literatūros žurnalas

Ieva Marija Sokolovaitė. Šimtas metų kosminės vienatvės

2022 m. Nr. 11

Kurtui Vonnegutui – 100

 

Skeptikas, cinikas, fatalistas, katastrofistas. Tuščiomis viltimis nesidangstantis brutalios, neišvengiamos pabaigos pranašas. Vizionierius? Truputį. Fantastas? Tik tiek, kiek leidžia ekstrapoliuoti žmonijos jau sukurtos ir naudojamos naikinimosi priemonės. Be viso to, Didžiosios depresijos kūdikis ir branduolinio amžiaus balsas. Pasak paties šių epitetų subjekto, dar ir Kristų garbinantis agnostikas1, unitarinis universalistas2 bei, galiausiai, sena pavargus iguana3.

Šiemet, lapkričio 11 d., sukanka lygiai šimtmetis, kai pasaulyje esama Kurto Vonneguto (1922–2007) vardo. Daugeliui nors kiek besidominčiųjų literatūra šis vardas puikiai pažįstamas iš knygynų lentynas vis naujais ir naujais leidimais papildančių, kultiniais tapusių romanų, tokių kaip „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, „Katės lopšys“, „Titano sirenos“ ir kt. Ironišku, taupiu, tačiau daugiasluoksniu stiliumi perteikiama sociopolitinė satyra, įpinta į fantastikos elementų nestokojantį distopinį siužetą, įrašė K. Vonneguto vardą tarp žinomiausių XX a. rašytojų ir tokių postmodernistinės literatūros klasikų kaip George’as Orwellas ar Aldous Huxley’is. Žinoma, esama skaitytojų, praryjančių K. Vonneguto knygas tik kaip tiesiog gerą mokslinę fantastiką, ir tam jie turi pagrindą. Neabejoju, jog esama ir tokių, kurie K. Vonneguto pesimizme nesąmoningai patiria eskapizmo džiaugsmą ir užvertę knygą bent jau mintyse atsidūsta iš palengvėjimo, kad patiems kol kas dar nebūtina kraustytis į kitą planetą, kad tikrame pasaulyje nei laikas, nei erdvė netrūkinėja taip chaotiškai kaip K. Vonneguto romanuose, ir šiaip, kad daugumai kasdienybės grandinėn suveriamų įprastinių veiksmų galima rasti bent šiokį tokį paaiškinimą.

Tačiau K. Vonnegutas – ne tik įtraukianti fabula, geras juodas humoras ir dozė nerealių situacijų, kuriose atpažįstami iki skausmo realūs elgesio modeliai. Kaip ten bebūtų, K. Vonnegutas visų pirma – nuoširdumas iki kaulų smegenų ir nervų galūnėlių. Plačiai atmerkta, nepailstanti akis, pasiryžusi regėti viską, kas tik slysta tinklainėmis; pėda, nepasididžiuojanti lipti į mėšlą, jei jo krūva pasitaiko kelyje; ranka, nesibodinti, kaip kad tame interneto meme, imti ir prikišamai išbaksnoti įsivaizduojamoje lentoje baltu ant juodo užrašytą paprastą žinutę: we are fucked. Esame pasmerkti, vaikai mano. Jei dabar pat neatkelsim užpakalių ir nepakrutinsim smegenų, kaip išvengti tokio likimo, susisprogdinsim branduoliniais ginklais, nusinuodysim teršalais, išsiskersim nuotolinio valdymo ginklais ar transformuosimės į liūdnus, sentimentalius kiborgus greičiau, nei spėsime susivokti. Nors, tiesą pasakius, net jeigu žmonija per stebuklą pademonstruotų neįtikėtiną vienybę ir įveiktų ekologines, socialines, religines bei politines problemas, K. Vonnegutas vis vien puse lūpų šypsotųsi ir toliau likdamas nuogut nuogutėlis prieš savaip suvokiamą tikrovę, nesidangstydamas jokia apgaulingos vilties strėnjuoste. Jo manymu, net jei ūmai numalštų visos globalinės katastrofos ir pasaulis pavirstų idilišku taikos, meilės ir ramybės kampeliu, anksčiau ar vėliau mūsų juokingai mažą organikos gniutulėlį, vadinamą Žeme, per klaidą ištaškytų koks nors neteisingai užprogramuotas mikrokompiuteris tolimoj tolimoj galaktikoj.

