literatūros žurnalas

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4

Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė

Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save. Tai buvo aišku jau tada, kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų susipažinome studijuodamos Vilniaus universitete ir abi nelabai žinojome, „kuo būsime užaugusios“. Atrodo, kad šis klausimas vis dar aktualus, nors nuveikta ir išgyventa tikrai daug. „Metų“ redakcijoje vienbalsiai nusprendėme, kad įdomu ir tiesiog būtina pagaliau prakalbinti žmogų, kuris iš gryniausios idėjos darbuojasi mūsų kultūros lauke, išvien aprėpdamas literatūrą ir teatrą, o pats kukliai lieka nuošalyje, nors tikrai turi kuo pasidalinti. Tad kviečiame į Dianos Gan „kosmosą“.

 

Diana, pristatyti Tave gana keblu. Ir ne todėl, kad pati daug visko veiki mūsų kultūros lauke, bet todėl, kad esi žmogus, išsprūstantis iš visokių dirbtinių rėmų, nemėgstantis skambių žodžių. Vienas pagrindinių Tavo bruožų, man asmeniškai labai patrauklus, yra Tavo sąžiningumas. Pastanga nieko nevaidinti, niekuo neapsimesti, kas, iš šalies žiūrint, retsykiais irgi rizikuoja tapti tam tikra poza… Įdomu, kaip pati prisistatytum, jei trumpam įsivaizduotume, kad niekas nieko apie Tave nežino?

D. G. Tikriausiai taip pat, kaip dabar, kai susipažįstu su nauju žmogumi. Jei iškyla klausimas, ką dirbu, atsakau, kad esu vertėja. Nors vertimai nėra pagrindinė mano veikla, ir net nežinau, ar turiu teisę taip vadintis, bet tai paprasčiausias būdas neklimpti į platesnius paaiškinimus. Man ir pačiai neretai atrodo keblu – kas gi aš esu, kuo užsiimu, ar galiu ką tvirtai apie save teigti?

Na, galima pavardinti faktus, o jie daug pasako. Rašai apžvalginius straipsnius apie autorius, jų kūrybą, verti grožinės literatūros knygas, užsienio rašytojų interviu, spektaklius, libretus, rengi spektakliams titrus, pati darai interviu su žinomais žmonėmis. Vaidinai Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, Svetlanos Proskurinos filme, 2010-aisiais buvai nominuota Auksiniam scenos kryžiui už geriausią antro plano vaidmenį (Aglajos Jepančinos) E. Nekrošiaus statytame „Idiote“. 2004-aisiais su pjese „Trys vizitai“ tapai laureate Valstybinio jaunimo teatro konkurse „Ieškome lietuviško Šekspyro“. Ir tai toli gražu ne viskas… Pagaliau: ne taip seniai pasirodė Tavo „Lota“, knyga paaugliams.

Atrodo, kad skaitomi ir rašomi tekstai sudaro didelį procentą Tavo kasdienybės. Tai koks gi tas santykis tarp tekstų ir tiesiog gyvenimo? Ar gali pasakyti, kad gyveni tekstuose labiau / mažiau negu šiaip gyvenime? Ar – kad jie papildo vienas kitą? Ar skaitymas, vertimai, rašymas Tau yra būtinybė? O jeigu to staiga neliktų – kuo pakeistum? Pagaliau – ar nepavargsti nuo tų tekstų?

D. G. Tekstai vis dėlto yra didesnioji mano gyvenimo dalis, bet nebūtinai ir ne vien tieji, su kuriais dirbu. Kalbant apie grožinę literatūrą ar pjeses – man jie yra ne šiaip tekstai, kuriuos reikia išversti ar sukurti. Jie atsineša plačiausius kontekstus, ir kartais daugiau laiko praleidžiu susipažindama su tais kontekstais (o tai vėlgi – tekstai), tiesiog nuplaukdama į tolius, nei iš tiesų versdama ar rašydama.

