Rimantas Vanagas. Jos kelias ir kelionė
2023 m. Nr. 5–6
Poetės Onės Baliukonės 75-ųjų gimimo metinių proga skelbiama ištrauka iš rašytojo Rimanto Vanago atsiminimų apie poetę.
Atsiminimai parašyti mano rengiamai knygai apie tris gimtojo krašto – Dzūkijos – poetus: Antaną Kalanavičių, Onę Baliukonę ir Stasį Stacevičių, jų sąsajas gyvenime ir sąlyčio taškų paieškas kūryboje.
Onė ir Antanas – ne tik žemiečiai, bet ir buvę bendrakursiai Vilniaus universitete. Ji labai vertino kraštiečio poeziją, laikė jį „dvasios aristokratu“, tarė atsisveikinimo žodį prie jo kapo 1992-ųjų rugsėjį, o pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjo jautria recenzija.
Palydėjo ji ir Stasio – tuomečio Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos vienuoliktoko – eilėraščius į „Moksleivio“ puslapius. Dirbdama šiame žurnale literatūros ir meno skyriaus redaktore, globojo ir ugdė pradedančiuosius kūrybinių gebėjimų turinčius moksleivius, kurie siuntė pirmuosius literatūrinius bandymus į šį respublikinį leidinį.
Knyga apie šiuos ypatingo talento kūrėjus pradėta rengti, tad kviečiu visus, pažinojusius ne tik Onę Baliukonę, bet ir Antaną Kalanavičių bei Stasį Stacevičių, pasidalinti tuo, ką dar pavykę išsaugoti – širdyse, atmintyje, dokumentiniuose liudijimuose, nuotraukų archyvuose… Laukčiau ir įžvalgų, pamąstymų apie jų kūrybą.
Onutė Bradūnienė
Kai Baliukonė dar buvo Baliukonytė…
Rašyti apie Onę? Ji, maksimalistė, pati apie save viską parašė – tereikia perskaityti skausmu persmelktus jos eilėraščius. Ne vien skausmu: ir priekaištu dėl neteisingo, klastingo pasaulio, ir žūtbūtiniu nusiteikimu nepasiduoti, ir mergišku, moterišku meilės lūkesčiu, viltimi. Štai paimu į rankas jos pačią pirmąją poezijos knygelę „Laukinės vaivorykštės“. Išleista 1971 m., šių eilučių autoriui dedikuota 1985 m. spalį, įrašas: „Rimui – nuoširdžiai – iš anų jau beveik neįtikėtinų tolumų. Bet sugrįžti dar galima?“ Atsivertęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį, skaitau:
Į ką tu mane iškeisi?
Toli už durų, už slenksčio
Neramūs vaikščioja paukščiai.
Rytoj bus… Rytoj audra.
Aš pakeliu galvą – temsta.
Vaikai ir šešėliai žaidžia.
Ant delno žaizdos – ar žaizdos?
O žodžiai – balta druska?
Ne – dar kol girdžiu, raminki.
Paskui apkurstu. Užmirštu.
Pakelsi kirvį – ar kirsi? –
O aš jau seniai nukirsta.
Matai – nebaisu, nekeista.
Į ką tu mane iškeisi?
Brendu į miestą, į gaisrą.
Už kalno dega šviesa…
Ar ne per daug dramatizmo ir tragiškų nuojautų dvidešimt trejų metų literatės galvoje? Aišku, per daug. Kiti vienmečiai, „daug žadantys“ poetukai tuo metu tiesiog šėlo, kvailiojo, vis užmesdami pliauskų ant kibirkščiuojančio jaunystės aukuro. Ir jų eilės buvo jaunatviškai skystos, tokios lyg iš stiklo, lyg iš vynu neįgudusiai nuglaistyto molio. Poetė Onė tarp jų – vieniša kaip Eglė žalčių karalienė, žiūrinti į save iš savęs, srūvanti neslepiamu sielvartu. Kodėl šitaip?
Esminis atsakymas, kaip sakiau – labai atviruose, kartais tiesiog nuoguose Onės eilėraščiuose; kai kokių savitų įžvalgų, paaiškinimų bei atsakymų, be abejo, esama kritikų, literatūrologų recenzijose, studijose. Man gi labiau rūpėtų prisiliesti daugiau prie išorinio jos paveikslo, konkrečių tikrovės epizodų, detalių, padėsiančių geriau suprasti Onės vidinių prieštarų ir talento prigimtį.
Nepažinojau kito žmogaus, taip giliai nuskausto – ir taip skausmingai ieškojusio, besiilgėjusio harmonijos, sielos ramybės kaip Onė.
Verčiau pradėsiu linksmesne gaida.
