literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10

Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Nelengva rašyti recenziją apie šią Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą pasitelkus įprastus teksto analizės ir vertinimo metodus. „Džiaugsmynas“ – kūrinys, kurį skaitant norisi tiesiog „būti“, kaip kad „būna“ pati autorė („labiausiai man patinka būti“; „Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų“, p. 97). Nesiversdama per galvą, neskubėdama, karštligiškai nesigriebdama „įsikibimo“ į pasaulį būdų, svajodama, sapnuodama, kvėpteldama grožio akimirkų ir aiškiai suvokdama viso to laikinumą („vaikeli, visa tai tau daviau tik akimirkai“, p. 97). Taigi nenuostabu, kad kritikas su savo metodais tokios orios būties akivaizdoje kartais pasijunta lyg koks kvailys.

Džiaugsmynas“ tarsi nutolsta nuo tradicinio esė apibrėžimo; ne dėl to, kad knygos tekstai pavadinami esukais (nuo žodžio „esu“), o veikiau dėl subtilaus, intymaus teksto, jaudinančio savo autentiškumu ir grožiu, kurį beskaitant galima netgi fiziškai – skausmingai – pajusti. Čia visai nėra savitikslio – gražaus – rašymo, noro stebinti, puikuotis, pavergti skaitytoją: autorė ramiai ir išmintingai liudija savo „įsibuvimą“, kupiną visko, ko tik gali gyvenime nutikti. Todėl šie esukai turi ir dienoraščio, ir išpažinimo, ir gaivališko išsiveržimo už žanro ribų („Mūsų mokytoja“) bruožų.

Motinystė ir kūryba – dvi pagrindinės esukų temos, persiliejančios, susisiejančios, papildančios viena kitą, išgryninamos autentiškos patirties ir empatijos. Būtent patirtis ir empatija leidžia apvalyti tekstus nuo sentimentalių klišių ir populistiško (madingo) šių temų suvokimo. Į kurį esuką bepažvelgsi, šios dvi temos tikslingai ir prasmingai figūruoja tekste arba potekstėje, apimdamos ir kasdienos rutiną, ir metafiziką, ir kūniškumą, ir dvasingumą.

Ir, žinoma, laiką, kuris esukuose turi labai ryškią ir tiesią liniją: vaikystė – branda – senatvė. Toks labai žmogiškas laikas, trapus, trumpas, be didesnių ekskursų į praeitį su laiko mašina ar distopinių ateities fantazijų. O kad jis būtų prasmingas ir blogio banalybės neužnuodytas, būtina apsaugoti pirminį šaltinį, iš kurio visa atsiranda – vaikystės žemę, brangias vaikystės metų vietas, su jomis susijusius prisiminimus. Kitaip tariant, reikalingas „apmirusių vaikystės vietų atgaivinimas“ („Patsai pirmasai, ankstyvojo rudens“, p. 8) – prikelti tai, ko nebėra, kas išblėso, kas nyra į užmarštį. Tai lyg bandymas atkurti Edeno sodą – nuopuolio nepaliestą pasaulį, kuriame, žaisdamas po gluosniu, girdėjai Viešpaties tariamus žodžius – „Aš čia, tavyje, ir visada čia buvau“ („Kelionė per pavasario pradžią“, p. 144). Vaikystės metą, kai pirmieji prisiminimai – saulėto ryto džiaugsmas, o ne slogi mirties ir išnykimo baimė. Šį pasaulį atkurti nelengva ir retam tai pavyksta, juolab apėmus nostalgijai ar įsigeidus – atkūrimas yra misija, kuriai reikia ne vieno žmogaus jėgų. Netgi ne jėgų, o pasiaukojimo ir besąlygiškos meilės, pamirštant savo „aš“ („Prieš daugelį metų atsivežiau jį į apmirusias savo vaikystės vietas, ir jis priėmė šitą žemę kaip savo. Suimdamas, surinkdamas, sugrąžindamas man mane pačią“; „Patsai pirmasai, ankstyvojo rudens“, p. 7–8).

