Julius Sasnauskas: Atvirieji Vilniaus langai

2023 m. Nr. 7

Pranciškoną, redaktorių ir eseistą Julių Sasnauską kalbina Laura Sintija Černiauskaitė

Kažin ar reikia pristatinėti Julių Sasnauską, pranciškoną vienuolį, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigą, ilgametį „Mažosios studijos“ vadovą, sovietmečio disidentą, penkerius savo jauno gyvenimo metus už tai ragavusį tremties Tomsko srityje – ten, Tomske ir Parabelės kaime 1983–1985 m. darytos nuotraukos iliustruoja šį liepos numerį, – užkietėjusį skaitytoją ir knygų mylėtoją, ne vieno postilių rinkinio autorių, įvairių senų daiktų kolekcininką, ištikimą ir charizmatišką savo parapijiečių bičiulį… Kiekvienas, asmeniškai pažįstantis Julių, galėtų papasakoti apie jį savo istoriją.
Šįkart susitikome Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga pasikalbėti apie gimtąjį miestą. Šakninių vyresnės kartos vilniečių nėra daug, o kas už juos geriau papasakos, kuo miestas kvėpavo nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės iki nūdienos? Kaip septintojo dešimtmečio vaikas priėmė po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjusias permainas, ką galvoja apie sparčiai besikeičiantį dabartinio Vilniaus veidą ir kur šiandien jame randa savo vietą?
Savo esė knygoje „Kraujomaiša“ Julius rašo apie ypatingą ištikimybę Vilniui vasarą, pabrėždamas, kad kas nors savas turi likti mieste tada, kai jį apleidžia poilsiauti išsilakstę gyventojai, o užplūsta turistai. Kas nors savas turi laikyti savo langą atvirą, budėti, saugoti, stebėti; tiesiog gyventi niekur iš čia nesitraukdamas. Taigi panašioje ištikimybės dvasioje patį vidurvasarį Vilniuje kalbamės apie Vilnių.

 

– Juliau, ne sykį pasakojai ir rašei apie savo vaikystės kiemus bei takelius, tačiau – kokie patys anksčiausi su Vilniumi susiję prisiminimai iškyla?

J. S. Pamėginsiu atsekti. Turbūt pirmiausia atsiranda ilgas ir tamsus komunalinio buto koridorius, o šalia – labai šviesus, aukštas kambarys. Jame ir pradėjau gyventi. Visa mūsų šeima sutilpo tame kambaryje, septyniese: mama, senelė, prosenelė, dvi seserys ir brolis. Namas Nr. 22 Lenino prospekte. Šalia buvusio centrinio gastronomo. Trečias aukštas. Ten kažkada veikė LTSR radijo komitetas, tai aplinkui darbuotojams skirdavo butus. Mama dirbo radijuje redaktore, rengė laidas. Dar kurį laiką su mumis gyveno ir auklė lenkė, kaunietė, vieniša moteris, netekusi savo šeimos ir prisirišusi prie mūsų. Mes ją vadindavome Nianyte. Ji miegodavo tokiame prieškambaryje, ant didžiulio rašomojo stalo. Viskas atrodė normalu.

Dar atminty iš ten labai ryškus žibalo kvapas. Belangio koridoriaus gale buvo tarsi virtuvėlė, su žibaline virykle, vadinama kerogazu. Senelė nuolat tampydavo žibalą iš miesto tokiais dideliais lekais, gal penkių litrų talpos. Tampydavo ji ir vėliau Garelio gatvėje, kol virtuvėje atsirado pirmasis raudonas dujų balionas. Kelis tuos buvusius žibalo taškus mieste prisimenu: Antakalnyje palei šventoriaus tvorą, šalia Visų Šventųjų bažnyčios. Netrumpas kelias. Paskui po daug metų labai susijaudinau, kai perskaičiau Osipo Mandelštamo eilėraštį apie virtuvę ir žibalo kvapą:

Мы с тобой на кухне посидим,
Сладко пахнет белый керосин…¹

Dabar išnykę ir tie žodžiai: lekas, kerogazas, žibalas, net virtuvė. Žiemą spragsėjo krosnis, dūmų ir suodžių kvapas sklido visame senamiestyje. Anglys buvo brangu, ne visada jų užtekdavo. Gyvenome varganai, ir daug kas taip. Prie parduotuvių galėjai pasirankioti medinių dėžių nuo Maroko apelsinų, jos gerai degdavo, tiko į krosnį. Prisimenu, jau gerokai vėliau, mūsų draugas Vladas Šakalys, supratęs situaciją, vilko mums didelį maišą anglių iš savo Užupio į Garelio gatvę. Taip ir matau jį susirietusį dvilinką tame „prancūzparkyje“. Lyg po kryžiumi. Neleido, kad jam padėčiau.

Senelė vesdavosi pasivaikščioti į Lenino prospektą. Kartą buvome prisėdę ant suoliuko ten, kur dabar Žemaitės paminklas. Vos tik pakilome eiti, nuo namo sienos atplyšo ir nukrito milžiniškas plakatas. Jų tada mieste buvo pilna, kur tik kokia tuščia vieta – ten plakatas. Su kosmonautais ar darbininkais, Spalio revoliucijos, tarybinės armijos ar tarybinių moterų garbei. Jeigu būtume tada likę ant suoliuko, galėjo užmušti. Senelė sakė, kad buvo stebuklas. O gal pirmoji pranašystė, kad ta bjauri santvarka irgi subyrės.