Beje, apie eskapizmą. Užtenka vieną gražią dieną išgirsti žinią apie kone po langais prasidėjusius dalykus, kuriuos laikei seniausiai mirusiais, užtenka vieną dieną imti ir atsibusti pasaulyje, kuriame, pavyzdžiui, vyksta labai realus ir labai baisus karas, ir distopinė proza įgauna visai kitą reikšmę. Ji tampa realistiška. Visą K. Vonneguto kūrybą stilistiškai bei emociškai vienijanti ašis – katastrofistinė ironija, suvokus savo menkystę šios planetos istorijoje, bei jausena, jog tesi grandiozinio kosminio pokšto auka – tampa kaip niekad aktuali užklupus absurdui, kuriam pakeisti nėra galių, ir realybei grįžus į formas, kurių negali būti, kurių sąmonė nepriima kaip tikrų. Daugeliui tikinčiųjų pasaulinės pandemijos, ekologinių iššūkių, agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje iškilo klausimas, kur žiūri Dievas ir kodėl leidžia vykti tokiems siaubingiems dalykams, jei yra visaregis bei visagalis. K. Vonnegutas turi atsakymą. Suformulavo jį 1973 metais romane „Čempionų pusryčiai“: kaip ir visi kiti, išskyrus individualią subjektyviai pasaulį patiriančią sąmonę (skaitytoją), Dievas yra iš anksto užprogramuotas robotas, todėl tiesiog neturi algoritmų reaguoti į situacijas, kurių modeliai neįdiegti. Šitaip ir griūva visagalybės iliuzija. Tuo tarpu „Titano sirenose“ galima aptikti paaiškinimą visai kruvinai, suodinai, ašaromis sulaistytai žmonijos istorijai – visi didieji įvykiai, įskaitant revoliucijas, mūšius, užkariavimus, judėjimus, grandiozines statybas bei tokį pat grandiozinį niokojimą, nežemiškų būtybių buvo slapta išprovokuoti vien tam, kad tolimos Tralfamadoro planetos pasiuntinys gautų trūkstamą detalę savo erdvėlaiviui susiremontuoti.

Taip, optimizmo K. Vonneguto kūryboje išties nedaug. Tačiau kaip tik ši vienatvės technokratijos amžiuje, vartotojiškumo sukeltų ekologinių katastrofų bei nuolatinės su(si)naikinimo grėsmės akivaizdoje mitologija veikiausiai ir yra tai, kas daro K. Vonnegutą millennialsų kartos numylėtiniu. Ir ne tik tai. K. Vonnegutas kalba tarsi abejingai ir lengvabūdiškai, tačiau jo moralinė pozicija, kad ir neakivaizdi, lyg stuburas jungia romano kūną iš vidaus; požiūris į pasaulį kaip reta ciniškas, tačiau pačiam tokio ciniško požiūrio išsakymui priskiriama truputį idealistinė reikšmė; humoras šaltas ir sarkastiškas, tačiau temos, kuriomis juokaujama – labai jautrios ar net sentimentalios. Beje, kaip išdidžiai teigia ir pats autorius4, jo prozoje nėra blogiukų. Piktadariai arba įsitikinę, jog elgiasi teisingai ir dorai, arba jėga verčiami paklusti blogio jėgoms, vienu atveju virsdami klasikiniais distopijų fanatikais, kitu – visiškai klasikiniais tragiškaisiais antiherojais, griaunančiais protagonistų planus nuo pat antikinės tragedijos suklestėjimo. Toks antagonistų pasirinkimas vėlgi atkreipia dėmesį į individo bejėgystės prieš pasaulį valdančias jėgas problemą.

Su vonegutiškais menkystomis, kurių komiškai nereikšmingos pastangos dar ir paskanintos geroku žiupsniu ironijos, lengva tapatintis. Argi ne su šitokia būsena anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas jaunas idealistas, įdėmiau apsižvalgęs aplink ir kartu netekęs nežinojimo apie pasaulio kančias nekaltybės, išaugęs šventąjį vaikišką naivumą? Globalinio masto ekologinio, branduolinio, socialinio nerimo fone augusios, skeptiškos ir pasaulio kvailybe persisotinusios šimtmečio kartos atstovams, matyt, išties nesunku pasiduoti nuojautai, jog išsigelbėjimą galėtų atnešti tik stebuklas. Galbūt tai – dar viena priežastis, kodėl K. Vonneguto mistiniai, fantastiniai motyvai, kartais taip persunkti mokslo vingrybėmis, kad lieka protu vargiai įkandami, sulaukė tokio populiarumo.

Dar vienas aspektas, pabrėžiantis autoriaus nuoširdumą, bet kartu koreliuojantis ir su visos kartos būsenomis – tiesmukas, aštrus ir mandagybėmis nenudailintas kalbos stilius. Tiesą sakant, toks nenudailintas, kad jo „Skerdykla Nr. 5“ keliose JAV mokyklose buvo išimta iš literatūros sąrašų, uždrausta ar net viešai deginama, o ginčai dėl cenzūros netyla iki šiol.