Eilėraščių klausėsi ir… asilai
1975-ųjų rugsėjis. Į sąjunginį jaunųjų poetų festivalį Turkmėnijoje „nuo Lietuvos“ buvom komandiruoti dviese – Onė ir aš. Iki tol ją pažinojau tik probėgšmom – iš susitikimų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje ir, žinoma, iš spaudos: ji dirbo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, aš – „Jaunimo gretų“. Nors Onė buvo tų pačių 1948-ųjų gimimo, kažkaip sugebėjo įstoti į universitetą ir baigti jį metais anksčiau, o kūrybos trajektorijoje jau kilo į žvaigždes (tiesa, anuo metu jauni talentai dar nebuvo „žvaigždinami“). Jau po pirmojo poezijos rinkinio priimta į Rašytojų sąjungą (retas atvejis!), Onė man atrodė jau nebe „jaunoji, daug žadanti“ poetė, o jau lyg ir vyresnė, labiau suaugusi.
Kelionė kaip kelionė: vis kažkas nauja, nepatirta. Nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje, kai Onė, šiaip jau kukli bei santūri, kaip išpaikinta panelė įsigeidė „tikros kavos – ne iš puodo“! Ji tiesiog neturinti jėgų, visą dieną negalinti jaustis žmogumi, rytą neišgėrusi „europietiškos“ kavos…
Ir ką gi: saulei kepinant, nepaliaujamai tvoskiant mašinų smarvei, pėsčiom dulkėtais prospektais sukorėm minimum penkis kilometrus, tačiau netgi pastatuose, ant kurių buvo užrašyta „Kava“ arba „Kavinė“ (žinoma, nė iš tolo neprimenančiuose Vilniaus senamiesčio kavinukių), aparatu verdamos kavos taip ir neaptikom. Onė neslėpė nusivylimo bei pasibaisėjimo Maskvos atsilikimu. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai, atvėrę Ašchabado viešbučio duris, fojė kampe pamatėm juodaplaukį vyriuką, ant žarijų variniuose kaušeliuose plikinantį kavą! Dabar net ir man ji iš tolo pakvipo…
Turkmėniškas poezijos festivalis buvo itin savotiškas. Kilometriniai vaišių stalai po atviru dangum, kolūkiečių „poetiniai“ tekstai užstalėje, bliaunantys asilai, mums per autobuso ruporą skaitant savo eilėraščius vynuogyne būreliui murzinų paauglių… Iš Maskvos atvykę žinomi poetai atskirose grupelėse vertino dalyvių kūrybą, ir mudu su One susilaukėm vaivorykštinių liaupsių, tokių neįprastų Lietuvos padangėje… Bet labiausiai mus sudomino vietinio „daug žadančio“ poeto pristatymas. Žymus turkmėnų literatūros kritikas pareiškė:
– Mūsų poetas, tiesa, dar neturi gražiai išleistos knygelės, bet aš žinau, tikiu – turės! Jis dar nėra mūsų literatūros pažiba, bet patikėkit manim – bus! Apie jį sužinos ne tik Turkmėnija, bet ir visa SSRS, o paskui – aš žinau, ką kalbu! – ir visas pasaulis!
Onė prunkštelėjo: išties, tai jau ne tik įdomu, bet ir juokinga!
Ji nėmaž nesutriko, iškilmingo vakaro metu paprašyta tarti žodį „gintarinio Pabaltijo“ vardu. Ne tokia jau Onė, pasirodo, drovi ir tylenė! Netrūko jai ir pastabumo, ir mokėjimo džiaugtis gražiomis akimirkomis. Štai festivalio dalyviams skirtame koncerte mokinukės šoka kažkokį turkmėnų liaudies šokį. Onė susižavėjusi stebi grakščius mergaičių judesius ir kušteli man:
– Tik pažiūrėk, jų rankelės skraido kaip paukščiukai!
Be to, netrukus pastebėjau, jog vienas vyriškis pradėjo kažkaip klausiamai, ilgesingai žvilgčioti į Onę. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo azerų poetas Musa A., jis per visą festivalį ne juokais rėžė sparną apie ją. Bet Onė… tik trūkčiojo petukais, šypsojosi – ir įžadų amžinai meilei, regis, nepaliko…
Prie mūsų svilte prisvilo Olegas, Turkmėnistano komjaunimo Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Pastebėjęs, kad mes nuolat iš ko nors šaipomės, jis pradėjo kiekvienam žingsny manęs klausinėti: ar jums patiko paminklas kariams? O kaip aš pakalbėjau? Ar galiu jus pavaišinti? Nei kur bėgti, nei ką sakyti. Moldavų poetui Vasilei Romančiukui šovė mintis:
– Jeigu taip nori, tegu vedasi mus į restoraną!
– Reikėtų kokios progos… – suabejojau.
Onė nusijuokė:
– Proga yra: šiandien – mano gimtadienis!
– Tikrai?
– Tikrai.
Žinią tučtuojau pranešėm Olegui. Tas sunerimo:
– O ką man dabar daryti? Kaip Lietuvoje švenčiami gimtadieniai?
– Nieko ypatinga, tačiau be gėlių ir šampano – neišsiversim! – atsakiau.
– Gerai, aš viskuo pasirūpinsiu!
Sutartą valandą keturiese jau sėdim restorane. Olegas pasilenkia prie manęs ir kužda:
– Paklausyk mano tosto, jeigu tau patiks, aš jį paskelbsiu!
