Rima Palijanskaitė. Žinomas, bet nesuprastas Vydūnas

2023 m. Nr. 3

Vydūnui – 155

 

Šiais metais kovo mėnesį minime žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, filosofo ir rašytojo Vydūno 155-ąsias gimimo ir jo mirties 70-ąsias metines. Tiesa, be didelių iškilmių, be jo asmenybei ir kūrybai skirtos konferencijos. Platesnio mokslininkų dėmesio Vydūnas (kaip, pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis) kol kas nesulaukia, nors jo kūrybinis palikimas itin didelis, o asmenybė išties iškili. Vis dar neturime ir visą jo rašytinį palikimą aprėpiančių raštų, ir nežinia, ar kada turėsime.

Vis dėlto yra kuo pasidžiaugti – Vydūnas nėra pamirštas. Žymiausias mąstytojo atminimo įamžinimo įvykis – 2019 m. Klaipėdos miesto skvere iškilęs labai originalus, kaip ir pats mąstytojas, paminklas (skveras pavadintas Vydūno vardu). 2020 m. išleistas Vydūnui skirtas žurnalo „Sphairos“ 12 numeris „Išvysti kitaip“. Neeiliniu įvykiu galima pavadinti ir 2021 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pastatytą Vydūno dramą „Ne sau žmonės“ (režisierius Jonas Vaitkus). Rašytojo neleidžia pamiršti ir apie jo asmenybę bei kūrybą pasakojanti ekspozicija Kintų Vydūno kultūros centre – pastate, kur jo 1888–1892 m. mokytojauta. 2022 m. šio centro kiemą papuošė originalus muzikinis Vydūno suolelis (idėjos autorius Mantas Maziliauskas). Mąstytojo išmintį gaivina ir entuziastų dėka pasirodančios naujos Vydūno publicistikos rinktinės: „Apie tikėjimą“ (2021), „Apie gyvenimą ir sveikatą“ (2022), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (2022, antras papildytas leidimas).

Vydūno vardas plačiau nuskambėjo 2022 m. birželio pabaigoje Sovietske (Rusijos Federacija, Kaliningrado sritis) nukėlus jo atminimui skirtą bareljefą, kuris nuo 1968-ųjų buvo ant namo, kuriame jis 1933–1944 m. gyveno ir kūrė (Tilžėje Vydūnas gyveno 1892–1944 m.). Karo fone šis įvykis įgavo simbolinę reikšmę: Tilžės lietuvių išminčiaus, visu savo gyvenimu ir kiekvienu kūriniu bylojusio apie žmoniškumą, atminimas šiame mieste tapo nepageidaujamas. Vydūno bičiuliai daug metų darė žygius ir tikėjosi, kad šiame mieste bus įrengtas Vydūno memorialinis muziejus, bet šios viltys sudužo, o dabar netekome ir jam skirtos atminimo lentos.

Detmolde (Vokietija) – mieste, kuriame Vydūnas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus (1946–1953), ne tik įamžintas jo atminimas, bet ir skiriama dėmesio jo kūrybiniam palikimui. Ant namo, kuriame Vydūnas 1946 m. buvo trumpam apsistojęs, nuo 2013-ųjų puikuojasi atminimo lenta, o namo nišoje – jo skulptūra. Vydūno draugijos ir jos bičiulių Vokietijoje rūpesčiu leidykloje „Litverlag“ leidžiamos Vydūno knygos, remiant Detmoldo fondui (Bürgerstiftung Detmold). Detmoldiškio kunigo Miroslavo Danyso ir Vydūno giminaitės Britos Storost rūpesčiu 2017 m. buvo išleista rašytojo vokiečių kalba parašyta, Tilžėje 1932 m. pasirodžiusi, bet netrukus konfiskuota ir sunaikinta knyga „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“). 2018 m. išleista straipsnių knyga apie Vydūną ir vokiečių kultūrą – „Vydunas und Deutsche Kultur“.

