literatūros žurnalas

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4

Jaroslavui Hašekui – 140

 

Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas), o paskui arba jis pats atgimsta, arba – dažniausiai – atgimsta (vėl prisimenamas) vardas bei jo nuveikti darbai.

Jaroslavas Hašekas mirė 1923 m. sausio 3 d. Iškviestas į Lipnicę atvažiavo brolis Bohuslavas. Jis kaipmat palūžo, užsilaikė kiek, raudodamas, aludėje, bet iki mirusiojo nebenuėjo. Popietiniu traukiniu grįžo į Prahą. Laidotuvėmis daugiausia rūpinosi Herojaus „sekretorius“ Štepanekas. Užsakė puošnų baltą karstą. Tik nebuvo kam jo apmokėti. Taupumo sumetimais tojo atsisakyta ir sutarta dėl pigesnio, kuris buvo pabaigtas tik laidotuvių dieną. Vietos klebonas ilgai nesutiko priimti į kapines, nes manė Herojų buvus bedieviu. Tai dar vienas iš daugybės nesusipratimų, nes Hašekas nuo pat savo vestuvių 1910 m. priklausė Katalikų bažnyčiai ir nuotol nebuvo iš jos išstojęs. Ir per laidotuves Trijų Karalių dieną paprasto juodo karsto nepavyko išnešti iš kambario laiptais, o teko leisti pro langą. Sąskaitas galiausiai apmokėti sutiko atvykęs velionio draugas reikšminga pavarde Zaplatil. Prahoje visas įvykis nesulaukė didesnio dėmesio. Juk apie Hašeko mirtį skelbta jau ne kartą: karo metais esą jį užmušę girti jūreiviai Odesoje, paskui būk sušaudę čekoslovakų legionieriai…

Bet į pasaulį jau buvo paleistas Šveikas. Jei ne jis, gal Hašeko ir neminėtume. Šveikas populiarus tiek tarp reiklesnių, tiek tarp „paprastų“ skaitytojų, kiekvienas tariasi neblogai pažįstąs jį. O ką apie jį tikrai žinome? Apskritas veidas mėlynomis akimis, geraširdė viskuo patenkinto storulio išvaizda. Nesudrumsčiama ramybė, sklindanti iš jo net išgirdus mirties nuosprendį; jei ne Josefo Lados iliustracijos, gal jo net negalėtume įsivaizduot. Nes jis pats apie save nieko ir nepasako, niekada nežinai, ką jis jaučia, ką mąsto, kokie gilesni jo poelgių motyvai. Vieniems jis tėra idiotas, kitiems – liaudiškos išminties šaltinis. Egzistencinio susvetimėjimo ikona, arba klastūno ir prisitaikėlio pavyzdys. Kovotojas prieš karą ar sumanus oportunistas. Nuo kai kurių Šveiko nuotykių sutrinki – minkštaširdžio geruolio toną keičia atšiaurus cinizmas ir abejingumas: „Gerai pasismeigė, visos žarnos kelnėse liko“, – komentuoja kažkokio kapralo krytį iš traukinio ant geležinkelio iešmo… Panašių epizodų mirga knygoje – nieko konkretaus, vienareikšmiško, rodos, įsižiūri, bet jis išslysta, paklysta puslapy, nyksta tarpu eilučių.

Betgi panašiai ir jo autorius: visuomet apie jį maišės daug neaiškių asmenų, aplinkybių, iškraipymų. Jis visados minėtas tik su šypsniu, kaip linksmų plaučių Prahos kavinių ir aludžių pabalda ir pokštininkas, o norint pašmaikštauti, apie jį kurti anekdotai bei išgalvotos istorijos. Hašekas ir pats kūrė apie save bohemišką atmosferą ir legendą – kaukę, po kuria liko neįžvelgiamas. Niekam neatsiverdavo, rodos, mėtė pėdas, pūtė miglas, ironizavo ir mistifikavo. Daugelį epizodų žinome tik taip, kaip nupasakojo bendrai, jo sugėrovai, „liudininkai“. Kiekvienas savaip. Daugelis epizodų sutapo su „Šveiko“ epizodais. Kiek kreivame „Šveiko“ veidrody rastume Hašeko, kokios patirtys vedė jį Šveiko link?

