Ramunė Bleizgienė. Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraštėse

2022 m. Nr. 3

Šįmet kovo 8 dieną minime rašytojos Šatrijos Raganos (tikr. Marija Pečkauskaitė) 145-ąsias gimimo metines. Ta proga norisi dar sykį paviešinti faktą apie 2020 metų pradžioje privataus asmens Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui padovanotus septynis dešimtmečius šeimos archyve saugotus Šatrijos Raganos rankraščius. Jie į šios šeimos archyvą pateko per M. Pečkauskaitės seserį Sofiją. Peržiūrėjus visą gautą archyvinę medžiagą, paaiškėjo, kad iš daugiau nei šešiasdešimties gautų dokumentų didžiąją dalį sudaro tarpukariu M. Pečkauskaitės rašytų straipsnių, vertimų juodraščiai, knygos „Rimties valandėlė“ ir dviejų pjesių autografai, 1892–1899 metais pačios Marijos ir kitų asmenų jai padovanoti įvairių eilių, dainų lenkų, rusų, prancūzų kalbomis nuorašai ir kt. Didžiausias įvykis – iki šiol laikyto dingusiu Šatrijos Raganos vieno pirmųjų didesnės apimties kūrinių „Viktutė“ autografo atsiradimas. Daugiau nei devyniasdešimt nedidelės apimties lapelių buvo surišta šviesiu siūlu, ant viršutinio lapelio Šatrijos Raganos ranka užrašyta „Viktutė (juodraštis) 92 lapai“. Pasakytina, kad pirmą sykį „Viktutė“ buvo išspausdinta 1903 metais katalikiško JAV leisto „Dirvos-Žinyno“ antrame numeryje, vėliau perspausdinta atskira knygele. Tekstas, su kuriuo susiduriame dabar skaitydami šį kūrinį, iš esmės atitinka 1928 metais šeštame „Raštų“ tome publikuotą versiją, tapusią kanonine. Ja remiamasi rengiant pakartotinius „Viktutės“ leidimus.

Atsiradęs „Viktutės“ autografas paskatino vėl sugrįžti prie šio kūrinio istorijos, esu pradėjusi rengti autografą publikavimui kartu su 1903 metais išspausdintu „Viktutės“ teksto variantu. Šiuo metu esu atlikusi pirmąjį autografo perrašą. Paraidžiui perrašydama tekstą, žymėjausi tuo metu kilusias mintis: mano dėmesį patraukė tos vietos, kurios skiriasi arba jų iš viso nebelikę 1903 metais išspausdintame kūrinyje. Kūrinio taisymai rodo, kad autorė stengėsi labai atviras, autobiografiškas vietas paslėpti. 1900 metų liepos 16 dienos laiške Povilui Višinskiui M. Pečkauskaitė užsimena apie pradėtą ilgesnį darbą, kritikai manė, kad čia turima galvoje novelia „Viktutė“. Išlikusiame autografe randame greičiausiai planuotą kitą kūrinio pavadinimą „Ant Ventos vilnių“, taip pat ir dvi datas. Pirmoji – 1900 metai liepos mėnuo, ji tikėtina žymi pradėto darbo – kūrinio rašymo – laiką. O štai antroji – 1900 metų lapkričio 10 diena – nurodo apysakos naratyvo pradžią. Paskelbtuose tekstuose pirmosios datos nebelikę, kūrinio rašymo pradžia iki šiol rekonstruota tik iš rašytojos laiškų.

Rengiant pirmąjį autografo perrašą, konkrečiai susiduriant su visais atliktais taisymais, buvo akivaizdūs keli dalykai. Pirma – Šatrijos Ragana paties rašymo metu dar mokėsi lietuvių kalbos. Tai paliudija autografe atsispindintis rašymo procesas. Taisymai rodo, kad lenkų ir rusų kalba rašant buvo šalia, tačiau vėliau kitakalbiams žodžiams surasti lietuviški atitikmenys. Dėl kai kurių žodžių taip ir neapsispręsta, palikti „galioti“ abu variantai, pavyzdžiui, „adyni“ ir viršuje užrašyta „valandi“, pirmojo varianto nenubraukiant. Taip pat akivaizdu, kad rašančiajai trūko abstraktesnių lietuviškų žodžių, tad iš pradžių jie užrašyti lenkų kalba, o vėliau, jau rankraštį taisant, ieškota lietuviškų jų atitikmenų, lenkiški išbraukti, o vietoj jų viršuje įterpti lietuviški.

Kitas dalykas, kuris dar kartą man tapo aiškus, kad tai neabejotinai jaunos merginos savivokos raidą liudijantis kūrinys. Apysakoje, kuri parašyta dienoraščio forma, dėmesio centre yra pasakojančiosios savęs paieškos. „Viktutė“ suteikia galimybę pamatyti XIX amžiaus pabaigoje vykusius rašančios moters savivokos pokyčius. Joje aprašomi kasdieniai jaunos bajoraitės rūpesčiai. Kūrinio pradžioje Viktutė, dienoraščio pasakotoja, prisipažįsta, kad apsisprendė atsisakyti pianistės karjeros ir nutraukė mokslus, nes pasiryžo prisidėti prie šeimos gerovės rūpindamasi kasdiene namų ruoša. Šis pasiryžimas koreliuoja su kiek mažiau deklaruojamu, bet ne mažiau reikšmingu sprendimu – į literatūros kūrinio centrą iškelti moters kasdienius rūpesčius ir jos kasdienybę pristatyti kaip istorinio lūžio vietą. Tokiu būdu privati gyvenimo sfera, iš pirmo žvilgsnio paprasti kasdieniai reikalai, tampa ne tik pasakojimo, bet ir istorijos vertu objektu, o gal net centrine istorinio vyksmo vieta.

Autografe išlikusi kūrinio pradžia, kuri vėliau buvo pakeista, rodytų, kad kasdieniai užrašai buvo ir anksčiau vedami, o sumanymas juos paversti literatūros kūriniu – vėlesnis sprendimas. Šią mintį patvirtina ir Juozo Tarvydo skelbti ankstyvieji M. Pečkauskaitės dienoraščiai.

Šie užrašai, ypač pirminis jų variantas, atskleidžia daug šeimos gyvenimo detalių – po redagavimo nebe toks ryškus dukrų, o gal net ir visos šeimos paklusimas tėvo valiai, kasdien jam atliekami patarnavimai. Tai liudija vėliau išbrauktas sakinys apie kasryt tėvui į lovą nešamą arbatą.

