„Metų“ anketa. Donatas Petrošius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Gytis Norvilas

2011 m. Nr. 4

1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

Donatas Petrošius

1. Klausimas sunkesnis už kasdieninį „kaip gyveni?“. Būti jaunam – gyventi save apgaudinėjant, kad viskas dar priešaky, svarbiausias knygas atidedant ateičiai, niekur neskubant, niekam nelipant per galvas, neprisirišant prie daiktų, kėdžių ir parkerių.

Pažiūrėjus į rezultatus, didieji maištininkai pasiekia mažiau už tuos, kurie dirba tyliai, kryptingai, nesitikėdami greito efekto.

Jaunumas – klaidinanti kategorija. Vieni jau sulaukę šešiolikos būna bjaurūs seniai, kiti – iki gyvenimo galo išlieka jauni.

Andrejus Tarkovskis, rodos, „Aukojime“, įtaigiai cituoja Laozi (pamėginsiu atkurti iš atminties): jaunas augalas, jauna gyvybė yra lanksti – jei jauną prilenksi prie žemės, vėliau atsities; senas, kietas, sumedėjęs – lenkiamas sulūš. Ne į fizinį lankstumą norėjau atkreipti dėmesį. Man kaip tik atrodo, kad žmonės maždaug iki dvidešimt septynerių išgyvena didžiausią riziką susenti: apakti nuo kokios vienos „teisingos“ ideologijos, perdžiūti nuo per didelės aistros, prisirišti prie daiktų arba – priešingai – prisirišti prie savo neprisirišimo, prie valkatavimo, tapti amžinu turistu, naujų įspūdžių ir potyrių maniaku ar našta aplinkiniams.

Man jaunas yra tas, kuris nuolat jaučia saiką – neima daugiau, nei jam tą dieną reikia, nesiblaško, nepanikuoja, nes žino, kad bus dar tų progų.

2. Ar kas nors skaičiavo, kiek hipių mirė jauni, o kiek dabar sėdi kostiumuoti Briuselio kabinetuose ir kilnoja popieriukus? Skelbti šūkius yra viena, o jų laikytis – visai kas kita.

Nežinau, kas yra rutina ir monotonija. Man laimingiausios savaitės yra tos, kai niekas nepaskambina, neparašo laiškų, neužsuka, nieko nesiteirauja ir neskubina. Nežinau, kas yra nuobodulys – išskyrus tuos retus atvejus, kai atsiduriu išderintoje aplinkoje.

Jaunatviškas maksimalizmas veikia tada, kai žaidžiu futbolą, bėgioju ar pan. Kūrybos neveikia jokie jausmai, jokie dirgikliai. Veikia tik smalsumas, nes, pradėdamas eilėraštį ar pasakojimą, nežinau, kuo baigsiu. Tas kūrybinis smalsumas gal kažkaip ir susijęs su jaunatviškumu, bet maksimalizmas rašant tik kliudytų. Rašydamas nesiekiu jokių aukštumų ir su niekuo nelenktyniauju.

3. Nežinau kaip seniau, bet dabar lietuvių literatūroje trūksta sveikos konkurencijos, hierarchijų, šurmulio, rietenų, užkulisinių žaidimų, skandalų, išdavysčių, niekšybės, klastos, kelių, už kokias nors įsikalbėtas nesąmones, kovojančių stovyklų. Trūksta gyvybės. Atrodo, tarsi visi vieni kitiems būtų liguistai mandagūs, paslaugūs. Dėl to kyla įtarimų, kad patiems rašytojams literatūros gyvybė nelabai rūpi. Kur ta hierarchija, kurią derėtų klibinti? Pas mus beveik nėra rašytojų, kurie būtų pervertinti, užkelti į kažkokius aukso sostus. Ką siūlytumėt klibinti – Just. Marcinkevičių, V. P. Bložę, M. Martinaitį? Argi jų kūryba saulę užstoja, neduoda laisvai kvėpuoti? Verčiau užstoti savo patriarchus ir saugoti juos. Ar S. Gedai reikėjo kibti į atlapus? Kažin ar jis bent būtų teikęsis nusispjauti į maištininkų pusę. Klibinti galima pastatus, institucijas, bet kol kas esu per menkai susipažinęs su Rašytojų sąjungos veikla, kad galėčiau teigti, jog tą rūmą atėjo laikas klibinti.

Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J. D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti?

O pati gyvoji literatūra yra tokia plati valtis, kad nei jos apversi, nei prakiurdysi. Nei kažką nustebinsi. Neradau priežasties maištauti (ar apskritai buvo maištininkų, žinančių, ko nori?), nes, susiklosčius aplinkybėms, daugelis rašytojų dabar gyvena ne tik literatūra, ne vien iš literatūros. Beveik kiekvienas turi atsarginę maniją. Pavyzdžiui, aš – sportą, kuris man svarbesnis už literatūrą. Ten ir sudeginu energijos bei emocijų perteklių. O su rašytojais galima nebent diskutuoti publicistiškai, apie bendrus dalykus, pavyzdžiui, sureaguoti raštu, kai T. Venclova skelbia oro pavojų.

Pagal išsilavinimą ir pašaukimą esu lituanistas, todėl kiekvienas dalyvaujantis lietuvių literatūros procese man yra atraminis. Yra pusšimtis pirmo būtinumo figūrų, kiti – šiaip įdomūs.

4. Mano galva, didžiausia Lietuvos problema ta, kad nebuvo įvykdyta liustracija ir desovietizacija. Formaliai – SSRS nebėra, bet tas senasis aparatas, palaikomas „blato“ ir korupcijos, daugelyje sričių tebeveikia. Visur – inercija, paniška baimė keistis, neprofesionalumas. Visuomenė, užuot kūrus ką nors pozityvaus, eikvoja jėgas kurdama dirbtinius skandalus.

Mano karta neturi atsakomybės. Nesijaučiame esą kalti dėl to, kad kai kurios gražios vizijos niekaip nesipildo. Nėra geras tas atsiribojimas, nesusisaistymas. Kita vertus, tai tik gražios kalbos, kad jaunimas reikalingas Tėvynei. Tik kalbos – beveik visose srityse.

Žinoma, dabar, visuotinės gerovės epochoje, visai sočiai galima gyvuoti ir nepaisyti viso to blogio. Ir netgi neburnoti, nes ne viskas vien blogai. Dauguma – realistai, suvokia, kad kakta sienos nepramuši, todėl tausoja save. Gal dėl to mano karta neturi lyderių, literatūroje – taip pat.

Trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių net politikoje yra mažoka. Nežinia, ar tai apatija, ar tylus cinizmas – laukimas, kol visi senieji išmirs, o jau tada ir prasidės nauji laikai.

Nauji geri laikai galėtų išaušti greičiau, jei apnyktų toks reiškinys kaip godulys – pinigų ir garbės. Apstu groteskiškų asmenybių, kurios pasižymi nesveiku apetitu, susitapatinimu su postais. Juokinga. Mano karta juokiasi, nes galvoja, kad tos senosios ydos yra ne jos problemos.

Turbūt patikėjom tomis žydiškomis pasakomis apie būtinybę klaidžioti po dykumą keturiasdešimt metų. Pusę kelio nuėjom.  

Laura Sintija Černiauskaitė

1. Ar įmanoma atsakyti į šį klausimą, kol vis dar esi labai jaunas? Jaunystė ir senystė sumyšta mumyse „difuzijos“ principu, tad, kol bus visiškai išplautos mano jaunosios dalelės, gali ir užtrukti. Kol kas neužčiuopiu savyje jaunystės kaip svetimkūnio, kurį gali paimti į delną, apžiūrėti, susikonspektuoti pastabas ir paskelbti jas per ruporą. Nežinau, ką man reiškia būti jauna. Galbūt tai reiškia tiesiog būti?