Pirmoji aplankyta Vilniaus bažnyčia buvo kitapus Neries, Šv. Rapolo. Arčiausiai namų. Nianytė buvo labai pamaldi ir kartais nusivesdavo ten. Bažnyčios prieangy, kur kryžius ir švęstas vanduo, paėmusi mane ant rankų keldavo artyn pabučiuoti nukryžiuoto Jėzaus kojas. Bučiuodavo, žinoma, ir pati. Poterius ji kalbėjo lenkiškai. Ant suoliuko priešais uždarytą Bonifratrų bažnytėlę melsdavosi prisiminusi ten buvusį stebuklingą šaltinį. Viena akimi ji beveik nematė. Sako, nusiplaučiau tuo vandeniu ir pasveikčiau.

Iš tokių epizodų atsiranda paskui begalinė meilė ir trauka uždarytoms bažnyčioms.

Tame tamsiame Lenino prospekto koridoriuje užteko šviesos pirmą kartą įsimylėti, einant turbūt šeštuosius metus. Prisimenu mergaitės vardą ir bruožus. Lyg nufotografuoti liko mintyse. Vėliau vis lygindavau, ar kitos mergaitės yra panašios į ją.

Dar sykį gyvenime teko grįžti į Lenino prospektą ir praleisti ten pusantrų metų. KGB tardymo izoliatoriuje, kitaip sakant – kalėjime. Adresu Lenino pr. 40 esu net gavęs vieną ar du laiškus. Jie turbūt išlikę.

Kitas punktas Vilniuje buvo Garelio gatvė, dabar vėl vadinama Dominikonų. Persikraustėme, rodos, 1965 metais, dar prieš mokyklą. Kampinis, tuomet raudonai nudažytas namas, buvę Goreckių rūmai. Visi keturi buto langai žiūrėjo į skveriuką, dabartinį „prancūzparkį“, išgriauto senamiesčio kvartalo vietą, plynę, pamažu prisipildančią naujo gyvenimo. Tą gyvenimą ten pirmiausia kūrė pensininkai ant suoliukų, girtuokliai ir gausybė vaikų iš aplinkinių kiemų. Rogučių ir dviračių trasos, ploteliai futbolui, krūmai žaisti slėpynių, sekretų žemėlapiai. Pakrašty, kitapus medinės tvoros, riogsojo paslaptingi senojo pašto, arba Kardinalijos, griaučiai, vieną naktį galutinai susmukę. Bet dar ilgai ten augo milžiniškas alyvų krūmas iš lenkų laikų. Griuvėsius pašalino. Paskui kartais į tą aikštę atvažiuodavo cirkas, pasistatydavo didžiulę palapinę. Rodos, Marija Cvirkienė yra nutapiusi. Ieškojau nuotraukų, bet nėra. Didžiausia vaikų svajonė buvo patekti vidun į cirko palapinę. Bilietų kaina kosminė, tai ne koks „Pionieriaus“ kino teatras. Gal tik sykį man yra pavykę atsidurti po cirko kupolu, neprisimenu, ar kaip nors slapta, vogčiomis, ar koks geras dėdulė pasigailėjo ir įleido. Nuo to laiko cirko vengiu, nenoriu, kad užsiklotų, išnyktų graži vaikystės svajonė.

Ant Garelio gatvės kampo per penkiolika metų ir įvyko visa tai, ko reikia gyvenime. Mūsų buvusį butą retkarčiais aplankau. Ten po kapitalinio remonto įsikūrusi Tamošaičių galerija, o dabar kartais rengiami dailės kūrinių aukcionai. Užlipęs į antrąjį aukštą, bandau prisiminti, kur kas buvo, kur miegojome, valgėme, ruošėme pamokas, puošėme Kalėdų eglutę, kur stovėjo krosnys, knygų spinta ir bufetas su indais. Rodos, restauratoriai būtų galėję išsaugoti senas grindis, duris, laiptines, o čia visa tai dingę. Bet dingsta be pėdsako ir žmonės. Ačiū Dievui, už lango ta pati Šv. Jono varpinė, nepajudinama. Ir tai, ką pats išsinešei.

Neseniai atsitiktinai pajutau burnoje lyg geležies skonį. Ir staiga prisimenu, kad tą skonį jau pažįstu, visada pažinojau, nuo kūdikystės, kai sirgau sunkia smegenų liga ir kažkokie vaistai buvo ypatingi. Tas pats skonis, geležis ar kitas elementas. Bet tai nieko daugiau nepasako, tik tiek, kad tu esi tu, kad kažkas nesikeičia ir neišnyksta, kad ir tavo kūnas nešiojasi, atsimena visa, kas jam yra nutikę.

Jeigu imčiau iš naujo žiūrinėti nuotraukų albumus, senus laiškus, šiaip visokius širdžiai brangius daiktelius, žinoma, iškiltų į paviršių užmirštos patirtys, paveikslai ar įvykiai, taip pat ir senos kaltės. Tyčia to nedarau – tebūnie atmintyje tiek, kiek yra. Kiek dabar reikia. Pagaliau ir savęs paties gaila. Žinau, ką reiškia tos suplanuotos ekskursijos į praeitį. Gal kada nors vėliau.