Jei nuoširdžiai, kartais pajuntu stačiai egzistencinį nuovargį nuo tekstų. Savo, kitų, verčiamų, rašomų. Dar tos popierių krūvos ant stalo… Ne todėl, kad jie mane vargintų kaip tokie, tiesiog kartais jaučiuosi persipildžiusi, kartais – nepajėgi su jais subūti. Nepajėgi – ypač versdama – perteikti to, ką jaučiu kaip tekstą, mintį, jausmą. Kai atrodo, kad negaliu surasti tinkamų žodžių, sakinių skambesio, kurie tikrai atspindėtų originalą.

Kažin kodėl pastarąjį pusmetį daug mąsčiau, kas būtų, jei tekstų mano gyvenime neliktų. Na, tikriausiai negalėčiau neskaityti. Bet, matyt, galėčiau neversti, nerašyti. Gal taip netrukus ir nutiks – jei niekam nebereikės. Pati siūlyti(s), ką darydavau anksčiau, esu nebepajėgi, prarandu motyvaciją.

O tekstų trūkumo ar nebuvimo tikriausiai niekuo nebeužpildyčiau. Galbūt kokioje parduotuvėje dėliočiau prekes į lentynas, gal darinėčiau lašišas Norvegijoje, gal glausčiausi kačių prieglaudoje ir už maistą bei guolį rūpinčiausi penkiasdešimt devyniomis katėmis su katyčiais. Nors pastarieji du dalykai tikriausiai negaliotų – turiu sūnų, turiu taikytis prie tam tikrų taisyklių bei aplinkybių.

– „Lota“ yra tavo pirmoji, kol kas vienintelė knyga. Koks tavo santykis su ja dabar, kai ji jau pasirodė, yra pristatyta ir gyvena savo pačios gyvenimą? Ar kas nors pasikeitė? Ar gauni „atgalinį ryšį“ iš skaitytojų, ar jis Tau rūpi, ką duoda, keičia?

D. G. Taip, „Lota“ – pirmoji mano parašyta knyga. Tam tikra prasme, kai ji galiausiai pasirodė, man atlėgo – lyg keletą metų būčiau jautusi skolą Lotai kaip žmogui, neleisdama jai prabilti. Ir štai pagaliau sukaupiau drąsą. Drąsa tai vadinu labiausiai prieš pačią save – nuolat kėliau sau klausimą, kokia prasmė leisti knygą. Kokia prasmė žengti į rašytojų teritoriją, kai yra tiek puikių knygų ir talentingų autorių? Kodėl manau esanti verta kelti koją į šią mano pačios – leisiu sau taip pasakyti – adoruojamą teritoriją?

Po knygos išleidimo nedaug kas pasikeitė. Nors tai nesusiję su knyga kaip kūriniu ir galbūt ne tai turėjai omenyje, bet pasirodžius „Lotai“ labiausiai vargino ir baimino tai, kad reikia fotografuotis, ką nors ta tema pasakyti. Dėkuidie, tai truko trumpai.

Išsamesnių ir glaustesnių atsiliepimų sulaukiau iš saujelės žmonių – daugiausia (bet ne vien) tų, su kuriais bendrauju profesinėje srityje. Ir man tai svarbu, kadangi tokie atsiliepimai nėra grįsti vien draugyste ar noru įsiteikti (nors reikėtų labai gerai pagalvoti, kodėl man kas nors norėtų įsiteikti) – tai greičiau mano lauko, kuris vienaip ar kitaip yra kultūrinis, kūrybinis, profesionalų įžvalgos.

Be abejo, būtų svarbu sužinoti, ar „Lota“ rado ryšį su Lotos bendraamžiais. Pripažinkim – tai nėra lovestory, ne nuotykiai, ne kokia nors baisiai intriguojanti istorija. Nesitikiu, kad ji susilauks daug skaitytojų. Bet juk tai nėra svarbu – svarbu tieji, kad ir keli, kurie bus, kurių vidiniai kosmosai atlieps „Lotą“. Beje, vienoje recenzijoje radau įžvalgą, neva knygos kalba, Lotos minčių dėstymas per suaugėliškas tokio amžiaus paaugliui. Mane tai išties nustebino – lyg būtų nuvertinti patys paaugliai, jų mąstymo, kalbos, teksto pajautos gebėjimai. Nors galbūt negaliu vertinti objektyviai, nes esu knygos autorė.