Netrukus tikimasi išleisti ir gegužės mėn. vyksiančioje Europos dienų šventėje Detmolde (Europatage in Detmold) pristatyti daugiau nei keturių šimtų septyniasdešimties puslapių apimties Vydūno knygą „Vydunas in Detmold und Europa“. Taip bus paminėtos Vydūno 70-osios mirties metinės. Taigi pagaliau dienos šviesą išvys Vydūno vokiečių kalba rašyti straipsniai, daugelis jų – pirmą kartą. Savo laiškuose mąstytojas yra užsiminęs, kad vokiškai rašąs dėl to, jog tikisi būti išgirstas ne tik lietuvių – savo rašiniuose apmąstąs labai svarbius gyvenimo dalykus, kuriuos jam duota ypatingu būdu išvysti.

Vydūnas – sau žmogaus pavyzdys

Lietuvoje Vydūnas buvo ir yra menkiau ar daugiau žinomas, bet niekada nebuvo labai populiarus, o dėl savo pažiūrų bei veiklos yra sulaukęs ir prieštaringų vertinimų. Netgi jau minėtas 1932 m. išleistas veikalas apie vokiečių ir lietuvių santykius buvo priešiškai sutiktas ne tik vokiečių nacionalistų, bet ir pačių lietuvių – šie buvo labai nepatenkinti, kad rašytojas daug gražių žodžių parašė apie vokiečių kultūrą ir iškilius jos kūrėjus bei mąstytojus. Apie Vydūno asmenybės ypatingumą ir menką jo supratimą publikuotas ne vienas straipsnis. Ir turbūt dar ne vienas bus paskelbtas.

Tai, kad Vydūną suprasti, o ypač jo patarimais sekti nėra paprastas dalykas, labai vaizdingai tarpukariu yra išsakęs Bronius Vaitiekūnas: „O Vydūnas su savo dvasios-sielos pasauliu taip toli nuo mūsų, jog mes sutikę naują jo veikalą lygiai taip pasielgiam, kaip tos naminės žąsys, išvydusios aukštai skrendant laukines: viena kita sugirgsės, viena kita sparnais suplasnos ir vėl visos nurimsta. Žino – joms ne pakeliui, tikriau pasakius, jos neištesės. Taip ir mes“¹.

B. Vaitiekūnas šiuos žodžius rašė recenzijoje apie mąstytojo knygą „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928). Ir pats Vydūnas pabrėžė ne kiekvienam šį veikalą – rodos, apie paprasčiausius ir visiems rūpimus dalykus – skiriąs. Savo knygą mąstytojas teigė skiriantis ne tiems, kurie gyvena senais, žalingais įpročiais ir nenori jų keisti; ir ne tiems, kurie materiją ir jos jėgas tiki esant visumos pagrindu ir kurie tuo tikėjimu esą patenkinti. Šis raštas esąs skirtas „jaunos širdies, pakilusios sielos, giedros dvasios“ žmonėms, kurie nori keisti savo mąstymą, tvirtinti savo esmę, išdrįsti gyventi savaip, išmintingai. „Šis raštas duoda pirmenybę dvasiai. Jai ir priskaitoma visa galia šiame gyvenime. Iš tokio supratimo yra ir sprendžiamas parinktasis uždavinys. Atitinkamai ir bus rodoma, kaip gyventi reikia, norint sveikam išlikti“².

Vydūnas, pasak Vytauto Kavolio, „švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums „sau žmogaus“, sąmoningos individualybės sąvoką“³. Sau žmogus – Vydūno sukurta arba galbūt iš jo skaitytų vokiečių ar kitų mąstytojų veikalų perimta ir pasidaryta lietuviška sąvoka. Tai autentiško, savo esme ir savo protu gyvenančio žmogaus įvardijimas. Vydūnas vartojo ir saviško, savingo, esmiško žmogaus sąvokas. Esmiškas gyvenimas mąstytojui – tai gyvenimas savo esme, buvimas savimi iki pat sielos gelmių.

