Viktorija Daujotytė. Atsisakyti arba atsakyti
1998 m. Nr. 7
Justinas Marcinkevičius. Žingsnis. – Kaunas: Santara. 1998. – 400 p.
Justino Marcinkevičiaus „Žingsnis“ – atsisakymo knyga. Atsisakymo būti didele, puošnia. Atsisakymo būti reikšminga. Atsakyti į didelius klausimus galima ir atsisakant.
Du ekslibrisai – Gražinos Didelytės (lydėjusios svarbiausias šio poeto lyrikos knygas) ir Stasio Eidrigevičiaus: saulė šviečia iš aukštai, vanduo semiamas iš giliai. Lyg ir viskas pasakyta: saulė šviečia visiems, vandens pasisemia, kas gali, iš kur gali. Kas iš pakelės griovio, kas iš paties giliausio šulinio – pirmąjį išsikasęs.
Kad galėtum atsisakyti, reikia turėti. Just. Marcinkevičiaus „Žingsnį“, jo išvaizdos kuklumą, mažumą (knyga išleista „Santaros“) įrėmina ilgas poeto kūrybos laikas (įpusėjantis penktas dešimtmetis), erdvė, kurioje išsidėsto keliasdešimt knygų, taip pat ir kitomis kalbomis, vertimų – pirmiausia Adomo Mickevičiaus. Bet „Žingsniu“ siekiama turimo ir atsisakyti, pradėti tarytum iš pradžių. Kad būtų matomas naujos knygos, atskiro eilėraščio atskiras žingsnis:
Balti balti namai. Juodi juodi sapnai –
kiekvienas nubudimas panašus į mirtį.
Ne tavo nuopelnas, kad vakar gyvenai.
/Grąžinti, atsilyginti, palikt, užmiršti./
Nors negyva pėda, molynėj įminta.
praeivio kojos judesį atmintyje dar saugo.
bet ir joje žolės gyvenimas jau auga.
/O, užmaršties ranka: lengva, tyli, minkšta./
Eilėraščio struktūros ašis ta pati kaip ir gyvenimo: esi ir nebūsi. Gyvo ir negyvo susitikimas kiekvieną akimirką, keitimasis vietom (ne miegas, o nubudimas panašus į mirtį). Moraliniai sprendimai ir viską užbraukianti užmaršties ranka. Metafora „užmaršties ranka“ išauginama prasmių sąlyčių, garsyno slinkties. Jos reikia judesiui, judesio raštui: juodam ant balto.
Atmintis, Just. Marcinkevičiaus lyrikos reikšmuo, pastebimai keičiamas užmaršties. Užmarštis yra ir malonė, žmogus nepajėgtų gyventi, jei negalėtų užmiršti. Suintensyvėjus užmaršties–mirties laukas („gilų girios tankumyną miršti užmiršti / varpučio šaknim eini į lauktą ir nelauktą“ – „su retėjančia giria…“) Vis labiau ryškėja didysis nežinau: „žinojau / kur vasara kur ruduo / šiandien / ir vėl nežinau“. Savo vietą užima niekas, nykimas. Iš tiesų nyksta tai, kas nėra sugriaunama, kas nyksta savaime, nesulaikomai, nesustabdomai:
Debesys lyg prislopinta aimana,
Kurs esi, tačiau kurs nyksti – į mane
Šaknimi, lizdu, urvu, gelme, aukščiu!
Tuo pačiu man atsilygink, tuo pačiu.
neatstumk, atėjus laikui. Neatmesk. („Štai diena – lyg paskutinė būtų…“)
Nykimas vieno kitame.
Arba kūrimas: nykimą labiausiai jaučia kuriantis. Kūryba yra ir naikinimas. ir kartu pastanga sulaikyti nykstantį – beviltiška ir būtina.
„Žingsnyje“ išlaikyta Just. Marcinkevičiaus kūrybos struktūrinė ašis: iš žemės į viršų kylanti gyvybės galia, pagal ją išdėstomos žmogaus vertybės, iš kurių svarbiausia yra meilė. Medis yra šios vertikalės svarbiausias vaizdinys; pakankamai natūralus Dievo būties palyginimas: „gluosny prie upės tartum bažnyčioje / išsikeroji…“ („Velykos“). Savitas „Lietaus medis“, leidimosi žemyn ir sunkaus kilimo aukštyn linijų dermės eilėraštis: „lietum liepsnojo medis kaip žibintas / tarytum dagtis aš buvau jame / ir kiek pajėgdamas degiau žeme“.