Komjaunimo lyderio tostas mane apstulbino, bet negi išauklėsi žmogų per penkias minutes? Pritariamai linkteliu. Ir štai Olegas rėžia:
– Sveikinu tave, One! Keliu taurę šampano, išsunkto iš vynuogių. Bet ar jos užaugtų, prinoktų, jeigu nebūtų žmogaus, sąmoningai vykdančio savo pilietinį įsipareigojimą partijai ir liaudžiai?
Ir, reikšmingai patylėjęs, užbaigia:
– Tad išgerkime, draugai, už genijų darbą!
Patenkintas savimi, Olegas plačiai šypsosi. O Vasilė, matau, tirta nuo tramdomo juoko, Onė irgi tuoj tuoj nuslys nuo kėdės, bet greičiau iš pasibaisėjimo: per jos gimtadienį – įsipareigojimai partijai?! Didesnio akibrokšto, o tiksliau nesąmonės, Onė tikriausiai dar nebuvo patyrusi…
Po kurio laiko sužinojau: Onės gimtadienis visai ne rudenį, o kovo 16 dieną! O dokumentuose dar kita – birželio 1 diena.
Vadinasi, ji tiesiog kūrybiškai pašmaikštavo…
P. S. Tokia – žaisminga, valiūkiška – buvo mano artimesnės pažinties su One pradžia. Ne visai žaisminga – kelionėje aš pirmą kartą pamačiau, kaip Onė reaguoja į kiekvieną įdėmesnį žvilgsnį: iškart nuleidžia galvą. O žvilgsnių į jos veidą, kurio viena pusė buvo lyg ir truputį nesugijusi, pastebėjau daug kur: metro, užstalėje, oro uoste. Vilniuje mes buvome įpratę prie tokio Onės fizinio ypatumo, o svetur kai kas stebeilijo pernelyg smalsiai ir atvirai, lyg į mėnulį dienos metu, ir tai ją akivaizdžiai žeidė. (Vėliau ji prisipažins, jog dar vaikas būdama visus savo penketus būtų mielai iškeitusi į paprastą kaimietukės veidelį.)
Festivalis Ašchabade irgi nebuvo vien vaivorykšte trykštantis šampanas. Pačią paskutinę dieną, sėdėdami kažkokioje didingoje salėje ir nieko daugiau nebelaukdami, tik vaišių stalo, staiga iš tribūnos išgirdome: trys poetai, kaip ir mes vykę į susitikimus su skaitytojais, žuvo netoli valstybinės sienos, perverti kažkokio nuprotėjusio kareivio kulkų… O juk nelaimėlių vietoje galėjo būti kiekvienas mūsų! Buvome sukrėsti, suglumę: dar tik keli rankas į šviesą, žiūri į neaprėpiamas žaižaruojančias tolumas – o mirtinas pavojus tyko visai čia pat…
O dievai, kodėl toks negailestingas ir trapus tas žmogaus gyvenimas?
Kelionė – tai ne kelionės!
1976 m. atsidūriau „Moksleivio“ redakcijoje, tapau vyriausiojo redaktoriaus Algimanto Zurbos pavaduotoju. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenime permainų: patekau į išties šiltą, kūrybišką šeimą. Vyriausiasis redaktorius į darbą buvo linkęs priimti tuos žmones, kurie turėjo kūrybinių ambicijų ir laisvą laiką (o jo likdavo nemažai) galėjo prasmingai panaudoti. Onė buvo neginčytina jo favoritė.
Man tapus Onės „viršininku“ (dar po kelerių metų tapau vyriausiuoju redaktoriumi), nepajutau, kad nuo to mūsų santykiai būtų kuo nors pasikeitę. Kaip ir mano pirmtakas, kone besąlygiškai pasitikėjau ja, gal net labiau nei pačiu savimi. Ji toliau tyliai plušėjo literatūros skyriuje – kvalifikuota, supratinga, nepretenzinga, pareiginga, – ne toks jau dažnas atvejis tarp plunksnos brolių ir seserų!
O respublikiniai moksleivių literatų kūrybos konkursai! Pragiedruliai, saulėtos properšos drumstoje pavasario padangėje! Juos kasmet organizuodavo Švietimo ministerija kartu su „Moksleivio“ redakcija, Onė juose dalyvaudavo kaip nepamainoma vertinimo komisijos narė. To džiugaus renginio preliudija – šurmulys, skersvėjis redakcijos koridoriuose: visi tik siuva su šiugždančiais aplankais rankose, pasidalinę sekcijomis ir užsidarę atskiruose kabinetuose karštai aptarinėja, ką perskaitę. O jau po to važiuosim į kokį nors respublikos miestą ar rajoną ir viešai aptarinėsim šių metų kūrybos derlių… Tada ir paaiškėdavo, kiek daug jaunų žmonių Onė pažinojo iš jų laiškų ir pirmųjų kūrinėlių, kaip mielai su jais bendravo, juos globojo. Tai ji pirmoji „palaimino“ tokius nūn plačiai žinomus vardus kaip Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Renata Šerelytė ir visą būrį kitų talentų.
