Kęstutis Subačius. Elegantiškasis Vilniaus Verlaine’as

2023 m. Nr. 4

Vytauto Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ parašyta: „1953 m. balandžio 21 d. Alytuje gimė Rimas Burokas, poetas. Mokėsi Alytuje, gyveno Vilniuje. Persekiotas sovietinio saugumo, kalintas. Mirė 1980 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus Lukiškių kalėjime. Poeziją paliko rankraščiais, dalis jos išleista pomirtiniu rinkiniu „39 eilėraščiai“ (1992).“ Taigi balandžio 21-ąją minėsime poeto Rimo Buroko 70-ąsias gimimo metines. R. Burokas buvo vienmetis su Sauliumi Tomu Kondrotu (beje, neseniai publikuotame interviu S. T. Kondrotas teigė, kad buvo girdėjęs apie R. Buroką, tik, matyt, jų keliai nesusikirto), Juozu Erlicku, Donaldu Kajoku, Antanu A. Jonynu, priklauso tai pačiai Vytauto Rubavičiaus, Boriso Lazukino, Vlado Braziūno, Romo Daugirdo, Gintaro Patacko, Edmondo Kelmicko, Rolando Rastausko ir dar daugelio kitų Lietuvos poezijos aukso amžiaus – aštuntojo dešimtmečio – pirmųjų knygelių autorių kartai.

Nepradėsiu spėlioti, kokio masto poetu būtų tapęs R. Burokas, jei būtų ilgiau gyvenęs. Nebandysiu vertinti ir jo negausaus palikimo, įsitenkančio į tam tikrus, sakyčiau, gan siaurus poetinius rėmus. Jo itin muzikali, subtili, elegantiškai lengva, verleniška poezija, tikiu, ateityje sulauks reikiamo dėmesio.

O bandymų atkreipti dėmesį į R. Buroko kūrybą tikrai būta. Jo poezija pirmą kartą paskelbta senamiesčio žurnalo (kaip jį vadino leidėjai) „Arka“ pirmame numeryje 1989 m. (iš viso buvo išleisti septyni numeriai, juos leido architektas Algis Stalgys, dailininkas Rimas Olšauskas, Vytas ir Siga Dubauskai), tais pačiais metais (todėl dabar ir sunku atsekti, kuri publikacija pirmesnė) pluoštas eilėraščių išspausdintas almanacho „Sietynas“ antrame numeryje, jį tvarkė VU absolventų kompanija – Virginijus Gasiliūnas, Liudvikas Jakimavičius, Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Gediminas Mikelaitis, Valdas Papievis. R. Buroko eilėraščių publikacijų taip pat buvo „Jaunimo gretose“ (1989 m., Nr. 1), „Švyturyje“. Vaidoto Oškinio leidykla Kaune 1992 m. išleido (padedant poetams Tomui Arūnui Rudokui ir Benediktui Januševičiui, dailininkui Andriui Braziui) kuklią knygelę „39 eilėraščiai“.

2008 m. poeto R. Buroko dukters Gitos Burokaitės, žmonos Silvijos Kurienės ir Saulės Pinkevičienės pastangomis išleista R. Buroko kūrybos ir jo bičiulių prisiminimų rinktinė „(Ne)gyvenimo fragmentai“ (eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai), skirta išėjusiems draugams – Sauliui Baltakiui, Audriui Kukauskui, Borisui Lazukinui, Algiui (Spiritui) Mečinskui, Oktajui, Petrui Rakauskui, Egidijui Staponavičiui, Alvitui ir Gintarui Tauniams, Šarūnui ir Ašarai Žukauskams. Tuo metu R. Buroko eilėraščiai buvo įtraukti į mokyklines chrestomatijas, jo poezija ir gyvenimo fragmentai pristatomi literatūros vadovėliuose. Tais pačiais 2008 m. kelias dešimtis jo eilėraščių paskelbiau ir savo sudarytoje trumpai gyvenusių poetų, nesulaukusių ir keturiasdešimties, poezijos antologijoje „Lyg įžanga į Requiem“. Viršelį papuošė tada jau mirusio, vos dvidešimt dvejų metų sulaukusio dailininko A. Brazio piešinys „Poetas“, knygos puslapiuose publikuoti kiti Andriaus piešiniai.