Nors iš užuominų susidaro įspūdis, kad tėvas buvęs ūmaus būdo, netgi šaukdavęs ant dukros, tačiau jo reikšmė ir autoritetas taip pat nekelia abejonių. Apgailestaujama, kad tėvas jau senas ir ligotas. Tai tampa ir jo ūmumo pateisinimu. Akivaizdu, kad duktė žavisi tėvu, jo autoritetu. Viktutė su pasididžiavimu mini, kad aplinkiniai žmonės kreipiasi į jį patarimo ar pagalbos „kaip į dūmą“.

Santykiai su tėvu pirmieji iškyla kūrinyje ir jie išsamiausiai aprašyti. Regis, per artimą ryšį su tėvu duktė ima pažinti savo pačios galias. Skyriuje, kurio neliko knygoje, pasakojama, kaip Viktutė kartu su tėvu važinėjasi žiemą rogėmis. Tėvas leidžia dukrai vadelioti, ir pasakotoja prisipažįsta, kad tai yra viena iš jos aistrų. Atrodo, kad tokie netradiciniai pomėgiai padeda pagrindą kitokiai – nebetradicinei moteriškai tapatybei. Vadeliojimas, gebėjimas nukreipti žirgą gali būti suvoktas ir kaip simbolinis savųjų galių suvaldymo veiksmas. Čia galima prisiminti Sigmundo Freudo palyginimą apie ego ir id santykį, kaip raitelio, lekiančio ant žirgo. Savęs suvaldymo tema vėliau taps centrine pedagoginėje Šatrijos Raganos literatūroje.

Šen bei ten sušmėžuoja sesuo Alenutė, bet santykis su ja neryškinamas, jis labiau funkcinis – su ja dalinamasi gaspadorystės rūpesčiais. Sesuo apysakoje lyg pasakotojos šešėlis – ji lydi Viktutę, padeda jai, bet tuo pat metu ji beveik nepastebima. Iškalbinga, kad Kalėdų proga Viktutė iš daktaro gauna „Lietuvos istoriją“, muzikos kūrinių natas, o sesuo – tik saldainių. Taip netiesiogiai nusakomi skirtingi seserų interesai; ir akivaizdus Viktutės interesų pranašumas.

Toks pamatinio seseriško santykio pokytis aiškintinas pasikeitusių moters brendimo, tapatybės formavimosi aplinkybių. Apysakoje labai nuodugniai aprašytas Viktutės susipriešinimas su bajorių moterų bendruomene. Pasakotoja nuolat pabrėžia, kaip ji skiriasi nuo savo aplinkos moterų ir jų dukterų. Šis skirtumas tampa vienu iš būdų apsibrėžti naujos tapatybės ribas. Skirtumai tarp seserų neakcentuojami, bet iš esmės sesuo išlieka nepastebima, tik fono figūra. Vyro ir moters santykis tampa lemiančiu.

Mylimojo pasakymas „kokia esi kitoniška už visus“ pasakotojai skamba kaip pats didžiausias įvertinimas. Rodos, kad labiausiai Viktutė trokšta būti kitokia nei jos aplinkos merginos, nuo jų ji nori skirtis labiausiai. Modernaus žmogaus savivokos vienas svarbiausių bruožų – išsiskirti, būti kitokiam nei dauguma, pasirodo ir Šatrijos Raganos kūrinyje. „Aš“ paieškos kūrinyje vyksta per „aš“ ir „kitų“ supriešinimą: „aš“ ir kitos moterys, „aš“ ir dauguma. Nuolatinis savo kitoniškumo eksplikavimas. Savastis iškyla ne per sutapimą, bet per atsiskyrimą.

Šatrijos Raganos „Viktutėje“ aiškiai matyti, kad žmogus save aptinka, savo palinkimus suvokia tik per santykius su kitais, tėvais, seserimi ir su mylimuoju. Vėliau šį patyrimą rašytoja apibendrino, nusakydama paties mokymosi prasmę, pabrėždama, kad žmogus negali suprasti savo gyvenimo tikslo nepažinęs kitų žmonių, nesuvokęs, koks ryšys sieja visus žmones: „<…> nesužinojus, kokie žmonės tame pasaulyje gyvena, kaip jie gyvena, koks yra ryšys tarp visų žmonių – negalima sužinoti ir suprasti gerai nei savo priedermių, nei savo atsakomybės, nei savo gyvenimo tikslo“¹.

Skirtumas padeda suvokti, kas aš esu, todėl pono Jono paveikslas tapatybės paieškose taip pat suvaidina itin svarbų vaidmenį. Jeano Paulio Sartre’o intersubjektyvumo modelyje mano ir kito susitikime svarbiausia neišnykstantis skirtumas tarp manęs ir kito. Stovėjimas kito akivaizdoje yra etinė situacija, kai esu užklausiama ir man keliami etiniai reikalavimai. Štai tokius susitikimus, kaip susidūrimus su radikalia kitokybe, reikalaujančius priimti etinius apsisprendimus, eksploatuoja moderni literatūra. Toks susidūrimas iš esmės keičia jame dalyvaujančius subjektus, leidžia jiems patirti, kas jie yra iš tikrųjų. Vieną iš tokių skirtybių susidūrimo aprašymų randame Šatrijos Raganos apysakoje. Tai Viktutės susitikimas su ponu Jonu. Iki šiol laikiausi nuomonės, kad šiame kūrinyje svarbiausias, padedantis pasakojančiajai susivokti yra susitikimas su daktaru. Tačiau šis santykis yra paremtas jame dalyvaujančių panašumu, o ne skirtumu. Būtent ponas Jonas, būdamas kitoks, iš esmės radikaliai besiskiriantis, padeda Viktutei suvokti, kas ji yra, įsisąmoninant tai, kas ji nėra. Tiesa, šis kitokybių susidūrimas pačios pasakotojos vertinamas neigiamai, greičiausiai todėl jis sumenksta ir skaitytojo akyse.

Pono Jono materialistinis požiūris į pasaulį (tiki tik tuo, ką gali pačiupinėti) pristatomas kaip XIX amžiaus pabaigos jaunimo mada, pasaulėžiūra, atskirianti naująją kartą nuo senos. Viktutę būtent toks požiūris į pasaulį labiausiai tolina nuo šio vyro. Tačiau nesutrumpintame variante daug daugiau atskleista žaidimų, linksminimosi kartu su ponu Jonu. Pasakojama, kad su juo siaučiama, bėgiojama, šokama. Šie iškritę teksto intarpai atskleidžia šiųdviejų jaunuolių santykį buvus gyvesnį, artimesnį. Taip pat nebelikę ir vietos, kur rašoma, kaip su broliu einant į mišką žaidžiama gaudynių. Išmestose teksto atkarpose yra daug laisvo šėliojimo, išduodančio, kad tekstą rašė dar labai jaunas žmogus. Visų šių ženklų nebelikę „solidesniame“ kūrinio variante.