Onė, be abejo, matė ir puikiai suprato, kad man poezija nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime – vis plevėsavau po plačiąją šalį, ieškodamas naujų siužetų ir personažų apybraižoms, interviu. Vieną tykią popietę, kai redakcijoje nieko daugiau nebuvo, ji nusistebėjo:
– Ir ko taip dažnai keliauji? Kokia prasmė?
Aš irgi nusistebėjau:
– Betgi čia nuobodu! Pati pagalvok: rašyti apie mokyklos komjaunimo sekretorių? Ką jis man pasakys, ką aš jam pasakysiu? Užtat kai prisikasu iki keliautojo Jurijaus Senkevičiaus, Turo Hejerdalo pasekėjo… Kai pamatau Sibiro sopkas… užlipu ant Kaukazo perėjos… nuostabu! Atsiveria kitas pasaulis, kyla tiek emocijų, minčių, palyginimų!
– Bet jeigu žmogus mąsto, jam niekur nereikia važiuoti! – atšovė Onė. – Jis gali valandų valandom žiūrėti į tą patį tašką, – Onė mostelėjo į vinį baltai nudažytoje sienoje, – ir daug ką suprasti!
– Gal ir gali… Bet, matai, žmogus žmogui nelygu, kiekvienam kitas vaidmuo. Mes negalim tapti tuo, kuo nesam, o aš gi ne Jonas Stulpininkas!
Dažnas mūsų, jaunų literatų, duonos kąsnį paprastai pelnydamas kokioje nors redakcijoje, vis kitaip bandė išsiveržti iš mums skirto nykaus urvelio: kas smigo į neaiškiais keliais gaunamas knygas, kas į bohemą, gėrė neatsikvėpdamas; buvo ir tokių, kurie „dreifavo“ tarp realybės ir psichiatrinės ligoninės. Onė gi „keliavo mintimis“: daug skaitė, dažnokai į kalbą įpindavo Rytų filosofijos, religijos terminų, ypač dažnai minėdavo dzenbudizmą – ir kiek iš aukšto, pašaipiai nužvelgdavo jos nesupratusį. Nuoširdžiai nustebo išgirdusi, kad, tarkim, aš beveik nieko negirdėjęs apie senąjį lietuvišką raštą – runas…
Galiausiai žurnalui pasiūlė savo esė „Kelionės fragmentai“. Suprantama, tai buvo ne šiaip kelionė per jūras ir kalnus: tekstas buvo prisodrintas, sprogte sprogo nuo subtilių, jautrių įžvalgų, citatų, svarstymų apie ilgą ir skausmingą kelionę į savęs pažinimą, į kūrybos gelmes ir aukštumas.
Pamenu, mane truputį šokiravo citatų gausa, šokinėjimas nuo pavardės prie pavardės, tarsi autorė nepasitikėtų savo pačios patirtimis ir nuomone. Persistengta, mano galva, ir dėl kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „siela“: kas kelintam sakiny kartojant tą patį (kad ir darbą, laimę, meilę…), ji devalvuojasi, sumenksta, įkyri, – Onė neturėtų to nesuprasti! Nenorėdamas įžeisti autorės, įprasta maniera pašmaikštavau:
– Kiek žmogus turi sielų? Vieną… O tavo tekste jų – tūkstantis!
Onė sukluso, gal pamanė, kad bijau valdžios, pataikauju ateizmui? Bet ateistas aš niekad nebuvau: krikštytas ir Pirmąją Komuniją priėmęs Anykščių bažnyčioje, garsiai prie altoriaus skaitęs maldą, o dar turėdamas nuoširdžiai tikinčią motiną (ir palaidojęs ją su bažnyčia), religijos „Moksleivyje“ stengiausi išvis neliesti. Tai neliko nepastebėta: LLKJS CK už ateistinės propagandos žurnale nebuvimą uždėjo vadinamąją „kontrolę“, teko kasmet atsiskaitinėti, ką šioje srityje nuveikėme. O kaip atsiskaitinėti nieko nedarant? Sugalvojom: daugiau rašysim apie naujausius mokslo laimėjimus, o kur mokslas, ten nelieka vietos Dievui! Tokie tad buvo sovietmečio žurnalistų žaidimai, toks tad buvo mano „ateizmas“…
Bet grįžkime prie Onės esė. „Moksleivio“ skaitytojui ji buvo gal per sudėtinga, tačiau… tai juk tikras minties perliukų vėrinys! Nuorodos ieškantiems harmonijos ir išminties, be menkiausio ideologinio falšo suvertos ant plonyčių, šiltų, rūpestingų geranoriškumo siūlų… Net dabar, po tiekos metų, ši sovietmečiu gimusi esė atrodo stebėtinai laisva, drąsi bei aktuali.