 

Niekada savęs nepriskyriau prie artimiausių R. Buroko draugų, manau, kad buvome geri pažįstami, ir tiek. Artimesni jam buvo Egidijus Staponavičius (Stiopa), Petras Rakauskas (Pedro), Edmondas Kelmickas, na, dar Rimas Morkūnas, Borisas Lazukinas, Tomas Čepaitis, dar vienas kitas… Žinau, kad yra bendravęs ir su aktoriumi Vladu Bagdonu, net rankraščių paliko jam saugoti. Su Rimu dažnai susitikdavom kur nors Gorkynėj, „Vaivoj“, Brode (dabartiniame Gedimino prospekte), „Žuvėdroj“, „Dainoj“, „Afrikoj“, „Literatuose“ prie baro, prie Sienos. Ir taip po keliasdešimt kartų per dieną šlifuojant tą patį maršrutą.

Atminty įstrigęs net pirmas mūsų susitikimas. Tada dar mokiausi vidurinėje mokykloje, todėl gerai prisimenu, kad buvo rugsėjis, gal net Rugsėjo pirmoji. Sėdėjome „Žuvėdroj“ (kavinėje tuometinėj L. Giros gatvėje). Apie R. Buroką jau buvau girdėjęs. Ir tądien į „Žuvėdrą“ įžengė dendis, gražių, taisyklingų veido bruožų vyras, ir mokinukė, vilkinti uniformą. Tai buvo Rimas su Silva, tada dar abituriente. Vėliau Silvetą, kaip ją vadindavo Rimas, pašalino iš mokyklos ir ji tapo jo žmona. R. Burokas iš tiesų priminė dendį – ne tik dėl išvaizdos, balso tembro, kalbėjimo stiliaus, tono, rafinuotų manierų. Elegancijos kupinos buvo ir jo eilės – frazės, žodžiai, pakartojantys Rimo gyvenimą, kaip ir gyvenimas – juos. Taip mes ir susipažinom tiesiog prisėdę prie bendrų pažįstamų stalo.

Rimas pavergdavo žmones savo elegancija, vidiniu žavesiu, jau nekalbu apie jo skonį ir apsiskaitymą. Beje, kiek pamenu, jis nesikeikdavo, bent jau garsiai. R. Buroką, vienintelį iš mano pažįstamų, mano a. a. motina visuomet priimdavo bei apnakvindavo, nors visus kitus, apšaukusi girtuokliais, vydavo lauk. Net jei manęs nebūdavo namie, mažame, vos dvylikos kvadratinių metrų mūsų kambarėlyje paklodavo jam ant grindų, ryte duodavo pasikeisti drabužių (taip pas mus liko Rimo megztinis, kurį jis buvo gavęs iš Ramūno Abukevičiaus).

Paskutiniais laisvės metais Rimas atrodė truputį pavargęs, bet vis tiek išlaikė dendžio povyzą. Jo apranga primindavo kažkokį kitą amžių – plačiakraštė skrybėlė, siauri džinsai ir tuometiniam jaunuoliui tikrai retas drabužis – tamsus paltas ar aksominis švarkas ir prie jo priderintas po kaklu parištas taip pat aksominis šalikas. Lyg ir matau nuotraukas iš Rimo su Silva vestuvių, kai jie įsiamžino prie Katedros, prie akmenų, o vėliau su keliais draugais išvažiavo švęsti. Daug meninių Rimo ir Silvos nuotraukų yra palikęs fotografas Vytautas Balčytis. Būtent iš jo meninių fotografijų dabar galime pajusti tų R. Buroko laikų dvasią.

