literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 

Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Dar Jurgis Kunčinas rašytoją apibūdino kaip „gyvenimo stebėtoją“, matyt, turėdamas omeny ne tik detales, istorijas, vietas, bet ir tai, kas nematoma ir nepastebima, pajuntama ir nepajuntama, kas tik švysteli ir pasimiršta. Todėl rašytojui pasikliauti iš anksto sugalvota schema ir verta, ir neverta, nes visos literatūrinės schemos, kaip ir mokslinės hipotezės, yra ginčijamos. Tiesa, užginčyti galima netgi vaizduotės vaidmenį kūryboje: Simonos Weil mintis, kad vaizduotė yra šėtono įrankis, atveria šį šiaip jau neginčytiną ir „gerą“ kūrybos dėmenį kaip galimą blogio, liguistumo ir destrukcijos šaltinį.

Gretos Dirmauskaitės debiutinei trumpųjų istorijų knygai „Pãžeme“ būdingas toks, sakyčiau, tvarkingas schematiškumas, kur „gyvenimo stebėtojas“ – pasakotojas – pakankamai neutralus, netgi beaistris. Žinoma, tai joks minusas – gal netgi pliusas, turint omeny neretai pasitaikantį rašytojų norą uzurpuoti savo veikėjų balsus. Todėl debiutantės bandymas konstruoti daugiabalsį polifonišką pasakojimą pasitelkiant kuklias priemones (nedaugžodžiavimą, stilistinį kuklumą, netgi pilkumą, paprastus buitinius dialogus) – drąsus ir sveikintinas. Tačiau stebėti svetimus gyvenimus – tai ne tas pats, kaip į juos įsigyventi ir juos priimti; tai pakankamai sudėtingas uždavinys, ypač jaunam žmogui, nes kitų gyvenimus vis vien matai per savo išgyvenimų, patirčių bei pažiūrų prizmę ir svarbiausias vis vien esi tu pats – pasakotojas, konstruotojas, personažų kūrėjas, vienokių ar kitokių detalių ieškotojas ir pateikėjas. Pasakotojas debiutantų kūryboje dažniausiai absoliutus protagonistas, neturįs lygiaverčio priešininko (antagonisto), kuriam sukurti būtina ne tik empatija, bet ir kūrybinė branda bei išmintis, o neretai – ir labai stipri, netgi perversiška aistra.

Kita vertus, šiuolaikinio meno (taigi ir literatūros) tendencijos – teksto ir potekstės nykimas; įsigali vizualinis suvokimas, raidę keičia paveikslėlis, idiograma, liudijanti juslingą, emocinį arba iliustracinį, paviršutinišką, tiesiogiai suvokiamą turinį. Literatūros tekstai virsta vaizdais, jie skirti nebe skaityti, o išvysti (pamatyti). Turinys tampa lengvai suvokiamu ir apdorojamu objektu – audiniu, nebeturinčiu pamušalo.

Skaitant „Pãžeme“ neapleido jausmas, kad visos šios paprastos, netgi banalios istorijos, veriamos ant vieno siūlo, yra tarsi uždanga, slepianti šį tą daugiau. Ar bent jau turinti slėpti. Kadangi autorė, kaip pati prisipažįsta, laviruoja tarp kino ir teatro („vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses“), knygos kompozicija nenustebina – ji pakankamai nuosekli, logiška, „režisūriška“, nors kai kurie fragmentai atrodo esą pertekliniai, atsitiktiniai, o veikėjų susidūrimai, inspiruoti kompozicinio siužeto karkaso, nuspėjami, užtat nuobodoki, „nekibirkščiuoja“.

Be to, šita masė veikėjų, kuriems suteiktos lygios teisės egzistuoti ir byloti savo balsais, tegu ir nieko reikšmingo nepasakant, nublankina ir pačią knygą: norom nenorom imi ieškoti stipresnio, savitesnio balso tame gana pilkokame chore. Vilčių lyg ir yra. Štai, pavyzdžiui, Anuška, odontologijos klinikos registratorė, pilka, nedaili, kukli („populiarumo ji niekada nesiekė“, p. 19) – suklusti priverčia asociatyvi sąsaja su Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ heroje. Ši asociacija tikrai neatsitiktinė – visi žinome, kas atsitiko, Anuškai išpylus aliejų. Ir autorė žino (netgi mini šį faktą anotacijoje). Tačiau G. Dirmauskaitės Anuška, vargšė, ne aliejų išpila, o apsišlapina; tiesą pasakius, toks autorės sprendimas trupučiuką suglumina, bet neturi jokios pragaištingos įtakos siužetui (odontologijos klinikos bankrotui).