Ką reiškia būti sau žmogumi, Vydūnas byloja antrojoje trilogijos „Probočių šešėliai“ dalyje „Ne sau žmonės“. Joje vaizduojami baudžiavos Lietuvoje laikai. Bet dramos dialogai ir monologai atliepia ir šių dienų Lietuvos žmonių situaciją. Nors metai po metų keitėsi socialinė santvarka, gyvenimas ir įpročiai, pats žmogus pasikeitė mažiausiai. Šiandien sau žmonių išties yra, bet jų labai nedaug, o jų balsus visuomenėje nuslopina kiti – ne sau žmonių balsai ir riksmai, jų lavina.

Trilogijoje Vysuomis aiškina Mykolui, ką reiškia tapti sau žmogumi, ką reiškia būti žmonišku:

P[ap]rastiems baudžiauninkams pirm visų reikėtų žinoti, kas Dievo valia. Pasakysiu jums. Klausykitės! Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui. <…>

Matai, jog žmonės kaip šuneliai. Pasiundyki, ir draskys kaltą ir nekaltą. O kodėl? – Kodėl? <…> Akylai klausykis. Tai todėl, kadangi nežino atskirti, kas žmoniška, o kas ne. To supratimo reikia. Su tokiu supratimu pastoja žmonės žmonėmis, o galiausiai sau žmonėmis. Kas nežmoniška, nei vienas neturėtų daryti, nors jį ir žudytų <…>

Kiek įmanydamas, žmones raginau, kad taptų sau žmonėmis, ir nebetarnautų vergiškai svetimiesiems, plėšdami iš brolių, kas šiems brangu, ir padrėbdami tai žmonėms-gyvuliams.⁴

Taigi būti sau žmogumi nėra nei paprasta, nei lengva, kaip ir sekti Vydūno gyvenimo principais ar patarimais. Pasak mąstytojo, pirmiausia svarbu išmanyti, kas iš tikrųjų yra žmogus. O tada pajausti ir puoselėti savo esmę – savo asmenybės branduolį, visų dvasinių žmogaus galių versmę. Ta esmė esanti tarsi vidinė saulė, kuriai užtekėjus žmogus tampąs saulėtas. Tik tuomet, mąstytojo manymu, jis tampa laisvas, tampa sau žmogumi, ir tik tuomet jis gali būti išties žmoniškas ir sąmoningas, drąsus ir išmintingas, kūrybingas ir laimingas…

Vydūnas būti sau žmogumi mokėsi nuo vaikystės – apmąstydamas savo patirtį ir nuojautas, protaudamas savarankiškai, nesutikdamas su kai kuriomis brukamomis ar suaugusiųjų inertiškai kartojamomis idėjomis. Mąstytojas niekada nesielgė kitaip, nei jam bylojo elgtis sąžinė, nors žinojo, kad gali būti nesuprastas – ne kartą buvo užsitraukęs kitaip manančiųjų rūstybę. Jis domėjosi įvairiais mokslais ir mokymais, bet į savo raštus įpynė tik tas idėjas, kurioms pritarė, kurios buvo jam priimtinos, tai yra giminingos jo paties mintijimui. Ir niekada aklai neperėmė jokių filosofinių ar teosofinių idėjų, kaip neretai manyta ir manoma.

Vydūnas apie teosofiją ir Rudolfą Steinerį

Tai, kad Vydūnas į visus gyvenimo dalykus turėjo savitą požiūrį, rodo jo santykis su teosofija ir kai kuriais jos atstovais. Neseniai mokslininkams naujaip ėmus vertinti teosofiją, iš naujo pažvelgta į Vydūną kaip į teosofą, manant, jog jo idėjos yra artimos žinomų teosofų, taigi ir Rudolfo Steinerio (1861–1925) idėjoms. Tačiau pats Vydūnas vis dėlto turėjo savitą teosofijos sampratą ir netgi nelaikė savęs teosofu, nors daug metų vadovavo Vokietijos teosofų draugijos skyriui Tilžėje. O R. Steinerio idėjomis domėjosi, bet jos jo toli gražu nežavėjo.