 

Legendomis virtę R. Buroko metai Vilniuje man asociatyviai primintų dar kito prancūzų poeto – penkiolikmečio Arthuro Rimbaud’o apsireiškimą Paryžiuje – atvykusio su pluoštu genialių eilėraščių kelnių kišenėse nukariauti literatūrinio Paryžiaus. R. Burokas, žinodamas to meto sovietinio literatūrinio gyvenimo realijas ir galimybes, vargiai galėjo siekti oficialaus įvertinimo, bet pripažinimo (bent jau iš savų) laukė. Aišku, nebandysiu lyginti „Girto laivo“, ir ne tik, autoriaus kūrybos, kurią jis demonstratyviai pabaigė būdamas vos devyniolikos, su Rimo poezija. Tai visai skirtingi, manau, nelygintini dalykai. Bet viena panašu – R. Buroko kūryba aštuntojo dešimtmečio Lietuvos poezijos padangėje irgi priminė kometos blyksnį, kaip ir likimas, tragiškai pasibaigęs Lukiškių kalėjime. Šiais metais išleistoje Rūtos Vanagaitės knygoje „Lukiškės: tamsioji Vilniaus širdis“ skyrelis skirtas ir šiame kalėjime už veltėdžiavimą įkalintam ir jame mirusiam Rimui.

R. Burokas, kaip poetas, man dar labai primena rusų poetą Josifą Brodskį, net ne eilėmis, o laikysena ir, manau, savo santykiu su poezija, požiūriu į ją. Jų ir likimai turi lemtingų sutapimų. Abu buvo teisti ir nuteisti vien tik už tai, kad buvo poetai, tai yra nedirbo kitų darbų. Juk teisiamas J. Brodskis į teisėjo klausimą: „Ką dirbi?“ – atsakė: „Aš – poetas.“ R. Buroką ir J. Brodskį teisė pagal tą patį straipsnį už valkatavimą (tiksliau, veltėdžiavimą, buvo toks kodekso straipsnis, mes jį vadindavom „bangladešu“). Tačiau tolesni jų likimai per daug skirtingi.

Manau, kad Rimas labai brangino ir vertino vidinę laisvę, poeto nepriklausomybę, nepripažino jokių kompromisų. Būtent iš Rimo, sutikto po filmo prie „Vilniaus“ kino teatro, išgirdau apie Bernardo Bertolucci „Konformistą“ ir nuėjau į jį. Rimas dažnai pabrėždavo, kad jis pats yra deklasuotas elementas.

Rimo skaitytų ir pamėgtų poetų sąrašas buvo ilgas, bet man įsiminė tie, apie kuriuos jis pats yra kalbėjęs. Kartą sutikau jį su rusišku Fiodoro Sologubo tomeliu Katedros aikštėj, kitą kartą nešėsi Kornejaus Čiukovskio verstą Waltą Whitmaną, apie kurį K. Čiukovskis pasakęs, jog pasauly užtektų vieno vienintelio verlibru rašiusiojo, būtent – W. Whitmano. „Žolės lapai“ buvo išleisti ir lietuviškai, bet labai sudarkyti. Žinau, kad Rimas skaitė Osipą Mandelštamą, Mariną Cvetajevą, Blaise’ą Cendrars’ą, Rainerį Marią Rilkę, Anną Achmatovą, Charles’į Baudelaire’ą, Paulį Verlaine’ą, kitus. Aš jo poeziją jau tada vadinau verleniškąja, jį patį lietuviškuoju Verlaine’u.

 

Prisimenu vieną epizodą, kai bendraudamas su Rimu pajutau gėdą. Tada Moksleivių rūmuose prie Gedimino kalno lankiau dramos ir lėlių teatro būrelį. Po vieno spektaklio premjeros parašiau nedidelę recenziją „Kelionė į pasaką“, kurią išspausdino tuometinė „Komjaunimo tiesa“. Ir aš su laikraščiu rankoje, apimtas euforijos (juk tai buvo mano, dar mokinio, debiutas spaudoje), ėjau L. Giros gatve ir ties „Palangos“ kavine sutikau R. Buroką ir T. Čepaitį. Jie irgi ėjo su laikraščiu už dvi kapeikas, irgi jau perskaitę, ir pasakė: „Kokią čia tu prostituciją parašei?“ Iš karto nieko nesupratau. Juk straipsnelis visai apolitiškas, apie vaikų teatro spektaklį. Tik vėliau supratau, ką Rimas turėjo omeny. Nedalyvauti niekur, kas oficialu, nebendradarbiauti jokiomis formomis, būti tik paraštėje. Ta „Kelionė į pasaką“ buvo pirmas ir paskutinis sovietmečiu išspausdintas mano žodis, o atminty išlikusio gėdos jausmo dabar nesigėdiju ir gal net didžiuojuosi juo.