Negalima nepaminėti ir vizualiojo K. Vonneguto kūrybos prado. Romanuose „Skerdykla Nr. 5“ bei „Čempionų pusryčiai“ įkomponuoti paties autoriaus ranka piešti paveikslėliai ne tik pagyvina tekstą ir suteikia kūriniams išskirtinumo, atstovaudami tuomet dar visai novatoriškam, o ir dabar retokai pasitaikančiam saviiliustracijos fenomenui, bet ir tarnauja kaip papildoma meninė priemonė. Schematiškos, kone vaikiškos, kukliu juodu kontūru nupieštos miniatiūros, kaip ir patys romanai, gluminančiai paprastos ir kartu ironiškos nuo pirmo iki paskutinio brūkštelėjimo. Dauguma jų vaizduoja kasdieniškiausius objektus kokie tik įmanomi – automobilį, vištienos kulšeles, švirkštą, antkapį, saulės akinius. Kai kuriuos skaitytojus aštuntajame dešimtmetyje šokiravo tai, kad tarp paveikslėlių buvo ir vaizduojančių analinę angą ar moters lytinius organus. Tačiau, be pakartotinai pabrėžiamos ironijos, iliustracijų tiesmukumas padėjo kurti iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą, bet kartu cinišką poziciją, kuria dekonstruojama ir demistifikuojama amerikietiškoji visuomenė, visų pirma atkreipiant dėmesį į vizualiosios kultūros banalėjimą. Ir kas žino, ar K. Vonneguto piešinukai neprisidėjo formuojantis šiuolaikinei visą emocijų skalę talpinančių emoji bei memų kultūrai?

Kita vertus, popliteratūros elementai visada buvo ir bus kontroversiški. Amerikiečių rašytojas bei literatūros kritikas Johnas Gardneris K. Vonneguto romanus apibūdino kaip iki meno objekto kilstelėtus trash culture artefaktus, arba kad ir pirmarūšę, tačiau humoristinę ir lengvam skaitymui skirtą literatūrą5. Anot jo, idėjinis lengvabūdiškumas bei atsakomybės už veikėjų likimus trūkumas daro K. Vonneguto prozą lėkštą ir paviršutinišką. Tuo tarpu Josephine Hendin K. Vonneguto kandų pasyvumą pavadino bailybe ir amžino pralaimėtojo pozicija, kuri tiesiog yra patogi, nes nereikalauja imtis jokių aktyvių veiksmų6. Jos akimis, šitoks rambumas – labai vonegutiškas sprendimas, nes kone visoje jo kūryboje atskirties ir beprasmybės temos yra pasitelkiamos kaip priemonės skausmingų patirčių emociniam krūviui palengvinti. Literatūrologas Rogeris Sale’as, rodos, jautėsi dar labiau įžeistas – pasak jo, K. Vonneguto manierizmai yra ne kas kita, kaip „paniekos gestas visiems rašytojams, prisiimantiems atsakomybę už savo kūrinius; visiems skaitytojams, norintiems skaityti tikras knygas; visiems, kuriems Amerikos esmė yra sudėtingesnė nei K. Vonneguto šalis, sudurstyta iš lengvai vietomis sukeičiamų kraštų, apgyvendintų skurdžių žmonių su nuobodžiais gyvenimais“7.

Tačiau esama ir personažų pasyvumą bei bejėgiškai ironišką romanų atmosferą ginančio požiūrio, teigiančio, jog rašymas ne vieną trauminę patirtį (Dresdeno bombardavimą 1945-aisiais, motinos savižudybę, sesers mirtį nuo vėžio vos po kelių valandų nuo svainio žūties traukinio avarijoje) išgyvenusiam K. Vonnegutui atstojo būdą apsivalyti nuo karo siaubo ir prisitaikyti prie už patį karą ne ką mažiau absurdiško gyvenimo pokariniame pasaulyje. Todėl fragmentiškus protagonistų paveikslus galima interpretuoti kaip jų bei paties autoriaus pastangas susirinkti save iš naujo ir vėl pasiekti dvasios vienovę.

Šiaip ar taip, K. Vonnegutas nedalija patarimų ir neskaito moralų. Jis tik šypsosi ir vedžioja popieriuje per centrą susikertančias linijas, kurių, žinoma, nedraudžiama laikyti žvaigžde, snaige ar kitu dangaus kūnu, bet galima, kaip ir daro autorius, jomis supaprastintai pavaizduoti elementariausią šiknaskylę. Taigi, šypsena kandi, o romantika tragikomiška.