O jeigu rimtai – „difuzija“ jau vyksta. Vieną kitą požymį jau galiu palaikyti senatviniu. Pavyzdžiui: ima erzinti jaunystė ir kvailystė. Kartais graužiu nagus, kad tik nepagriebčiau šaukšto ir neįdrėbčiau į galvą košės kokiam nors labai jaunam, nemotyvuotai savimi pasitikinčiam asmeniui. Bet išmintis jau „nugali“. Senstu! Niekam nebelendu į galvą užkamšyti tuštumų ar perstumdyti baldų. Išeitų: turiu daugiau laisvo laiko kojinėms megzti.

Žalioje jaunystėje daug galvojau apie mirtį, jai ruošiausi (taip bent atrodė), net jos meldžiau. Dabar esu taip iki ausų panardinta į gyvenimą, kad stebiuosi, kodėl taip anksčiau nenutiko. Netvirtinu, kad gyvenimas tapo įdomesnis už mirtį – gal ne, bet nuo trisdešimties jis tapo tikrove, užstojančia mirtį. Širdies gilumoje tokios visada laukiau, bet netikėjau, kad sulauksiu. Labai apibendrintai galiu pasakyti, kad gyvenu nuo trisdešimties – iki tol buvo užsitęsusi gemalo stadija, nykščio čiulpimas, mityba per užakusią virkštelę, „šokis tamsoje“ ir visi kiti prenataliniai konfūzai. O dabar… Šią žiemą man sukako ketveri! Esu pašėlusiai jauna, tvirtai stoviu ant kojų, pasigirsiu: jau apsieinu be sauskelnių – kiek pinigų sutaupom! Štai ką reiškia būti jaunam – kai gali apsieiti be daugelio dalykų, kai tau užtenka savęs paties. Sunerimsiu, kai užsigeisiu patogumų, daiktų, „tinkamų“ rėmų ir nimbo, kai žarnyno uraganai taps aktualesni už kūrybas ir amūrus, ar, neduok Dieve, vėl imsiu „varyti“ į kelnes. Tada užduokit man šį klausimą. Tik laiką, ko gero, teks pakeisti: ką man reiškė būti jaunai. Išsamiai atsakysiu po kokių keturiasdešimties metų!

2. Kūrybai jaunatviškas maksimalizmas, bent jau mano supratimu, yra visiškai nereikalingas. Kūryboje pageidautina pusiausvyra. Maksimalizmą, ir dar jaunatvišką, geriau išbarstyti iki kūrybinio proceso. Tam yra gyvenimas. Stengiuosi, kad mano asmeniniai svyravimai, bangavimai ir „maksimalizmai“ skaitytojo nepasiektų. Skaitytoją turi pasiekti švarus, išgrynintas tekstas. Tai ir yra profesionalumas. Net jeigu laikai save naujų formų ieškotoju, šokiruotoju, ciniku, postmodernistu.

O bitnikai, hipiai, ir jų anūkėliai rokeriai–pankai, tie kaifo vaikai, ekstazės adoratoriai? Susinaikinimas per ekstazę? Nuolatinis siekis būti apsvaigusiam – nesvarbu, nuo ko – nuo alkoholio, narkotikų, greičio, įspūdžių, bastymosi, bendravimo, sekso, – kad tik svaigintų, nuskausmintų, nutolintų baisią tikrovę? Taip, mano gyvenime toks etapas buvo. Pabuvo ir pražuvo. Labai tikiuosi, kad kūryboje neatsispindėjo. O šiandien – palaiminta rutina! Koks stebuklas, kad ji mums duota! Ir kokia laimė ją vertinti ir joje išbūti! Rutina yra tikrasis gyvenimas. Be rutinos nebūčiau parašiusi nieko.

