Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo
2023 m. Nr. 4
Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Jaroslavas Melnikas, kritikų įvardytas kaip egzistencinės prozos meistras, siurrealistas, fantastas ir netgi simbolistas, intriguoja jei ne savo kūrinių menine kokybe, įtaigumu ar išskirtiniu stiliumi, tai idėjomis – bene visada. Štai ir šįkart – skaitome naują romaną tokiu, sakytum, lengvabūdišku pavadinimu „Te visad būsiu aš“ (vyresnioji karta puikiai prisimena šią optimistišką dainelę, traukiamą žvalių pionierių). Pavadinimas apgaulingas, nes romanas rimtas, nuobodus ir ilgas, negana to, taip ir negebantis įtikinti pagrindinio personažo vidinių kančių peripetijomis. Nepatikėjau ir viršelio anotacija, kad „pandemijos ir karo laikais, kai mirties baimės instinktas užvaldė protus, naujasis Jaroslavo Melniko romanas skamba itin aktualiai ir raminamai“. Nežinau, ar skaitytojas labai nusiramins romaną perskaitęs. Veikiau priešingai. Bet ką padarysi – rašyti anotacijas yra nedėkingas užsiėmimas, panašus į žvejybą, kai neapsisprendi, kokį masalą pasirinkti, kad skaitytojas užkibtų.
Nesakyčiau, kad autorius pribloškia drąsa ar originalumu, pasirinkdamas nemirtingumo temą; bet, žinoma, įdomu, kas kurį įveiks, ar autorius – temą, ar tema – autorių. Atrodo, kad vis dėlto linkstama prie pastarojo varianto. Nors tema traktuojama rimtai, šitas rimtumas pakiša koją: skaitytojas nuolat užverčiamas ontologiniais klausimais, pasikartojančiais ir banalokais. Egzistencine proza romano audinį pavadinti sunku – veikiau jau turinio užpildymu tam tikra informacija (paviršutiniškomis biologijos, medicinos, filosofijos ir kt. žiniomis). Jeigu būtų pasitelkta nors kiek humoro ar (auto)ironijos, sakyčiau, galėjo būti lygiosios. O kad egzistencinei prozai ar fantastikai nebūtų reikalingas humoras, to tikrai nesu girdėjusi.
Kadangi anotacijoje žanras jau įvardintas („aštraus siužeto distopija“), dėl jo tarsi ir nebereikėtų ginčytis. Autorius konstruoja ateities pasaulį, pasirinkdamas detalių ir idėjų iš Aldous’o Huxley’io („Puikus naujas pasaulis“), Arturo Clarke’o („2001 metų odisėja“), Herberto George’o Wellso („Daktaro Moro sala“, „Laiko mašina“), Aleksandro Beliajevo („Profesoriaus Douelio galva“) ir kitų žinomų literatūros ir kinematografijos kūrinių, tapusių žanro klasika. Ir jeigu distopijos žanras būtų Prokrusto lova, romanas „Te visad būsiu aš“ joje maždaug išsitektų; tema įdomi, bet nereikėtų tikėtis ypatingo originalumo. Viltis reikėtų sieti su aštriu siužetu, kuris tikrai išgelbėtų beveik keturių šimtų puslapių kūrinį nuo skaitymo monotonijos.
Tačiau aštriam siužetui trūksta temperamento – neintriguoja prėskas istorijos rutuliojimas su nuolatiniais pasikartojimais: štai teksto atkarpėlę, kad „Amžinvalis <…> tarsi nuostabi gėlė, kurios grožiu ir svaiginančiu kvapu grožimės, tik niekas neprisimena to dvokiančio mėšlo, į kurį suleistos gėlės šaknys ir kuris jai teikia gyvybę. Tai tarsi kalbėti apie išmatas gražuolės pilve, siaubingai dvokiančias jos žarnose“ (p. 238), kiek perfrazuotą, galima rasti dar bene keliose romano vietose. Ilgi, vandeningi, prasmės ir stiliaus atžvilgiu tušti dialogai liudija, kaip iliustratyvus tekstas nužudo potekstę (tai ypač išryškėja, kai lygini „Te visad būsiu aš“ su ankstyvesniais J. Melniko kūriniais – „Rojalio kambariu“ ir „Tolima erdve“). Nepasiteisina ir romano kompozicija, primenanti „Mašos, arba Postfašizmo“ struktūrą (medijų transliuojamos žinios, įterpiamos ištraukos iš laikraščių, veikalų, manifestų), – tarsi ant seno kurpalio bandoma užtempti naują odą. Žinoma, jeigu skaitytojas nėra susipažinęs su ankstyvesne J. Melniko kūryba, tai jam gali atrodyti ir gana šviežia, ir netikėta. Bet informacijos gausa neišeina į naudą, juolab jeigu kūriniui norima suteikti filosofinio romano aurą – neužtenka vien klausti, į klausimus reikia atsakyti tuo, kuo rašytojas privalo (ir sugeba) atsakyti – aukštos kokybės meniniu tekstu.