Kaip manai, iš kur Lota atėjo, kodėl, kas ji tokia?

D. G. Tikriausiai ji atėjo iš gelminių patirčių, prisiminimų – savų ir svetimų. Net pati neatseku. Be abejo, tai jokia mistika – „Lotoje“ glūdi daug manęs, bet ji pasibeldė kaip kitas žmogus, jaunas, bręstantis žmogus, su dalykais, kurie ir man ne visi ir ne visai pažinūs.

Iš dalies ji atsirado ir kaip savotiškas pasipriešinimas vyraujančiai kalbai paauglių literatūroje, pasakojamajam stiliui, kartais pritrūkstančiam autentiškumo. Porą metų teko būti „Metų knygos rinkimų“ komisijoje ir atrinkinėti vaikų ir paauglių knygas, kurios vėliau dalyvauja šiame konkurse. Sunku tiksliai įvardinti, kas man labiausiai kliuvo – visų pirma kaip skaitytojui, nebūtinai kaip kompetentingam vertintojui. Ir tai tiesiogiai susiję su kalba: ji gali būti labai vaizdinga, gali stengtis atkartoti paauglių žargoną, tačiau dažnai (ne visada, tą svarbu pabrėžti) pasigesdavau ir tebepasigendu autentiško veikėjo, net autentiško autoriaus balso. Yra daug gerai, gražiai, taisyklingai rašančių žmonių. Vis dėlto literatūra kaip tokia yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija. Pavyzdžiui, kaip dažnai feisbuke kas nors šmaikščiai ir įtaigiai savo sienoje papasakoja kokią nors istoriją, ir pasipila komentarai – rašyk knygą, laukiam knygos.

Bet knygai, kad ir tokios nedidelės apimties kaip „Lota“, reikia subręsti. Kartais galvoju, kad ji beldėsi jau prieš dešimtmetį. Aš buvau jaunesnė, būtų buvęs gražus debiutas, gal būčiau buvusi vadinama „jauna autore“, pati turėčiau kitokį santykį su tuo, ką parašiau. Tačiau savo balsu Lota prabilo tik dabar. Gal per tuos metus dėliojosi iš atplaišų, aplinkui vykusio ar kartais visiškai nevykusio gyvenimo, gryninosi.

Šnekant apie knygas, kaip matai dabartinę mūsų literatūros situaciją? Kaip apibūdintum jos procesus? Kas patinka, žavi, stebina, ko trūksta, kas galbūt nervina?

D. G. Nesijaučiu galinti, o ir norinti kalbėti apie literatūros procesus. Su daugeliu dalykų mano santykis tiesiog per asmeniškas, gal net per intymus, nesidalintinas, o profesionalas turėtų gebėti nuo to atsiriboti.

Be to, daugiausia seku, skaitau ir stebiu vaikų ir paauglių literatūrą. Nors jau kurį laiką nuo jos gana spėriai tolstu – ėmė vyrauti teatro tekstai.

Pasakysiu labai paprastai – literatūroje mane žavi tikri kūrėjai. Žinoma, tai gana pinkli ir plati sąvoka – tikras kūrėjas. Koks jis? Bet manau, kiekvienas tokį sutikęs (t. y. perskaitęs tokio rašytojo kūrinį), jį atpažįstame.

Esu nesyk pastebėjusi, kad mūsų, keturiasdešimtmečių, kartoje stipriai sutrikęs santykis su autoritetais. Mes jų arba neturime, arba mėgstame taip sakyti. Brendome nepriklausomybės atgavimo laikais ir tuo (bent jau jį taip atsimenu) klaikiu laikotarpiu iki maždaug 2000-ųjų, kai atgavusioje nepriklausomybę visuomenėje vyravo didelė sumaištis. Banditizmas, spekuliacija, visokios piniginės machinacijos, žmonės masiškai atsivertinėjo iš kolaborantų į „šventuosius katalikus“, aiškinosi pilnus nuoskaudų santykius… O sutemus būdavo baisu išeiti į gatvę. Galbūt tai mūsų kartai įrėžė tokį gilų nesaugumo jausmą, nepatiklumą, nepasitikėjimą vyresniais… O kaip Tau yra su autoritetais? Ar jų turi, kas jie?

