literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4

Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Brandus Linos Simutytės debiutas, patvirtindamas pastarųjų metų jaunųjų autorių prozos tendencijas (išpažintinė lyrika traukiasi iš prozos, užleisdama vietą konstruktyviam pasakojimui, žodžiui ne vien kaip savarankiškai estetinei kategorijai, bet ir kaip pragmatiškai priemonei tikslui pasiekti), vis dėlto nustebina ir literatūrinės tradicijos išlaikymu, ir jos transformavimu.

Visų pirma, pasirinktas klasikinis žanras (beje, nemadingas) – apsakymas. Turint omeny, kokios klastingos jo ribos ir kaip galima jų nejusti, įsitraukus į „apsakinėjimą“, L. Simutytei žanro ribas išlaikyti pavyksta (nors kai kurie apsakymai panašūs į fragmentus, miniatiūras). Antra, pakankamai tvirtai valdomas pats pasakojimas, nors ir perkertamas pasikartojančių pastraipų, sakinių (jie pasitelkiami kaip įspūdžio sustiprinimo priemonė). Ir trečia, įtikina autorės kalba ir stilius, neįprastos metaforos ir jų tikslumas.

Dėmesio nusipelnytų L. Simutytės kūrinių pasakotojas. „Miesto šventė“ neprimena impulsyvių, metaforiškai ornamentiškų išpažintinio pobūdžio tekstų, kuriuose dominuoja egocentriškas (nesvarbu, narciziškas ar kenčiantis) pasakotojas, viską matantis tik savo akimis. Sakyčiau, atvirkščiai – „Miesto šventės“ pasakotojas sukuria tam tikrą atstumą, kurį skaitytojui, dažnai įpratusiam prie priartinančio išpažintinio pasakojimo, ne visada lengva įveikti. Pasakotojas sukuria ir labai savitą besivystančio siužeto, vyksmo funkciją, pakeičiančią, kaip pažymi viršelio anotacijoje Marius Burokas, žmones, daiktus ir siužetus. („Šis apsakymų rinkinys man primena Muminuko tėčio rastą Burtininko skrybėlę – į ją patekę daiktai, žmonės ir siužetai stebuklingai, beveik neatpažįstamai pasikeičia <…>“).

Šis pasakotojo-demiurgo vaidmuo bene labiausiai išryškėja trijuose apsakymuose: „Viskas, ko neišmokau iš TV“, „Jis tiek daug visko turėjo“ ir „Star Wars“. Dažniausiai, pasakojant pirmuoju asmeniu, norima įtikinti skaitytoją pasakojimo autentika ir nuoširdumu, panardinti į susitapatinimo, atpažinimo būseną. Tam dažniausiai naudojami įprasti teksto rašymo šablonai, kai struktūra rutuliojasi pagal emocijos tėkmę. Minėtuose trijuose apsakymuose pasirinktas kitoks būdas – tekstas struktūruojamas kaip idėja, vyksme įsikomponuoja kulminacija ir atomazga, vyksmo eigą pertraukia reklaminės pauzės, suteikiančios tekstui paslėptą simbolinę reikšmę, o metaforos kartais apsiverčia aukštyn kojomis („visos prarytos adatos ir durklai, taip ir nevirtę žodžiais“; apsakymas „Viskas, ko neišmokau iš TV“, p. 11; „išblizgintas ryto langas atitraukia ryto užuolaidą, apkibusią naktiniais drugiais“, apsakymas „Miesto šventė“, p. 75).

Pasakotojas-demiurgas, kurdamas apsakymo pasaulį, leidžia personažui pasirinkti, kokia „greičiausia sausumos gyvybės forma“ jis gali tapti (apsakymas „Viskas, ko neišmokau iš TV“, p. 8), leidžia personažui sudėlioti save kaip dėlionę (apsakymas „Jis tiek daug visko turėjo“). Bet įspėja, kad tai – iliuzija, nes ir tapęs greičiausia sausumos forma nepasivysi to, kas praėjo ir amžiams pradingo, o sudėliojęs save kaip dėlionę pamatysi, kad trūksta esminės dalies. Jaunuolis, kurio vardu pasakojamos istorijos, kankinamas prieštaravimų – jis trokšta įsikūnyti („troškau tapti pusbroliu“, p. 17), susijungti („už visa labiau siekiau susijungti“, p. 16), ir sykiu – atsiskirti, ištirpti, pamiršti savo tapatybę, atsisakyti jos („visada norėjau būti bet kuo, tik ne savimi“, p. 15). Pasyvi personažo sąmonė – būti būtyje, bet nebūti („būdamas tarp žmonių nuolat jaučiau, kaip prarandu save“, p. 18, „nepriklausau pasauliui“, p. 21; apsakymas „Jis tiek daug visko turėjo“).