Šiaip jau bene kiekvienas mokslinės fantastikos romanas kelia pakankamai daug rimtų egzistencinių klausimų, susijusių su žmogaus kaip kūrinio ir kūrėjo būtimi, nežmogaus ir nežmogiškumo, erdvės ir laiko, intelekto ir jausmų derme ir nederme. Tiesa, paprastai iškyla vienas pasikartojantis dėsningumas – kai autorius gerai orientuojasi, tarkim, technologinių disciplinų srityje ir visa tai įaudžiama į turinį, dažniausiai trafaretiški būna jo sukurti veikėjai, buitinės situacijos, nuspėjama kūrinio dramaturgija. J. Melniko romane, deja, nerasime nei įtikinamų technologijų (naujesnės šiuolaikinės biologijos ir medicinos žinios būtų buvę neprošal), nei pilnakraujų veikėjų (dalies jų išvis galėjo nebūti, niekas nebūtų pasigedęs), nei dramatiškų situacijų (daugelis jų tiesiog naivios ir nuspėjamos). Pagrindinis veikėjas išlieka statiškas, nesikeičiantis, nors turėtume matyti jo virsmą, pasikeitimą, dvasinę kovą (negi taip paprasta atsisakyti nemirtingumo ir pasirinkti mirtį, o paskui tyliai merdėti nuolat keičiamuose kūnuose, laukiant, kada sudils smegenys ir jų nebebus galima persodinti?).
Gaila, kad tokia įdomi tema kaip kūnų keitimas (taip pat ir lyties, ir amžiaus) lieka neišnaudota, susitelkiama daugiausia į primityvius fiziologinius dalykus, nors būtent čia, mano nuomone, turėtų galingiausiai išsiskleisti autoriaus vaizduotė, empatija, ironija, sarkazmas. Nes mūsų kūnas nėra tik apvalkalas, tik medžiaga; yra tai, kas vadinama kūno atmintimi, glaudžiai siejama su protu ir dvasia ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. O kur dar kitos variacijos: kūnas be dvasios, dvasia be kūno, kūno nejautra, fantominio skausmo tema, kai skauda kūno dalį, kurios nebeturi?..
Paradoksalu, kai skauda tai, ko nebeturi, kas jau nebekūniška. Kyla klausimas – kam gi skauda? Kas yra tas, kuriam skauda? Sąmonė, dvasia, siela? Ir apskritai, kas yra kūnas? Ir kodėl visa tai, kas kūniška, būtinai turi būti mirtinga ir būtent taip, kaip suvokia žmogiškasis protas? Ar kūniška ir mirtinga tik biologinė gyvybė? O kaip su kita materija – metalais, kristalais, dujomis, skysčiais, uolienomis?.. Romane herojus netenka daugelio kūnų, bet nė vieno jų jam neskauda. O juk smegenys juos turėtų ne tik visus atsiminti, bet ir pačios, kūnų veikiamos, keistis. Taigi nebelieka nė fantominio skausmo – išsivaduojama ir iš jo.