D. G. Rodos, man visuomet buvo reikalingas žmogus, kuriuo tikėčiau, kuris įkvėptų, kuris būtų tarsi vėžlys, ant kurio stovi drambliai ir laiko šį pasaulį. Tokių vėžlių būta ne vieno. Vis dėlto didžiausias autoritetas buvo ir tebėra Eimuntas Nekrošius.

Būti pamatytai tokios asmenybės yra nepaprasta patirtis. Kaip judu susitikote ir kaip atsitiko, kad atsidūrei E. Nekrošiaus spektakliuose?

D. G. Į E. Nekrošiaus „Meno fortą“ papuoliau kone atsitiktinai – juk nesimokiau aktorystės, pernelyg nesidomėjau profesionaliu teatru. Tuomet man buvo devyniolika. Studijavau lietuvių filologiją VU ir išgyvenau vieną juodų depresijos tarpsnių – vos išklampojusi iš mokyklos pelkės susivokiau vėlei esanti ne savo vietoje. Bet ir nežinojau, kur mano vieta, apskritai – kas aš ir kam aš čia. Nustojau vaikščioti į paskaitas, sėdėdavau arba namie, arba VU skaitykloje. Ir vieną kartą skaitykloje tiesiog varčiau laikraštį, o jame buvo nedidelis skelbimas, kviečiantis „maištingą jaunimą“ (jei tiksliai pamenu formuluotę) į kūrybinių dirbtuvių atranką pas E. Nekrošių. Nors buvau pradėjusi lankyti teatro užsiėmimus (ar būrelį) universitete, E. Nekrošiaus pavardė man nedaug ką sakė. Reikėjo parašyti motyvacinį laišką ar kažką panašaus. Jį parašiau kvestionuodama maištingumo sąvoką, tačiau ką tiksliai rašiau, – nepamenu.

Vėliau gavau kvietimą į dirbtuvių atranką. Pakeliui pasiklydau ir vėlavau visą valandą – o pasirodė, kad „Meno fortas“ visai šalia universiteto. Man tikrai atrodė beprasmiška dar bandyti ten eiti, juk taip pavėlavau, nusiverkiau ir suplukau. Bet įėjusi į kiemą pamačiau, kad laukiančiųjų eilė tebestovi net už durų. Paskutiniai mano drąsos likučiai sutirpo atpažinus toje eilėje žmones iš televizijos – aktorius, kurie vedė tuomet populiarias laidas, ir panašiai. To jausmo – laukimo eilėje – tikriausiai niekad nepamiršiu. Buvau tokia kompleksuota, kad net pajudėti bijojau, o koridoriuje vyko pokalbiai. Daugelis vieni kitus pažinojo iš darbo teatre ir aktorystės studijų. Savo eilės sulaukiau. Pokalbis su režisieriumi buvo trumpas, jis teturėjo keletą klausimų. Vienas jų buvo apie mano kerzinius batus.

Po kurio laiko gavau pranešimą, kad esu priimta į dirbtuves. Dvi savaites, užuot sėdėjusi VU paskaitose, vaikščiojau į „Meno fortą“ – į kažkokį stebuklingą, kitokį būvį, kokio net neįsivaizdavau esant. Ten buvo kalbama apie teatrą, spektaklius, etiudus – daug ką girdėjau pirmą kartą gyvenime, lyg kas būtų išlaužęs sunkias duris į taip ilgai nuo manęs slėptą pasaulį. O kartu jutau gilėjančią baimę ir net savotišką paniką – ką aš darysiu paskui? Na, pasibaigs šios dirbtuvės, jie visi pasiliks savo nuostabiame teatro kosmose, o aš? Man nupasakojo duonos skonį, parodė, kaip ji kepama, netgi davė paragauti, ir žinau, kad jie toliau ją minkys ir keps, ir valgys, o aš, deja, tesu svečias šioje ne man skirtoje šventėje.

