Adriana Szymańska. Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje

2023 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas

Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu, šansu pasigalynėti su jo paslaptimis, staigmenomis ir kiekviename žingsnyje sutinkama kančia. Kaip tik tokie būties ženklai žymūs jos kūryboje. Pasitaikydavo poetei ir džiaugsmingų susižavėjimo pasauliu akimirkų, tai matyti daugelyje eilėraščių, kuriuose įamžinti keistos, nenuspėjamos, neišbaigtos būties pavidalai.

Dažniausiai grįžtu ne prie ankstyvųjų Szymborskos rinkinių, kuriuos kadaise taip pat skaitydavau be amo, stebėdamasi gebėjimu trumpai ir preciziškai taikliai apsakyti dalykus bei įvykius, grįžtu prie knygos „Chwila“ („Akimirka“, 2002) ir to paties pavadinimo eilėraščio. Štai kaip jis prasideda: „Einu sužaliavusios kalvos šlaitu. / Žolė, gėlytės žolėje / lyg vaikiškame paveikslėlyje. / Dangus apsiblausęs jau mėlynuoja. / Kiti kalneliai veriasi tyloje.“ Vis dėlto idilei tuojau pat kontrastuoja planetos istorija ir perspėjimas – geri įspūdžiai gali būti apgaulingi, regimi vaizdai tiesiog vaidina amžinus, andai primestus savo vaidmenis. O eilėraščio pabaigoje – vėl džiugi refleksija: „Kur pažvelgsi, viešpatauja akimirka. / Viena tų žemiškųjų akimirkų, / kurių prašome neišnykti.“

Skaitydavau daug Szymborskos eilėraščių, ir jausmus jie sukeldavo kuo įvairiausius – nuo netikėtų atradimų džiaugsmo ar nuostabos dėl konkrečiai bei įtaigiai poetės konstruojamų pasaulio įvaizdžių iki melancholijos ir didelio liūdesio. Poetė dar pačioje kūrybinio kelio pradžioje įdėmiai tyrinėjo žmogaus silpnumą, trapumą, baimes ir nerimus, parodydama, kokia sudėtinga ir komplikuota yra žmogiškoji mūsų lemtis. Szymborskos pasaulio vizija visiškai žemiška ir, ko gero, pesimistinė. Abejonė ir skepsis – svarbios jos pažinimo horizonte savybės – neleidžia „Wielka liczba“ („Didelis skaičius“, 1976) autorei pakilti nuo žemės ir pasklandyti daugeliui kitų poetų patogiose mistikos erdvėse. Jei mūsų gyvenime ir dedasi kas nors džiugaus, tai nebent, pasak poetės, vaizduotėje ar sapnuose, kaip kad eilėraštyje „Pochwała snów“ („Sapnų pagarbinimas“), kurio herojė tapo „kaip Vermeeris van Delftas“, rašo didingas poemas ir skraido „kaip pridera / na, žodžiu, savyje“. Tikrovė – nuolat stebinanti Szymborską įvykių gausa ir jų atsitiktinumu – jai visų pirma yra našta, dažnai pranokstanti poetines autorės jėgas, štai kodėl jos poezijoje tiek ironijos, kurios paskirtis – šaipytis iš to, ką sunkiausia pakelti. Netgi garsiajame eilėraštyje „Radość pisania“ („Džiaugsmas rašyti“) iš knygos „Sto pociech“ („Šimtas paguodų“, 1967) „mirtį nešančios rankos kerštas“, kerštas Kūrėjui, pripažįstančiam (iki tam tikro momento?) mirtį, iš tiesų yra būties džiaugsmo, kurio neįmanoma patirti už aprašyto pasaulio ribų, taigi, tikrajame pasaulyje, negatyvas.