Jaroslavas Hašekas gimė 1883 m. balandžio 30 d. Seneliai iš abiejų pusių – Pietų Čekijos kaimiečiai, tėvas Josefas Hašekas buvo matematikos mokytojas ir religinis fanatikas. Vaikystėje dėl silpnos sveikatos būsimasis rašytojas daug laiko praleido kaime pas senelius, skaitė nuotykių knygas. Jo dienos bėgo kaip visų, kol kaimynystėn Prahoje atsikraustė buvęs jūreivis Nemečekas. Jis vienuolikmetį Jaroslavą vedžioja po smukles ir landynes, moko gerti, vilioja iš jo pinigus, jo akivaizdoje mylisi su prostitutėmis, kas, manoma, tapo gilia vaikystės trauma, palietusia ir santykius su moterimis.

Pradėjus lankyti gimnaziją miršta tėvas, alkoholiu malšindavęs vėžio keliamus skausmus. Su trimis vaikais likusiai motinai tenka iš vieno pigaus buto kilnotis į vis pigesnį, kartais net ir keliskart per metus. Jaroslavas, baikštokas ir drovus mokytojo vaikas, nedrąsus ir mokykloje, visuomet paskutinis prisijungia prie išdaigų. Jis patarnauja per mišias bažnyčioje, išmano liturgiją, katekizmą ir šventųjų gyvenimus. Tačiau viskas pradeda keistis mirus tėvui: jautrumą, lengvą pasidavimą kitų įtakoms ima gožti lengvabūdiškumas ir neatsakingumas. Tvirta ir energinga motina neįstengia su juo susitvarkyti, nuolatiniai jos protinimai ir priekaištai susiduria su galingu ir išradingu atsikalbinėjimu. Galiausiai tai atsiliepia ir mokslui – gimnazijos Hašekas taip ir nepabaigia.

Porą metų jis dirba pagalbininku buitinių prekių krautuvėje, paskui įstoja į prekybos akademiją, kurią sėkmingai baigia 1902 m. Su mokslo draugu iš akademijos parengia ir išleidžia meilės eilėraščių parodijas, tuo įžengdamas į humoristinę literatūrą. Taip pat dar besimokydamas su broliu Bohuslavu ir kitais draugais pėsčiomis keliauja po Moraviją ir Slovakiją miegodami po plynu dangum arba parapijose, kartais paelgetaudami. Šių klajonių reportažai, apybraižos pradėtos skelbti nuo 1901 m. Slaptinga lieka jo kelionė „į Balkanus pas makedonų sukilėlius“, į kurią leidosi vienas. Pagal draugo pasakojimą, grįžtant iš naktinio pasilinksminimo Jaroslavas sustojo, pažvelgė į mėnulį ir pasakė: „Turiu pinigų, važiuoju šiąnakt į Slovakiją. Bankan negrįšiu, nusibodo.“ Taip baigėsi stabilumo periodas jo gyvenime – po akademijos buvo gavęs pastovų ir perspektyvų darbą banke „Slavia“. Na, o vykti pas prieš turkus sukilusius makedonus buvo nusprendęs po anarchistų ratelyje išgirstų paskaitų. Tik kad maršrutą pasirinko keistoką: nuo Budapešto pasukęs į Slovakiją ir pasiekęs Lenkijos ir Rusijos sieną. Grįžtant už valkatavimą buvo sulaikytas Krokuvoje. Jo motina atsiuntė pinigų, kuriuos paskutinius pralošė kortom vos pasiekęs čekų pasienį, ir vėl buvo suimtas. Motinai vėl atsiuntus pinigų, šįkart juos sėkmingai pragėrė ir neaišku kaip grįžo Prahon. Tik iš policijos protokolo žinoma, kad 1903 m. spalio 6 d. buvo atvestas į nuovadą, nes „apšlapino grindinį prieš policijos komisariatą, tuo suteršdamas ir šaligatvį“.