Aišku, atsitinka ir visai netyčia. Štai Velykų proga su vienuolyno broliais einame šventinių pietų į atkurtą „Rotondą“ Bernardinų sode. Šiaip man neimponuoja tokios vietos, neturiu sentimentų sovietmečio estetikai ar papročiams. Nebuvau „Rotondos“ gerbėjas nė anais laikais. Buvo įdomesnių vietų senamiestyje. Esu girdėjęs, kaip garsūs literatūros ir meno žmonės ten siautėdavo gavę honorarą. Na, bet dabar šventė, viskas steriliai kultūringa, mes aštuoniese sėdime prabangioje kavinėje, valgome, kažkas liaupsina virtuvę ar pasakoja studentiškus nuotykius. Staiga man dingteli, kad seniai seniai su mama buvome čia užsukę, grįždami iš Antakalnio kapinių. Buvau pirmoje ar antroje klasėje. Mama pasiima kavos, aš gaunu ledų metalinėje vazelėje. Šaukštą ledų mama įsideda sau į puoduką, ji taip mėgdavo, ir juodame kavos paviršiuje skleidžiasi balta dėmė. Mūsų abiejų rankos purvinos, panagės pilnos žemių, nes tvarkėme kapą. Mama dėl tų rankų kažką pajuokauja. Man smagu. Matau šalia mūsų moteriškę, nešvarią, prastais drabužiais, šmaikštauju, kad štai dar viena tokia pat ponia kaip ir mes. Mama nesijuokia. Ir girdžiu: niekada gyvenime nedrįsk šaipytis iš silpnesnių, prastesnių, biednesnių už tave. Kone prisaikdino ten prie staliuko. Deja, ne visada elgiausi pagal tą „Rotondos“ priesaiką.

Netikėčiausias atminties triukas įvyko per vaikystėje skaitytas ar matytas knygas. Aišku, dauguma jų pasimetė kraustantis iš vietos į vietą. Bet kartais ir sugrįžta. Iš Amerikos parsivežiau namo lietuvių liaudies pasakų knygą „Užburta karalystė“. 1957 metų leidimas su dailininko Vytauto Palaimos spalvotomis iliustracijomis. Vartau knygą, žiūrinėju tuos piešinius, ir staiga kažkas man darosi. Piešiniai atgyja. Jie niekur nebuvo dingę. Galėtum labai smulkiai papasakoti, ką matei ir jutai žiūrėdamas, tyrinėdamas juos prieš daugybę metų. Ir kaip viskas buvo rimta. Kiek tai turėjo įtakos tavo mintims, jausmams, svajonėms, skoniui, įpročiams, seksualumui, požiūriui į gyvenimą, žmonių santykius ir t. t. Ne šiaip sugrįžimas į vaikystę. Man buvo dalis atsakymo, iš kur ir kodėl esi toks, koks esi, kas tave sudėliojo, padarė, uždegė. Nemaniau, kad vaikiškos knygelės tokios lemtingos. Susiradau paskui senų žurnalo „Genys“ numerių, Haufo pasakas, „Skudurinę Onutę“, „Čipolino nuotykius“, „Guliverio keliones“. 1948 metų leidimo „Pionierių vadovo knyga“ kainavo brangiai, bet privalėjau iš naujo palaikyti ją rankose, apžiūrėti jos viršelį, nes nujaučiau, kodėl man visą gyvenimą gražu balti marškiniai ir apsikabinę draugai. Deja, niekaip nepavyksta sumedžioti pirmos klasės vadovėlio „Saulutė“, ten būtų naujų atradimų.

Religinių knygelių tais laikais neturėjome, bet religinės temos atsirasdavo. Daugiausia – per rusiško žurnalo „Ogoniok“ spalvotas reprodukcijas. Prisimenu Aleksandro Ivanovo „Явление Христа народу“. Per abu puslapius. Dar su atskirais to gigantiško paveikslo etiudais. Viską ištyrinėjęs. Na, o simpatijos Bažnyčiai ir trauka kunigystei, kad ir kaip keista, ėjo per ateistinę literatūrą ir išdaužytus senamiesčio bažnyčių langus.

– Kunigai kas kelerius metus vis perkeliami, taip betarnaudami kai kurie spėja apkeliauti ne tik Lietuvą, bet pagyventi ir su užsienio bendruomenėmis. Tavo, kaip kunigo, tarnystė, išskyrus kelerius pirmuosius metus Kanadoje, visą laiką vyko Vilniuje. Kaip čia taip nutiko? Ar pats visada to norėjai? O gal, priešingai, pasvajodavai atsidurti kur kitur, bet nesusiklostė?

J. S. Na taip, garsus kunigas, vertėjas ir poetas Česlovas Kavaliauskas (šią liepą kaip tik jo gimimo 100-osios metinės) kunigaudamas apkeliavo dvi ar tris Lietuvos vyskupijas ir turbūt keliolika parapijų. O vietoj užsienio bendruomenių – Sibiro lageriai ir anglių šachtos. Jis neįtikdavo ne tik režimui, bet ir bažnytinei vadovybei. Dėl to kilnodavo iš užkampio į užkampį. Vieninteliam tikram teologui Lietuvoje neleido dėstyti kunigų seminarijoje. Aišku, ir pats kunigas buvo neramios sielos žmogus, jam nusibosdavo vienoje vietoje, norėdavosi kažin ko naujo ar idealaus. Taip ir suko ratus. Kai kur klebonavo net dukart.