3. Iš vyresniųjų pusės esu saugiai įrėminta Žemaitės, Šatrijos Raganos, B. Vilimaitės, V. Juknaitės, J. Ivanauskaitės, pagaliau – R. Šerelytės (ir kitų; beje, vardiju tik moteris, nes taip šiandien norisi, be to, jos yra mano literatūrinės „mamos“, garbė joms ir šlovė!). Man patinka. Patinka remtis, ieškoti panašumų, mėginti įsivaizduoti, kaip gyveno ir rašė Žemaitė. Sukyla toks solidarumo jausmas, iki graudulio, iki noro prisiglausti prie to šiurkštaus kaimietės sijono, tų rankų. Jai buvo sunkiau, daug sunkiau negu man, bet ji išdrįso. Šio fakto akivaizdoje visi argumentai, visos jaunatviškos kritikos išgaruoja. Pasijunti tokia menka, šiuolaikinė baltarankė, atsitiktinumų vaisius. M. Pečkauskaitė man artimesnė kaip rašytoja, kaip pasaulėvaizdis. Labai patinka jos „Sename dvare“, „Irkos tragedija“ – šedevras. Pasirodo, ji viena pirmųjų (negana to, kad buvo moteris) išdrįso rašyti apie skyrybų problemą (net pasaulio literatūroje ši tema įsigalėjo tik dvidešimto amžiaus viduryje).

Paskui ir S. Geda, M. Martinaitis – juos, ačiū tėvams, pradėjau skaityti vaikystėj. Nuo S. Gedos eilėraščių vaikams man prasidėjo poezija, atpažinau jos virpesius, intonacijas, jie tapo matu, ko turėčiau ieškoti. Paskui, aišku, jau mokykloj, sužavėjo R. Granausko apsakymai, J. Aputis. Dar vėliau – B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Negalėjau patikėti, kad turime tokią pasaulinio lygmens knygą – tai kas, kad ji laikoma nebaigta. Nebaigtumas tik suteikia jai gyvybės, tragiškos paslapties.

Kam nenorėčiau pritarti? Galbūt kai kurių autorių nepakankamam įvertinimui, užmiršimui.

4. Nihilizmas, cinizmas, liguistas individualizmas (virstantis literatūriniu autizmu – rašymu sau, iš savęs, apie save, užsispyrusiai nematant kito: visiškas empatijos nebuvimas, kuriuo pasižymi autizmu sergantys žmonės), alkoholizmas, savižudiškumas, lietuviškųjų šaknų nuvertinimas, pagaliau, žinoma, – emigracija. Esam tarybmečiu „daryta ir išgimdyta“ karta, pasekmė to iškrypusio laikotarpio, dar atsinešusi jo užkratą. Dėkui Dievui, po mūsų ateina šviesesni.

Rimantas Kmita

1. Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Dabar turbūt specialiai taip pat nepradėsiu galvoti. Nes prigalvočiau ne tai, ką galvoju, o prirašyčiau tai, ko klausia. Nelengva būti, tas tiesa. Ir jaunam, ir senam, ir vaikui, ir pensininkui, ir profesoriui.

2. „Jaunatviškas maksimalizmas“ reiškiasi naivumu. Kad galima kažką pakeisti, kad gali būti kitaip. Be naivumo ir tokio tikėjimo būtų sunku apskritai pradėti rašyti, debiutuoti viešumoje.

Jeigu jau kalbame apie šūkius, tai reikia tarsi kalbėti kažkokios grupės vardu. O kaip gerai žinot, per pastaruosius du dešimtmečius grupių ir programų programiškai vengta, didžiausias manifestas – jokių manifestų, arba tiesiog „Palikit mane ramybėj!“, „Kiekvienam savo!“ ir pan.

Kiekvienas gyvena kaip nori ir jokie gyvenimo būdo žurnalai nieko nekeičia. Kas renkasi tylų darbą redakcijoj, kas įsijaučia į bohemiečio, kas į revoliucionieriaus vaidmenį, kas leidžiasi į piligrimines keliones po užsienio rašytojų centrus ir festivalius, o kas braido po lietuviškas pelkes, girias bei kemsynus… Kiekvienas su savo šūkiu arba ir nešūkaudamas, tyliai sau pasiniūniuodamas…

3. Labai tos hierarchijos gyventi netrukdo. Supranti, kad jos daro įtaką vertinimui, kanonui, skoniui, bet darai savo, ir tiek. O „įžengdamas į literatūrą“ tas hierarchijas labiau įsivaizdavau, negu buvau realiai susipažinęs su lietuvių literatūra.