Kelionė pas sukilėlius, nors ir pasibaigusi fiasko, sustiprino Hašeko skepsį, išsklaidė jaunystės iliuzijas. Pabuvojęs kalėjime ir tarp valkatų, įgavo naujos patirties: nesvarbu, ką žmogus apie save sako, svarbu, koks jisai gyvenime, kad viena yra klajūno kasdienybė, o visai kas kita – karštos kavinių oratorių kalbos. Alų taipgi dažniau ima keisti stipresni gėrimai. Hašekas ima garsėti tarp Prahos bohemos ir tvarkos saugotojų, nuolat paieškomas, baudžiamas, ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinamas. Taip pat ir sekamas, nes susijęs su anarchistais, kurie itin stebimi po atentato prieš imperatorienę Elžbietą, vadintą Sissi. Tuo metu jis dirba anarchistų spaudoje, rengia paskaitas darbininkams, net pats porą dienų padirbėja kasykloje. Už „viešosios tvarkos ir sutarimo ardymą“ vien 1906–1907 m. uždrausta vienuolika jo satyrų, nuolat susiduriama su cenzūra ir imperijos valdininkais. Hašeko anarchizmas yra natūralus, prigimtinis, ne aludžių ar kavinių stiliaus. Tenka jam pakalėti ir už dalyvavimą anarchistų demonstracijoje. Jis tikras žmogus iš gatvės, iš didmiesčio aludės, dažnai neturintis net pastogės nakvynei, rašytojas, aprašantis tai, ką žino, gerai pažįsta, ką pats patyrė.

Nors gyvena, rodos, vien išgėrinėdamas, krėsdamas pokštus, sukeldamas skandalus, tačiau savo apsakymais, feljetonais, humoreskomis užtvindo to meto spaudą. Pasak liudininkų, rašo tiesiog aludėje, persėsdamas porai valandų prie tuščio staliuko, o vakare jau geria už gautą honorarą, kurio išreikalaudavo tiesiai į rankas. Tai rodo ne tik kūrybingumą, bet ir sugebėjimą susikaupti, persijungti, kas savo ruožtu siejasi su dažna nuotaikų kaita, darančia jį sunkiai suprantamą. Draugai liudija, kaip, ką tik fejerverku žarstęs sąmojį ir fantastiškus sumanymus, staiga nugrimzdavo į juodą melancholiją – „taip, kad net bičiuliu, anuometine žodžio prasme, negalėtum jo pavadinti“.

Rimtai pradėjo ieškoti pastovaus darbo tik tada, kai susipažino su Jarmila Mayerova, kurios tėvai draudė merginai susitikinėti su tokia neaiškia persona, net buvo ją išvežę iš Prahos. Jarmila buvo viena iš nedaugelio, sugebėjusių giliau perprasti Hašeką: „Pagrindinis jo charakterio bruožas buvo minkštumas, greita nuotaikų kaita, žaibiškas prisitaikymas, noras atkreipti dėmesį, išjuokt ir sukarikatūrint.“ Jai patiko jo humoras, sugebėdavo atitinkamai į jį reaguoti, ir ji buvo vienintelė, dėl kurios Hašekas pabandė „gyventi normalų gyvenimą“. Tuomet atitolo nuo politinių radikalų, vien 1908 m. įvairiuose leidiniuose paskelbė šešiasdešimt keturis apsakymus, o 1909 m. gavo nuolatinę vietą žurnale „Gyvūnijos pasaulis“, tuo išpildydamas Jarmilos tėvų sąlygas, ir jie leido jaunuoliams tuoktis. Uošvis, pasiturintis skulptorius ir dekoruotojas, surado jaunavedžiams butą ir apstatė jį.

Nors žurnalo savininkas sudarė Hašekui idealias sąlygas, pavyzdžiui, šalia atlyginimo pateikdavo dar du litrus alaus per dieną, kad nereikėtų atsitraukt iš redakcijos, tai ilgam nesulaikė Hašeko. Jis vis ištrūkdavo į aludę, o kai pradėjo kurpti tekstus apie išgalvotus gyvūnus, po metų buvo atleistas. Greit neteko ir buto, Jarmila grįžo pas tėvus, o Hašekas po tariamo arba, kaip spėjama, tikro bandymo nusižudyti atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Čia jis prašėsi ilgiau palaikomas esą tam, kad išsigydytų nuo alkoholizmo (ligoninės leistruose rašoma, kad prisipažino išgeriantis iki trisdešimt penkių bokalų alaus per dieną).