Dirbtuvėms pasibaigus ėmiau ieškotis darbo. Ir radau – ledų pardavėjos prie Aušros vartų. Man paskambino pranešti, kad po kelių dienų galiu pradėti dirbti, turiu atnešti dokumentus, pasirašyti popierius ir panašiai. O vos baigus šį pokalbį paskambino iš „Meno forto“ – E. Nekrošius norėtų, kad vaidinčiau jo naujai statomame spektaklyje.

Tai buvo Kristijono Donelaičio „Metai“. Tai buvo visiškai naujo gyvenimo pradžia. Su visu kuo teatre susipažinau patyriminiu būdu. Jokios studijos to nebūtų man suteikusios. Vis dėlto kartą paklausiau režisieriaus – gal turėčiau stoti į aktorinį, kad tapčiau tikra aktore? Jis atsakė, kad aš jau esu tikra aktorė, o studijos gal ne tiek duotų naudos, kiek pakenktų.

Iš kolegų, iš knygų žinau, kad teatruose būna pavydo, manipuliacijų. Niekada su tuo neteko susidurti. Visi aktoriai, su kuriais kartu dirbome, man padėjo, patarė, kuo nors praturtino.

Režisierius ilgainiui tapo savotišku švyturiu mano gyvenime, vėžliu, ant kurio stovėjo drambliai, laiką pasaulį. Iki šiol sunku patikėti, kad sutikau taip neįtikėtinai mąstantį, jaučiantį, kuriantį žmogų ir su juo dirbau, dalyvavau jo kūryboje, buvau to stebuklo dalimi. Tiesa, visa tai būtasis laikas. Esmingasis. Brangiausias.

Pasiilgstu ir to, kaip režisieriui rūpėjo aktorius kaip žmogus, ne vien kaip medžiaga, molis spektakliui. Aktoriai jam rūpėjo taip išskirtinai nekrošiškai.

Iki pat dabar nesuvokiu, kaip gyvenimas tęsiasi toliau, režisieriui išėjus. Kaip toliau lyg niekur nieko gyvuoja teatras, kuriami ir statomi spektakliai. Logiškai suvokiu, be abejo. Bet vidujai – niekaip.

Ta proga papasakok ir apie filmavimąsi S. Proskurinos filme „Iki pasimatymo, mama“. Apskritai, kaip palygintum darbą teatre ir kine? Kuris labiau „Tavo“?

D. G. Tikriausiai kinas yra visiškai ne mano sritis – bijau kamerų. Darbas su Svetlana Proskurina buvo įdomus, nes ji turi kažką nekrošiško. Mane bei kolegą Daumantą Ciunį (atlikusį filme pagrindinį vyro vaidmenį) režisierė pamatė E. Nekrošiaus „Idiote“, kai gastroliavome Maskvoje. Jai reikėjo būtent mūsų – tokių tipažų. Iš pradžių pasiūlymo vaidinti šiame filme atsisakiau – prisipažinau, kad nesu kino aktorė, kameros man kelia siaubą, kad iš esmės esu kompleksų rinkinys ir nieko nepavyktų. Nežinau, kodėl režisierė taip atkakliai laikėsi savo – atvyko į Vilnių, susitikome, kalbėjomės. Ir ji mane įtikino, kad galiu. Nors, žvelgiant objektyviai, mano vaidmuo tame filme nebuvo pagrindinis, net ne antraplanis, o režisierė dėjo tiek pastangų, kad jame pasivaidenčiau.

Man buvo svarbūs du dalykai – S. Proskurinos asmenybė ir pati filmo medžiaga. Tai šiuolaikinis pasakojimas pagal Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Šis kūrinys daugelį metų mane savotiškai persekioja.