Nežinau, gailėtis ar džiaugtis, kad mano kunigystė tik Vilniuje, tokia nepajudinama, greičiausiai iki gyvenimo galo tuose pačiuose Bernardinuose. Iki bažnyčios uždarymo 1948 metais čia klebonavo Janas Kretovičius. Jis Bernardinuose išbuvo beveik penkiasdešimt metų. Dar matė čia kelis gyvus XIX amžiaus pranciškonus. Gaila, kad nėra knygos apie tą kunigą, niekas nesurinko prisiminimų. Būtų labai įdomu išgirsti, kaip jo klebonavimą vertino parapijiečiai ir kaip jis pats jautėsi. Ypač tada, kai reikėjo uždaryti, palikti bažnyčią, su kuria, aišku, buvo kruvinai suaugęs per šitiek metų.

Mano stažas Bernardinuose perpus trumpesnis. Bet kartais sėdžiu vakare šventoriuje, žiūriu į tuos raudonus mūrus, bokštelius, debesis, ir net graudu, kaip viskas nerealiai gražu, romantiška, paslaptinga. Būdamas paauglys, kartais ateidavau čia iš tuometinio Jaunimo sodo pusės slapčia parūkyti, buvo tokia nuošali, sunkiai prieinama vieta, be to, kaip sakiau, traukė uždarytos Vilniaus bažnyčios. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad gana greitai vėl suskambės Bernardinuose mišių varpelis ir kad pats būsiu čia kunigas, sielų ganytojas.

Aišku, per tiek metų rizikuoji atsibosti parapijiečiams, o jie rizikuoja atsibosti tau. Dar labai nesinori su viskuo apsiprasti, įsipatoginti, kaip sako mūsų brolis Gediminas. Tie dalykai yra bjauri Bažnyčios žmonių liga. Kaip ir visoks tingumas. Kunigas Kavaliauskas nuolatos degė tikėjimo aistra. Gal kelionės iš parapijos į parapiją kaip tik ir padėjo jam tą aistrą išlaikyti, netapti nykiu senberniu.

Kita vertus, yra pasaulyje kelios senovinės vienuolijos, kurių nariai duoda ne tik tris tradicinius neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus, bet ir ketvirtąjį – visą gyvenimą pasilikti toje pačioje vietoje. Garsusis dvasios mokytojas Thomas Mertonas kaip tik priklausė tokiai vienuolijai, trapistų ordinui. Niekur nesitraukė iš savo Getsemanės vienuolyno. Bet numirti jam buvo lemta svetur, Tailando sostinėje, išvykus konferencijon. Amerikiečių karo lėktuvas iš bazės Vietname parskraidino didžiojo pacifisto kūną namo.

Vilniuje, bent jau formaliai, mane vis laikė dar ir darbas „Mažojoje studijoje“. Kadaise būčiau norėjęs pasilikti Prisikėlimo parapijoje Toronte, kur buvau įšventintas į kunigus ir gyvenau kelerius metus. Buvo nuostabi aplinka ir žmonės, susigyvenau, daug ko ten išmokau. Bet vienuolijos valdžia liepė kraustytis į Vilnių, niekas iš kunigų tuo metu nenorėjo čia keltis, griuvėsiai, šalta, jokių patogumų. Ką darysi, atsikrausčiau. Viskas išėjo į gera. Niekur kitur greičiausiai nebūčiau gavęs progos atstatinėti bažnyčią. Ir tokios kunigiškos laimės akimirkų kaip čia, Bernardinuose. Pasitaiko dar ir dabar. Aišku, nemažai ir liūdnų, skaudžių dalykų buvo, nesėkmių, nusivylimų, tuštumos ir vienatvės. Bet man atrodo geriau visa tai kaip nors ištverti pasilikus ten pat, negu trauktis, lėkti tolyn, keisti aplinką ir žmones.

Ir kartais, žiūrėk, ateina ta žydų tautos daugsyk išbandyta ir iš naujo patirta „vietos paguoda“.

– Kunigo tarnystė mieste, ypač didmiestyje, turi savo specifikos. Pats prisipažįsti, kad Tavo knygas ir pamokslus dažnai maitina įvairios draugystės, bičiulystės, o kartais ir vienkartiniai, gal net atsitiktiniai susidūrimai su žmonėmis, pokalbiai, per kuriuos įvyksta likimų pamatymai ir pajautimai. Esi kunigas, susidraugaujantis su savo parapijiečiais, kai jau sunku ir beatskirti, kuo jiems tampi: dvasios tėvu ar tiesiog bičiuliu. Iš tarytum nereikšmingų detalių akylai pagauni ir empatiškai apmąstai žmonių patirtis, net jeigu jie tik vienkartiniai praeiviai gatvėje, praplaukę pro Tavo staliuką lauko kavinėje, kur prieš „Mažąją studiją“ geri arbatą… Tie Vilniaus (ir ne tik, bet šiandien kalbamės būtent apie juos) veikėjai – neišsenkama medžiaga Tavo rašymams. Juk miestas – tai visų pirma žmonės: draugystės, ryšiai, atsitiktiniai susidūrimai ir netikėti pokalbiai tiesiog gatvėje. Ir tai gal ne tiek klausimas, kiek kvietimas pareflektuoti šį savo egzistencijos mieste būdą – iš savo nugyvento laiko perspektyvos…