Tokia pasyvi sąmonė, kurioje prieštaros atsiskiria, kad susiliesdamos nežeistų, tarsi sukuria savotišką „žmogų be savybių“ (apsakymas „Jis tiek daug visko turėjo“, p. 21) ir siejasi su garsiojo Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ herojumi Ulrichu, intensyviai ieškančiu savęs, kritiškai vertinančiu gyvenimo realybę ir pasirinkusį gyvenimą „tarp“ objektyvumo (tiesos) ir subjektyvumo (jausmų).

Arba, kaip atsitinka apsakymo „Star Wars“ pagrindiniam veikėjui – jeigu manaisi esąs nekintantis, nuobodus, „priešingybė jaukumui ir šilumai“ (p. 45), galbūt kaip išeitį iš „nebūties būtyje“ verta atrasti „ištisus kintančius pasaulius savo mažame provincialiame mieste“ (p. 44). Nors tai galbūt ir neturi prasmės („visa prasmė tik ir skendėjo beprasmybėje“), tačiau tai daro „mane nenumaldomai išskirtinį dėl noro likti neišskirtiniam“ (p. 47). Paradoksalu tai, kad prasmė kaip ontologinė sąvoka ne oponuoja beprasmybei, bet tarsi susilieja su ja, ir ši susiliejusi sąvoka tik švelniai beprieštarauja kitai susiliejusiai sąvokai – išskirtinumui ir neišskirtinumui.

Raiški detalė, vis pasikartojanti apsakymuose – dėvėtų drabužių (ir daiktų) parduotuvė, tampanti simboliu, liudijančiu ne tik socialinį pasakotojo statusą („mažąjį žmogų“), bet ir aprėpiančiu mito lauką (svetimi drabužiai ir daiktai – kitų išnaros, kitų sielos, fetišai ir totemai). Iškalbingas pavyzdys – kai televizijos studijoje šou metu iškraustomos rankinės ir pagal jų turinį atspėjamas žmogus – kriminalistė, architektas ir supermodelis (apsakymas „Jis tiek daug visko turėjo“).

Kasdienos rutina ir banalybė persidengia su metafizikos ilgesiu, nors pastarasis tikrai nėra utriruojamas ar kaip nors ryškiau pabrėžiamas. Kartais tam užtenka paprasto dalyko – pavyzdžiui, pasakotojas prisipažįsta, kad yra miręs, taigi visa tai, ką jis pasakoja, tarsi ir nebeturi reikšmės, tačiau vis dėlto jam svarbu viską pasakyti. Kad paskui neliktų tik tiek: tėvai, apgailestaudami dėl sūnaus mirties, apibūdina jo egzistencijos prasmę penkiais šykščiais žodžiais: „Jis tiek daug visko turėjo.“

Kalbant apie šiuos tris apsakymus, galima išskirti tris atskirus pasakotojus, tačiau galima manyti, kad šių istorijų pasakotojas yra vienas, nesikeičiantis, keičiasi tik jo erdvėlaikis ir fizinis įsikūnijimas. Pirmasis – „greičiausia sausumos gyvybės forma“, antrasis – „aš buvau sala, skalaujama vandens iš abiejų pusių“, trečiasis – „buvau ryto žmogus“. Visus juos jungia tai, ką galima apibūdinti kaip opoziciją sąvokai juodas, tamsus, įkūnijančiai dvasines kategorijas. Taigi greičiausioji „sausumos forma“ pasirenkama kaip alternatyva „tamsos greičiui“ (apsakymas „Hablo dėsnis“), sala – kaip dėlionės detalė juodo vandens (tamsiojo pigmento) apsupty, ryto (aušros) metas – kaip praregėjimo, aiškumo blyksnis, praryjamas pilkos dienos rutinos ir tamsios, inertiškos nakties. Tai meniškai įtaigi ir autentiška alternatyva, atskleidžianti, koks trapus šis pasirinkimas ir kad jis neatsveria tuštėjančio žmogaus dvasios kosmoso.

Bet kosmoso tuštumai ir siaubui ieškoma atsvara, prasmės paieškos projektuojamos į tai, kas žemiška ir žmogiška, kas pamiršta ir ignoruojama, tai, kas išlikę jei ne mūsų sąmonėje, tai bent jau kūno atmintyje. O kūno atmintis siejama su žeme ir jos stichijomis: ugnimi, vandeniu, oru. Tada pats žmogus atsiveria kaip mikrovisata, kaip kosmosas (žvaigždynai ant Jurgos raktikaulių apsakyme „Star Wars“).