Dienoraštyje fiksuojami svarstymai dėl priimto sprendimo nesiekti muzikantės karjeros, beje, dienoraščio autorė svajojo ne tik apie pianistės, bet ir apie kompozitorės ateitį. Kad sprendimas, pristatomas kaip racionalus, gerai apgalvotas, iš tiesų yra dar visiškai nesenas ir kelia daug jausmų, išduoda Viktutės klausimas, ar tikrai jos darbai atneša kokią nors naudą: „Ak, Dievė, ar atnešu?“ Pasakojimą organizuoja anksčiau priimti sprendimai – atsisakymas siekti pianistės karjeros ir naujas tikslas – padėti tėvams ir neturtingiems, beraščiams žmonėms. Todėl svarbu tampa papasakoti, kiek daug dirbama, kiek nuveikiama, t. y. numanomam skaitytojui, kuriam greičiausiai irgi turėtų būti svarbi „reali nauda“, įrodinėjama Viktutės darbų atnešama nauda šeimai, kartu gyvenantiems ar ateinantiems šeimynykščiams. Šioje vietoje matyti, kaip tekste sukuriamas kitas – numanomas dienoraščio skaitytojas vertintojas. Iš šio pozicijų mėginama įvertinti, ar jos užrašyti svarstymai yra pakankamai aiškūs, kitam suprantami. „Ne žinau, ar gerai išaiškinau mano mislias“, – rašo dienoraštyje Viktutė.

Sava pozicija kūrinyje ginama su jaunatvišku maksimalizmu – pasakotojos pasirinkimą dirbti išryškina jos draugės priešingas gyvenimo būdas, jos svarbiausioji veikla – važinėjimas iš pokylio į pokylį. Šioje vietoje išryškėja ir dar vienas dalykas: Viktutė pasaulį patiria kaip juodą / baltą, arba / arba. Radikalizuojant savo pačios ir aplinkinių vertinimus, aiškiau patiriamos savosios tapatybės ribos. Tiesa, dienoraščio autorė stengiasi būti sąžininga, ji prisipažįsta mėgstanti šokti, bet apsisprendusi „būti naudinga“, tokios pramogos tampa pateisinamos tik kaip poilsis ar atvanga po sunkaus darbo.

Gyvenimo prasmės klausimas iškyla suvokiant jo laikinumą, visa ko praeinamybę. Čia prasiveržia jaunatviškas maksimalizmas, lydimas ir didžiulio nerimo: „Geidžiu pasišventymo, karžigystės.“

„Viktutėje“ mėginama aprašyti sąmonės lūžį, kai bajorišką prolenkišką savivoką ima keisti moderni lietuviška. Tačiau tai, kad dienoraštį pasirinkta rašyti lietuvių kalba, rodo, kad aprašomas procesas jau yra įvykęs ir esminiai sprendimai (pavyzdžiui, dėl kalbos) jau yra priimti. Sprendimas rašyti lietuviškai buvo paremtas ir noru „išdirbti“ lietuvių kalbą, kurti savo literatūrą, taigi pats rašymas yra dienoraščio tekstu formuluojamos veikimo programos dalis.

Šatrijos Ragana, pasirinkdama dienoraščio formą, kūrė rašymo ir aprašomo gyvenimo vienalaikiškumo įspūdį. Vis dėlto dienoraštyje nuolat kartojasi mintis, kad dienoraščio autorė dar tik nori išmokti lietuviškai, todėl prašo daktaro knygų, ji mini, kad sunkiai supratusi skaitytą Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ vertimą į lietuvių kalbą. Tačiau paties dienoraščio kalba, tai, kaip viskas užrašoma, liudija tam tikrą prasilenkimą. Iš tiesų rašančioji suvokia, kad rašo literatūrą, o konkrečiai – lietuvių literatūrą, o tam reikia pakankamo lietuvių kalbos mokėjimo.

Santykiai su žemesnio socialinio sluoksnio žmonėmis globėjiški, sužinojusi, kad vežėjas norįs mokytis pas ją, bet nedrįstąs prašyti, pasakotoja pati rodo iniciatyvą ir užklausia. Vežėjas, sakoma, „išrausta lyg mergelė“ ir demonstruoja nusižeminimą ir dėkingumą bučiuodamas ranką. Atrodo, kad jaunai bajoraitei toks elgesys yra suprantamas, jos reakcija – motiniškas (globėjiškas) gailestis: ji sako „biednas (vargšas) Stanislovėlis“. Akivaizdu, kad šiame santykyje bajoraitės figūra didesnė ir galingesnė nei vargšo Stanislovėlio. Svarbiausia Stanislovo mokymosi rašyti motyvacija – kad galėtų parašyti laišką artimiesiems. Rašančiosios nesutaptį su paprastais lietuviais, kuriems dienoraštyje pirmiausia atstovauja žemesnio socialinio sluoksnio žmonės – tarnai, kuriems mokytis lenkų kalbos būtų tas pats, kas išsižadėti savasties, liudija tai, kad dienoraščio autorė puikiai moka lenkų ir šios kalbos nepatiria kaip svetimos. Jos tautinė tapatybė kitokia – ji gana lengvai laviruoja tarp abiejų kalbų, turi galimybę rinktis, tarkim, rašydama, pristigusi lietuviškų žodžių, vartoja lenkiškus arba rusiškus.

Čia netiesiogiai išryškėja dienoraščio autorės aukštesnis raštingumo lygis: ji rašo dienoraštį, kuris neturi jokios kitos „išorinės“ motyvacijos, jis yra savęs pažinimo, įvairių, pirmiausia vidinių, išgyvenimų, jausmų užfiksavimo, išsaugojimo ateičiai priemonė. Viktutė ne tik moka, bet ir mėgsta skaityti, net negali įsivaizduoti gyvenimo be skaitymo. Tai jau kitoks santykis su knyga nei tik pradedančiųjų mokytis rašto lietuvių valstiečių.

Atrodo, rašančiąją emocinis pakilimas ištinka tose vietose, kur paliečiami dar sprendžiami, o ne jau išspręsti klausimai. Viena tokių vietų – kai svarstoma apie pasirinkimą būti naudingai, taip pat kai svarstomas lietuvių ir lenkų klausimas. Radikalaus apsisprendimo reikalaujanti pačios prieita išvada, kad „negalima būti kartu Lėnku ir Lietuviu“, sukelia jausmų bangą, kurią išduoda net trys šauktukai.