J. S. Mūsų laikas šioje žemėje tirpsta. Suvokęs tai, arba imi palaipsniui tolintis nuo visko, arba mėgini prisirankioti kuo daugiau gražių ir brangių akimirkų, paveikslų. Arba viena ir kita – per pusę. Neseniai geriame kavą Tavo paminėtoje Pilies gatvėje su draugu dailininku, o jis vis žvalgosi katedros pusėn. Paskui sako: „Kokia ji graži! Ir kaip liūdna, kad numiręs jos nematysiu.“ Jis vaikščios ir vaikščios pro šalį, kad patyliukais trauktų į save katedros grožį. Kas žino, gal ir Dangaus karalystėje pravers, kažin kaip išsisaugos, liks su tavimi. Bet vis tiek liūdna.

Prisimenu, kaip 1977 metų rudenį vežė į karinį dalinį Rusijoje. Leningrado traukinys naktinis. Tamsoje išnyra apšviestos geležinkelio stotys ir stotelės. Kai kurios – su brangiais prisiminimais. Štai Dūkštas, iš kur pasiekdavome Rimšę ir jos svetingą kleboniją. Vis dar Lietuva, bet netrukus bus siena, nutols tavo laimės šalis. Žiūriu į tamsą įtempęs akis, rodos, žvilgsniu užfiksuosi ir išsiveši paskutinį lietuvišką kadrą. Tokia buvo nuotaika. Pirmasis didelis atsisveikinimas su namais. Man nuo tų laikų taip ir liko įprotis gaudyti kadrus, ypač paskutiniuosius. Lėktuvėlis kyla virš Sibiro kaimo tremtyje, nešdamas link namų, jau į laisvę, o man norisi dar, dar vieno žvilgsnio žemyn, ten, kur buvo tavo gyvenimas ir visko tiek daug pridėta. Panašiai atsisveikinę ir pasukę į priešingas puses dar atsigręžiame pasižiūrėti vienas į kitą.

Norėčiau lakstyti po Vilnių kaip kadaise. Iš „Žibutės“ į „Cukrainę“, iš jos – į „Vaivą“, paskui prie katedros, ant „akmenų“. Iš Mikalojaus bažnyčios į Aušros vartus. Ar į „Kronikos“ kino teatrą, jei neturi ką veikti. Į Nemenčinės plentą pas Antaną Terlecką. Miestas buvo pilnas adresų. Bet kuriuo paros metu. Žinojome vienas kito maršrutus, susitikimų vietas. Suskaičiuoji, kiek žingsnių nuo tavo namų iki draugo durų. Įsisavini ir naujus maršrutus, kuriuos nubrėžia kasdieniai darbai, pareigos, kitąsyk – smalsumas. Žodžiu, defiliuoji po miestą, kaip sakydavo mama. Dabar viso to beveik neliko. Kas išmirė, kas emigravo ar šiaip dingo, kas suseno ir pavargo, pakeitė gyvenimo būdą, o kitiems tokių dalykų nereikia, nesupranta. Kiti papročiai. Mano vaikštynės po miestą liovėsi dar ir todėl, kad nebeneša kojos. Bernardinų rajonas, Bokšto ir Latako kampas, Pilies gatvės kavinės po „Mažosios studijos“ langais – tai beveik visi taškai, kur dar yra tavo Vilnius, fiziškai apčiuopiamas, kūniškas, tave pažįstantis, laukiantis. Bet tada, kai lieka nedaug, prasideda dvasinis gyvenimas, kurio taip uoliai trokšta ir siekia visi tikintieji. Galėčiau sakyti: imi gyventi iš santaupų.

Buvimas mieste, bendravimas, tie susitikimai, gyvybės taškai ir zonos – tai iš tiesų sakramentinis dalykas. Ta prasme, kad ten įžengia dieviškoji paslaptis, vyksta perkeitimas, šventieji mainai. Ir Dievo garbinimas, liturgija. Bažnyčios tradicija nuo seniausių laikų taip ir traktavo miesto gyvenimą. Miestai buvo krikščionybės lopšys ir atrama. Penas dangiškosios Jeruzalės vizijai. Katedra, o šalia – turgaus aikštė, neatskirta mūro sienomis, viskas išvien, per susimaišymą (kraujomaišą!), perkeitimo galybę. Transsubstanciacija – kaip mišių metu. Ne tai, kad katedra lieja palaimą, o turgaus aikštė, miestas, klaupiasi ant kelių ir tą palaimą mėgina pastverti. Pati katedra įsikūnija mieste. Jo margumyne, judėjime, įvairovėje, atvirume. Todėl tiek daug čia skirtingų dieviškumo pavidalų.