Kurgi Onė „keliauja“? Būdama daugiau literatūros nei gyvenimo žinovė, ji kliaujasi visais įmanomais rašytiniais autoritetais – pradedant Sokratu, kinų poetais Du Fu, Li Bo ir baigiant Aleksandru Bloku, Salomėja Nėrimi, Vincu Mykolaičiu-Putinu, jaunimo numylėtuoju Džeromu Selindžeriu. Varijuoja temomis, žinoma, pirmiausia svarbiomis jai pačiai: vienatvė, meno ir asmenybės misija, talento šviesa, žmogaus ir gamtos vienovė, etikos ir estetikos dermė, lietuvių kalbos ir tautosakos turtai, laisvas tikslo bei idealų pasirinkimas.
Pasak I. Kanto, dorovės įstatymas mumyse, o virš mūsų – žvaigždėtas dangus… Italų rašytojas D. Papinis irgi teigė, kad turiningos sielos žmonėms vienuma – tam tikram laikui – turtas, o ne bausmė. Tai ne atsiskyrimas. Atvirkščiai – susitikimas su visais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su tais, kurie atvėrė didžiausias mintis, giliausius sielos pasireiškimus. Vienumos nekenčia mažas žmogus, kuris nieko kitiems negali duoti, kuris bijo paties savęs ir savo tuštumo… Todėl – norint mylėti žmones, reikia retkarčiais nuo jų pasišalinti.
Kerpa drabužį aiškiai pagal save… Ši išvada Onei visai netrukdo kitame puslapyje – pasirėmus kitomis citatomis – vynioti kitką:
Tiems, kas temoka egzistuoti po vieną, pabrėžtinai išpažįsta egocentrinį kūrybos ir gyvenimo būdą, garbina anarchiją arba yra „laisvi“ nuo bet kokių priedermių ir įsipareigojimų šeimai, tėvams, taip svarbu būtų žmogiškieji ryšiai, bendraminčių buvimas, kilni bičiulystė. Draugystė ne siaurąja prasme, ne gandų, madų, naudingų pažinčių sferoje, ne ieškant kokių kolektyvinių „svaigulių“, o bendros didelės idėjos principu.
Rašyta lyg šiandien, lyg šių dienų jaunimo dvasinei situacijai apibūdinti. Aiškiaregė buvo toji Onė! Beje: tarp gausybės citatų autorė pateikia ir jos išverstą mažos rusų vunderkindės Nikos Turbinos eilėraštį, kuris galėtų būti suprastas ir kaip pačios Onės likimo išklotinė:
Mano gyvenimas – juodraštis,
Kuriame visos raidės –
Žvaigždynai. Suskaičiuotos iš anksto
Darganotosios dienos.
Mano gyvenimas – juodraštis.
Visos sėkmės ir nesėkmės
Lieka jame
Lyg pertrauktas šūvio
Riksmas…
Gera tik tada, kai jauties kelyje, savajame kelyje. Kai girdi dangaus balsus ir suvoki atliekanti nepaprastą misiją. Neramu tik dėl vieno dalyko: o kas bus PO TO? Kas išliks, įbrėš žymę, kad ne veltui tiek kankinaisi ir stengeisi? Būtent tokią viltį bei lūkestį išskaičiau jos įraše tituliniame knygos puslapyje („Moksleivio“ publikacijų pagrindu „Vyturio“ leidykla išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu): „Mielas Rimai, kelias – ilgas, gyvenimas – trumpas. Bet argi lieka tiktai fragmentai? Nuoširdžiausiai – Onė. Vilnius, 1987 m. gruodžio 21 d.“
Ši literatūrinė, etinė ir moralinė Onės kelionė, skirta dvasiniam bręstančio jaunimo ugdymui, išties buvo įspūdinga, nepaprasta – bent jau teoriniam lygmeny. Tik… ar kitoje, trumpoje, gyvenimo kelionėje tikrai laimi ir pačiais laimingiausiais jaučiasi išmintingieji?..
Harmonija tiktai sapnuojas…
Buvo 1977-ieji. Maskva pakeitė SSRS himną – išmetė Staliną. Amerikoje inauguruotas trisdešimt aštuntasis JAV prezidentas – Jimmy’is Carteris. Vakaruose pradėtas pardavinėti pirmasis asmeninis kompiuteris „Apple“. O kas naujo Lietuvoj? Nieko… Užtat „Moksleivio“ redakcijoje!
…Galvodami apie Onę, jos jausmų ir minčių amplitudę, ne vienas nuoširdžiai linkėjome: ot, jeigu kas ją švelniai švelniai paglostytų…
Atsirado. Paglostė. Plunksnos brolis Ramūnas. Tik vestuvės dar neatšoktos! Kaip ir kur jas atšvęsti? Kad pora debesyse skrajojančių poetų patys ką nors suorganizuotų, šansų buvo mažai, todėl A. Zurba nusprendė: restoranai mums neįdomu, per daug vieša, visiems bus linksmiau ir jaukiau tradicinius vestuvių ritualus atlikti redakcijoje! Tegyvuoja didžioji improvizacija!
Šį bene patį nuostabiausią redakcijos „renginį“ jau esu aprašęs prisiminimų knygoje apie A. Zurbą, tad nematau reikalo iš naujo viską dėlioti.