Šiam laikotarpiui priklauso ir mėginimas verstis prekyba šunimis. Hašekas įsteigia firmą, pavadina ją Kinologiniu institutu, kur padėjėjas dažo ir šukuoja parduodamus šunelius. Bet ir čia iškyla neaiškumų su kilmės dokumentais, pirkimu, perpardavimu ar tiesiog šunų vogimu gatvėje: prasideda teismai, o Jarmilos vardu registruota firma likviduojama. Tuomet Hašekas viename dienraštyje įsidarbina vietos naujienų reporteriu. Daugiausiai laiko praleisdavo ne lakstydamas po miestą ir ieškodamas temų, o sėdėdamas vadinamojoj žurnalistų biržoj. Ji veikė populiarioje aludėje, kur įvairių leidinių žurnalistai dalindavosi žiniomis ir naujienomis iš teismų ir gatvių, o padavėjai gerbiamą tarp jų Hašeką vadino „ponu redaktorium“. Naujieną reportažui galėjai iš jo įsigyti už du alaus. Tiesa, kai kurias jis čia pat ir sugalvodavo.

Galutinai santykiai su Jarmila nutrūko tuomet, kai 1912 m. pragėrė jam įteiktus pinigus, už kuriuos turėjo nupirkt vežimėlį ką tik gimusiam sūnui Richardui. Tad sūnų pirmą kartą pamatė tik sugrįžęs iš Rusijos. Hašekas, rodos, iš anksto nujautė panašią baigtį. „Aš juk norėčiau būti geras ir protingas. Bet kad nemoku“, – rašė jis Jarmilai dar prieš vestuves. Kokios to „nemoku“ priežastys? Sunki ir sujaukta vaikystė? Pasipriešinimas vyraujančiam miesčioniškumui? Alkoholizmas? Slepiamas homoseksualumas, kaip spėja kai kurie tyrinėtojai? Nė tam nepakanka įrodymų. Pabrėžtina, kad nors Hašekas pats reflektuoja savo negebėjimą „normaliai“ gyventi, bet neįstengia nieko pakeisti. Daro, kaip pratęs, iš to literatūrą. Vienas ryškiausių Šveiko bruožų – niekur nebūti namie, todėl visur bemat prisitaikyti ir prie nieko neprisirišti. Jisai tauškia kone neužsičiaupdamas, savo istorijomis ir ekscesais apipila visus aplinkui, tačiau niekuo neišsiduoda, koks yra viduje. Viskas groteskiškai atsispindi nuo jo tarsi nuo išgaubto veidrodžio. Ne veltui ir vienas iš Hašeko beñdrų neįžvelgiamą sugėrovą apibūdino kaip „sfinksą už aludės stalo“.

Tačiau kaip tik žmona Jarmila yra susijusi ir su Šveiko gimimu. Jiems gyvenant kartu, Jaroslavas grįžo namo išgėręs ir paprašė popieriaus, nes turįs kažką užsirašyti. Buvo keista, nes niekada anksčiau nieko neruošdavo iš vakaro. Gavęs popieriaus ir užrašęs, po akimirkos suglamžė jį ir numetė. Tačiau rytą pasigedo „genialaus sumanymo“ ir puolė ieškoti. Rado popiergalį šiukšlių kibire, rūpestingai jį išlygino. Ten buvo užrašyta: „Idiotas kuopoje“, o toliau: „Pats leidos patikrinamas, ar tinka į kareivius.“ Paskui lapą vėl numetė. Ir tik Jarmila išsaugojo šį „gimimo“ liudijimą. Tą pačią dieną Hašekas parašė pirmąjį iš penkių „prieškarinių“ apsakymų apie Šveiką, kurie buvo išspausdinti 1911 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Tiesa, jie mažai ką turi bendra su vėlesniuoju, „pokariniu“ Šveiku, ir pats Šveikas dar yra ne visai toks.