Žinoma, dėl to kaimas nėra blogiau nei Vilnius. Nepažįstu kaimo, nors esu krikštytas kaime, mėgdavau ten vasaroti. Ir dabar traukia į Sriubiškių sodybą. Bet kaime gyventi visada buvo sunku, jei nesi ten tik svečias ar ponas. Be to, kaime nebūna draugų – vien giminės ir kaimynai. Dar atitinkama valdžia, viršaitis, klebonas. Kaime nepasirenki santykių – jie ten yra amžini, nustatyti, kaip kūnas ir kraujas. Viena kalba. Kas yra kitoks, bus atskirtas arba išvarytas. Puikiai viską žinome iš savo literatūros. Aišku, tai buvo ir didžioji kaimo jėga, skydas, taip pat ir dvasine prasme. Tam tikras tautos gyvybės šaltinis, ne vien grynas oras, lašiniai ir kiaušiniai. Kelis kartus per praėjusį šimtmetį Lietuvą ginklu apgynė ir išgelbėjo kaimo žmonės. Bet vis tiek danguje mūsų laukia miestas, spalvinga minia. Kita vertus, viskas smarkiai keičiasi: kaimai miestėja, o miestai, ypač jų pakraščiai, – kaimėja. Dar nespėjau tų dalykų apmąstyti.

– Klausantis Tavo pamokslų ir ypač skaitant Tavo postilių rinkinius susidaro įspūdis, kad Tavyje nuolat sąveikauja mažiausiai trys dėmenys: vienuolis ir kunigas, asmuo su visais savo žmogiškumais ir rašytojas. Šis trejybiškumas suteikia Tavo žvilgsniui į kitą unikalaus pranciškoniško kontempliatyvumo, sklidino meilės, atjautos, ir kartu nuolankaus savo paties žmogiškumo suvokimo…

J. S. Sakyti gerus, įdomius pamokslus anksčiau būdavo kiekvieno klieriko svajonė ir dalis šventų ambicijų nuo pirmos dienos kunigų seminarijoje. Ne bet kam leisdavo dėstyti seminarijoje homiletiką, pamokslavimo meną. Kaune XIX amžiaus pabaigoje lietuviškai dėstė Antanas Baranauskas. Vyskupas, poetas, Biblijos vertėjas, lingvistas. Varčiau jo parengtą homiletikos vadovėlį. Įstrigo pasikartojantis žodis sugraudenti. Kitaip sakant, pataikyti klausytojui į širdį. Labai moderniška, o kartu – labai sena ir nesikeičianti pamokslo užduotis. Popiežius Pranciškus nuolat apie tai kalba. Ir pats taip pamokslauja.

Čia panašiai kaip su kiekvienu menu, literatūra, poezija. Kodėl tam tikriems dalykams išreikšti ir perduoti prireikia spalvų, linijų, garsų, pauzių, ritmo, ypatingų žodžių, judesių? Kad pasiektų širdį. Visas evangelijas ir apaštalų laiškus iš Naujojo Testamento galėtum surašyti punktais kaip kokią šių dienų programą ar projektą. Bet autoriai griebiasi retorikos. O kai ir to neužtenka – pragysta. Tikėjimas ateina iš klausymosi – tai šv. Pauliaus aksioma. Nekalbu apie gražbyliavimą, sakyklų patetiką, vaidybą. Visi tie dalykai greičiau prajuokina negu užkabina, sugraudena. Kad sugraudentum, reikia ir savo paties širdelę pajungti. Atvirą, jautrią, imlią, nevaidinančią. Nuolankią ir drąsią. Tada prasideda darbas. Kokiais keliais tą širdelę vesti, ką dėti į ją ir ko nedėti, kuo maitinti ir džiuginti, kur pagarsinti ar pritildyti.

Ar pamokslininkui gali padėti rašytojo gabumai, sunku pasakyti. Išlikę Vaižganto pamokslų tekstai kuo nors ypatingu nepasižymi. Jam pamokslaujant Vytauto bažnyčioje žmones greičiausiai traukė pati asmenybė, balsas, kūno kalba. Ir Česlovas Kavaliauskas sakykloje išjungdavo poetą. Arba Stasys Yla, kalbėdamas tautiečiams Štuthofo konclageryje. Perskaičius Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštį, galima spėti, kad jis būtų buvęs labai sausas, neryškus pamokslininkas. Taigi širdelė nebūtinai pririšta prie rašomojo stalo.

Esu kalbėjęs ne kartą, kad man rašymas atsirado ne kaip pašaukimas, o kaip reikalas ar pareiga. Ta nuostata turbūt tęsiasi, nors negaliu sakyti, kad nejausčiau malonumo dėliodamas žodžius, gimdydamas tekstą, ištraukęs ką nors gražaus iš to, ką matai, girdi, skaitai ar prisimeni. Nežinau, ar kiltų įkvėpimas rašyti be reikalo, t. y. kam nors neprašant, neįsipareigojus, ne iš draugystės.

Daug metų sakydavau sau, kad rašydamas siekiu tik pasitarnauti Dievo Žodžiui ir niekada neperžengsiu ribos tarp kunigo ir rašytojo. Pats sau tarsi turiu įrodymų, kad riba neperžengta. Bet galbūt visa, ką atlieku daug metų per kelias vietas, – nei viena, nei kita. Trejybiškumas, kurį paminėjai, man patiktų. Tai toks neišnarpliojamas kamuolys. Ne tu jį padarei, ne tau jį paaiškinti ar juo girtis.

Vienas dalykas bendras tiek kunigui, tiek rašytojui: privalai gyventi nuolatos iškėlęs anteną. Kartais tai glumina, tampa našta. Dalis žmonių, pajutę tai, ima tavęs bijoti.