Taigi: buvo piršlys, apsišaukėliai jaunieji (Vytautas Lomsargis ir Elvyra Čiurinskaitė-Jucienė), skardėjo ilgos oracijos ir dainos. Iš ansamblio repeticijos vėlavusi Alė Kunčinienė atnešė duonos ir druskos, „kad jaunavedžiams nieko gyvenime netrūktų“, o kai padavė Onei puokštę paprastų lauko gėlių, jautri poetės širdis neatlaikė, pratrūko ašaromis: gėlės jai priminė gimtuosius Kančėnus…
Pasveikinti atvyko netgi tolimesnių svečių, kaip antai Onės kursiokas Bronius Kašelionis su žmona, garsiąja krepšininke Nijole. Po valandžiukės žiūriu – ogi Nijolė visu ūgiu beskriejanti nuo palangės savo vyrui į glėbį…
Tuo tarpu V. Lomsargis, dėl balso ir gerklės savybių vadinamas „žmogumi vamzdžiu“, užplėšia savo „firminę“ žemaitišką:
Lek gervė,
lek gervelė,
lek gervelė į trakus!
O kai ją pakeičia „Nuo Juodmarių krašto…“, visa redakcija su svečiais virsta vienu choru, tokiu galingu, kad kažkas pradeda belstis į duris…
– Smagiai pašėlome! – kitądien, sėsdamasis prie „antros dienos“ stalo, trynė delnus Algimantas.
Ir nei pridėsi, nei atimsi. Na, pridėti būtų galima nebent tai, jog vargu ar dar kuri sostinės redakcija būtų drįsusi savo patalpose kelti vestuves! Juo labiau – tokias…
<…>
Laikydamasis talentų palaikymo taktikos, A. Zurba dekretinių atostogų išėjusios Onės vieton pakaičiui priėmė Valdą Papievį, Alfonsą Bukontą, Joną Strielkūną.
Gimusi Onės ir Ramūno dukrytė gavo senovinį Onės mamos vardą – Benigna. Onė negalėjo nežinoti, jog būta ir šventosios Benignos, lenkaitės vienuolės, XIII amžiuj mongolų antplūdžio metu žiauriai nužudytos beginant nuo užpuolikų savo skaistybę.
Onė ir Ramūnas… Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: Onė gana greitai liko viena su vaikeliu, pagalbon atskubėjo tėvai…
Dar po kelerių metų, tiksliau – sutemusią 1981-ųjų gruodžio popietę – Onė paskambino man į namus:
– Mirė tėvelis, guli ant sofos… Nežinau, ką daryti…
Ir padėjo ragelį.
Gal po dvidešimties minučių mudu su kolega V. Lomsargiu buvom jos bute Baltupiuose. Redakcija ėmėsi organizuoti laidotuves. Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kuriam finansiškai priklausėme, apmokėjo visas išlaidas. Prireikė autobuso, kad nuvežtų į Daugus redakcijos žmones. Anais laikais nebuvo transporto firmų, ir aš nesugalvojau nieko gudresnio, kaip kreiptis į mūsų ideologinius „vadus“ – LLKS CK. Propagandos skyriaus vedėjas pakraipė galvą:
– Autobuso mums negaila, bet ar matėt, koks jis?
– Mačiau: abu šonai nudažyti raudonais komjaunuoliškais plakatais.
– Tai va, – atsiduso propagandos šefas. – Autobusą duosim, tik būkit žmonės, per daug nesiafišuokit. Laidotuvės su bažnyčia?
– Regis, taip. Dauguose.
– Nuvažiavę pastatykit kur už kampo, kad nesimatytų…
Ir štai stovi Onė prie tėvo Adomo Baliukonio karsto kojūgalio. Matau, kokia ji pervargus, kaip jai sunku. Atsistoju greta.
– O brolis kur? – apsidairęs tyliai klausiu.
– Neatvažiavo… jam tik vienas dalykas svarbus…
Patylėjusi karčiai priduria – atsimenu žodis žodin:
– Matai, net tokiu metu nėra kam galvą ant peties priglausti…
Į kalną kopiant
Ir vėl teka gyvenimas, horizonte akinamai švyti idealų viršukalnės…
Onė daug rašė, spausdinosi, turėjo karštų gerbėjų. Viena jų, pati taip pat poetė, į redakciją atvažiuodavo iš kito miesto. Įsitaisiusi Onės kambario kampe, sakydavo jai: tu dirbk savo darbus, aš netrukdysiu, tik žiūrėsiu į tave… Onę tai gerokai trikdė. Kita, kursiokė Angelė, dirbo mūsų redakcijoje, ir buvo prisiekusi poetės ginklanešė: tik nebandyk ištarti žodelio, nepalankaus Onei!