Kaip sakiau, kai pradedi rašyti, esi pilnas naivumo. Nenorėjau sutikti, kad poezija būtinai turi būti rimuota. Dabar tai įrodinėti reikia tik žmonėms, kurie apie poeziją mokykloje viena ausim ir tegirdėjo, bet mano paties atradimai prasidėjo nuo japonų haiku. Na, nuo kažko visada prasideda…

Į ką esu atsirėmęs ir, jei atsirėmęs, tai reiškia, kad panašus? K. Donelaitis, net ir Maironis negali nebūti atraminiai. S. Geda yra sunkiai apeinamas, jo tiek daug, kad beveik nėra takelio, kuris vestų pro teritorijas, nepaženklintas šio poeto. V. Šimkus, M. Martinaitis, D. Kajokas, S. T. Kondrotas, A. Nyka-Niliūnas… Bet gal nėra prasmės čia perrašinėti Lietuvių literatūros svarbiausių vardų. Vienu ar kitu metu į kiekvieną šiek tiek atsiremi ir parymai.

4. Sunku įvardyti bendras problemas. Kas gali mus vienyti? Visi gyvena labai skirtinguose kontekstuose, skaito ir domisi visiškai skirtingais dalykais, ieško ir randa kitus vardus, kitus autoritetus. Kokios gali būti poeto problemos šiais laikais? Knygų yra, perskaityti gali beveik viską, apie ką pagalvoji. Cenzūros nėra, pinigų taip pat (bet niekada netikėjau, kad gali pragyventi rašydamas eilėraščius), kūrybingumo sutrikimais nėra ko kaltinti, nebent save, o skaitytojų dėmesio kiek yra tiek, nesijaučiu nusipelnęs ir to, kurį gaunu, be to, skaitytojai turi ir svarbesnių reikalų.

Gytis Norvilas

1. Šios Jano Myrdalio knygos, tiesą sakant, neskaičiau. Daug ko esu neskaitęs, bet noriu kalbėti ne apie tai… Greičiausiai jaunystė yra ne skaičiai. Veikiau tai jausena. Esama žmonių, kurie būdami jauni (amžiumi) atrodo, gal net ne atrodo, o kalba, mąsto kaip sukriošę seniai ar nukvakusios tetos. Turiu prisipažinti, kad ir pats dabar jaučiuosi daug jaunesnis nei, tarkim, prieš dešimt metų. Viskas gana reliatyvu. Dabar kažin kokiu būdu, nežinia kuo remiantis, nusistovėjusi gradacija, kad iki 35 metų esi jaunasis ar jaunikis, yra mažiausiai juokinga… Tada jau turėtų rimtai kankinti viduramžio krizė. Mane ji rimtai turėtų ištikti po metų. Jaunystė, man regis, visų pirma vidinis laikas: vitališkumas, fatalizmas, intensyvumas, gebėjimas paneigti save, kurti save iš naujo, tam tikras neprisirišimas prie vaidmenų, kuriuos žmogus neva turi atlikti sulaukęs apibrėžto amžiaus, – rimto dėdės ar tetos; kai visi gyvenimiški gyvybiniai instinktai yra gyvybingi tiek, kad neleidžia patogiai snūduriuoti (sau ir kitiems) ir vaidinti tariamą išminčių, dvasios milžiną, didaktą ir pan. nesąmones… Tai tam tikra neramybė, pasiutimas, mokėjimas žaisti. Jaunystė nėra ir priešprieša senatvei. Esu sutikęs galybę garbaus amžiaus žmonių, kurie buvę gyvesni už visus gyvus kartu sudėjus. Žavu, kai sename kūne kūliais verčiasi vaikas, nepaisydamas jokių statusų, antpečių, riebalų sluoksnio… pasiduoda prigimties diktuojamam žaidimui.