Tai iliustruotų, tarkim, ir apsakymas „Miesto šventė“, nors tradiciškai paauglę Augustę ištikusius įvykius būtų galima sieti su iniciacija. Įvykis (pirmosios seksualinės patirtys) atrodytų ganėtinai banalus, jeigu prieš tai pasakotojas nebūtų įspėjęs skaitytojo, kad „viskas baigėsi tam, kad vėl prasidėtų“ (p. 70). Ir, žinoma, jei tai nebūtų palydėta gaivališkai įsiplieskusios ugnies, simboliškai susiejusios ir laiką, ir erdvę, ir žmogų, ir kosmosą, ir gyvybę, ir mirtį.

Tačiau pasakotojas suteikia skaitytojui galimybę traktuoti šio apsakymo pabaigą ne tik patetiškai (mergina sudega), bet ir ironiškai (Augustė gaisro metu praranda nekaltybę). O štai sakinį „Nuo dangaus karpinio atsiklijavo žvaigždės, mėnulis, visi įmanomi dangaus kūnai ir liko tik popierius, ant kurio Augustė užklijavo naują lapą“ (p. 75) galima traktuoti beveik kaip kosmogoniją ir viso ko naujo pradžią, žinoma, jeigu tai vėl nėra subtili autorės ironija. (O kad tokia ironija gali būti, liudija, pavyzdžiui, keturių Augustės draugių vardai – Metija, Adrastėja, Amaltėja ir Tebė, reiškiantys ne ką kita, o Jupiterio palydovus.)

Panašus iniciacijos pavyzdys, tik susijęs su vandeniu, – apsakymas „Vanduo yra veidmainis“. Ežeras čia atlieka panašų vaidmenį kaip gaisras „Miesto šventėje“ – prarydamas kaukes, aukas ir gyvenimus, jis pamažu senka, vėliau užpilamas žeme, o pagrindinis veikėjas įsikuria kitoje vietoje ir viską pradeda iš naujo.

L. Simutytės knygoje ne kartą minimas Hablo dėsnis – visata plečiasi ir galaktikos tolsta viena nuo kitos, kosmosas tuštėja. Tai neišvengiama, to pakeisti neįmanoma, su tuo reikia susitaikyti: „Kažkas vyksta, o aš negaliu pasipriešinti“ (apsakymas „Hablo dėsnis“, p. 89).

Traukos dėsnį, gravitaciją, ryšį tarp žmonių įkūnija tai, kas paprasta ir žemiška, žmogiška; kai galinga stichija sumažinama iki kišenėje nešiojamos ugnies (apsakymas „Islands“) arba beprotybę sukelianti ugnies spalva ištrinama iš atminties (raudonos spalvos drabužiai sukraunami balkone, kad neprimintų mamai gaisro). Kai vaiduokliams už durų paliekami bateliai apsiauti (apsakymas „Santuokų rūmai“), taip tarsi pririšant juos prie savęs – žemiško, mirtingo, pilno baimių ir prieštarų. Ir galbūt netgi atnašaujant keistai naujųjų amžių dievybei – elektrinei būtybei, baudžiančiai už genialumą (apsakymas „Elektros energija“).

Galbūt tai ir yra vienas iš pasipriešinimo neišvengiamybei būdų. Kai trapus žmogiškas ryšys „tarsi nematoma ugnis“ apima tolstančius objektus, ir tuomet aš, užuot išnykęs ir atsiskyręs, „noriu susijungti su pasauliu, grąžinti jam visas prarastas meiles ir absoliuto pojūtį“ (apsakymas „Islands“, p. 113). Ir mirties čia nebėra, nes mirtis – tik siužeto vingis, dublis, kurį galima iškirpti, pamiršti, užklijuoti švariu lapu.

Lina Simutytė. Pakeliui

2021 m. Nr. 4 / Pirmosios pavasario dienos mūsų namuose būdavo didieji greipfrutai. Lupdami storas, blankiai gelsvas jų žieves, tėčio pirštų galai ir nagai aplipdavo švelniais pūkeliais, kuriuos jis kruopščiai nusiplaudavo po šilto vandens srove.

Mantas Balakauskas: „Kartais prieš pasaulį norisi pastatyti visiškai mažą ir nesvarbų eilėraštį“

Apie kūrybinius procesus, oro pilių statymą, tuštumą ir kitas (ne)apčiuopiamas būsenas – Linos Simutytės pokalbis su M. Balakausku.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Lina Simutytė. t.A.T.u.

2020 m. Nr. 1 / Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste…

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.