1984 m. Onei Baliukonytei už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Iš kelio dulkių“ (ji ištikimai laikėsi savojo kelio!) buvo įteikta Lietuvos komjaunimo premija. Nors skambanti pernelyg idėjiškai, anuomet ji buvo bene aukščiausias jauno autoriaus įvertinimas: šią premiją taip pat gavo talentingas prozininkas Saulius Šaltenis, kino režisierius Henrikas Šablevičius ir kiti. 1978 m. už romaną „Šimtadienis“, tapusį moksleivijos bestseleriu, ja buvo apdovanotas ir A. Zurba. Onei ši premija buvo ne tik viešas pripažinimas, bet ir finansinė parama šeimai. Bet ji apdovanojimu nesididžiavo, sveikinimų klausėsi santūriai šypsodamasi.
Kolegos tada prisiminė dar vieną iškalbingą detalę. Išėjus šiam eilėraščių rinkiniui autorė, užuot džiaugusis, buvo kaip reta pasipiktinusi neskoningu knygutės viršeliu: kaip galima?! Tai tas pat, kas nešvariu skuduru tėkšti žmogui į veidą! Onė netrukus rado išeitį: prieš kam nors dovanodama rinkinį, nuplėšdavo „originalųjį“ viršelį ir užklijuodavo savo pasirinktąjį…
Tiesą pasakius, ir visos „Moksleivio“ redakcijos pozicija komjaunimo atžvilgiu buvo gana savotiška. Laikėmės tokios strategijos: nusileisti smulkmenose, kad išsaugotume rimtesnius, svarbesnius dalykus – tokius, kaip tam tikra autonomija, laisvė pasirenkant fundamentinius jaunimo auklėjimo principus. Būtų ilga kalba su daugybe pavyzdžių, jei imčiau pasakoti, kaip kritiškai vertinom valdžios pastangas įsprausti jaunus žmones į ideologinį narvą, asmenybę žlugdančius formalumus mokyklų programose ir kasdienybėje.
Vis dėlto kai kurių reikalavimų ignoruoti negalėjome. Štai LLKJS CK posėdyje buvo pareikalauta, kad mūsų žurnalo nuotraukose ant mokinių krūtinių būtų matomi komjaunimo ženkleliai. Kadangi patys mokiniai tų ženklelių nemėgo, o dažnai išvis neturėjo, A. Zurba rado saliamonišką išeitį: liepė fotografui Leonui pačiam turėti ženklelį ir prieš fotografuojant prisegti jį mokiniui prie krūtinės…
Grįždamas prie Onės, jos asmeninį „santykį“ su komjaunimu laikyčiau vienu keisčiausių jos viešojo gyvenimo nuotykių, dabar jau tapusių beveik legenda. Šaltiniai teigia, kad ji jau studentė buvusi ne iš bailiųjų: keičiant seno tipo komjaunimo bilietus į naujus, reikėjo parašyti pareiškimą, bet Onė jo neparašė, nors tai prilygo išstojimui iš organizacijos, o sąmoningai išėjusiam grėsė ir pašalinimas iš universiteto. Tačiau Onė su keliais kitais „disidentais“ ne tik sėkmingai gavo diplomą, bet ir, užtarta Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, atsidūrė LLKJS CK leidžiamo žurnalo redakcijoje! O paskui dar buvo apdovanota Lietuvos komjaunimo premija!
Lyg ir keistoka sovietmečio papročiams, ar ne? Tačiau didelės paslapties čia, manau, nereiktų ieškoti. Laikai jau buvo lankstesni, valdžios vyrai jau buvo pramokę gudriai laviruoti ir, norėdami prie savęs patraukti pasižymėjusius, talentingus žmones, kai kokias „nuodėmes“ jiems atleisdavo.
Apie tai mintydamas, kur kas labiau nustebau, panaršęs šiandienos internetą: prie Onės Baliukonytės pavardės, jos gautų premijų su žiburiu nerasi komjaunimo skirtosios. Kodėl? Kas taip stropiai ištrynė tikrą poetės biografijos faktą? Kad ji būtų „gražesnė“? Betgi tikrovę gražinti, lakuoti buvome verčiami tik sovietmečiu?..
Nujaučiu: greičiausiai pati Onė, savo valia ir ranka, šitaip atsisakė didelės garbės jai neteikusio apdovanojimo. Jos dora, išdidi prigimtis, matyt, neleido su juo susitaikyti, priimti kaip tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Tikėjosi išsivaduosianti iš ją žeidusio ir slėgusio, dvasios polėkį varžiusio praeities šešėlio.
<…>
Tikri sapnai, susapnuoti sapnai
1986 m. pasirodė naujas Onės eilėraščių rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“. Pavadinimas atspindėjo posūkį: arčiau žemės, tikrovės. Kartu – dar vienas žingsnis tolyn, gilyn, aukštyn.
O tuo metu užgriuvo perestrojka, netrukus ir Atgimimas, Sąjūdis kaip potvynis užliejo ir mūsų redakciją. Moksleivių ugdymas asmenybėmis mums jau nebebuvo pagrindinis objektas: gyvai reagavom į visuomenines, politines aktualijas, tautos istorijos, kultūros, kalbos problemas. Mūsų žurnalas buvo vienintelis leidinys, kuriame, mirus TSKP CK generaliniam sekretoriui Konstantinui Černenkai, nebeatsirado vietos valdžios atsiųstam nekrologui. Užtat spausdinom apybraižas apie karą Afganistane, naujus faktus apie „Lituanicos“ skrydį, oro taršą prie sostinės mokyklų ir t. t.