Kad tam tikri sprendimai dėl tautinės tapatybės priimami paties rašymo metu, liudija ir tai, kad, aiškindama savo pačios nevienareikšmę situaciją, ji nusprendžia neberašyti esanti lenkė, atvirą lenkiškos tapatybės teigimą keičia ne toks tiesmukas savo padėties nusakymas „ant lenkiškos kalbos išlavinta“. Tautinė tapatybė formuluojama kaip klausimas „kas tokia esu iš tikro“, į kurį atsakymą turi rasti pati rašančioji. Buvimas lenke šiame tekste pasirodo kaip šeimos tradicijos, auklėjimo suformuotas tapatinimasis, kuris rašančiajai nebetinka. Meilės jausmas (t. y. emocinė patirtis) tampa atrama suvokiant, kas aš esu. Viktutė pirmiausia pajunta, o ne sąmoningai suvokia, kad myli Lietuvos žmones, dainas ir supantį kraštovaizdį. Emocinis suvokimas eina anksčiau už racionalų sprendimą. Tokia emocijų kaip vertybinio sprendimo išraiška atitinka, pavyzdžiui, Marthos C. Nussbaum emocijų, kaip turinčių vertinamąjį, kognityvinį sandą, aiškinimą.

Tautinis klausimas, kas esu – lenkė ar lietuvė? – kūrinyje įkomponuojamas į ankstesnių pasirinkimų kontekstą – tarp muzikantės karjeros ir darbo dėl kitų. Todėl tautinė identifikacija, pirmiausia atsisakymas būti lenke, įgauna pasirinkimo dirbti paprastiems žmonėms pavidalą: „Pripažinus savę už Lėnkę, svajodama apie tėvynę – Lėnkiją, vesdama lėnkišką propagandą, ar-gi galėčiau susiartinti su prastais žmonėmis, ar mokėčiau juos apšviesti, pastiprinti?“ Ankstesnė tapatybė užsibrėžtoje gyvenimo programoje „dėl paprastų žmonių“ tampa didžiausia kliūtimi: „Aš – Lėnkė, o jie – Lietuviai, stovėtumimė tolie-tolie nuo savės.“ Atstumo, skirtumo tarp jos ir paprastų žmonių įveikimas formuluojamas kaip siekiamybė. Tapatinimosi su žemesniu socialiniu sluoksniu pamatas naujas – svarbu taip pat jausti, tą patį mylėti! Ne racionalūs sprendimai, istorinė savivoka (pavyzdžiui, istorinės praeities permąstymas), bet toks pat jutimas iškeliamas kaip vienijimosi pagrindas.

Rankraščio taisymuose matome įvykusį didžiulį pasakojančiosios savivokos pokytį. Jis liečia merginos santykius su lietuviais valstiečiais. Dienoraščio įrašai rodo, kad bajoriškos kilmės mergina aiškiai junta savo pranašumą prieš jų namuose tarnaujančius lietuvius: ji labiau išlavinta, gražiau kalba ir delikatiškiau elgiasi nei jos pažįstami lietuviai. Bet tą pranašumą ji ima aiškinti ne kaip aukštesnio luomo žmogui iš prigimties būdingą, bet kaip nulemtą jai tekusių didesnių galimybių. Ir bajoraitė apsisprendžia šią skirtingų gyvenimo aplinkybių sukurtą „neteisybę“ taisyti, ji imasi tarnus mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Taisymai rodo, kaip dienoraščio autorė koregavo hierarchijos principu grįstą poziciją žemesnio luomo žmonių atžvilgiu. Rankraštyje kategorišką „reikia duoti jiems [t. y. valstiečiams] apšvietimą, parodyti“ ji pakeitė į „žmonės reikalauja apšvietimo“. Pasakyme „reikia jiems duoti“ matome Abiejų Tautų Respublikos pilietinės visuomenės suformuoto požiūrio į aukštesniąją klasę, kaip į tuos, kurie veda, kurie žino, ko kitiems, mažiau žinantiems, reikia, ir jiems tai duoda, atšvaitus. O štai naujoje formuluotėje labiau išsilavinusieji, aukštesnės socialinės padėties žmonės, t. y. tokie asmenys kaip Viktutė, tik atsiliepia į mažiau išsilavinusių žmonių poreikius, nes šie patys žino, jaučia, ko jiems reikia ir ko trokšta.

Tapatybės transformacija įvyksta tada, kai Viktutė pajunta, kad lietuvių kalba yra „prigimta“. Savivoka pirmiausia keičiasi pojūčių lygmenyje. Kai pajuntama, kad lietuvių yra prigimta kalba, lenkų kalba „pasistumia“ prie svetimųjų. Per dainas dienoraščio autorė pažįsta žmonių dvasią, bet apie jos ypatumus papasakojama per kraštovaizdį. Atliekamas panašus judesys, kaip ir Maironio poemoje „Lietuva“. Lankomas kraštovaizdis, čia patiriami išgyvenimai yra būdas nusakyti, kas yra lietuviškumas, kas jam būdinga, kuo jis ypatingas.

Jaunos merginos dienoraštis atskleidžia ir moterų lavinimosi galimybes – ji „studijuoja“ neakivaizdžiai, per draugo, studijuojančio Peterburge, pasakojimus apie savuosius mokslus. Ponas Jonas Viktutei pasakoja apie paskaitas, profesorius, studentų gyvenimą. Kai kurias, matyt, namų užduotis jie atlieka kartu – renka augalus, apžiūri juos pro mikroskopą.

Galima rekonstruoti tokią dienoraščio autorės rašymo lietuviškai istoriją – iš pradžių ji gauna lietuviškus laiškus, juos skaito, paskui rašo atsakymus, o galiausiai ima rašyti lietuviškai dienoraštį. Rašydama laiškus kaimo moterų artimiesiems, ji geriau ima pažinti, suprasti jų gyvenimą. Taigi, galima sakyti, kad egodokumentai yra ta rašto dalis, per kurią bajoraitė įeina į lietuvių kalbą. Gal todėl ir pirmojo literatūros kūrinio forma – dienoraštis – imituoja dar vieną egodokumentą. Egodokumentai, visų pirma skirti privačiam naudojimui, atitinka pradėjusios rašyti moters galimybes – ji visapusiškai funkcionuoja tik privačioje erdvėje, čia jos rašymas gali realizuotis kaip visiškai legalus.

Iš keleto pastabų susidaro įspūdis, kad XIX–XX amžių sandūroje jau yra nusistovėjęs tam tikras laiško etiketas, pavyzdžiui, laiškas pradedamas nuo „Viešpaties pagarbinimo“ (kaip atėjus į svetimus namus ar sutikus žmogų), tada išsakomas bučiavimas baltų rankų, pasikloniojimas giminėms ir pažįstamiems. Rašančioji greit perpranta šiuos nesudėtingus valstiečių laiškų konvencionalumus ir juos perima rašydama laiškus. Tiesa, Viktutė laiško pradžioje užrašomą pagarbinimą supranta ne kaip mandagybę, bet kaip susirašinėjime dalyvaujančių pusių gilaus tikėjimo išraišką, kaip pačių svarbiausių žodžių išsakymą laiško pradžioje.