Eilėraštis „Schyłek wieku“ („Nukaršęs amžius“) iš rinkinio „Ludzie na moście“ („Žmonės ant tilto“, 1988) prasideda taip: „Turėjo būti už kitus geresnis mūsų XX amžius“, – o arčiau pabaigos skaitome štai tokią dramatišką ištarmę: „Dievas turėjo pagaliau patikėti į žmogų / gerą ir stiprų, / bet geras ir stiprus, / kad ir kaip skaičiuosi, išeina du žmonės.“ Čia užmaskuota nuoroda į dieviškąjį Kūrimo veiksmą, kuriuo Jis pašaukė būčiai tik gėrį, kaip skaitome Šventajame Rašte. Szymborska naudojasi religiniais motyvais, remiasi biblinėmis tiesomis, o ironija ir paradokso jausmas sulaiko poetę nuo vien „juodų“ minčių, todėl jos eilėse iškyla įspūdingi, atlaidžiai ironiški kūniškieji žmogaus egzistencijos imperatyvai. Eilėraštis „Wersja wydarzeń“ („Įvykių versija“) iš knygos „Koniec i początek“ („Pabaiga ir pradžia“, 1993), vienareikšmiškai negatyviai parodantis žmogiškosios būties beprasmybę, siūlo „ištrūkti iš amžinybės, / šiaip ar taip monotoniškos, / kur nėra jokios tėkmės“, taigi, siūlo kelionę į visiškai nepažįstamą, vėl iliuzinį gyvenimo klodą, o baigiasi aiškiai neapibrėžta, tačiau neabejotinai optimistine tokios kelionės atomazga:

Keli
Jau netgi traukė atgal.
Tik ne mūsų link.
Ir bene kokiu laimikiu? Nešini?

Čia Szymborska, gana žavia intonacija polemizuodama su Viešpačiu, mėgina savaip iškoduoti „amžinybės“ sąvoką. Dviem klaustukais įtvirtinta kitokio, nei mums įprasta „būties tikrovė“ (iš Bolesławo Leśmiano poemos „Eliasz“ („Elijas“), laimikio perspektyva akivaizdžiai susijusi ne su laikinosios egzistencijos materialybe, bet su jos dvasine struktūra. Galima reziumuoti: tie „keli“ netikėtai atrado tikrąsias transcendentines vertybes – tiesą, gėrį, grožį – ir išmoko jas, nepaisant poetės pesimizmo, branginti bei saugoti. Čia tik prielaida, menka vilties žymelė, bet man tos keturios eilutės išreiškia visą poetės kūrybą, kaip nuo mūsų paslėptų Viešpaties planų atverties aktą.

Rinkinyje „Akimirka“ esama bent kelių tekstų, poetės rašytų tarsi prieštaraujant sau, savo skepsiui ir pesimizmui, prieštaraujant tragiškiausioms „įvykių versijoms“ ir visagalei iliuzijai, ribojančiai žmogaus pažinimo horizontus.

Tarp mano mėgstamiausių poetės kūrinių – eilėraštis „W zatrzęsieniu“ („Apstybėje“), labai vaizdingai apmąstantis žmogiškosios mūsų egzistencijos genealogiją. „Kas esu, tas esu. / Nesuprantamas atvejis / kaip ir bet kuris kitas.“ Šitaip Szymborska pradeda, o baigia apmąstymus netiesiogine padėka už būtent tokią asmeninio likimo dimensiją, kokia jai teko: „Lig šiol lemtis / man maloninga. // Juk galėjo ir neduoti / gerųjų akimirkų atminties. // Galėjo atimti / polinkį lyginti dalykus. // Galėjau būti savimi – bet be nuostabos, / o tai jau reikštų, / kad esu visai kitas žmogus.“ Šiame eilėraštyje minimi įvairiausi gyviai, kurie nėra mūsų protėviai. Szymborskos empatija, sambūvis su kiekviena gyvybe ir atjauta reiškiasi jos gebėjimu taip įtaigiai žodžiais tapyti šio pasaulio reiškinius, kad ir mes jaučiame drauge su poete ir virtualiai dalyvaujame jos „čia ir dabar“ misterijoje. Net debesis ji apdovanoja ypatinga asmenine būtimi virš žmonių ir daiktų pasaulio. Štai kaip apie juos kalba eilėraštyje „Chmury“ („Debesys“): „Jie neįsipareigoję išnykti drauge su mumis. / O kad plauktų, neprivalo būti matomi.“

Poetės kūryboje nuolat pasikartojantis laikinumo ir mirties motyvas yra tarsi savotiška žymė, įsimetanti į jos tekstus ir raginanti skaitytoją apmąstyti neišvengiamas mūsų pašaukimo gyvenimui pasekmes. Vis dėlto būtent „gyvenimas“ Szymborskos eilėse yra kaip „penkta koja šuniui“, net jeigu tuo „šunimi“ tampa viskas, ko nežinome. Du tekstus iš to paties rinkinio „Akimirka“ sieja ypatinga prasmė – eilėraštį „Negatyw“ („Negatyvas“), kuriame gyvenimas pavadintas „tyla prieš audrą“, ir eilėraštį „Notatka“ („Užrašas“), kurio pradžioje ir pabaigoje nusakoma tos „audros“ esmė:

Gyvenimas – vienintelis būdas
apaugti lapais,
gaudyti kvapą ant smėlio,
pakilti suplakus sparnais;
<…>
ir be paliovos ko nors svarbaus
nežinoti.