Vydūnas teosofijos nelaikė siaura, vien teosofų draugijos propaguojama doktrina. Kai kuriuos teosofų domėjimosi ir mokymo aspektus mąstytojas kritikavo – ypač jų susidomėjimą spiritizmu ir tokiu būdu gautų „žinių“ sureikšminimą. Šiuos eksperimentus asmenybei, žmogaus dvasiniam gyvenimui ir jo sąmoningumui laikė labai pavojingais ir kvietė lietuvius to jokiu būdu nedaryti. Vis dėlto kai kuriuos teosofus jis labai vertino ir jais rėmėsi, jų veikalų ištraukas publikavo savo leistame žurnale „Šaltinis“, juos yra paminėjęs ar citavęs savo raštuose, labiausiai vertindamas vokiečių mąstytoją ir teosofą Franzą Hartmanną. Iš Vydūno verstų ir publikuotų F. Hartmanno tekstų ataidi gerai pažįstamos ir mąstytojui labai artimos idėjos apie sąmonę:

Dvasia yra sąmonė. Be dvasios negalėtų joks prisiartinimas mūsų sąmonei žinomas pastoti. Berods gyvename objektyviškoj (šalia mūsų esančioj) pasaulėj ir esame apgobti daiktais, bet apie tuos mes tik tan težinome, kas į mūsų sąmonės šviesą parein. Todėl pasaulė, kurią pažįstame, iš tikro yra subjektyviška, tai esti, kurią patys susitvėrė arba kuri mumyse pastojusi yra.

Savo smegenų protu nieko nežinome nei apie savo geriausius pažįstamus ir bičiulius. Kan pažįstame, tai yra įspūdžiai, kurie jie mums padaro, ir kuriuos savo pajautimais sugavę ir priėmę esame. Iš tų įspūdžių pasidarom apie anuos žmones ir jų ypatybes paveikslus, kurie kartais visai nėra teisingi.⁵

Nuo pat susidomėjimo teosofija pradžios Vydūno teosofijos samprata buvo savita. Straipsnyje „Teosofija ir teosofiški mokslai“ (jį 1905 m. publikavo savo žurnale „Šaltinis“) mąstytojas teosofiją tapatina su dieviška išmintimi žmoguje, tikrąja tikyba, dvasiška (dieviška) gyvybe žmoguje ir pateikia F. Hartmanno teosofijos apibrėžimą: „Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas⁶, nėra joks mokslas, kurs iš raštų išmok[st]amas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kurs remiasi ant senų raštų ir pasakų⁷, ant visokių išvedimų arba išrodymų; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas“⁸.

Vydūnas prabyla ir apie teosofiškus mokslus, tačiau jais esą galima laikyti tik tokius, kuriuos „tyrinėdamas, pajaučia savyje naują išpažinimą, naują gyvastį užtekant. O kad tai nenusiduoda, tai gal būti, kad tie mokslai neteosofiški arba jie tam žmogui negal teosofiškais pastoti.“⁹ Taigi tik tokie raštai, kurie pažadina paties skaitančiojo dvasinę gyvybę ir gilią išmintį, Vydūno laikomi teosofiškais.

Vydūnui būti teosofu – tai įgyti ir reikšti dievišką išmintį, o ne priklausyti teosofų draugijai ar perimti jų mokymą. Pats jis netgi nelaikė savęs teosofu: „Žmogus, kurio šventumas labai išsiskiria iš kitų žmonių, turi nepaprastą išmintį, kuri vadinama dieviška išmintimi. Tada toks žmogus gali būti vadinamas teosofu, tai esti dieviškai išmintingu. Aš pats nesmi teosofas. Labai daug man reikia, kad toks būčiau“¹⁰. Vis dėlto ir pats mąstytojas savo raštais pirmiausia siekė pažadinti savo tautiečių sąmoningumą, jų išmintį: „Vien trokštu savo raštų skaitytojus paraginti mąstyti apie svarbius dalykus, kad patys įgytų išmanymą“¹¹.