Jausminiai išgyvenimai neatskiriami nuo kūniško jų patyrimo. Štai itin stiprus fizinis pojūtis – „durte duria“ – išgyvenamas, kai dienoraščio autorė išgirsta, kaip, jos nuomone, Jonas pamina šventus dalykus. Jausminiam užsidegimui ir paskui nusiraminimui naudojamos karščio ir atvėsimo metaforos. Praėjęs noras siekti muzikantės karjeros apibūdinamas kaip išvėsimas. Ši metafora padeda mentalinį veiksmą (mintys išeina iš galvos, tačiau tas veiksmas neatsiejamas ir nuo jausmų) susieti ir su kūniškai patiriama jausmine būsena.

Apie mišką sakoma, kad jis Viktutei įkvepia ramybę, tylą. Įkvėpti – fizinis veiksmas, jis daro poveikį kintančiai emocinei būsenai. Analogija tarp miško ir Viktutės – įkvepiantis ir įkvepiamas miškas, kuriame lengva „mąstytis“. Sakoma, kad miškas turi dvasią, nes padeda Viktutei pajusti savąją. Kai tarp aplinkos, kuri suvokiama kaip kitas (subjektas), ir patiriančiosios nevyksta jausmų cirkuliacija, atrodo, kad miškas nebeturi dvasios. Gali būti, kad užsiminusi apie lengvai besiklostantį susimąstymą miške, vėliau pradėjusi kalbą apie tai, ką kaimo moterėlės sako apie daktarą, Viktutė nejučia išsiduoda, kad miške buvo galvojama, svajojama apie neseniai sutiktą vyrą – daktarą. Tad panašu, kad sklandus, lengvas santykis su šiuo vyru pirmiausia sumodeliuojamas pasakojančiosios vidujybėje ir tik vėliau patiriamas realiuose santykiuose.

Viktutė pasakoja apie čiuožinėjant apimantį didžiulį malonumą ir laisvės pojūtį. Svarbu, kad šie išgyvenimai patiriami vienumoje, iš esmės jiems nereikia kito. Gali būti, kad dėl to čiuožinėjimas imamas labiau vertinti nei šokiai, kur reikalingas partneris. Čiuožinėjimas – natūralus, išlaisvinantis veikimas, šokiai – nenatūralus taisyklių ir socialinių normų reguliuojamas laisvalaikio leidimas. Jau čia netiesiogiai pirmumas teikiamas „antisocialinei“ veiklai. Sykiu taip pasireiškia ir paaugliškas maištas – prieš socialines normas, tuščias nuobodžias kalbas.

Pasirinkimas nešokti tampa ir priklausymo tam tikrai grupei ženklu. Tipiška vyriška litvomanų savivoka: tie, kurie skaito, nešoka. Daktaras kaip labiau patyręs išdėsto savo teoriją apie šokius ir „demaskuoja“ jų erotinį motyvą. Tokiu iš pradžių „negatyviuoju“ būdu į jųdviejų santykius įtraukiamas seksualumo motyvas. Jis pamažu tampa apkalbamu, įvardijamu dalyku. Matyti, kad „slapto“ motyvo iškėlimas į viešumą šokiruoja Viktutę, ji niekaip negali sutikti, kad būtent dėl šio malonumo, kitais atvejais draudžiamo, ji mėgtų šokti. Daktaras seksualizuoja (tarsi užkrečia) Viktutės požiūrį į iki tol visai nekaltu laikytą laisvalaikio leidimo būdą. Persiėmusi šiuo požiūriu, seksualinio malonumo siekį ji ima įžvelgti kitų veiksmuose, tačiau savojo pomėgio šokiams erotišku nelaiko.

Išraiškingas žodžių junginys „stebėtini jausmai“. Visų pirma jis rodo, kad jausmai tampa stebėjimo objektu, nes tik tada, kai juo stebi, jie gali būti „stebėtini“. Kita vertus, tik stiprūs, keliantys sumišimą jausmai tampa pastebimi. Jausmų stebėjimas – vienas iš savižinos būdų.

Išsamesnis ir daugiau emocijų atskleidžiantis yra pirmojo susitikimo su daktaru aprašymas. Ši scena rodytų, kad pasakotoja pirma siekia su juo susipažinti (iniciatyva, nors ir racionaliai nepagrįsta, yra moters pusėje), o daktaras kaip tik atrodo naujos pažinties vengiantis. Be jokio drovumo užrašomas ir pirmas įspūdis – daktaras gražus, pasakotojai jis neabejotinai patinka.

Pirmo ilgesnio susitikimo su daktaru tėvų namuose metu naujas pažįstamas apžiūrinėjamas ir vertinamas kaip objektas – gėrimasi jo gražiu veidu kaip tiesiog patraukliu akiai. Šiame aprašyme vyro veidas dar nėra visos asmenybės reprezentantas. Daktaro išvaizdą, jo atliekamas dainas Viktutė įvertina taip: „Tinka man.“ Tas, kas patinka, tinka, dera, toks santykis patiriamas kaip malonus. Panašiai kaip apie patogų drabužį – tinka prie kūno. Labai atidus įsižiūrėjimas į mylimą žmogų, į jo akis. Sakoma, kad jo žvilgsnis „minkštas“, taip į viena susilieja ir taktilinis, ir vizualinis įspūdis. Tad galima sakyti, kad kito asmens patyrimas pasklinda „visame kūne“.

Jaunos merginos erotiniai jausmai daktarui laisviau pasireikšti gauna progą tik tada, kai mylimas vyras sukelia gailestį. Labai panašiai yra ir Žemaitės atveju: pažinties pradžią su būsimu vyru ši rašytoja autobiografijoje įvardijo kaip sukilusį gailestį buvusiam baudžiauninkui. Viktutė atvirai pasakoja įsivaizduojanti, kad galėtų glostyti sergančio vyro plaukus, priglaustų jo galvą prie širdies ir (netgi!) išbučiuotų jo veidą. Tačiau pastarasis vaizdinys paslepiamas po subtilesne, ne tokia atvira „metonimija“ – ji tariasi bučiuojanti jo ašaras.