Tuo metu Hašekas rašo ir populiariems to meto kabaretams, net pats juose vaidina. Kai kada su draugais imasi ir „tiesioginio veiksmo“ gatvėse, ką galima būtų pavadinti mini spektakliais arba, dabartine leksika, hepeningais. 1911 m. aludėje jis įkuria „Saikingos pažangos įstatymo rėmuose“ partiją – tai irgi savotiškas teatras, tuometinio politinio gyvenimo parodija. Parašo ir pirmą didesnį veikalą – tos partijos „socialinę ir politinę istoriją“, kuri atskira knyga bus išleista tik 1963 m. Nors ir nėra dokumentuota, vis dėlto galima įsivaizduoti, kad savo odisėjose po Prahos kavines ir aludes Hašekas kada nors turėjo sutikti ir savo vienmetį Franzą Kafką. Tiesa, to meto vokiškai kalbantys prahiečiai lankė kitas kavines nei čekai, ir tose pačiose užeigose užimdavo skirtingus aukštus arba sales. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne vien datos ir miestas juos siejo, o daug daugiau, bet tai būtų jau kita tema.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas smarkiai paveiks Hašeką ir galutinai suformuos Šveiką. 1915 m. rašytojas pašaukiamas į kariuomenę. Prisistatyti į dalinį jis turi jau vasario 1 d., tačiau visais įmanomais būdais stengiasi tai atitolint, net ir simuliuodamas. Vis dėlto gegužės pradžioje jau atsiduria žygio batalione, paskiriamas į devyniasdešimt pirmąjį pulką ir išvyksta į Galiciją. Esama legendų apie ankstesnę jo tarnybą austrų armijoje, iš kurios neva buvęs nurašytas „už idiotizmą“. Žinomi jo pasisakymai prieš išvykstant, kad fronte bemat pasiduosiąs rusams, ką iš tikrųjų sėkmingai ir padaro rugsėjo 24 dieną. Nors ir čia, pagal viską, buvę kiek kitaip, – rusų kareiviai įsiveržę į apkasus Hašekui dar tik maunantis batus, kiti pabėgo, o jis buvo paimtas į nelaisvę. Dar viena absurdiško karo detalė – įsiveržę rusai neturėjo šautuvų, tiktai kastuvėlius. Belaisviai į už šimto kilometrų buvusią stovyklą varyti pėsčiomis, kazokams pagenant rimbais. Slaviško svetingumo čekai kareiviai nesulaukė, – stovykloms dažnai vadovaudavo caro kariuomenėje tarnaujantys vokiečių kilmės karininkai, slapta garbinę Habsburgus. O stovykloje siautėjo šiltinė ir dizenterija, belaisviai mirę šimtais. Hašekas išgyvena, savo istorijomis ir anekdotais palaikydamas nelaimėlių dvasią.

1916 m. pavasarį stovyklą perima Raudonasis Kryžius, atvyksta verbuotojai iš formuojamo Čekoslovakų legiono. Hašekas tuojau užsirašo – jam visiškai priimtina mintis kautis su austrų armija. Laikotarpiu nuo pašaukimo į karinę tarnybą iki 1916 m. vasaros, kuriuo beveik neparašyta nieko naujo, manoma, įvyksta didelis lūžis, kurį, matyt, nulėmė ir Hašeko pabuvimas belaisvių stovykloje. Tai yra laikotarpis, apie kurį nieko negali pasakyti nei rašytojo biografai, nei jo draugai. Kaip tik tuomet iš neatsakingo bohemos girtuoklėlio gimsta aktyvus, sąmoningas žurnalistas ir kovotojas. Atsiskleidžia anksčiau slėpta charakterio pusė: šalia humoristinio lengvumo pastebimi ir rimti užmojai.