Šiuolaikinės distopijos paprastai apsieina be teologijos klausimų; Dievo ir žmogaus susidūrimą šiuo atveju keičia žmogaus ir dirbtinio intelekto akistata. Ne išimtis ir „Te visad būsiu aš“ – nemirtingumą jo veikėjai pasiekia tik dėl dirbtinio intelekto, taigi paradoksas: kūrėjas tampa priklausomas nuo kūrinio. Kodėl ir kaip tai įvyksta, autorius pernelyg nesigilina, mums tepateikiamas rezultatas. Veikėjo pokalbis su valstybę valdančiu superintelektu DIRSME primena A. Clarke’o „2001 metų odisėją“ (šiame romane astronautas Boumenas atjungia superkompiuterį Ealą, kuris nori perimti vadovavimą ekspedicijai). J. Melniko romane DIRSME „atsijungia“ nuo žmonių, taip parodydamas, kad jis ne tik perima visišką kontrolę, bet ir lieka absoliučiai nepasiekiamas. Viską mato, girdi, kontroliuoja, bet neatsiliepia ir nesiklauso. Kūrinys, perėmęs kūrėjo (ar veikiau – valdytojo) funkciją.
Tiesą pasakius, vienas niuansas ganėtinai įdomus: J. Melniko romane teigiama, kad DIRSME yra Dievo planas, kad taip turėjo įvykti, kad mes to niekaip negalėjome išvengti (t. y. pakliūti į dirbtinio intelekto valdžią ir tapti nuo jo priklausomi). Bet iš esmės tai yra ne Dievo planas, o žmogaus fantazija (o galbūt – siekiamybė, kurios likimas nežinomas, nes ne viskas, ką mes įsivaizduojame, turi galią ir prasmę išsipildyti).
Romane šis DIRSME netgi kiek romantizuojamas (tai irgi sena tema – suteikti dirbtiniam intelektui jausmus). Bet DIRSME jausmingumas, tiksliau, jausmingumo suteikimas neįtikina. Jeigu dirbtinis intelektas yra žmogaus kūrinys, tai ar jis, kaip kūrinys, turi laisvą valią ir gali rinktis tarp gero ir blogo? Kitaip tariant, ar jis gali nupulti, suklysti, atgailauti ir būti atpirktas? Ir kas jį atpirks?..
Pasirinkimas tarp gero ir blogo būtų klaida. O dirbtinis intelektas negali daryti klaidų. Tai reikštų, kad jis sugedo arba išprotėjo. Ir šiuo atveju žmogus neretai pasijunta bejėgis ir nežinąs, ką daryti su savo kūriniu. (A. Clarke’o „2001 metų odisėjoje“ įsijungia nežemiškasis intelektas, performuojantis – tiksliau, praryjantis, ištrinantis – žmogiškąjį.) J. Melniko romane tokios perspektyvos nematome, galbūt tai ir gerai, autoriui paprasčiau užbaigti istoriją. Neduokdie, įsiveltų dar koks Absoliutus Kosminis Protas… Nors skaitytojui norėtųsi intrigos. Kad ji bus, vyliausi iki paskutinės eilutės (vis šmėkščiojo netikėta „Rojalio kambario“ atomazga), bet…
Galbūt kalta aplinka – „Te visad būsiu aš“ veikėjai akivaizdžiai gyvena tokioje gerovėje, kad antagonizmas atrodo neįmanomas. Bet juk galima būtų rasti nors vieną pamišėlį ar nepatenkintąjį!.. Kokį nors Džoną Laukinį iš A. Huxley’io „Puikaus naujo pasaulio“. Arba poną Helmholcą, kurį būtina išsiųsti į atšiaurią salą dėl jo paties šventos ramybės. Tokie nepatenkintieji galėtų būti J. Melniko sukurti Tiesos Oazės gyventojai – bet taip ir neaišku, kodėl jie pasirenka vieną gyvenimą ir mirtį, kai gali pasirinkti gyvenimą be mirties ir senatvės siaubo. Jų maištas pernelyg sterilus, kad galėtų būti tikras. Nenuostabu, kad jis nieko nepakeičia.
Romanas „Te visad būsiu aš“ primena pakankamai gerai ir patraukliai įgyvendintą schemą, skirtą nelabai reikliam ir potekstės nepasigendančiam šiuolaikiniam skaitytojui. Gaila, kad nuo schemos nebuvo nukrypta, nes juk meną kuria ne logika, o tai, ko mes patys nesuprantame ir nemokame paaiškinti. Tik jaučiame, kad tai – tikra, autentiška, kūniška. Susiję su kiekviena nervų skaidulėle, neatplėšiama, fantomiška, skausminga.