Ar šiame technokratiniame chaose, šiame grandioziniame visatos pokšte, šioje kosminėje vienatvėje esama ko nors tvirta, išliekama, nenugalima? Ar K. Vonneguto šypsnys – viltį praradusio bepročio grimasa? Vargu. Kad ir kokie sfinksiškai neįveikiami ir dargi žmogaus menkumą pajuokiantys būtų šio pasaulio dėsniai, vienintelis būdas oriai žvelgti Sfinksui į akis ir yra šypsena. Juokas – absoliučiai būtinas ginklas kiekvieno save gerbiančio stoiko arsenale. O kol žaidžiame mašinytėmis milžino Sfinkso papėdėje ir laukiame, kol kur nors tolimoje galaktikoje esantis kompiuteris netyčia išsprogdins mūsų praeitį ir dabartį, kodėl neparodžius vienas kitam nors šiek tiek gerumo? Šiaip ar taip, tai vienintelis dalykas, kurio nesuabsurdina net kosminė vienatvė. Matyt, toks ir būtų už garsiojo fatalisto, nešvankių paveikslėlių kraigliotojo, nepataisomo fantasto ciniško šypsnio slypintis humanizmas. Matyt, vien dėl tokios paprastutės tiesos verta K. Vonnegutą atsiversti vėl iš naujo. Jau neminint gryno skaitymo malonumo, kuriame, tarsi kokioj visa suvienijančioj chronosinklastinėj infandibuloj, susijungia į vienį ir siužetas, ir kalba, ir aštri visuomenės gyvenimo satyra.


1 Vonnegut K. Palm Sunday: An Autobiographical Collage. – New York: Delacorte Press, 1981.
2 Vonnegut K. Fates Worse than Death. – New York: G. P. Putnam’s Sons, 1980.
3 Kurt Vonnegut’s letter to Xavier High School students, November 5, 2006.
4 Meyers D. Kurt Vonnegut, Jr.: Morality-Myth in the Antinovel // International Fiction Review. – 1976.
5 Freese P. The Critical Reception of Kurt Vonnegut // Literature Compass. – 2012.
6 Ten pat.
7 Ten pat.

Greta Ambrazaitė. Tamsioji Algimanto Mackaus materija

2024 11 04 / Poetė Greta Ambrazaitė pristato Algimanto Mackaus poeziją.

Justino Marcinkevičiaus vertinimai „Metuose“

2024 10 28 / Pastaraisiais metais kilus diskusijoms dėl Justino Marcinkevičiaus įtakos ir reikšmingumo, pasirodžius dešimties tomų „Rinktiniams raštams“, nusprendėme pateikti „Litera-turą“.

Mylimas ir kritikuojamas: Alfonsas Nyka-Niliūnas „Metuose“

2024 10 18 / Šiemet minime poeto, vertėjo, literatūros kritiko Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015) 105-ąsias gimimo metines. Šia proga iš žurnalo archyvų sudarėme „Litera-turą“ ir kviečiame skaitytojus geriau pažinti poeto kūrybą, biografiją ir jo įtaką.

Dalia Staponkutė. Būti Jonu Meku

2024 10 12 / Rašytoja Dalia Staponkutė analizuoja ir pristato Jono Meko poeziją.

Alfonsas Andriuškevičius. Nykiosios Valdo Gedgaudo „Stotys“: metafizinis maištas

2024 10 01 / Alfonsas Andriuškevičius analizuoja ir pristato Valdo Gedgaudo knygoje „Stiprėjanti juoda“ spausdinamą eilėraščių ciklą „Stotys“.

„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Antanas Šimkus. Šiek tiek labiau į šiaurę

2024 m. Nr. 8–9 / O štai estų kūrinius lietuviškai ligi šiol galime vadinti deficitu. Turbūt ir dėl šių priežasčių Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiuos metus paskelbė Estų literatūros metais.

Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas…

Rima Pociūtė. Akrobatai ant lyno: dar kartą apie Justino Marcinkevičiaus, Jaano Krosso ir Noros Ikstenos kūrybą

2024 m. Nr. 8–9 / Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920–2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga…

Andrius Jakučiūnas. Kaip mokslininkai plaukė, keliavo ir utopijas kūrė

2024 m. Nr. 8–9 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Nariaus Kairio „Yura yura“, Norberto Černiausko „Fado“ ir Darius Žiūros „Diseris“.

Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas

2024 m. Nr. 8–9 / Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys.

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…