Labai ryškiai prisimenu filmo premjerą. Ne pačią filmo peržiūrą, bet kelionę į Maskvą ir buvimą ten. Paties filmo taip ir nepamačiau – premjeros dieną ūmiai sukarščiavau, maudė visą kūną, tad kino salėje sėdėjau gerokai apspangusi nuo nuskausminamųjų, susirietusi kėdėje, su byrančiom ašarom. Tačiau kitą dieną buvome sutarusios su režisiere susitikti. Ji nusakė, kokiu tramvajumi iki jos atvažiuoti, ir aš leidausi į kelionę per milžinišką Maskvą, žinodama stotelę, kurioje turiu išlipti, ir adresą. Kaip man įprasta, pasiklydau net kelis kartus, vienoj stotelėj tiesiog verkiau iš nevilties, nes nebežinojau nei kur esu, nei kur link traukti. Bet iki šiol savotiškai didžiuojuosi savimi, kad nepasidaviau ir, valandą vėluodama (rodos, į svarbiausius susitikimus smarkiai vėluoju, nors esu kone liguistai punktuali), pasiekiau režisierės namus. Ir tai buvo svarbiau už bet kokį vaidmenį – sėdėjimas jos buto virtuvėje, arbatos gėrimas, sūrio valgymas ir pokalbis. Su dėkingumo šypsena prisimenu, kad ji net leido man rūkyti. Ištraukusi gražią nedidukę peleninę pasakė, kad, nors pati nerūko, savo namuose tai leidžia daryti ypatingiems svečiams.

Matyt, tai viena esminių sąlygų – man reikia gilesnio santykio su žmogumi, kad galėtume kartu dirbti. Su Svetlana tokį ryšį užmezgėme, bendraujame iki šiol.

Kuo gyveni dabar? Klausiu ne apie dabartinius darbus, bet apie tai, kuo užimtas Tavo vidinis gyvenimas: kas rūpi, kokias dilemas sprendi?

D. G. Geriau atsakysiu apie tai, ko vis labiau pasiilgstu – kaimo. Pasiilgstu savo amžiną atilsį bobutės, karvių mūkimo, slėpimosi nuo kaitros tuščioje didelėje vandens talpoje (net nežinau, kaip ji vadinasi, vadindavome tiesiog bačka) ganant karves, karučio girgždėjimo vežant pieną, viščiukų ir žąsyčių, lapojančių svogūnų laiškų darže, žvejojimo pagaliais kūdroje, kiaulėms virtų bulvių su lupenomis kvapo, vyšnių sodo. Net nežinau, kodėl pastaruosius porą metų ėmiau viso to taip ilgėtis. Drauge su noru bėgti iš miesto, nebesistengti spėti to, kas vadinama kasdieniu gyvenimu. Tiesiog būti kur nors kaime, kūrenti pečių, girdėti paukščius, kasti sniegą, kai jo yra, ir avėti kaliošus, kai jo nėra. Gyventi drauge su visokiais gyvūnais, turėti patogų fotelį skaitymui ir nebedalyvauti išgyvenimo lenktynėse. Tikriausiai tai reiškia, kad jaučiu nuovargį? Matyt. Niekaip nesugebu priimti kaip kasdienybės fakto visokių įmokų, mokesčių, deklaracijų, dokumentų, skaičiavimo… Be abejo, ne vien to. Neretai atrodo, kad tiesiog nesu gabi bendrabūviui, bendravimui, paprasčiausioms kasdienybės taisyklėms. Bet nuo šių dalykų tikriausiai pabėgti neįmanoma – net kaime, – tiesa?.. Be to, tokį kaimą reikia turėti, t. y. nusipirkti.

Susipažinome seniai, dar studijuodamos. Tada man atrodė, kad Tavyje glūdi didžiulis potencialas kažko. Žiūrėdama „Lotos“ pristatymo įrašą, išvydau tą pačią Dianą labiau subrendusią, atviresnę, laisvesnę, ir kartu – tą pačią… Kaip pati jautiesi: ar esi savo vietoje? Ar išsipildai?