Tiesa, pastebiu dabar, ir patys klierikai šneka, kad kunigų seminarijoje homiletikos ir sielovados praktikos vietą pradeda užimti viešųjų ryšių, įvaizdžio kūrimo pamokos. Būsimųjų kunigų gyvenimas šia prasme palengvės. Antenos bus nereikalingos. Labiau – veidrodžiai.

– Net aš, būdama jaunesnės kartos, galiu pasakyti, kad senojo mano jaunystės Vilniaus su kiaurai pereinamais senamiesčio kiemeliais, su „Ledaine“, senąja „Rotonda“‚ „Žibute“, su aptrupėjusiomis sienomis ir apšnerkštais laiptais, ant kurių begerdami vyną ir bediskutuodami praleisdavome savaitgalio vakarus, jau nebelikę… Beje, apie 1993-iuosius, būdamos penkiolikos, prisisiurbusios vynelio su viena pasiutusia paauglystės drauge, po kelerių metų tragiškai žuvusia avarijoje, užsikabarojome ant restauruojamos Bernardinų bažnyčios ir įsirabždinome į jos palėpę. Tada nė nesapnavau, kad dar po penkiolikos metų būtent čia įvyks mano atsivertimas.

Šiandien vietoje mūsų jaukaus aptrupėjusio Vilniaus, pilno slapčiausių vidinių kiemelių, atsirado iščiustytas, į turizmą orientuotas euromiestas. Kiemeliai „prichvatizuoti“ ir aklinai uždaryti, o pati jaučiuosi susidvejinusi – eidama dabarties Vilniumi vaizduotėje nešuosi savo senąjį.

O kaip Tu jautiesi dabartiniame Vilniuje? Ar jis vis dar „Tavo“ miestas? Kas jame sava, ko pasigendi? „Kraujomaišoje“ labai gražiai sulygini paauglių riedlentininkų šėliojimą Katedros aikštėje su liturginiu veiksmu. Akivaizdu, kad tai šioks toks prisitaikymo prie šio laiko požymis. Tačiau ar Vilniaus transformacijos Tau asmeniškai nėra skausmingos?

J. S. Pastolius prie Bernardinų šono prisimenu. Vaikystėje per juos su keliais klasės draugais pirmąsyk buvau patekęs į bažnyčios vidų. Kaip žinoma, buvo ten Dailės instituto sandėlis. Prisimenu tuščius, išplėštus altorius, kažkokias lūženas. Buvome nulindę į rūsius, ant vargonų. Lipant atgal mus pagavo statybų sargas, iškratė portfelius, gerai, kad nieko nebuvome nugvelbę.

O paskui, gal po dešimtmečio, pastoliais apstatė ir bažnyčios frontoną. Judvi su drauge ten ir laipiojote. Tie pastoliai ilgokai išsilaikė. Įdomu, kad prieš keliasdešimt metų esu ten panašiai kaip ir Tu lipęs su draugu, irgi abu gerokai pagėrę. Galėjau ranka paliesti Rusecko freską, Nukryžiuotąjį. Nors šiaip buvo tik kažin koks protu nesuvokiamas draugystės aktas. Aukščio bijau. Kalnų nemėgstu. Paskui tas draugas vieną naktį atsiuntė žinutę: „Klausausi „Pink Floyd“ ir suprantu, kad niekas nepasikartos.“

Čia galėtų būti ir dalis atsakymo apie vaikystės, jaunystės Vilnių. Nepasikartos. Lieka tik prisiminti ir džiaugtis, kad buvo toks miestas ir kad jame gyvenome. Kad įsigėrė į kūną ir kraują. Neperstatomas, neprieinamas transformacijoms.

Apie atskirų Vilniaus rajonų ar objektų sudarkymą tiek ir tiek prikalbėta. Nieko originalaus nepasakyčiau. Neišmanau, kaip čia ką nors pagerinti. Kažkada pačių architektų buvo išrinktas bjauriausias naujasis miesto statinys, toks stiklinis būstas prie Žaliojo tilto. Tai, rodos, reikėtų jį nugriauti, o autorių pasiųsti projektuoti sodo namelių. Bet niekas nepasikeitė ir nesikeis. Panašiai kaip Ivano Krylovo pasakėčioje apie katiną ir virėją. Katinas klausosi, klausosi virėjo moralizavimų ir toliau sau ėda pavogtą viščiuką. Kol suėda.

Prisimenu, kaip 1989 metais pirmą kartą apsilankiau Vakaruose, Augsburgo mieste. Karo pabaigoje miestas buvo smarkiai subombarduotas. Vokiečiai didžiuodamiesi rodė jau beveik atstatytą rotušę. Viskas buvo atkurta, kiekvienas freskų centimetras. Ir taip daug kur toje šalyje. Dėl to ten didžiausia ES ekonomika. Tai požiūrio, nusistatymo, jei nori – patriotizmo reikalas. O mes toliau prašysime, kad vokiečiai siųstų savo karių batalioną mus apginti. Būtų gerai, kad atsiųstų ir pedagogų, politikų, kunigų. Užtat mes mokame gražiai atostogauti ir pažįstame pasaulio virtuvę.