Prieš tai klinikoje dar pasivaidena mergina, kankinama baisaus dantų skausmo ir dar baisesnės dantistų fobijos. Kaip ji susijusi su pasakojimo struktūra ir kitais veikėjais, neaišku, nes paskui, jos, regis, niekur nebeaptinkame; ko gero, su išrautu dantimi baigėsi ir jos literatūrinio egzistavimo prasmė.

Kiti personažai – daktaro žmona, kuriai „nereikėjo, kad ją mylėtų“ (p. 27), raumeningas jaunuolis – baseino budėtojas, vaikystėje išgelbėjęs skęstančią mergaitę, jo išgelbėtoji mergaitė, besiruošianti būti chirurge, „labai paprasta“ mergina Ieva, kuri trenkiasi į miestą pas būrėją, kad sužinotų, ar sutiks kitą vyrą, nes turimasis kažkuo neįtinka (kuo?), storas vyras, kuris irgi tikisi kažko panašaus, klastinga pokštininkė senutė, vaikas su Supermeno ženklais išmargintomis pižaminėmis kelnėmis, darželio auklėtoja, kuri nemyli vaikų, ir daugybė kitų. Jie susiję silpnais, trūkinėjančiais ryšiais, kurie atrodo neturį jokio pagrindo ir jokios prasmės, atsitiktiniai. Bet kadangi apie tai rašoma, turbūt jie turėtų ką nors reikšti. Veikiausiai ir reiškia, bet ar turi prasmės? Raiška ir prasmė moderniojoje literatūroje dabartės neretai panašios į du išsiskiriančius polius.

Taigi šie personažai, visa jų govėda, kuri ilgainiui pabosta (nes labai trūksta „zavadylos“, ryškaus protagonisto), turėtų liudyti, ko gero, ne ką kita, o susvetimėjusios visuomenės tragediją, nesugebėjimą prisirišti, atsitiktinius ryšius, atsiskiriančias ir susiliejančias erdves bei ankštus socialinius burbulus, gyvenimą, kuriame daug raiškos, bet mažai prasmės (ar jos visai nėra). Kitaip sakant, prieš mūsų akis – gyvenimo medžiaga, realybė, šablonai ir stereotipai (išgelbėta mergaitė, kuri nori tapti chirurge, nes supranta, kad ir jai reikia gelbėti gyvybes – „turiu gelbėti žmones <…> nes esu skolinga“, p. 49), bandymas ironizuoti (dantistų bijanti mergina su savo vaikinu kartu ryja vaistus nuo skausmo – „pora turi susigalvoti veiklą, kurią atliktų kartu“, p. 13), bandymas pažvelgti į realybę vaiko akimis (vaikas su Supermeno kelnėmis) ir iš seno žmogaus pozicijų (senutė pokštininkė). Tiesą pasakius, gal ir pagirtina, kad stengiamasi pažvelgti iš tokių įvairių pozicijų, bet ar šitie bandymai pasiteisina?.. Šiaip jau apmaudu, kad ironija, kuri galėtų knygai suteikti autentiško žavesio, yra arba neskoninga (vaikinas „visas toks šiltas susirangė kaip išmatų krūva ir išskydo“, p. 11), arba pereina į sarkazmą, kuris jau nebepriklauso nei ironijos, nei juolab humoro sričiai. O toks žanras kaip tragikomedija nūnai apskritai retas paukštis.