Šis pasakotojos noras apsaugoti vaikystės žemę (savo senelių sodybą) nuo nykimo – savotiškas simbolis, liudijantis žmogaus misiją žemėje: perteikti savo vaikams kelių kartų patirtį, suburti gentį (ir gyvuosius, ir mirusiuosius) kaip galingą gynybinę jėgą, gyventi „vienetinį“, autentišką, o ne „sėkmingo žmogaus“ gyvenimą („Olandų gatvės obuoliai“, p. 111). Ir, žinoma, džiaugtis – juk ne veltui „džiaugsmynas“ – vaiko žodis iš sapno („Džiaugsmynas“, p. 16). Ir šitas žodis yra skaidrus, tyras, perėjęs sapningą pasąmonės tamsą kaip šviesos spindulys.

Bet nereikėtų apsigauti ir pasiduoti naiviai iliuzijai: „džiaugsmynas“ skamba ir kaip „psalmynas“, kaip „giesmynas“, o giesmės, kaip žinia, būna visokios – ne tik linksmos ar liūdnos, bet ir rūsčios, iškilmingos, o kartais – netgi šiurpios (užtenka prisiminti „Dies irae, dies illa“). Jos netgi įkūnija žmogiškąjį laiką kaip giedojimo trukmę giesmės dar nepradėjus giedoti ir jai jau pasibaigus, kai akordų aidai dar ilgai virpa ore.

O garsiausiai ir galingiausiai giesmė skamba per vidurį. Todėl toks reikšmingas brandos laikas – svarbu nepavėluoti subręsti, nelikti amžinu infantilu ar nesuaugėliu (šiuo atveju vertėtų prisiminti, ką šv. apaštalas Paulius sakė apie vaikų darbus ir vyrų darbus). Anot autorės, gyvenimas „sau“ – nebrandumo būsena („Trapusis“, p. 33), ir ji gali tęstis visą žmogui skirtą laiką; branda yra tarnystė, gyvenimas kitiems ir dėl kitų. Žinoma, toli gražu ne viskas taip paprasta – netgi į brandą įžengusiuosius gali užklupti „vidudienio demonas“, akedija, atimanti iš žmogaus gyvenimo džiaugsmą ir užtvindanti liūdesiu, dvasiniu tinguliu, neviltimi ir melancholija. Tačiau be brandos žmogus kaip kūrinys negali būti išbaigtas; brandos metas yra aktyviausios kovos metas ir laikas, kai „intensyviausia gyvenimo forma yra kančia“ („Paskutinioji ugnis“, p. 116). Kad skeptikai nepurkštautų, pridursiu, kad autorė kančios neadoruoja ir ši citata nėra aksioma, nors dėl to galima ginčytis.

Senatvė – žmogiškojo laiko tarpsnis, kurį pasaulis yra nuvertinęs ir netgi paniekinęs, paskelbęs liūdnu ir beviltišku (ir tai būdinga, ko gero, visiems laikams ir visiems žanrams – nuo liaudies pasakų iki modernių distopijų). Todėl ir vaikas „Džiaugsmyne“ nenori senti: senas žmogus atrodo silpnas, negražus, keistas, nesuprantamas. Todėl suaugėlis turi jam pasakyti – „jeigu nenori būti senas, tai ir nebūsi“ („Szauksztelis“, p. 27). Ir iš esmės tai tiesa. Senatvė – savotiškas malonės laikas, kai turi marias laisvo laiko saviraiškai, kuri kitiems gali atrodyti ir keistoka, laikas, „kai ruošiesi amžinybei“ („Szauksztelis“, p. 23), „kai sielos duomenys ima šviesti per kūną“ („Eiti“, p. 167), kai nebelieka kur dėtis nuo savęs – reikia „save ištverti ir priimti“ („Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų“, p. 100). Kai turi daug laiko galvoti apie tokius dalykus kaip amžinybė, belaikiškumas, kūniškumas, atmintis, galybės ir karalystės, krištolinės sferos ir nematomoji visatos pusė. Ganėtinai šiurpu, bet neišvengiama, jeigu žmogus mano esąs šis tas daugiau nei kalbėti išmokęs primatas. (Arba, anot Peterio Creefto – protingiausias iš gyvūnų ir kvailiausias iš angelų).