Pabrėžiamas daktaro delikatiškumas, taip žavintis kūrinio pasakotoją, turi ir šiokio tokio komplikuotumo. Iš tiesų Viktutei delikatiškas yra tas, kuris tiesiai neišsako, ko nori. Atviras norų reiškimas merginos suvokiamas kaip trūkumas. Kai Viktutė ima nujausti, jog daktaras pastebėjo jos nenorą, kad jis pasiliktų pas ponus Lapinskius nakvoti ir eitų kitą dieną medžioti tetervinų, ją apima didžiulė baimė, o paskui gėda. Ji lygina save su mažu vaiku. Vadinasi, tik „maži vaikai“, t. y. tie, kurie dar nėra išmokę etiketo taisyklių, atvirai reiškia savo norus ir siekia, kad kiti pagal juos koreguotų savo veiksmus. Tačiau daktaras elgiasi priešingai: jis drąsina Viktutę, kai ji pasisako norinti iš kur nors gauti lietuviškų knygų. Jis sako: „Kaip gėrai, jog tamsta pasakėi savo norus ir kaip gėrai, jog turi juos!“ Palaikomas tiesiog norų turėjimas.

Siejami santykių, stebėdami vienas kito reakcijas, daktaras ir Viktutė keičiasi. Štai daktaras nejučia ima dalyvauti Viktutės „gyvenimo programoje“ – vis daugiau ima rūpintis neturtėliais. O Viktutė skatinama vis labiau gilinti lietuvių kalbos gebėjimus, taip per santykį su litvomanu ji pamažu įsitraukia į modernų tautinį sąjūdį.

Viktutės grožis išryškėja per mylimą vyrą. Nes savo išorę ji vertina itin neigiamai. Būtų galima sakyti, kad gražus yra jos atspindys mylimojo akyse. Tokiu būdu meilė tarsi atkuria pažeistą moters savivertę. Be mylimo žvilgsnio moteriai įgauti adekvatų savivaizdį nėra galimybių. Kyla klausimas, ar čia nėra išreikštas didžiulis poreikis būti „atspindėtai“ ir dar tokiu būdu, kad tas atspindys būtų geresnis, gražesnis, nei mergina iš tiesų apie save mano?

Skaitant autografą, susidaro įspūdis, kad likę vienudu Viktutė ir daktaras nuolat kalba apie meilę, tyrinėdami savo jausmus, aiškindamiesi, kas jiems yra meilė ir kokiam santykiui šis abipusis jausmas juos susieja. Viktutei šis jausmas visam gyvenimui. Ji gauna patvirtinimą, kad daktarui yra taip pat. Įdomu, kad daktaras pokalbiuose apie meilę prisistato kaip daugiau patyręs, sutikęs ir pažinęs daug merginų. Tokiu būdu sukuriama jo meilės pasakotojai vertė: ji pasirinkta iš daugelio. Viktutė, manytume, tokia patirtimi pasigirti negali. Tad jos jausmo tikrumas ir vertė sukuriama netiesiogiai sakant, kad jos meilė niekada nesibaigs arba truks amžinai.

Mylimųjų pokalbiuose iškyla ir kūno klausimas. Gali būti, kad taip „susitikrinama“, jog jie vienas kitam patrauklūs ir seksualine prasme. Daktaras ne sykį pamini, kad jam patinka Viktutės kūnas. Viktutei daktaro kūnas pirmiausia yra jo veidas, aukštas ūgis, juodi plaukai. Veide svarbiausia – akys, skiriama daug vietos joms aprašyti. Netgi susidaro įspūdis, kad mergina nuolat jas stebi, fiksuoja įvairius žvilgsnio pokyčius.

Kai Viktutė sulaukia daktaro pasipiršimo, ją apima sumišę jausmai, viskas vienu metu: ir liūdesys, baimė, ir laimė. Daugiau nė viename Šatrijos Raganos kūrinyje nėra taip atvirai ir tvirtai išsakyto laimės jausmo: „<…> nustojau atminties laiko ir vietos, jutau vien, jog gėrai man lig danguje.“ Laiko ir vietos nuovokos praradimo jausmas žymi tuo metu išgyvenamą pilnatvę, absoliučios laimės jausmą. Totalios laimės išgyvenimas pasižymi visų pojūčių vienove, susiliejimu: „Toliaus biškį ant pat Ventos, giedojo ir švilpino lakštingalas, o daina jo plaukė kartu su kvepu jaunų berželių ir žiedančių jivų, vienidamasi į vieną cielybę.“ Laimės patyrimas išgyvenamas kaip pojūčių sinestezija, sykiu pasireiškianti kaip „ištirpimas“ ar susiliejimas su gyvenama aplinka. Laimė Viktutei – grįžimas į vaiko pasaulio patyrimo būdą, visiška koncentracija į čia ir dabar, užmiršus praeitį ir negalvojant apie ateitį. Čia randame ir lakonišką laimės turinio nusakymą: turėti šeimą, nebūti palaidojus jokio mylimo asmens, būti sveikai.

Pilnutinės laimės akimirką pasakotojai norisi žaisti, todėl ji prašo mylimojo pasekti pasaką. Pasaka išreiškia aprašomo momento didžiulį simbolinį krūvį. Gali būti, kad vėliau į kūrinį įtrauktoje pasakoje apie gaidelio vištelei išmuštą akį netiesiogiai nusakomas defloracijos momentas ir pirmojo lytinio akto atveriama žaizda moters kūne.

Atvirai neaptariamas, bet potekstėje nujaučiamas santuokinio intymaus (seksualinio) gyvenimo klausimas. Gali būti, kad Viktutė, kaip tikra Viktorijos laikų moteris, nukeldama vestuves dar metams, siekia nukelti ir seksualinio gyvenimo pradžią. Ir pabrėždama itin teigiamą mylimojo atsaką į jos pasisakymą, kad jai užtektų visą gyvenimą skaityti vakarais kartu knygas, kartu muzikuoti, regis, apgynė pasakotojos ir daktaro „skaisčius“ bendro gyvenimo užmojus.

Atviras mylimosios deklaracijas daktaras vertina rezervuotai, ir nuspėjamą intymaus gyvenimo vengimą galėtų vertinti (nors nevertina) kaip meilės trūkumą ar net jos nebuvimą. Gali būti, kad sakydamas merginai, jog ji „iš plieno“, jis ir turi omenyje jos atsparumą erotiniams impulsams, gebėjimą juos atidėti. Kūrinyje toks susivaldymas vertinamas kaip būdo tvirtumas.

Kūrinio pabaigoje aprašomas pavasaris – erotinio sužadinimo laikas; tiltus griaunantis polaidžio vanduo taip pat gali įkūnyti išlaisvintą gaivališkumą. Bet per anksti prasidėjęs procesas pasakotojai sukelia „nešvaros“ įspūdį. Galima tik įsivaizduoti, kokius barjerus turi įveikti vyro ir moters santykiai, kad jų seksualinis ryšys taptų „švarus“.