Kadangi nors ir netiesiogiai, bet kontekste paminėtas M. Bulgakovas ir aliejų paliejusi Anuška, norom nenorom imi ieškoti šioje knygoje simbolio, provaizdžio, taško A, nuo kurio viskas prasideda, kuris kaupia semantinį krūvį, atriša ir paleidžia visą dramatizmo dinamiką. M. Bulgakovo kūrinyje, kaip visi puikiai žino, viskas prasideda nuo konkrečios vietos – Patriarcho tvenkinių. G. Dirmauskaitės knygoje šį vaidmenį atlieka baseinas – čia tiesiogiai susikerta kelių personažų gyvenimo linijos (daktaro žmona, budėtojas, vaikų darželio auklėtoja), o netiesiogiai – bene visų (Anuška, dantisto pacientė, mergaitė-būsima chirurgė, Ieva ir kt.). Mat jeigu kreiptume dėmesį į simboliką, tai ledas – skausmas – ežeras – šlapias sniegas – Anuškos šlapimas – Ievos nuovirai įkūnytų vandens kaip inertiškos stichijos, pasąmonės gelmių vaizdinį, susijusį su sapnu, miegu, tamsa. Bet kadangi po G. Dirmauskaitės Anuškos apsišlapinimo nieko fatališko neįvyksta, galima teigti, kad jokių aukštesniųjų jėgų įsikišimo ir smagiai kraupios velniavos nebus. Ir gerai, nes, kaip pareiškė Miša Berliozas, – žmogus pats sprendžia savo likimą.

Viskas ir vyksta teisingai, autorei dėl to neturiu jokių priekaištų. Tiesa, kiek neramina balandis, kuris sklendžia aukštai virš miesto ir stebi visus, ropinėjančius pažeme (primena Kristinos Sabaliauskaitės varną iš „Silva rerum“, stebinčią Vilnių nuo bokšto ir reginčią ateitį beigi praeitį). Ką tas balandis galėtų reikšti, nežinau, tik spėju, kad tai bus ne paprastas columba livia domestica atstovas, o vis dėlto kažkoks simbolis. Ne Dievo dvasios, ne išmintingo regėtojo-ateities pranašo, ne šnipo ir ne slaptojo agento (nors dėl pastarojo šioks toks įtarimas kyla: „Paukštis <…> atsiduria ten, kur slapstosi žmonės. Apsimetę, kad gyvena“, p. 150).

Ir vis dėlto… „Prie namo stovi vaikinas su gėlėmis. Įsmeigęs žvilgsnį į viršutinius langus. Jis nenori eiti. Pavydi paukščiui. Pavydi ir prašo kuo greičiau jį atskirti. Atskirti nuo viso to, nuo šio momento“ (p. 150). Taigi balandžiui vis dėlto suteikiama tam tikra simbolinė prasmė – silpna, semantiškai išskydusi, su menkučiu deus ex machina šešėliu, neįvardyta viltimi.

Kai paukštis nuskrenda, vaikinas „nulydi jį akimis. Pabėgusį, palikusį jį vieną“ (p. 150). Ar dėl to išgyvenamas nusivylimas, praradimo gėla, egzistencinis kartėlis? Ne. Ir kodėl turėtų? Juk balandis – tik abejinga akis, stebėjimo kamera, kuriai nerūpi, „kaip jums einasi… pãžeme“ (p. 150). Ir autorė savo knygą skiria „stebėtojams – tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus <…>“ (p. 150).

Taigi mes ne išgyvename, o tik stebime. Galbūt tai ir malonesnis užsiėmimas nei išgyventi (verkti, juoktis, pykti, graužtis, mylėti personažą, nekęsti jo). Stebėjimas netrikdo virškinimo, nekelia bereikalingo liūdesio, neverčia galvoti apie gyvenimo prasmę. O jeigu stebima per nuotolį (galima buvo pasitelkti ir šiuolaikiškesnį kameros, o ne balandžio įvaizdį), tai ir saugiau. Nes jeigu ropinėsi su savo veikėjais pažeme, tai visko gali atsitikti: ir į purvą įpulsi, ir į depresiją, ir su kritikais, ir su sveiku protu susipyksi. Arba taip supanašėsi su savo veikėjais, kad skaitytojas nebeatskirs, kuris yra kuris. Tai pats baisiausias dalykas, kuris gali ištikti autorių, stebintį gyvenimą ne iš padebesių, o pažeme.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.