būk namie.
Nors apmaudžiai subjuro
prelatas rugsėjis,
nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,
virš nušvitusios upės
dyla erdvi melodija.
Gali ką nori
daryt, mušti taktą.
Mirusio muziko duktė
teberašo tėvui laiškus.
Kapinių šulinio aidėjimas
pargena ją iš mokyklos.

 

 

 

Padavimas

 

Turėjai
pastogę
akmens pamatais –
pavogė.
Išsinešei
krėslą
į kalno aukštymę –
pradingo sykiu su eglėm.
O buvo geležinis.
Pro agarynus
sukasi rąstų priverstas kelias.
Tiek laukei, po to tylėjai.
Dabar pėdini maudžiančiom pėdom
rašyt padavimų.
Jokio vasaros lizdo,
nei sosto po juodžale egle –
nėmaž,
nė tam sykiui
kur atsiskirt.

 

 

 

Karklai ant skardžio

 

Kaip spengia laikas,
viskas praeina, nelengva įžiūrėt,
ar tebesi.
Truputį paspartinai žingsnį, –
nešmenė apsunko
ir veja
į kitą nostalgijos pusę.
Neseniai pakrantė buvo pilna,
groja smulkiai banguotas smėlis.
Išsipūtę drabužiai –
nelyg svetimautojo giesmė,
grįsta laukų rieduliais.
Teisybę tu sakei apie amžinatvę,
riksmą ir tylą:
trumpoji jungtis,
elektra ant lūpų
orus vėjas nakties danguje.
Nedaug kas pasikeitė nuo tada,
kai kopėm į baltąjį bokštą.
Karklai ant skardžio pamiršo,
ką šlama.

 

 

 

Fosilijai vardą teks surasti

 

Kalbėk retai.
Dar viena pastanga. Dar.
Dar vienas aidas
per neturtėlį Pranciškų.
Balsas ščiūva lėtai. Balsas.
Šventosios švyturio šviesa
blūkčioja languos.
Kalbėk retai, nedaug.
Telefono vielų gaudesys,
dulkėtų kamienų,
transformatoriaus vikių lauke
ant medinių stovų.
Balandžio šeštoji,
birželio antra –
patvarios dienos.
Kuriems galams
pralėkė tiek laiko.

 

 

 

Iškilmės

 

Prieš šuorą metų,
belaukiant gimnazijos halėje
iškilmių
niekada nesibaigiančios šventės,
vienas rašytojas auksakalys
lyg niekur nieko:
– Kas, tavo galva, čia didžiausias?
– Mačernis, – sakom abu. 
– Mačernis, –
ir nutylam.

 

 

 

Epilogas

 

Marios patamsėjo, ruduo
pasirašo negaliojančius laiškus.
Aš buvau, bet galėjau,
galėjau ir nebūti.
Neišmokę pavakario saulės,
nei ketvirčio valandos
praeivio akims,
mudu prasilenkdavom
netarę nė žodžio.

Mindaugas Kvietkauskas: „Verčiau veikti dėl savo namų, nei leisti jiems irti“

2026 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją, literatūros tyrinėtoją Mindaugą Kvietkauską kalbina Jurga Tumasonytė /Su Mindaugu Kvietkausku planavome pasikalbėti dar rudens pradžioje, tuo metu vyko kultūros protestai, kuriuose jis aktyviai dalyvavo…

Daina Opolskaitė. Kalba kaip saugumo garantas

2026 m. Nr. 5–6 / Kiekvienam skaitančiajam tikriausiai bus artima toji patirtis, kuomet su kai kuriomis knygomis ir net su jų autoriais atsiranda nepaaiškinamas, keistai stiprus ryšys. Dažniausiai tai atsitinka jau nuo pirmo sakinio – vos pradėjus skaityti.

Saulius Vasiliauskas. Istorija, mitologija ir ateities vizijos – 2025 m. lietuvių proza

2026 m. Nr. 5–6 / 2025-ųjų prozos knygų autorių žvilgsnis – priešingai nei poezijoje – rečiau krypo į dabarties refleksiją. Galbūt siekdami atsitraukti nuo akinančio, nerimastingo laiko, jie dažniau gręžėsi į istoriją, mitus ir distopines ateities vizijas.

Ramutė Dragenytė. Manifestuojanti poezija

2026 m. Nr. 5–6 / Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 176 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Darius Pocevičius. Mes tik krentam ir juokiamės

2026 m. Nr. 5–6 / Tomui Arūnui Rudokui (1966–2012) atminti / Pirmąkart Tomą sutikau 1988-ųjų rudenį, dar būdamas studentas, apsilankęs bene pačioje madingiausioje to meto užeigoje – „Čiobriu“ vadintoje „Čiobrelio“ kavinėje Piliovkės pradžioje…

Menke Katz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė / Menkė Katzas gimė 1906 m. Švenčionyse. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido pas senelius ir tetą Michališkėse (dab. Baltarusija).

Kasparas Pocius. Kolektyvinis Aš kaip poetinės kūrybos versmė: Allenas Ginsbergas ir jo geismo bendruomenė

2026 m. Nr. 5–6 / Allenas Ginsbergas (1926–1997), kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, tapo išskirtiniu XX amžiaus poezijos vizionieriumi ir kontrkultūros dainiumi.

Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / pašalo –
o aš užsispyriau išnešti šiukšles –
buvo šventiškai tylus
sekmadienio rytas

Vladas Braziūnas. Žemėlapio upė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 5–6 / artėja
nepasivargins
apie save pranešti
esu

Indrė Motiejūnaitė. Taip viskas ir baigiasi prasideda

2026 m. Nr. 5–6 / Aušta. Štai jis – guli atmerktomis akimis. Ko gero, numigo porą valandų, ne daugiau. Galbūt jį kankina košmarai, o gal nelaiminga meilė arba liga, kas žino. Dabar jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri į grindis. Nejuda.

M. John Harrison. Sanislepa

2026 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / M. Johnas Harrisonas (g. 1945) – britų rašytojas ir literatūros kritikas. Nuo mažens domėjosi viskuo, kas keista ir neįprasta, šis polinkis atsispindi ir kūrybos temose.

Krzysztof Czyżewski. Mnemosinės sodas

2026 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Ši esė parašyta tarptautinio festivalio „Kauno literatūros savaitė“ užsakymu ir 2025-ųjų lapkritį pristatyta ketvirtajame literatūrinių susitikimų ciklo „Šetenių skaitymai“ renginyje.