Klausiamas, kuo remiasi pateikdamas įvairias „slėpiningas žinias“, Vydūnas įvardija išties nemažai teosofų ir jų veikalų¹². Kai kurie jo pateikti autoriai bei jų knygos ir šiandien yra labai vertinami. Tiesa, greta išvardintų teosofų Vydūnas R. Steinerio pavardės nepamini. Tačiau mąstytojo dvasinės kultūros, meno, gyvenimo filosofijos idėjas neretai bandoma sieti ir su šio antroposofo mokymu: „Vydūnas domėjosi Štainerio antroposofija, jo kūno, sielos ir dvasingumo (atitinkančių materiją, vidinį gyvenimą ir abstraktų sąmoningumą) samprata“¹³. Manoma, jog Vydūnas galėjo iš R. Steinerio tam tikras idėjas perimti arba kad jos yra labai artimos.

Apie Vydūno ir R. Steinerio idėjų panašumą (tiesa, jų rimčiau neanalizavęs) yra rašęs ir pagrindinis vydūnistas Vacys Bagdonavičius: „Visa, kas yra iš teosofijos, Vydūno ir R. Štainerio mokymuose beveik visiškai sutampa. Ypač tai pasakytina apie dvasinės visumos ir žmogaus esmės supratimą¹⁴. <…> Jeigu abu mąstytojai būtų susitikę tuoju teosofiškuoju savo gyvenimo laiku, ko gero, būtų labai suartėję ir susibičiuliavę“¹⁵. Vydūnistas pastebi, jog Vydūno raštuose R. Steinerio pavardė tarsi atsitiktinai pasirodo tik kartą kitą, ir esą nėra aišku, ar Vydūnas buvo su juo susipažinęs asmeniškai. Išties, kaip matysime, jie buvo susitikę, ir ne kartą, bet Vydūnui jo paskaitose ir raštuose dėstomas mokymas pasirodė nepriimtinas.

Salio Šemerio cituojamas Vydūno laiškas byloja, jog mąstytojas su R. Steineriu buvo susipažinęs, bet šio vokiečių antroposofo idėjos jo labai nesudomino. Taigi viename laiškų S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Susipažinau ir asmeniškai su dr. R. Steineriu ir su jo mokslais, kuriuos jis vadino Antroposophe. Bet giliau manęs nepatraukė. Tikrai gilų įspūdį padarė į mane dr. Fr. Hartmannas, kurio ir asmenybė man buvo labai maloni“¹⁶. R. Steinerį Vydūnas kartą pamini savo veikale „Tautos gyvata“, o „Sąmonės“ pratarmėje nurodo vieną jo knygą; vis dėlto abiem atvejais tai susiję ne su dvasinės kultūros, o su socialiniais klausimais.

Aiškiausiai mąstytojas savo požiūrį į R. Steinerio mokymą yra išdėstęs laiške Viktorui Falkenhahnui. Akivaizdu, jog Vydūnas į šio mąstytojo veikalus žvelgė labai kritiškai. Štai citata iš laiško:

Su Dr. Rud. Steineriu susipažinau asmeniškai rodos 1904 mts. Leipcige skaitęs buvau vieną antrą raštą, turbūt be kitų „Philosophie der freiheit Suceition“¹⁷ ir kitus jo vėliau kuriamus raštus. Bet vis nebuvau tikrai galėjęs sutikti su jo mąstymu. Klausiaus jo kalbų Berlyne iki 1919 mt. Ir skaičiau net paskutinius jo raštus. Bet vis man rodėsi, kad jis nėra aiškiai praregėjęs. O dabar vėl skaitęs, pasiklausęs, kas iš jo raštų paskaityta ir kaip vienas antras stengiasi jo mąstymus savaip apreikšti, lyg tvirtinasi, ką apie jį nuvokiau. Tiesa, jis reiškia šį tą dabarties žmonijai. Rethmeyeris¹⁸, rodės, man lyg iškelia R. Steinerio mokslus Evangelijos šviesoje ir taip jie įgyja gilesnę prasmę. Man visai aišku, kad jis kartoja slėpiningas kitų pažiūras, labiausiai tai, ką N. P. Blavatskaja skelbia rašte „Secret Doctrinee“. Tūli dalykai, kurie jo tvirtinami, atrodo man apsirikimai, kiti net sukraipymai to, kas kitų, ypačiai indų išminčių, tvirtinta. Bet noriu tikėti, kad vis dėlto R. St. mokslai žmonėse ką sužadina. Detmolde buvo ir jo Volkshochschulėje užpernai vienam dipl. inž. leista viešas kalbas sakyti iš R. St. mokslų. Buvo daug klausytojų, bet jų skaičius iš lengvo mažėjo. Volkshochschulė nebepriėmė tokių kalbų ir priruošė tam net vieną tam priešingą kalbą.¹⁹

Taigi labai abejotina, ar galima teigti Vydūno ir R. Steinerio idėjas esant giminingas. Išsamesnis šių mąstytojų idėjų palyginimas būtų vertingas. Taip turbūt gimtų atsakymas, kodėl Vydūnui šio žinomo antroposofo idėjos buvo nepriimtinos.

Kaip Vydūnas tapo vegetaru

Tam tikrus Vydūno gyvenimo aspektus išryškinti verčia netgi plačiai skleidžiami, su tiesa gerokai prasilenkiantys gandai – neseniai didelė jų puokštė pasirodė laikraštyje „Mokslo Lietuva“ (2022 m., Nr. 8). Netgi akademinės bendruomenės atstovai skleidžia klaidingą, jų pačių sumanytą mintį, jog Vydūnas vegetaru tapęs po to, kai apie vegetarinę mitybą sužinojęs iš tam tikrų literatūrinių šaltinių (tarsi pats apsispręsti ir pakeisti mitybos negalėjęs): vienas mini menamą vokiečių arba anglų kalba parašytą knygą apie vegetarizmą, kiti – indų filosofiją, Vedas, netgi ajurvedą. Tačiau tuomet, kai tapo vegetaru, būsimasis Vydūnas buvo sunkiai sergantis septyniolikos metų moksleivis, o ne Vedas studijuojantis mąstytojas (su teosofija ir indų filosofija susipažino būdamas trisdešimt dvejų metų)… Vydūno tapimas vegetaru neretai laikoma pagrindine ir kone vienintele jo pasveikimo sąlyga, kas taip pat nėra tiesa.

Mokydamasis Ragainės mokytojų seminarijoje, šešiolikos metų būsimasis Vydūnas susirgo sunkia tuberkuliozės forma. Dažnai su Vydūnu bendravęs Antanas Krausas prisiminimuose rašė: „Besimokant teko drėgname bute gyventi ir susirgti. Pradėjo plaučiai kraujuoti. Gydytojai maža vilties beteikė jam pasveikti“²⁰.

Vis dėlto kodėl ir kaip Vydūnas tapo vegetaru? Atsiminimuose jis aiškino, jog vaikystėje mėsos valgė retai, bet „kas kartą po valgymo, gal trukus valandą ar ilgiau, jis apalpdavo. O neaiškėjo jam ir kitiems, kodėl taip. Tik iš lengvo [jis] numanė, kad skerdžiamų, žudomų gyvulių kančios veikia kaip nuodai valgantįjį jų mėsą. Būdamas septyniolikos metų, jis pasiryžo mėsos nebevalgyti. Ir neatsitiko apalpimų visą ilgą jo amžių“²¹. Apie tai užsimena ir ne viename laiške, pavyzdžiui: „Turėjau vengti mėsiškų valgių, kadangi valgęs po valandos apalpdavau, o kai tokių valgių nebevalgiau, man tai ir niekuomet nebeatsitikdavo“²². Taigi vegetaru Vydūnas tapo tiesiog įsiklausęs į savo kūno signalus ir suvokęs, jog jam mėsa nėra tinkamas valgis, tada dar, jo paties teigimu, „nieko neskaitęs apie vegetarizmą“²³.

