Vanda Zaborskaitė. Vasario šešioliktajai
2023 m. Nr. 2
Grįžtame į didžiąją savo Tautos šventę iš užmaršties, iš pogrindžio, iš tylių paminėjimų šeimose. Svarbus yra šios šventės viešumas. Viešai pasakytas žodis sustiprina mus pačius ir sutvirtina mūsų tarpusavio ryšius ir jungtis. Mes įsisąmoniname ir apmąstome labai svarbias gyvenimo vertybes, kurios iškelia mus virš individualios būties laikinumo ir atskirumo, įjungia į istoriją ir kultūrą.
1918 metų vasario 16-oji yra aukštuma, į kurią kilo tautos mintis ir valia daugelį dešimtmečių per visą tautinio atgimimo epochą. Buvo įsisąmonintas perimamumo ryšys su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo brandinama tautos savimonė, kol XIX a. pabaigoje sušvito nepriklausomos tautinės valstybės idealas. Daug brangių, taurių vardų su juo siejame. Ypatingą simbolinę vertę turi Jonas Basanavičius – pirmasis „Aušros“ redaktorius ir signataras; tautos pranašas Maironis, carizmo tamsoje skelbęs: „O tačiau Lietuva / Juk atbus gi kada: / Ne veltui ji tiek iškentėjo!“.
Neilgas buvo Nepriklausomybės laikas, bet jo reikšmė begalinė. Tas laikotarpis nebuvo Aukso Amžius, jame nestigo vargo, trūkumų ir neteisybės. Bet jame buvo didžiulės pastangos pasistatyti šviesius, tvirtus, garbingus namus, kuriuose tauta augtų ir kūrybiškai reikštųsi, kurių langai būtų plačiai atverti į pasaulį, kur būtų jauku ir saugu visų tautų Lietuvos žmonėms. Per dvidešimtmetį pasiekta stebuklingai daug. Išsiugdyta sava inteligentija, sukurta švietimo sistema, sutvarkyta ekonomika, sudarytos sąlygos augti ir visapusiškai plėtotis tautos kultūrai. Per visus paskesnius laikus mes šitame dvidešimtmetyje jutome atramą, jam visų pirma esame dėkingi už tai, kad neištirpome beveidėje „tarybinės liaudies“ jūroje, kad turime savas kultūrines ir politines tradicijas. Pažinti dvidešimtmečio patirtį, remtis ja ir pratęsti – vienas svarbiųjų dabarties uždavinių. Mums – esamiems ir būsimiems pedagogams – itin svarbu įsigilinti į anų metų mokyklą, vadovėlius, pedagoginę mintį: jais remdamiesi kursime naująją, atgimstančiąją Lietuvos mokyklą.
Šventė yra savęs susiejimas su praeitimi, savo tęstinumo laike išgyvenimas. Savęs projektavimas į ateitį. Bet ji yra ir žvilgsnis į save dabartyje. Ką aš galiu, kam aš pasiryžtu šiandien vardan savo tautos, kad jos buvime įprasminčiau savąją būtį?
Vasario 16-ąją į tautos kalendorių sugrąžino naujojo Atgimimo banga. Ji yra mūsų džiaugsmo, pasididžiavimo ir vilties šventė. Bet taip pat – susimąstymo ir pasiryžimo diena.
[1989.II.13]
Iš archyvų
Šis Profesorės Vandos Zaborskaitės tekstas „Vasario šešioliktajai“ yra skelbtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistame laikraštėlyje „Viltis“ (1989.II.13, Nr. 2(10), p. 1–2). Proga prisiminti archyvinius, bet dabarčiai lygiai taip pat svarbius žodžius – graži ir prasminga, tai pernai gruodį švęstas Profesorės 100-metis.