D. G. Kiek prisiminimų sukėlė šis Tavo klausimas… Ar tik man atrodo, kad tosios studijos buvo taip seniai, kad jų galbūt nė nebuvo? Niekad taip ir neprisijaukinau VU. Nors iš ten vis dėlto išsinešiau kaugę dovanų, labiausiai – sutiktus žmones, su kai kuriais jų ryšiai išliko iki šiol.

Na, o dėl „Lotos“ pristatymo įrašo – kurį laiką faktas, kad toks įrašas egzistuoja, man kėlė nemenką galvosopį. Prieš pat renginį Rašytojų klube pranešė, kad pristatymas bus transliuojamas gyvai. Sutrikau, bet ir apsidžiaugiau – numaniau, kad žiūrovų kitoje ekrano pusėje bus vos keli, o vienas bičiulis itin norėjo renginį pamatyti, tačiau negalėjo dalyvauti. Taigi, pristatymo su Ilona Ežerinyte metu nekart garsiai pasidžiaugiau, kad „mūsų čia tiek mažai“ – esą tai leidžia nuoširdžiau kalbėtis. Ir tik vėliau sužinojau, kad live transliacija liko kaip įrašas.

Ir galiausiai – dėl savo vietos ir išsipildymo. Jeigu nuoširdžiai – nežinau. Išsipildymas kaip toks aplanko itin retai, labiau kaip akimirkos pojūtis.

Kiek Tavo gyvenime to neskanaus prisitaikymo, kompromiso tarp ,‚darau, nes noriu“ ir „darau, nes reikia“ (pramisti, išsilaikyti)? Viename interviu sakai, kad stengiesi pragyventi tik iš tekstų. Ar tai realu, nesileidžiant į kompromisą tarp vidinio poreikio ir finansinės naudos?

D. G. To priverstinio prisitaikymo darbo srityje beveik nėra. Bandau prisiminti darbus, kuriuos dariau išskirtinai dėl pinigų, kurie prieštaravo mano vidinėms nuostatoms, – jų buvo vos keli. Ir tai buvo seniai. Be abejo, kai kurie tekstai kelia tam tikrų iššūkių, kurių, atrodo, nevaliosiu įveikti. Imuosi jų pusiau prisiverstinai, manydama, kad kas nors kitas padarytų greičiau ar geriau. Vis dėlto stengiuosi sau priminti, kad jei buvo kreiptasi į mane, vadinasi, manimi tikima ir pasitikima. Tad tokių iššūkių įveikimas yra naudingas.

Kiek realu taip išsilaikyti, pramisti – individualus dalykas. Aš nuo mažens esu išmokusi gyventi su nedaug. Neteigiu, kad tai vertybė, anaiptol. Manau (ar norėčiau tikėti), kad visi bandome išsilaikyti pagal savo sąžinę ir aplinkybes, nepaminant pirmosios. Jei apsispręsčiau, galėčiau dirbti ir ką nors kito. Sąžinę šiame kontekste turiu omenyje kaip nemelavimą prisidengiant profesija (užsakomieji pagiriamieji tekstai apie nebūtinai geras knygas ir panašiai). Jei kas pasiūlytų vakarais plauti sandėlį ar klijuoti etiketes ant konservų skardinių – tikriausiai sutikčiau. Taip galima prisidurti pinigo ir tai yra garbingi darbai. Galbūt dėl to tektų atsisakyti kokio vertimo, bet tai niekaip nesikirstų su prasminga, sąžininga veikla.

Tiesa, prieš metus ėmiau puse etato dirbti Klaipėdos dramos teatre vertėja – verčiu spektaklius ir ruošiu titrus. Nors man šis darbas itin patinka (labiausiai todėl, kad taip lieku teatro pasaulyje ir galiu knebinėtis su tekstais nekeldama kojos iš namų), turiu pripažinti, kad gavusi pasiūlymą gerokai laužiau galvą, ar gebėsiu taip įsipareigoti – ar liks laiko ir vietos kitiems tekstams, dedlainams, ir laisvės planuotis laiką taip, kaip esu įpratusi. Kol kas tuos dalykus pavyksta suderinti.

