literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5–6

Atsitraukus nuo skaitinių

 

Žvelgiant žemyn į gatvę,
medžiuose virpančią žarą
noris niūniuot.
Niūniuoti ilgai, tolygiai.
Senuosius gentainių gyvenimus
temstančiuos soduos.
Vėjuotus miškus.
Kur apylinkių kalvos,
atrodo, skraidina ratu.
Svečių kambarys,
noktiurno grėsmė,
tykios utopijos.
Užūksmių oras, tolymės,
vaizdas pro liepas –
it pirmąkart lipant laiptais.
Tu pusamžis, medinčius,
pažiūrėti ne iš mažųjų,
kitados vadintas muzikos tapytoju,
tolymių meisteriu.
Kaipmat apniunki:
niekas išties nejunta
Visatos klastos,
o jei pajustų, –
nepatikėtų.

 

 

Pažadas

 

– Kur gimei?
– Ant kampo. Už svaigalų kiurkės.
Einant pėsčiom – netoli.
– Prie ežero? Gluosnių šlaite?
Miegančiųjų pailgu miegu mūruos?

Mirtina klinikinė tyla.

– Pažadi niekam nepliauškėt?
– Pažadu, vabale, pa.
Niekam.

 

 

 

Kai kas

 

Vaza erškėčiui ant sakuoto stalo.
Palėpės stogu siuva kielės,
be perstogės bėgioja ten,
atgal. Iki giesmės.
Ničnieko neklausk –
sunkaus praeiti krėslo kojos,
siaurutis siaurutėlis kambarys.
Su ramuma iš sodo įslenka šešėliai,
lyg mizantropas vilktų pledą.
Namai kas kartą aidesni.
Kai kas už šitų žodžių
turi būti. Turi.
Ir teesie.

 

 

 

Nugyventas klodas

 

Dienos tvankios, nelygios, –
iš pasalų.
Neapsaugos atlošas,
apmuštas drobe nuo vėjo.
Guotai žuvų pašoka
nuo dugno ir suspindi upės rūkuos.
Trapios melodijos čerpių stogais,
in flagranti pluša polonezas,
niaukiasi uolos
ir įsileidžia keleivį.
Erdvu lyg nebuvus.
Keistai šiepies,
nugyventas klode,
rasi kvatoji.
Tavo namai akli,
sode sodo žemė.

 

 

 

Calvario

 

Užuovėją
ir pavėsinę,
apžėlusią raganėm,
kilojai visą vasarą
ir mebliavai.
Galiausiai pravėrei nišą
į pastogę –
atšvaitui, bėgančiam ranka,
visada būk namie.
Nors apmaudžiai subjuro
prelatas rugsėjis,
nuolatos mirguliuoja išnykę medžiai,
virš nušvitusios upės
dyla erdvi melodija.
Gali ką nori
daryt, mušti taktą.
Mirusio muziko duktė
teberašo tėvui laiškus.
Kapinių šulinio aidėjimas
pargena ją iš mokyklos.

 

 

 

Padavimas

 

Turėjai
pastogę
akmens pamatais –
pavogė.
Išsinešei
krėslą
į kalno aukštymę –
pradingo sykiu su eglėm.
O buvo geležinis.
Pro agarynus
sukasi rąstų priverstas kelias.
Tiek laukei, po to tylėjai.
Dabar pėdini maudžiančiom pėdom
rašyt padavimų.
Jokio vasaros lizdo,
nei sosto po juodžale egle –
nėmaž,
nė tam sykiui
kur atsiskirt.

 

 

 

Karklai ant skardžio

 

Kaip spengia laikas,
viskas praeina, nelengva įžiūrėt,
ar tebesi.
Truputį paspartinai žingsnį, –
nešmenė apsunko
ir veja
į kitą nostalgijos pusę.
Neseniai pakrantė buvo pilna,
groja smulkiai banguotas smėlis.
Išsipūtę drabužiai –
nelyg svetimautojo giesmė,
grįsta laukų rieduliais.
Teisybę tu sakei apie amžinatvę,
riksmą ir tylą:
trumpoji jungtis,
elektra ant lūpų
orus vėjas nakties danguje.
Nedaug kas pasikeitė nuo tada,
kai kopėm į baltąjį bokštą.
Karklai ant skardžio pamiršo,
ką šlama.

 

 

 

Fosilijai vardą teks surasti

 

Kalbėk retai.
Dar viena pastanga. Dar.
Dar vienas aidas
per neturtėlį Pranciškų.
Balsas ščiūva lėtai. Balsas.
Šventosios švyturio šviesa
blūkčioja languos.
Kalbėk retai, nedaug.
Telefono vielų gaudesys,
dulkėtų kamienų,
transformatoriaus vikių lauke
ant medinių stovų.
Balandžio šeštoji,
birželio antra –
patvarios dienos.
Kuriems galams
pralėkė tiek laiko.

 

 

 

Iškilmės

 

Prieš šuorą metų,
belaukiant gimnazijos halėje
iškilmių
niekada nesibaigiančios šventės,
vienas rašytojas auksakalys
lyg niekur nieko:
– Kas, tavo galva, čia didžiausias?
– Mačernis, – sakom abu. 
– Mačernis, –
ir nutylam.

 

 

 

Epilogas

 

Marios patamsėjo, ruduo
pasirašo negaliojančius laiškus.
Aš buvau, bet galėjau,
galėjau ir nebūti.
Neišmokę pavakario saulės,
nei ketvirčio valandos
praeivio akims,
mudu prasilenkdavom
netarę nė žodžio.

Justinas Žilinskas. Trys novelės

2024 m. Nr. 3 / Kai jis mani priglobė, pradžioj nurengė ir apžiūrėjo, pasjėmęs kažin kokius dyvinus įnagius. Bandžiau slėpti nagastį, dangsčiausi, išraudau, užsimerkiau, mintyse bėriau sveikamarijas.

Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…