Šatrijos Ragana atsisakė vietų, kur erotiškumas įgauna vis didesnį kūniškumą. Vėliau neišlikusioje vietoje matyti, kad daktaras iš tiesų geidžia vis didesnio artumo: glausdamas lūpas prie tos indo vietos, kur Viktutė ką tik gėrė, „metonimiškai“ ją pabučiuoja.

Kūrinio pabaigoje pereinama į itin simbolišką kalbėjimo būdą greičiausiai dėl to, kad mėginama nupasakoti dalykus, kurie tuo metu pagal literatūrinę tradiciją negalėjo būti tiesiogine kalba nupasakoti: spėtina, kad čia kalbama ir apie dvasines mylimųjų jungtuves, ir apie lytinį aktą. Pasirenkamas simbolinis kodas, kuris greičiausiai ne tik leidžia įveikti literatūrinius konvencialumus, bet ir padeda pasakotojai peržengti jos pačios užsibrėžtas savivokos, tapatybės ribas. Čia vaizduojama kažkas itin gamtiška, kas atsiduria už jai įprastų ir įmanomų įsivaizduoti jos santykių su vyru ribų – už bendro skaitymo vakarais šeimos rate, už muzikavimo kartu su kitais žmonėmis. Finalinėje scenoje Viktutė ir daktaras nuklysta kiek įmanoma toliau nuo kitų žmonių, ten, kur jie gali būti tik vienudu, visiškoje gamtos apsuptyje, ir kuo toliau nuo kultūros. Todėl įmanu įsivaizduoti, kad čia išsilaisvina ir tai, kas yra šios merginos (save suvokiančios pagal Viktorijos laikų standartus) gamtiškiausia. Minimas tampantis auksu vanduo – alchemijos simbolis. Sueitį, kaip priešingų polių – vyriškumo ir moteriškumo – jungtį, simboliškai išreiškia vandens, virstančio auksu, vaizdinys.

Kad būtų galima lengviau įsivaizduoti, kokia kalba ir kaip buvo parašytas šiame straipsnyje aptartas kūrinys, čia pateikiama pirmojo Šatrijos Raganos „Viktutės“ paraidinio perrašo ištrauka:

19 lapkr. paned.

Vertydama šiepą su kningomis radau vieną lietuvišką kningelę: „Apė žemę“² parašytą Vileišiu³ (spausdinta⁴ dar⁵ Viniuje⁶) Yra tai pamokinimai iš fiziškos geografijos, parašyti aiškiai ir suprantamai dėl manės. Džiaugiuos⁷ iš tos radybos ⁸ nes turėsiu ką paskaityti vakarais mano mergėlems. Visados kaip akmuo guli man ant širdės mįslė, jog tie musu žmonės [„toki“ – nubraukta] gyvena jokios⁹ dvasiško peno¹⁰. Ne kalbu apė tą, kurį turi¹¹ iš tikėjimo. Bet¹² apart maldakningės retai kas temato kitas kningas. Pati¹³ mėgstu už vis labiau¹⁴ skaityti, ir dėlto baisu man pamislyjus¹⁵, kaip tiek žmonių turi¹⁶ apsieiti be skaitymo. [„Aš d“ – nubraukta] O jie skaityti mėgsta, skaičiau vieną kningelę mergėlems, tai labai patiko, ir prašė idant skaityčiau dar. Aš su mielu noru išpildyčiau jų prašymą, bet nelaimė, jog kningų man truksta. Gerai štai, dabar radau vėl ¹⁷ vieną, bet perskaičius tą, vėl

[21 psl.]

6.

neturėsiu. Sunku man labai skaityti lietuviškai: daugybes¹⁸ žodžių nesuprantu¹⁹ visiškai, daugybes²⁰ ne moku ištarti. [„Ne Ar“ – nubraukta] Reikės butinai gauti gramatiką ir išsimokyti²¹ gėrai kalbos (visu pirmu pirmu yra ji reikalinga man, norinčiai²² arčiaus susieiti su žmonėmis paskui, yra ji man labai meili²³, nes juntu, jog tai mano prigimta kalba ir pažinti ją yra mano priedermė. Nuo lopšio kalbu lenkiškai, lenkišką²⁴ kalbą mėgstu daugiaus už kitas svetimasias, bet prieš lenkiškąją stovi dar lietuviška. Prie lenkiškosios priepratau, lietuviškąją miliu.) Tankiai misliju sau, [„kaip tai s“ – nubraukta] kokia tai nelaimė, jog taip pas mus persiskiria ponai su sodiečiais; o sverbiausi priežastis to – yra įvairumas kalbų. Prastas žmogėlis, girdėdamas²⁵ ponus kalbančius visiškai kitaip [nubrauktas kablelis“ kaip²⁶ jįs, mislija sau tikrai esąs²⁷ iš kito molio padirbtas²⁸, iš daug prastesnio. Mokysiuos, kaip galėdama. Dabar dar nieko ne moku. Už tą truputį²⁹ žodžių, kurius galiu jau šiaip-taip suprasti iš kningų, galiu būti dėkinga ponui Jonui. Atvažiavo jis pas mus ant visų pereitų vakacijų mokyti mano broliuką. Tievai jo, sodiečiai, gyvena ne tolienu musu; jis pats yra studentas universiteto. Susidraugavomė su juo ir daug valandų praleidėmė kartu per vakacijas. Patiko man jis iš to, jog yra išlavintas, daug skaito, daug mislija³⁰, geidžia ir „dąży“³¹ ieško³² ką³³ kitą³⁴ nėkaip pašokti, gėra vietą³⁵ gauti ir pilvą sau sotinti. Pas mus če tokių nedaug, labiausėi terp sunų [„obi“[vatelių]³⁶ – nubraukta] dvarponių. Jis teipogi, ne žinau jau iš kokios priežasties, ne bėgo nuo mano draugystės ir tokiu³⁷ budu daug skaitova³⁸ kartu, vaikščiojova³⁹, šnekėjova⁴⁰. Priguli jis prie teip vadinamų „Litvomanų“, t.y. mili savo tėvynę ir kalbą. Turėjo kėlias kningas lietuviškas⁴¹. Paėmiau vieną skaityti, buvo tai rodos vertymas „Vallenrodo“⁴². Veizėjau, veizėjau – nėko ne supratau.

[22 psl.]