Tiesa, šalia asmeninio apsisprendimo reikia neužmiršti ir istorinio momento svarbos. Tautinė čekų savimonė subręsta radikaliai permainai. Prie to prisideda ir Hašekas, kuris nemažai rašo apie teisėtus čekų tautinius siekius. Legione dirba raštinėje, verbavimo komisijoje, paskui patenka į kulkosvaidininkų dalinį, su kuriuo dalyvauja garsiame mūšyje prie Zborovo. Legionierių leidiniuose išspausdina daug antibolševikinių straipsnių, prikiša jiems spaudos ir minties laisvės ribojimus, apgailestauja, kad jų perversmas trukdo legionui įsijungti į kovas Rytų fronte. Po mūšio prie Zborovo, kur su lengvaisiais ginklais sumušė gerai aprūpintus vokiečių ir austrų dalinius, legionas imtas rimtai vertinti tiek Rusijoje, tiek Europos valstybėse. Keičiasi ir legiono statusas – dabar tai nebe savanorių junginiai, paskelbiama visų nelaisvėje esančių čekų ir slovakų mobilizacija.

Pasižymėjęs Zborovo kautynėse, Hašekas atgauna prarastą pasitikėjimą, yra net apdovanojamas medaliu. Bet jis nenori taikytis su nauja padėtimi, mano ir rašo, kad legionas turėtų kovoti prieš Austriją Rytuose. Legione įstojęs į socialdemokratų partiją, užima vis atsakingesnes pareigas 1-ajame pulke, o jo pažiūros darosi vis radikalesnės. Byrant frontui, legionas taip pat traukiasi į šalies gilumą, o Hašekas išvyksta į Maskvą, kur pradeda bendradarbiauti su bolševikais, yra paskiriamas į Samarą, vadovauja armijos spaustuvei ir darbo su užsieniečiais skyriui. Buvę Hašeko bendrai dabar jo nebepažintų – partijos palieptas liovėsi gerti, o tai yra fundamentalus pokytis. Antra, tas, kuris akimoju išjuokdavo bet kurį autoritetą ar išpūstą ideologiją, dabar kalbėjo ir rašė tokiomis frazėmis, kokias dar visai neseniai parodijuodavo „Saikingos pažangos“ partijos susirinkimuose. Daugybė liudijimų ir tekstų patvirtina šį Hašeko pokytį, tačiau tai lieka mįsle, nežinant vidinių jo paties impulsų, kurie nulėmė tokį persimainymą. Pats jis nieko apie tai nepasakė. Vienintelis Hašeko atsakymas – tai „Šveikas“.

1918 m. birželį baltieji, o su jais ir legionas, apsupa Samarą. Duotas įsakymas suimti Hašeką. Bausmė už išdavystę yra mirtis pakariant. „Pabėgau persirengęs nuo gimimo nevisapročiu vokiečių kolonisto iš Turkestano sūnumi“, – rašo Hašekas. Keletą mėnesių jis bastosi po apylinkes, aplink siaučiant baltiesiems ir Čekoslovakų legionui, kol pavyksta prasibrauti iki raudonųjų. Šiųjų įgaliotas vėl organizuoja spaudą, pats vėl daug rašo, agituodamas tautiečius pasekti jo pavyzdžiu, vadovauja čiuvašų pulkui, Bugulmos miesto komendantūrai, parengia pirmą laikraštį buriatų kalba „Jur“, o tai reiškia „Aušra“, tad, galima sakyti, tampa kaip ir tos tautos Basanavičiumi. 1920 m. pradžioje jis jau Irkutsko miesto tarybos narys, sužeidžiamas per vieną antpuolį, tenai pat suserga šiltine, o pasveikęs, nors niekad nebuvo išsiskyręs su pirmąja savo žmona, susituokia su jį slaugiusia spaustuvės darbininke Aleksandra Lvova, kurią vadina Šura. Grįžęs į Čekiją Hašekas neteisiamas už daugpatystę tik todėl, kad Čekoslovakijos respublika nepripažino to meto Rusijos teisinių aktų. O tų pačių 1920 m. pabaigoje jis kartu su Šura, kurią pristatinėja kaip „grafienę Lvovą“, jau apsistoja savo gimtinėje.