O kaipgi kūryba? Menas? Saviraiška? Rašytojo pašaukimas? Ar tai nėra svarbiausias dalykas žemėje, dėl kurio galima atsisakyti netgi Dangaus? (Taip atsitinka Clive’o Stapleso Lewiso „Didžiosiose skyrybose“: menininkas iš Dangaus prieangio grįžta į Žemę kurti naujo meninio manifesto, nes jam nepakeliama žinoti, kad Žemėje jį pamiršo.) Autorė to nekvestionuoja – „Džiaugsmynas“ tiesiog alsuoja puikiais, gyvais, tikrais, ritmiškais, jaudinančiais puslapiais, aiškių aiškiausiai liudijančiais, kad autorė žino, kas yra literatūra ir rašytojo meistriškumas. Tačiau frazė „rašo silpnieji, kurie nesugeba nieko daugiau“ („Telegramos“, p. 57) gali ir nustebinti. Tą „daugiau“, be abejo, įsivaizduotume kaip veiklą ir veiklos produktą, regimą, vertinamą ir vartojamą masių, sekėjų, rinkėjų etc. (su „regimumu“ ir „vertinimu“, žinoma, susiję ir tai, kas šokiruoja, pykdo, erzina). Literatūra kuo puikiausiai tilptų šioje schemoje. O rašytojai netgi gali įsivaizduoti esą „stiprieji“. Esantys galios pusėje.

Bet taip nėra, tai iliuzija. Tiesa, vis tiek niekas negali atimti šios dovanos – geliančio, maniakiškai stipraus, panašaus į apsėdimą, katarsį suteikiančio jausmo. Nepaisant aitraus ir beveik nuodingo ilgesio, vaizduotės ribotumo ir klastingumo (autorė mini Simoną Weil; veikiausiai turi omeny šios mąstytojos žodžius apie vaizduotę kaip šėtono įrankį). O kur dar nuolatinis nusivylimas, taip niekada ir nepasiekus tobulo rezultato?.. Sapnai ir vizijos, traumos ir obsesijos, grožis ir bjaurumas, atmintis ir niekas, kūniškumas ir dvasia – viskas suverda kūrybos aukštakrosnėje. Skaitant „Džiaugsmyną“, pro eilutes prasišviečia rami ir išmintinga potekstė, bylojanti, kad būti tikru meno žmogumi nėra nei iššūkis, nei dovana, nei privilegija; tai galbūt tiesiog duotybė, pareiga, misija. Atiduoti šiai būčiai tai, ką sugebi, moki geriausiai, kas atrodo prasmingiausia, kuriant aplink save ne savinaikos, o meilės lauką, turintį tęstinumą. Nes kitoje būtyje to nereikės: Ten užteks Džiaugsmo.

Ši duotybė, ši misija – be galo kukli ir be galo reikšminga, glaudžiai susijusi su žmogaus orumo, garbingumo apsauga, su dorybėmis ir tradicijomis, su sąvokų išgryninimu ir reabilitacija. Tai labai svarbu, ypač laikais, kai skelbiama apie šimtus tiesų arba tiesos nebuvimą, kai daugelis niekuo dėtų sąvokų (toji pati „dorybė“ ar „tradicija“) tampa ironijos objektais, kai ima kurtis „naujakalbės“, skirtos pridengti žodžių ir sąvokų devalvacijai. Ir kaip gerai, kad autorė visa tai perteikia taip, kaip tik jai vienai Dievo teduota – archajiškais žodžių šuorais, sutramdytu gaivališkumu, poetiniu vizionieriškumu. „Paskutiniosios ugnies“ ir „Sielos kauliuko“ vizijos netgi nugąsdina: sunku net pasakyti, ar jos nuostabios, ar siaubingos. Greičiausiai ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, „sielos kauliuko pernešimas ir persodinimas į amžinąją dirvą“ („Sielos kauliukas“, p. 153) – Kūrėjo veiksmas, kai žmogus užbaigiamas kaip kūrinys, išdeginamas paskutiniosios ugnies tiglyje.

Tai didelė paguoda, tik galbūt daugiau skeptikui, o ne romantikui.

Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 / Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį…

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Julius Sasnauskas: Atvirieji Vilniaus langai

2023 m. Nr. 7 / Pranciškoną, redaktorių ir eseistą Julių Sasnauską kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Kažin ar reikia pristatinėti Julių Sasnauską, pranciškoną vienuolį, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigą, ilgametį „Mažosios studijos“ vadovą…

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.