Ėmėm sulaukti keisčiausių svečių: vienas „kolega“ žurnalistas atnešė gatavą tekstą rusų kalba, kurį neva turėčiau pasirašyti, kitas įkyriai klausinėjo, ką aš, dažnai keliaujantis po SSRS, galvojąs apie nacionalinę situaciją šalyje? Pasirodė ir grupė jaunuolių, įsakmiai reikalavusių perleisti jiems žurnalą: nuo šiol jis būsiąs tikrai lietuviškas, patriotiškas! Tačiau mes jau buvom „persitvarkę“, spausdinom beveik ką norėjom, tad pradžiai pasiūliau paruošti keletą patriotinės kūrybos puslapių. Juos gavę, su One tik raukėmės ir skėsčiojom rankomis: temos geros, palaikytinos, bet meninio lygio – nulis, tai ne patriotizmo išraiška, o kompromitacija…
Grįžus iš mitingų sostinės gatvėse, redakcijos koridoriai ir kabinetai atrodė jau per siauri, per tamsūs. Plaukiojom kaip sapne, dalinomės šviežia informacija, o ji tryško fontanais, veržėsi lava… Žurnalistai prašneko apie atsiveriančias naujas galimybes, naujus leidinius, siūlomus geriau apmokamus darbus. Išėjo dailininkas, fotografas; pavaduotojas susimanė pusei metų išeiti atostogų, man pačiam kilo mintis atsidėti vien rašymui – turėjau porą sutarčių su didelėmis leidyklomis…
Sukruto ir Onė. Sakėsi pavargusi, besikartojanti – norinti kažką keisti ir keistis. Kartą, Baliui pradėjus pasakoti apie nakčia susapnuotą košmarą, aš tik nusijuokiau: mano sapnai kur kas baisesni! Bėgu, lipu svyruojančiais laiptais, o mane gaudo, šaudo… Tuomet mus nelauktai nutraukė Onė: jūsų košmarai – vaikų žaidimai! Man sapnuojasi žmonių figūros, akmeniniai monolitai, skersai supjaustyti gabalais, ir kiekvienas gabalas juda atskirai…
Dievaž – mums visiems atėjo metas įkvėpti gaivaus oro gurkšnį!
1988-aisiais parašiusi pareiškimą išeiti, Onė paklojo ant stalo medžiagą jos kuruojamam literatūros puslapiui. Šįkart tai buvo neįprastai didelis pluoštas vieno sostinės moksleivio eilėraščių. Kad ir kaip su dailininku sukome galvas, į tradicinį puslapį ši publikacija netilpo, teko atsisakyti kelių eilėraščių. Onė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą:
– Aš dar nespėjau išeiti, o tu jau braukai?!
Nemalonu buvo ne tik jai, bet ir man. Kita vertus… Per trylika mudviejų bendravimo metų tai buvo vienintelė piktesnė žiežirba.
Į „Moksleivio“ redaktoriaus kėdę sugrįžo A. Zurba. Aš greitai supratau, jog be algos ilgai nepratempsiu – leidyklos su visomis sutartimis sugriuvo, teko grįžti prie apybraižų, pamėgtų interviu su žymiais žmonėmis, o šie „formatai“ priimtinesni „suaugusiųjų“ leidiniams. Onei, žinojau, baisiai nepasisekė buityje – prarado butą: maksimalizmas kūryboje ir naivumas kasdienybėje – dažni talentų palydovai… Kartą – gal kokiais 1993-iaisiais – atsitiktinai susitikau ją Gedimino prospekte: ėjo sunkiai, nuleidusi galvą. Į klausimą, kaip besilaikanti, atsakė:
– Baisu, kokie dabar žmonės! Šalti, svetimi, abejingi. Šitam pačiam prospekte gruodžio mėnesį paslydau, pargriuvau, pro šalį kažkas ėjo ir ėjo, bet nė vienas neištiesė rankos, nepadėjo atsikelti – matyt, palaikė mane girta…
Kitą kartą sutikta prisipažino:
– Poezijos niekam nebereikia, tiražai – ašaros. Ką veikiu? Nepatikėsi – naktimis tapau paveikslus! Anksčiau pati neįtariau, kad galėčiau tapyti…
Surengė savo autorinę parodą. Matyt, ir tapydama turėjo išsikrauti – viduje per daug visko buvo susikaupę…
Poezija, žinoma, nenuėjo į paraštes. Ir apdovanojimų netrūko, kone lietum lijo. Kai 2004 m. susitikau Onę Rašytojų sąjungos suvažiavime ir pasidžiaugiau jos ką tik gauta Nacionaline premija, ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, patylėjo – ir nieko nepasakė. Dabar, praėjus vos ne dvidešimčiai metų, manau, jog vis dėlto pasakė:
– Matai: mano kelias – pats tikrasis!
2022