Šiai sukakčiai buvo skirta ir mokslinė konferencija „Profesorė Vanda Zaborskaitė: asmenybė Lietuvos kultūroje ir visuomenėje“, vykusi 2022 m. gruodžio 9 d. LR Seimo Konstitucijos salėje. Konferencijoje akcentuotas reikšmingas Profesorės vaidmuo kultūros, švietimo srityse. Baigusi Vilniaus universitetą, 1950–1961 m. jame dėstė, vėliau buvo atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto dėl marksistinės ideologijos neatitinkančių pažiūrų. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (iki 1992 m. Vilniaus pedagoginis institutas). Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Profesorė buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė (1988 m. spalio 14 d. įrašas V. Zaborskaitės dienoraštyje: „Spalio 7 d. Gedimino kalne iškelta trispalvė vėliava <…> Institutas gauna vieną delegatą į LPS seimą – Labai vieningai ir šiltai išrinko mane“1), vėliau įsitraukė į švietimo reformos darbą – vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
Konferenciją apibendrinančioje diskusijoje buvo paminėtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto grupės leistas laikraštėlis „Viltis“. Profesorius Kęstutis Nastopka, buvęs V. Zaborskaitės studentas, vėliau – jos bendradarbis Vilniaus pedagoginiame universitete, dalyvavęs ir šio laikraštėlio, ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VVPI grupės veikloje, diskusijoje suabejojo, ar tikrai to leidinio pavadinimas buvo „Viltis“, o gal „Mintis“ ar panašiai… Virginijus Gasiliūnas, suradęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomus šio laikraštėlio numerius, išsklaidė konferencijoje kilusias abejones ir patikslino: „Dėl biuletenio / laikraštėlio / leidinio [ne žurnalo] pavadinimo. Jis – kaip ir Maironio 1918.II.16 sukurto eilėraščio („Sunku mums būtų be vilties!“ etc). „Vilties“ pirmo numerio (datuoto 1988.X.1) pirmam puslapy eilėraštis perspausdintas. Iš Maironio ir leidinuko motto „Numesk, tėvyne, rūbą seną!“ [kitą eilutę: „Kurį užvilko svetimi“ palikta pridurt susipratusiam skaitytojui]. – Iš šalies žvelgiant, labai didelė pagunda manyt, kad ir biuletenio pavadinimą, ir motto pasiūlė Maironio žinovė prof. Vanda Zaborskaitė. Bet gal ir kas kitas. Jei kam būtų labai svarbu, reiktų apklaust leidinėlio redkolegiją (ji buvo išrinkta 1988.IX.8 Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkime: „stud. A. Galinis, dėst. V. Laurinavičienė, doc. K. Malinauskas, e. prof. p. K. Nastopka, doc. A. Sapranavičienė“, Nr. 1, p. 4)2. 2002-ais išėjusioj Profesorės knygoj „Tarp istorijos ir dabarties“ publicistikos skyriuj yra du tekstai, apie kuriuos bibliografinėse pastabose (p. 733) teparašyta: „Vilniaus pedagoginio instituto laikraščiui „Viltis“; darytina išvada, kad šie tekstai knygoje skelbiami iš rankraščių (nurodyta parašymo data; nenurodyta tiksliai (data, Nr., p.), kur pirmąkart paskelbtas tekstas). Rašinio apie Persitvarkymo dvasią tekstas, galima sakyt, sutampa su skelbtuoju (pirminis pavadinimas buvęs šiek tiek kitoks: „Kiek Pedagoginiame institute reiškiasi Persitvarkymo dvasia?“, bet šiaip tikrai tas pats tekstas). Kitas knygoj skelbiamas rašinys „Žodis Vasario 16-ajai“, datuotas 1989 02 14, nors nurodyta, kad skirtas „Vilčiai“, – visai kitas, negu buvo paskelbtas „Vilty“. Ilgesnis, platesnis, su citatom, žodžiu, tikrai kitas. <…> Taigi, antras prof. V. Zaborskaitės rašinys „Viltyje“ knygoje neperspausdintas“3.
Parengė Žydronė Kolevinskienė
1 Zaborskaitė V. Dienoraščiai 1941–2010 / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 117.
2 K. Nastopka patvirtino, kad Sąjūdžio grupės leidinio pavadinimą („Viltis“) ir nuorodas į Maironį, minimas V. Gasiliūno el. laiške, tikrai pasiūlė V. Zaborskaitė.
3 Iš V. Gasiliūno elektroninio laiško profesoriui K. Nastopkai, 2022 12 21.