Mitybos pakeitimo Vydūnas nelaikė vienintele ar netgi svarbiausia pasveikimo priežastimi. Vienoje autobiografijų mąstytojas rašė: „Maždaug 17 metų jaunuoliui pradėjo plaučiai kraujuoti. O kartais taip labai, kad gydytojas matė, kad teksią veik mirti. Tatai tęsėsi maždaug 5 metus. Tada Vydūnas stengėsi gydytis, giliai, bet atsargiai kvėpuodamas tyro oro, maudydamos ore ir visaip stiprindamas savo sveikatą ir gyvendamas kiek galėdamas žmoniškai ir dažnai giedodamas“²⁴.

Savo bičiuliams Vydūnas yra užsiminęs, jog, gydytojams beveik neduodant vilčių pasveikti, jis įsiklausęs į vieno jų patarimą praktikuoti griežtą dienotvarkę. Jonas Stiklorius: „Kai jam buvo dar tik 17 metų, jis susirgo tokia sunkia plaučių tuberkuliozės forma, kad gydytojai jam pasakė, jog vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra griežtas gyvenimo režimas, mankšta ir labai griežta dieta. Jis taip ir padarė: ėmėsi maitintis tik vegetariškai, visai atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies bei pieno²⁵ produktų, maitinosi tik vaisiais ir daržovėmis“²⁶.

Nuo 1888 m. Vilius Storostas savo sveikatą stiprino Kintuose, dirbdamas jaunesniuoju Kintų triklasės mokyklos mokytoju. Laisvalaikiu jis vaikščiojo smėlingame Kintų pušynėlyje, pėsčiomis arba dviračiu keliaudavo ir į tolimesnes apylinkes iki Priekulės, Rusnės. Sveikatą stiprino mankšta, kvėpavimo pratimais tyrame ore, saikingai naudodamasis saulės voniomis (gydomoji saulės galia tuomet buvo plačiai pripažįstama), taip pat vartodamas įvairių vaistažolių arbatas.

Jaunuolio viltį pasveikti stiprino ir Kintų mokyklos, kurioje jis tuomet dirbo, direktoriaus dukros Klaros (vėliau tapusios jo žmona) tikėjimas jo sveikatos stiprinimo būdais ir geraširdiškumas: kai sveikata pablogėdavo, ji jam padėjo ir jį slaugė, Vydūno žodžiais, „su tikru maloniu pasišventimu“. Jaunuoliui tai buvo reikšminga parama, už kurią jis, suprantama, jautė didelį dėkingumą.

Sveikimo procesas truko apie septynerius metus. Mąstytojo teigimu, per tiek metų pasikeičiančios beveik visos žmogaus organizmo ląstelės (septynmečiais jis skirstė visą žmogaus gyvenimą, pažymėdamas jų ypatumus). Paskutiniaisiais darbo Kintuose metais jis savarankiškai pasiruošė egzaminams ir juos išlaikė, norėdamas pretenduoti į mokytojo vietą didesniame mieste. Netrukus (1892 m.) išvyko dirbti į Tilžės berniukų vidurinę mokyklą. Kraujoplūdžiai dar buvo pasireiškę ir gyvenant Tilžėje, bet greitai sveikata pasitaisė ir nuolat gerėjo. Laiške S. Šemeriui Vydūnas rašė: „Penktame septynmetyje sveikata dar daugiau tvirtėjo. Tai ir dar daugiau pasišvenčiau studijoms. Pasidarė galima lankyti universitetą“²⁷.