Paėmiau kningėlę „Aušros“ tin radau lengvesnius⁴³ straipsnelius⁴⁴; [„mažu“ – nubraukta] pamažu [„priepratau“ – nubraukta] pradėjau suprasti žodžius ir sakinius; p. Jonas padėjo – ir teip⁴⁵ perskaičiau porą kningėlių. Gramatikos neturėjo jis pats, bet priežadėjo pervežti iš Petrapilės⁴⁶. Parvažiuos ant Kalėdų. Džiaugiuos⁴⁷ iš to: apsakys jis apė lekcijas⁴⁸, profesorius, apie visą tą studentų gyvenimą, jų mislias ir veikalus. Mes⁴⁹ če sodžiuje sėdamė lig slėkai⁵⁰ savo kaušukuosę, malonu labai turėti žinias ir surišimą⁵¹ su svietu, kurs gyvena daugiaus [„dva“ – nubraukta] proto⁵² gyvenimu. Ir dabar girdžiu apė visą tą, nors per raštus, nes p. Jonas toks gėras, jog rašynėja pas manę. Ne prašiau to, apsaugok Dievė! Turiu tokią puikybę, jog prašyti nėko ne galiu; [„jis pats“ – nubraukta] sakiau tik, jog norėčiau žinoti, ką ten jie veikia, ką gird⁵³ sostapilėj – ir jis pats pasakė, jog bus laimingas pranešti man apė tai, jei leisiu⁵⁴. Ir tokiu budu rašinėjamosė⁵⁵: jis lietuviškai, o aš [„ ne norėdama paliekti užpakalije, tiepogi stengius“ – nubraukta] teipogi⁵⁶ surinkus spėkas rašau laiškus, [„p“ – nubraukta] ant pavizdžio Babilono bokšties: per pusę lenkiškus, per pusę lietuviškus. Ne žinau, [„kai“ – nubraukta] su kokiu jausmu skaita jus p. Jonas ir kiek supranta…..

(Vakacijos linksmiai⁵⁷ labai praejo… Kaip jau sakiau, daug skaitėmė; [„bet ir“ – nubraukta] vaikščiojomė⁵⁸ po laukus rinkdami žiedus, kurius džiovino p. Jonas, užsiėmėmė su mikroskopu. [„Pavizd“ – nubraukta] Priesisotinę moksliškais užsiėmimais, bėgiojomė po padvarę. Šokomė⁵⁹ mazurą per allejas, važinėjamės per upė/ę…)

Bet ne visados buvomė teip gėruoju⁶⁰: kartais⁶¹ susibarindavomė⁶² o atsitikdavo tas, [„kad“ – nubraukta] pradėjus munms kalbą apie tikėjimą Jis, žinoma, kaip „jaunikaitis galo XIX amžiaus už⁶³ niekus skaito viską⁶⁴, ko ne gal savo pirštais pačiupinėti, o manę tarsi, kas [neįskaitoma raidė nubraukta, „augštyn pakėlą girdži“ – nubraukta] durti-duria girdžiant⁶⁵ tokias nuomonės apė tai, ką laikau už šventą; apmauda ima neapsakyta, jog žmogus nesupranta tokios aiškios teisybės. Paskui stengiaus ne pradėti kalbos⁶⁶ apė tą dalyką…

[23 psl.]

tik piksti⁶⁷ žmogus – daugiaus nėko. Vienas tai yra punktas, kurs manę atstuma nuo p. Jono, o teip geras jis yra labai, t.y. ne elgėsi teip, kaip turėtu tiesą, pagal lugiškos konsekvencijos savo teorijos.

---

1 Pečkauskaitė M. Keli žodžiai į tėvus // Šaltinis. – Nr. 38. – 1908. – P. 598.
2 [Vileišis P.] Apsakinieimas apej Żiamie ir atmajnas ora. Paraszia Piatras Wileijszis. – Petropilie, 1876.
3 „u“ pilku pieštuku ištaisyta į „o“.
4 „di“ taisyta.
5 „d“ taisyta.
6 Įterpta pilku pieštuku „(?)“.
7 „D“ taisyta, „us“ pataisyta į „uos“.
8 Įterpta viršuje, „ad“ vėliau pilku pieštuku taisyta.
9 „s“ vėliau nubraukta.
10 Pilku pieštuku nubraukta „maisto“ ir viršuje užrašyta „peno“.
11 „l“ ištaisyta į „t“.
12 „B“ taisyta.
13 „P“ taisyta.
14 Įterpta viršuje pilku pieštuku.
15 „ti” ištaisyta į „jus“.
16 Įterpta viršuje.
17 Nubraukta pilku pieštuku.
18 „ę“ ištaisyta į „es“.
19 „up“ taisyta.
20 „ę“ ištaisyta į „es“.
21 „y“ ištaisyta į „in“.
22 „n“ taisyta.
23 „a“ ištaisyta į „i“.
24 Pirma „k“ taisyta.
25 „dėdamas“ taisyta.
26 „nei“ ištaisyta į „kaip“.
27 „antis“ ištaisyta į „esąs“.
28 „ens“ ištaisyta į „tas“.
29 „r“ taisyta.
30 „j“ taisyta.
31 Lenk. „siekia“.
32 Nubraukta „lig“ įterpta viršuje.
33 „ą“ ištaisyta į „o“.
34 „ą“ ištaisyta į „o“.
35 „i“ taisyta.
36 Lenk. „obywatel“ – pilietis.
37 „o“ taisyta.
38 „imi“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
39 „om“ taisyta, vėliau pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
40 „mė“ pilku pieštuku ištaisyta į „ova“.
41 „liet“ taisyta.
42 Adomas Mickevičius „Konradas Valenrodas“ (1928).
43 „as“ ištaisyta į „us“.
44 Nubraukta pilku pieštuku „šmotelius“ ir viršuje užrašyta „straipsnelius“.
45 „i“ taisyta.
46 „a“ ištaisyta į „o“.
47 Antra „u“ taisyta.
48 „v“ ištaisyta į „l“.
49 „N“ ištaisyta į „M“.
50 Greičiausiai turėta galvoje „sraigės“.
51 Nubraukta „łączność“, lenk. „bendravimas“, viršuje pilku pieštuku užrašyta „surišimą“.
52 Nubraukta „išminties“ pilku pieštuku, viršuje užrašyta „proto“.
53 „žia“ nubraukta, vėliau pilku pieštuku nubraukta „ž“ ir „a“, palikta „girdi“.
54 „daleisiu“ ištaisyta į „leisiu“.
55 Viršuje užrašyta „susirašome“.
56 „ą“ ištaisyta į „o“.
57 „iai“ ištaisyta į „ai“.
58 „amė“ ištaisyta į „omė“.
59 „ia“ ištaisyta į „o“.
60 „o“ įterpta viršuje.
61 „k“ taisyta.
62 „im“ ištaisyta į „davomė“.
63 „ne“ ištaisyta į „už“.
64 „ką“ taisyta.
65 Antra „i“ taisyta.
66 Įterpta viršuje.
67 „s“ įterpta vėliau.