Atrodo, kad teatras vienaip ar kitaip Tavęs nepaleidžia. Kodėl jame taip traukia būti, dalyvauti? Kas Tau apskritai yra teatras?

D. G. Neseniai mane pasiekė viena Regimanto Tamošaičio citata, tiksliai neatkartosiu, bet skamba maždaug taip: „Apie meilę nereikia kalbėti, meilę reikia patirti.“ Pagalvojau – juk tai taip tinka teatrui. Tiesa, pati su godesiu skaitau visokius pokalbius, interviu su teatro kūrėjais – jie taip gražiai, giliai kalba, mąsto apie teatrą, geba savo santykį ir supratimą perteikti žodžiais. O pati negaliu, tiesiog negebu įžodinti.

Suprantu, kad Tau labai svarbu bet kurioje situacijoje būti savimi, tokiai, kokia esi, nepaisant visuomenės nuomonės ir tam tikro nepatogumo, kokį neišvengiamai kitiems sukelia autentiškas žmogus. Tačiau didesnis ar mažesnis tarpas tarp to, kas esi viduje ir to, kaip būni su kitais, vis tiek išlieka. Kaip sprendi šią problemą gyvenime ir kūryboje?

D. G. Gyvenime – tiesą sakant, vengiu žmonių. Jei nėra tikrai būtina, renkuosi neiti ir nedalyvauti, nesusitikti. Ypač su nepažįstamais ar mažai pažįstamais nuolat jaučiu per daug aplinkos dirgiklių, nesaugumo, neretai man sunku sugaudyti savo mintis ir jas tiksliai perteikti. Tačiau tai nereiškia, kad tūnau savo drevėje ir bijau žmonių.

Kalbant apie kūrybą, tik po „Lotos“ teko šiek tiek pasifotografuoti ir pasisakyti. Turiu pripažinti, kad man tai buvo sunku, ypač „rodyti“ save kaip autorių ir žmogų, kuris būtent taip atrodo, būtent taip juda, būtent taip kalba ir, be abejo, – kartais nusikalba. Koks skirtumas, kaip autorius atrodo? Man regis, jokio. Bet yra tam tikros taisyklės, jų aš – iš esmės sukandusi dantis – laikausi. Džiugu, kad man tai itin reti įvykiai, vienetiniai.

Esi minėjusi, kad knygos ne kartą Tave išgelbėjo. Jei negaila, pasidalink: kokios?

D. G. O, be abejo, geros. Keistai per intymu dalintis autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais. Be to, jų buvo daug, išties daug. Ilgus metus vaikščiojau į biblioteką, kaip kiti tikriausiai – į bažnyčią. Kai negastroliuodavau su teatru, į biblioteką eidavau bent kartą per savaitę. Būčiau ėjusi rečiau, bet leidžiamų pasiimti knygų kiekis buvo tiesiog nesuprantamai mažas. Išsijungdavau telefoną, kad galėčiau persikelti į kitus pasaulius ir niekas o niekas man nesutrukdytų. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Per gyvenimą nuomojausi galybę butų, ir net keista, kaip kai kurių autorių pavardės, knygų pavadinimai man asocijuojasi su skirtingais tų butų foteliais, sofomis, lovomis. Pavyzdžiui, viename stovėjo senas toršeras, tiesiog tobulas skaitymui, o kitame nuo lubų plieskė vienintelė lempa, labai netinkama vakarui su knyga.

Esu asmeniškai ir nuoširdžiai dėkinga visiems tiems autoriams už jų knygas, vertėjams – už vertimus, už bendrystę, atrastas galaktikas, už vienatvę drauge, už galimybes ilgas valandas nedalyvauti realiame gyvenime.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

Nickas Cave’as: Svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys

2021 m. Nr. 2 / 2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų…

Šachmatų partija su Vytaute Žilinskaite

2020 m. Nr. 12 / Rašytoją kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“ / Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų.

Patti Smith: kai gyvenimą išaugina knygos

2020 m. Nr. 4 / Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais…

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, įrašytas 1985 m., kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

Romas Kinka: „Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė / Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą…

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.