O kitą kartą, kai susitikome su Rimu ir Silvija dabartiniame B. Dauguviečio skverelyje, Rimas vėl sveikindamasis pabrėžė, kad yra deklasuotas elementas, ir tik po to pradėjome pokalbį apie kapeikas. Galvodamas apie nepriklausomą Rimo laikyseną, jo vidinę asmens laisvę, apie įstrigusį atmintin jo „deklasuotą elementą“, dažnai mąstau apie ribas, kurias galėtų ir privalėtų jausti kiekvienas, apie bekompromisį su savo sąžine gyvenimą. Rimas, kaip poetas, – o, manau, nesuklysiu teigdamas, kad kiekvienas poetas pasąmonėj tikrai nori, kad jo kūryba būtų išspausdinta, – taip pat būtų norėjęs matyti savo eiles publikuotas. Bet neabejoju, kad jis to vis dėlto nesiekė, kitaip ir jo eilės būtų buvusios kitokios, be to, būtų reikėję peržengti ribą – laužyti save.

Kartais svarstau, jei Rimas būtų dar gyvenęs, ar gyvenimas būtų jį atvedęs prie disidentinės veiklos, ir čia pat atsakau sau – ko gero, ne. Ir čia jis išlieka deklasuotu elementu, nors ir estetas. Jei būtų reikėję rinktis, manau, jis būtų likęs ištikimas savo asmenybės principams, o jis tikrai juos turėjo. Manau, teisiamas Rimas susidūrė su egzistenciniu „arba / arba“. Vilionės buvo visiems panašios – „padėsim išsispausdinti, išleisti knygą…“

Tik kartą Rimui išdrįsau paskaityti savo eilių. Rimo įvertinimo net nelaukiau. Tada Rimas tiesiog pasakė keletą gerų žodžių, pavadino mano eiles šiek tiek romantiškomis, šiek tiek sentimentaliomis (man buvo gal šešiolika). Ačiū Dievui, poetu netapau, tapau mokytoju.

 

1994 m., ruošdamas R. Buroko atminimo vakarą 15-oje vidurinėje mokykloje (dabar Žvėryno gimnazija), kur tada mokytojavau (tą vakarą yra aprašęs T. A. Rudokas „Literatūroje ir mene“ 1994 m. gruodžio 10 d. publikuotame straipsnyje „Kaip aš nepažinojau Rimo Buroko“), iš Silvijos gavau pluoštą Rimo eilėraščių, tai buvo jo ranka užrašyti įvairūs eilėraščių variantai, su daugybe taisymų, braukymų. Tikrų tikriausi rankraščiai, išmarginti, beje, ir jo paties piešiniais. Man visada atrodė, kad Rimas turėjo rašyti be jokio vargo, atrodė, kad eilėraštis kur nors „Vaivoj“ tiesiog pats pasirašo. Juk tie tekstai tokie lengvi, elegantiški, muzikalūs, o čia braukyta, taisyta, ieškota… Jausdamas ir aprėpdamas jo eilėraščių visumą bei turinį, suvokiu, kad tai gilus, iškentėtas, išjaustas gyvenimas-poezija, poezija-gyvenimas.

Gražiausias, bent jau man taip atrodo, R. Burokui dedikuotas eilėraštis yra kito mirusio poeto B. Lazukino, tai paskutinis VIII sonetas iš sonetų ciklo „Mansarda“:

R. B.

Kur visa tai, paklausi tu dabar,
Eilėrašti, – vienatvė žaidžia Vilnių;
Vidurnakty, kuriam varpų negirdim,
Varinių rimų paliktų vardan

Išnyra mėnuo numalšinti skausmo,
Širdie! Apgausi vėl eilių sirgalių, –
Vėlu ir nuobodu klausytis senio,
Kai karštligėje dega lapų auksas.

Brangioji, muzika pripildo siaubo,
Ir Rilkės angelui atverti durų
Iš kapo kelias amžinybė draugo;

Kur meilė – tu išvysi dugną sūrų,
Kur meilė – tu išgirsi tuščią širdį, –
Ak, mylimoji, duoki nenumirti.