O dabar įsigalėjęs tariamas jaunystės kultas su pačia jaunyste neturi nieko bendra. Tame jaunystės kulte-fabrike-pramonėje ne daugiau gyvybės nei morge. Tai prisirišimas prie išnaros, išvaizdos, gyvybės simuliacija, kitaip tariant, tai fasadas-vaiduoklis, kuriuo bandoma dangstyti begalę dalykų, tarp jų – ir mirtį, susikurti amžinybės/amžinumo iliuziją čia, žemėje, nes nebeliko amžinybės anapus – „mirus dievui“. Tie visi gražuoliukai dažnai primena lėles, atklydusias iš natura morta grožio salonų. Jos savaime yra nenusakomo amžiaus.

2. Jokiame kitame amžiuje nebuvo tokios gajos katastrofizmo idėjos kaip dvidešimtame. Tam yra begalė priežasčių – ir pagrįstų, tad, mano galva, tas „gyvenk greitai, mirk jaunas“ ir pan. ateina kaip tik iš čia, o ne iš pačios jaunystės. Kadangi šios idėjos, jei norite, subkultūros, tai ne kas kita, kaip visuomenės avangardas (bent kažkada buvo, dabar ir jos – tik pramogų verslo šakos) – be iliuzijų, be stabdžių, iš prigimties vitališkas, kuris tik atspindėjo visą visuomenės būklę. Tame yra ir atitinkama didvyrio, kario, siekiančio garbės, sublimacija. Tam tikra išsilaisvinimo, beviltiškumo, greito degimo išraiška… protestai ir revoliucijos yra keblus dalykas. Kai revoliucionierius užsinori laimėti, tada amen, anksčiau ar vėliau jis užsigeis pasigaminti atominę bombą. Drakonas mirė, šlovė drakonui… Tam tikru atžvilgiu kiekvienas menininkas (apskritai kūrybiškai į gyvenimą žiūrintis žmogus) turėtų būti jaunas, eiti atžagariai, tarsi šiek tiek spaustų batai… Prisiimti savotiško kamikadzės vaidmenį. Tik taip galima gyvybinga kultūra, visuomenė.

O rutinos, vienokios ar kitokios, visada esti. Ir tai nėra blogai. svarbiausia, kad ji nepradėtų dusinti ir nevirstum vabalu, judančiu kasdienybės mašinos dantračiais. Tai tam tikri rėmai, taškai, tarp kurių judi. Dėžutė. Ji suteikia savotiško iliuzinio stabilumo. Kai įsiėda viena dėžutė, bandai įsiropšti į kitą, didesnę… Žmogus yra toks daiktas – gyvas iliuzijomis, jas kuria, jomis ir kliedi, dalijasi. Tai ir yra, tarkim, kultūra. Be iliuzijų mes vieni kitus suėstume. Juk nėra absoliučios laisvės, esame priklausomi nuo begalės dalykų, pradedant kalba, baigiant skrandžiu. Anksčiau man atrodė nesuprantama, dabar tik nepamenu, kieno pasakyta mintis, kad paveikslą lengviau nutapyti, kai jau turi konkrečius rėmus, formą, nei ant, pvz., begalinės sienos. Ir tai visiška tiesa. supratau pats pradėjęs retkarčiais patapyti. Nuo rutinos galima bėgti įvairiai – kiekvienam savi treniruokliai ir narkotikai. Esu, nebijau to žodžio, kaimietis, gamtos žmogus, iš čia ateina didžiosios mano patirtys. Ten aš bėgu: slidėm, dviračiu, kojom, vandeniu… Galiu parą kūrent kokį sumautą laužą plynam lauke, sėdėt ir žiūrėt į vieną tašką, – ir jokios rutinos… O maksimalizmą, net kaip žodį, esu pamiršęs. Ir seniai.