„Nežinoti“ čia vis dėlto reiškia ne stokoti žinių, o būti pasiruošus atsiverti vis naujai egzistencinei išminčiai. Esminiu tekstu Szymborskos kūrybinei idėjai perprasti laikau eilėraštį „Trzy słowa najdziwniejsze“ („Trys keisčiausi žodžiai“) iš rinkinio „Akimirka“. Eilėraštyje apmąstomos sąvokos: Ateitis, Tyla ir Niekas. Šioje triadoje svarbiausia trečioji sąvoka, poetės interpretuojama panašiai, kaip tai darydavo mistikai: „Kai tariu žodį Niekas, kuriu tai, kas netelpa jokioje nebūtyje.“ Taigi, šis „Niekas“ absoliutus, bet ir kuo tikroviškiausias, paremtas dieviškumu, o gal jau ir dieviškos prigimties. Dievo vardo netardama, poetė žengia į šventybe pažymėtas būties erdves.

Tikėjimo ir vilties ženklų Szymborskos kūryboje ieškojau visada, o daugiausiai jų aptikau kaip tik minimame rinkinyje. Ir akivaizdžiai vyrauja poetės pasaulėvokoje trečioji iš evangelinių dorybių – meilė. Štai kaip Szymborska kalba apie paprastą žmogišką meilę eilėraštyje „Pierwsza miłość“ („Pirmoji meilė“): „neprisimenama, / net nesapnuojama, / pratina mane prie mirties.“ O eilėraštyje „Trochę o duszy“ („Pora žodžių apie sielą“) poetė vėl atsiduria žingsniu arčiau išganingosios vilties. Nors, pasak autorės, „siela būna arba ne“: „Atrodo, / kaip ji mums, / taip ir mes jai / kažkam reikalingi.“

Štai dar vienas paradoksaliai Szymborskos mąstysenai būdingas eilėraštis: „O śmierci bez przesady“ („Apie mirtį neperdedant“) iš rinkinio „Žmonės ant tilto“. Daugelyje teksto strofų minimos mirčiai neįveikiamos užduotys, o galiausiai skaitome sentenciją apie tariamą jos visagalybę: „Kas sako, kad esanti ji visagalė, / pats yra gyvas įrodymas, / jog visagalė nėra.“ Tolesnė eilėraščio dalis yra tie žodžiai, kurie, mano nuomone, ir pakelia Szymborskos poeziją aukštai virš paprastos „žemės“, gal netgi padeda poetei slapčia susikalbėti su Kūrėju: „Nėra tokios gyvybės, / kuri nepabūtų bent akimirką / nemirtinga. // Mirtis / visada tą akimirką suvėluoja. // Veltui klebina rankeną / nematomų durų. / Kiek spėta nuveikti, / to ji jau neatims.“

Keliolika poezijos rinkinių – svarbiausias Szymborskos kūrybinio darbo vaisius. Poetės knygose sukaupta energija, meninė jos meistrystė ir dėmesys niekada nenupingančioms gyvenimo vertybėms mums, skaitytojams, gali tapti patikima atrama, savotiškai pateisinančia ar netgi pašventinančia kasdienes grumtynes su likimu. O juk rašė Szymborska ne tik poeziją. Išleido feljetonų ciklą „Lektury nadobowiązkowe“ („Neprivalomi skaitiniai“), kur aptarė publikacijas iš įvairiausių mūsų veiklos sričių. Turėjo poetė įstabią, nepaprastai žmogišką savybę – niekada nelikdavo abejinga bičiulių ar institucijų gyvenimo įvykiams. Žavingai, su humoru užrašyti jos atvirukai įkvėpdavo adresatus. Gavusi Nobelio premiją, Szymborska įsteigė fondą ir jo lėšomis paremdavo tuos, kam reikėdavo pagalbos. Aš sunkiu gyvenimo laikotarpiu taip pat esu pasinaudojusi tokia „stipendija“.

Versta iš: „Kwartalnik Artystyczny“, 2023.