Disciplina ir visi paminėti sveikatos stiprinimo būdai buvo labai svarbūs. Bet tikras, „nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės“²⁸. Žmogaus esmėje, anot mąstytojo, slypi slėpiningos jėgos, dieviškoji Meilė. „Kaip Meilė yra kūrybos galia, taip ji ir naujina, ir taiso, kas senėjo ir griuvo. Jai valdant, visa žmogaus prigimtis kinta. Tik būtina yra jai visiškai pasišvęsti. Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos gimimo ir jos galybės. <…> Kame meilė visiškai yra valdovė, tas numeta visą nelemtą dalį, kurią tėvai jam paveldėjo. Naujas prasideda jam amžius, naujas ir gyvenimas“²⁹. 1937 m. laiške gydytojai Vydūnas pabrėžė: „Gydyti tegali gyvybingumo galia. Į ją nukreipti ligonių dėmesį ir pasitikėjimą bus kone tikriausia pagalba jiems!“³⁰

Taigi pasveikti Vydūnui padėjo ne tik jo paties – septyniolikmečio vaikino – sumanytas mitybos pakeitimas (vegetarinė mityba) ir įvairūs sveikatos stiprinimo būdai, bet ir jo nuolat stiprėjusios dvasinės galios, jo esmė, kurią savo filosofijoje mąstytojas laikė sveikatos pagrindu ir svarbiausia pasveikimo sąlyga.

---

1 Vaitiekūnas B. Sveikata – Jaunumas – Grožė // Lietuvos mokykla. – 1929. – Nr. 3. – P. 132.
2 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 289.
3 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 144.
4 Vydūnas. Probočių šešėliai. – Tilžė: Rūta, 1908. – P. 66, 69, 75–76.
5 Hartmann F. Dvasiškasis žmonių susiėjimas // Šaltinis. – 1905. – Nr. 5. – P. 143.
6 Žodį išpažinimas Vydūnas ne kartą vartojo žodžio pažinimas arba žinojimas reikšme.
7 Pasakos čia – senosios legendos, mitai.
8 Vydūnas. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 16.
9 Ten pat. – P. 23.
10 Vydūnas. Apie tikėjimą. – Šiauliai: Lucilijus, 2021. – P. 50.
11 Ten pat. – P. 37.
12 Ten pat. – P. 39–40.
13 Žukauskienė O. Ankstyvasis modernizmas ir teosofija: kultūrinis Vydūno pasaulėžiūros kontekstas // Sphairos. – 2020. – Nr. 12. – P. 105.
14 Vydūno žmogaus esmės sampratą V. Bagdonavičius tapatina su nekintančia „dieviška esybe“ (ji esą atitinkanti vedantos požiūrį), tačiau Vydūno filosofijoje žmogaus esmė yra nuolat kintantis asmenybės centras, jo vadintas ir žodžiu patybė.
15 Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008. – P. 186.
16 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 53.
17 Turbūt minima R. Steinerio knyga „Die Philosophie der Freiheit“.
18 Tai pavardė šeimos, kurios name Vydūnas gyveno Detmolde.
19 Vydūno laiškas V. Falkenhahnui, 1949-06-08. – LLTI BR. – F. 1–41.
20 Krausas A. Vydūnas – tautos žadintojas // Atolas (LKF metraštis). – Melbournas, 1954. – P. 131.
21 Vydūnas apie save // Aidai. – 1950. – Nr. 7. – P. 299.
22 Vydūno laiškas P. Gudui, 1947-11-25. – Klaipėdos universiteto biblioteka. – RSS. – F-1.
23 Vydūnas. Pasikalbėjimai // Jaunimas. – 1914. – Nr. 5. – P. 13.
24 Vydūno autobiografija // Literatūra ir menas. – 1988. – Nr. 38. – P. 4.
25 Pradžioje pieno produktų galėjo atsisakyti, bet vėliau juos Vydūnas vartojo.
26 Stiklorius J. Vydūnas // Aidai. – 1978. – Nr. 10. – P. 439.
27 Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras. – Klaipėda, 1937. – P. 48.
28 Vydūnas. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 531.
29 Vydūnas. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 267.
30 Vydūnas. Asmenybė ir sveikata. – Kaunas: Obuolys, 2018. – P. 240.