3. Kiekvienas tą tariamą hierarchiją nusilipdo pats, sukuria savo modelį… Kad egzistuoja visuotinai pripažintų stabų sistema, gradacija, kurią pradeda brukti dar mokykloje, irgi nenuneigsi, bet dažniausiai su literatūra tai neturi nieko bendra… Man į tai nusispjaut. Kenčia patys menininkai, paversti stabais ir prisiėmę stabų vaidmenis. Laiku neišlipę iš tų vežėčių, juda inertiškai. Čia jau jų tragedija… žmogus miršta kaip kūrėjas… ir tenkina visuomenės iliuzijas, priverstas šokti pagal reikiamą dūdelių muziką. Tada, aišku, lauro lapai ir kiti prieskoniai ant galvos krenta gausiau. Bet tai nieko nauja… neįdomu. Visur – sava konjunktūra, savi palilioniai… O biesinančių dalykų yra, viskuo patenkinti tik numirėliai. Išlenda savotiškas susireikšminimas, provincialumas, davatkizmas… Kai savam garde dedasi sau karūnas kaip nusipelnę liaudies artistai, o Bauskėj, Ventspily, kitapus Medininkų muitinės, Augustave niekas apie juos nežino. Ir kodėl turėtų… drąsos stygius pasakyti, kas yra kas. Tai itin tinka kritikai. Literatūros sanitarams Castor & Pollux pradėjus kalbėti tiesiai, aišku, su sąmoningais perlenkimais, visi ėmė taip cypti… Kaip žiurkyne. Ir institucijos, visokios valdybos, fondai padarė viską, kad jie išnyktų iš horizonto. To kitaip nepavadinčiau kaip cenzūra… Kaip sakė H. Milleris: niekam nereikia tikros meilės, neapykantos, grynų dalykų. Pageidautini, sveikintini – drungni, tada visiems ramu. Nieko nekaltinu, nesu geresnis už kitus, esam patys kalti, kaip šūdvabaliai, ridenantys kultūrinį rutuliuką.

Savęs ypatingu poetu, literatu ar pan. aš nelaikau, net nežinau, ar apskritai turiu talentą, man tai neįdomu, aš tik bandau šį tą išsiaiškint… Gali sau klijuotis kokias tik nori emblemas, – geresnio teksto tai nepadės parašyti. naudojuosi kalba, literatūra kaip instrumentu, įrankiu, kuris man šiek tiek pasiduoda. Pati literatūra man niekad nebuvo tikslas savaime.

Svarbios lietuvių literatūros figūros, kuriomis rėmiausi ir remiuosi, visad buvo S. Geda, A. Mackus, A. Škėma, R. Gavelis, V. P. Bložė, S. Parulskis etc. Na dar kad ir M. Sarbievijus… Jei jau kalbame apie jaunystę, S. Geda (su kuriuo teko šiek tiek bičiuliautis) buvo vienas tų visada jaunų žmonių, kurio gyvybingumo, pasiutimo, vitališkumo užteko trims keturioms kartoms, to gali pavydėti kiekvienas…

4. Apie kartas diskutuota į valias. Galima spekuliuoti kaip tik norim. Tačiau greičiausiai tai tie žmonės, su kuriais susišneki, randi bendrus vardiklius, gera kartu ir prie stalo, ir pastalėj… Karta (D. Gintalas, M. Burokas, D. Petrošius, A. Šimkus etc.), kuriai save priskirčiau, užaugo šizofrenišku laiku: spėjome pabūti pionieriais, o toliau – kapitalistinis blūdas. Iš čia kyla tam tikras susidvejinimas, šlubumas, nepasitikėjimas aplinka… Kaip rusai pasakytų, esame tokie „ni ryba, ni miasa“ („nei žuvis, nei mėsa“). Nežinau, ar tai yra problema, tikriausiai ne, bet šį tą sako apie mus ir modeliuoja elgseną, galvoseną. Tačiau viską priimu kaip duotybę. Tad apie kažin kokias ypatingas nuoskaudas nelabai išeina ir kalbėti… Bet nenoriu šnekėti už visus. Bičiuliai gal mato kiek kitaip.