Vakaruose begalė knygų ir studijų, urbanistinių idėjų, kas yra šiuolaikinis miestas, kaip jis funkcionuoja, kaip dera katedros ir dangoraižiai, bet neatrodo, kad naujuosius Vilniaus statytojus tai labai domintų. Juo labiau tai nedomina nekilnojamojo turto savininkų. Ar kas nors iš turtuolių dovanai pastatė arba atstatė Vilniuje kokį bendruomeninį pastatą? Ar įrengė dovanai parką, sodą, vaikų žaidimo aikštelę? Prieš didelius pinigus net Bažnyčia neatsilaiko. Baisu pagalvoti, kaip galiausiai transformuosis Misionierių ansamblis, Dominikonų vienuolynas Šv. Ignoto gatvėje, Rasų kalva su Vizičių bažnyčia ir vienuolynu. Rodos, tyčia daugybę metų laikomi griuvėsiai, leidžiama pastatams toliau nykti, kad paskui vieną dieną išlindęs bjaurus ir lėkštas projektas atrodytų kaip didžiausias išgelbėjimas.

Yra senamiestyje kelios vykusios rekonstrukcijos, bet jų užsakovai ir finansuotojai buvo iš Vakarų Europos.

Jaunoji karta dabar gali ieškoti savojo Vilniaus. Ir, be abejo, ieško, suranda, prisiriša. Gal pakraščiuose. Bernardinų sodas irgi visada pilnas žmonių. Vilnelės pakrantės vasarą nusėstos jaunimo. Atgijo Neries krantinė, dviračiai, paspirtukai. Išganytojo kalvos šlaitas gyvas. Net sakralioji pievelė šalia Adomo Mickevičiaus paminklo tampa vieta, kur galima prisėsti ar prigulti. Iš Aukštaičių gatvės naujajame Paupio rajone atsiveria nuostabi panorama su Augustijonų bažnyčios bokštu. Vis matau, kaip mokytojai vedžioja po senamiestį būrelius vaikų. Ir šiaip Vilniuje padaugėjo vietinių ekskursijų. Geras ženklas. Ką nors pozityvaus turėtų duoti naujajai vilniečių kartai ir ta daugybė leidinių apie Vilniaus istoriją, senų nuotraukų albumai, memuarai.

– O kurios dabartinio Vilniaus vietos Tau asmeniškai brangiausios, gal net rituališkai aplankomos?

J. S. Tos vietos, ritualai atsiranda ir išnyksta. Pavyzdžiui, Šv. Mikalojaus bažnyčia ir jos aplinka, „Žibutės“ kavinė, Vokiečių gatvės fontanas gal dešimt metų buvo labai brangios ir tikrai ritualinės vietos, tai, kas įkūnija miestą, kur trokšti sugrįžti, ką prisimeni, sapnuoji. O paskui viskas dingo. Kažkada buvo bjauri nuotaika, sakau, nueisiu į Mikalojaus bažnyčią, ten tiek gražių jausmų ir maldų būta. Nuėjau, ir nieko, tuščia širdy. Rodos, net kvapas ne tas. Aišku, ten daug kas pasikeitę, neliko senosios bendruomenės. Na, ir tu pats jau kitoks. Ir neužsuku daugiau į tą vietą.

Kai kas išnyko todėl, kad išnyko ten buvę žmonės. Kai ko jau nereikia, neįdomu ir neaktualu.

Bet ne vieta, net pati gražiausia, sukuria mus, o mes sukuriame vietos gražumą, brangumą. Kai po remonto vienuolyne galėjau pasirinkti celę, kur gyventi, pasirinkau su langais į kiemą, ne į Maironio gatvę su jos grožybėmis. Adoruoju Vilnių žiūrėdamas į sandėliukų stogus ir medžių viršūnes, dangaus plotelį.

Iš senųjų ritualų liko juoda senamiesčio kava, šiais laikais jau daug geresnė, tirštesnė. Nors šiaip vienas geriu stiprią „pu-erh“ arbatą, išėjus į miestą ir su kuo nors susitikus, šnekantis būtinai reikia kavos. Ypač kai atsidaro gatvės kavinės.

Naujas ritualas – varnų lesinimas šventoriuje. Vieną kartą (irgi gerdamas kavą) pamačiau, kaip šluba varna Pilies gatvėje vilko ir taršė tuščią plastikinę pakuotę. Man tada pagailo visų varnų ir nutariau per žiemą jas globoti, palesinti. Dabar jau treti metai draugaujame, matau ir mažų varniukų. Paukščiai žino, kuris tavo langas, atskrenda, kažką kalba. Nedrįstu šv. Pranciškaus pavyzdžiu sakyti varnoms pamokslo, bet atrodo, kad jos jau yra mūsų parapijietės, kad irgi myli Bernardinų bažnyčią.

Prie to paties lango draugas atėjęs duoda ženklą, kad išmesčiau jam namų raktą. Vaikystėje po langais susišvilpdavome arba paleisdavome akmenuką. Tai reikšdavo – išeik laukan. Sesuo išmesdavo iš antro aukšto pro „fortkę“ savo bičiuliui sumuštinių. Ir apskritai praviri langai yra Vilniaus grožis, tapatybės žymė, panašiai kaip kiemai, bromos. Visur senose nuotraukose jie matyti. Yra gal dvi Mstislavo Dobužinskio akvarelės su Latako gatvės vaizdu, kur iš abiejų pusių eilės atidarytų langų. Iškiši galvą ir kalbiesi su kaimynu ar gatvės praeiviu.

---

1 Pasėdėsime virtuvėj su tavim,
Dvelkiant žibalui baltam saldyn… (Iš rusų k. vertė Antanas Šimkus)