Jis atvyksta su misija „sustiprinti ir koordinuoti revoliucinį judėjimą Čekoslovakijoje“. Čia vėlgi yra įdomių momentų: kelionei ir tolesnei veiklai jam įteikiama krūva agitacinės medžiagos ir pusantro tūkstančio markių, kas tuo metu buvo didelis pinigas, bet prasidėjus hiperinfliacijai Vokietijoje suma pavirto į nieką. Prieš pat Hašekui atvykstant į Prahą, tenai suimamas ryšininkas, turėjęs nurodyti visus kontaktus ir perduoti informaciją. Taip tad visi revoliuciniai planai žlugo nė neprasidėję.

Esama nuomonės, kad Hašekas pats stengėsi palikti Rusiją, nes buvo susijęs su Trockiu, o tuo metu jau buvo beprasidedanti trockistų persekiojimo banga, – bent taip po jo mirties aiškinusi Šura. Tačiau yra manančių, kad jei ne partinis įsakymas, jis pats nebūtų grįžęs, o būtų suvisam likęs Rusijoje. Bet kuriuo atveju, sugrįžęs Hašekas, tarsi atkartodamas praeitį, vėl pasinėrė į Prahos bohemos verpetą. Apie tokias staigias savo permainas taipgi nieko nepasisakė: apie jo vidines būsenas bolševikų tarnyboje ir pasitraukimą iš jos galima tik spėlioti. Bet visa tai, matyt, buvo reikalinga: tik dėl totalaus iliuzijų praradimo ir savo kailiu pajaustų patirčių galėjo rastis „Šveikas“. Hašeko nusivylimą gilino ir tai, kad jis greitai įsitikino, jog dukart į tą pačią upę neįbrisi, – vėl tapti tokiam, kaip anuomet, nepavyko, dabartinis skepsis stelbė anų laikų šmaikštavimus, nors vėl, visai kaip ir anksčiau, jam teko keisti butus, vėl stigo pinigų. Tiesa, bandė dalyvaut kabarete, leido pakartotinai savo ankstesnes humoreskas, leidėjams reikalaujant parašė „atsiminimus iš bolševikinės Rusijos“ – „Bugulmos miesto komendantą“.

Tuom laikotarpiu jis vėl prisimena kareivį Šveiką. Dabar jį mato kitokį. O ir pats jau yra kitoks. Rašo lengvai ir greitai, tarsi viską jau turėdamas galvoje: jo rankraščiai beveik be pataisymų. Leidžia atskirais sąsiuviniais, konkuruodamas su neišrankiu populiariuoju skaitalu. Jo sąsiuvinių tiražai pamažu auga, už gautą honorarą, išleidus vieną, rašomas tęsinys. Bet Prahoje per daug kliūčių ir pagundų. 1921 m. rudenį, nusipirkęs namelį, kartu su Šura išvyksta į Čekijos pietryčiuose esančią Lipnicę. Kol namelis tvarkomas, apsigyvena ir rašo aludėje, sakydamas, kad taip išsipildė sena jo svajonė. Kasdien parašo po keletą puslapių, kuriuos tuoj siunčia į Prahą, pasilikdamas paskutinį, kad žinotų, kur tęsti.

Romanas apie šaunųjį kareivį Šveiką liko nebaigtas, o įvertintas jis pirmiau Vokietijoje, ne namie. Vertinimai taip pat keitėsi ir įvairavo. Dabar jis kartais laikomas „siurrealistinio koliažo pirmtaku“, parodančiu, kaip teigė Milanas Kundera, „grynąjį istorijos iracionalumą“, pagal kitus – „chaoso romanu, absurdo alegorija, idiotizmo ir totalaus suirimo šventraščiu, nykos, kurioje dingsta kiekvieno individualaus gyvenimo vertė, apybraižom“… Apgailestaujama, kad kelioms čekų kartoms Šveiko supratimą suformavo „socializmo“ laikais susukti filmai su populiariuoju aktoriumi Rudolfu Hrušinskiu ir dėl jų knyga laikyta humoristine arba istorine, antikarine, nors karas Hašekui tiktai išeities taškas, fonas, kuriame atsiskleidžia mūsų pasaulio pobūdis. Jis absurdiškas, tamsus ir prieštaringas. Toks, kokie mums lieka Hašeko asmenybė ir jo gyvenimas.

Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“

2024 m. Nr. 4 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o 9-ajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.