Kuriančiosios Galios metafora akivaizdžiausia gamtoje. Gamta, gimstanti ir gimdanti, yra svarbiausia stebuklo vieta: „Lyg aukso puta po žiemos šalpusnis ištrykšta. / Kamanės saldus dūzgesys / panyra į žiedą jo tirštą“ – tai „Velykų“ pradžia. Gamtos Velykos, auksinė kūrybos akimirka, paklusniai instrumentuojama kalbos (garsiniai sąskambiai ir atoskambiai); eilėraščio pabaigoj pasirodo lūpinės armonikėlės įvaizdis – dieviškai žemiškos melodijos instrumentas. Vidinės eilėraščio formos organika, jungčių, perėjimų natūralumas. Nykimo akivaizdoje tarsi gamtoje ištryškimo, išsikerojimo, užsiliepsnojimo metaforos. Melodija: tyliau, dar tyliau. Galima pasakyti apie gyvenimą: „ir vėjas nusineša jį kaip kokį melodijos trupinį / net negirdi kaip jis tolsta“ („– muziką tolimą mužiką…“).
Atsisakymo poetika. Atsisakyti skyrybos ženklų, skirstančių: šis pagrindinis sakinys, o šis – tik šalutinis… Atsisakymas veiksmingas, kai greta eilėraštis, kuriame „sugrojama“ visa skyrybos ženklų gama: tašku, dvitaškiu, daugtaškiu, kableliu, brūkšniu. Atsisakyti prasminga turint. Trumpųjų eilėraščių ciklai: „Pasivaikščiojimas. I“ ir „Pasivaikščiojimas. II“. Rinkinio pavadinimo – „Žingsnis“ – motyvacija. Ėjimo poetinė filosofija. Mąstyti matant. Mąstyti einant, kojomis liečiantis žemės, akimis lytint dangų, medį, paukštį, žolę. Nykstanti žmogaus būsena. Nykstantis pėsčias žmogus. Nykstanti basų kojų kultūra. „Kultūra yra basose kojose“, – kaip pasakyta Jono Meko.
Trumpas eilėraštis (įvairios jo formos modifikacijos) itin būdingas Rytų kultūroms. Just. Marcinkevičius atsisako žanrinio kanono: tarsi leidžiama gyvenimui laisvai tekėti savaiminiu grožiu ir prasme. Poetinė kūryba tėra tik gyvenimo akimirkos pagavimas kalbos tinklu:
baltaplaukis vaikiūkštis
vedėsi baltą ožkelę
balti lengvi debesys
dar lengvesnis
baltas vyšnios žiedlapis
Nuo balto vyšnios žiedlapio nesunku būtų pasisukti prie Rytų kultūros vaizdinių. Bet koks posūkis nėra būtinas. Rytų filosofijos estetikos, poezijos leidimai lietuvių kalba stiprina ir mūsų kultūros patirties refleksiją – žinojimą, kad ir tai turime: ramų, lyg ir betikslį ėjimą, tylų žiūrėjimą į žolę ar į žvaigždę. Kad iš tiesų yra bendra žmogaus ir medžio, paukščio, žiedo kalba, kad žmogus kalba ir todėl, kad yra kalbinamas – garso, spalvos, lapo formos, šakos judesio. Einantis – matantis, matantis – mąstantis žmogus yra atviras į jį plūstančiam pasauliui, solidarus, palankus:
kažkokia sėklelė
įsikibo į mano rankovę
gerai jau gerai
panėšėsiu
Trumpieji eilėraščiai iš esmės yra naujas ir gana organiškas Just. Marcinkevičiaus žingsnis. Gamtos filosofija, gamtos religija, žmogaus – mediumo pajauta randa kitą vagą, derančią su atsisakymo poetika. Trumpas eilėraštis (trijų penkių eilučių) yra minimalistinės poezijos būdas. Trumpuosiuose eilėraščiuose pasikartoja ir tie patys motyvai, tačiau pasakoma kitaip, atsisakant šalutinių linijų, atsišakojimų. Trumpuose eilėraščiuose mažiau žodžių, didesni tarpai, daugiau tylos. Svarbesni sąskambiai. Ir su tais pačiais keliais ar takais nuėjusiais – nesugrįžusiais. Su Maironiu („tyla / iš dar didesnės tylos / bet jau užmigęs / nejuda lapas“). Su Salomėja Nėrim, žvelgiant į arimuose parimusią ramunėlę.
Gražu būti. Gražu buvimo grožį justi ir suprasti. Kūryba, kuri pasiekia šį lygį, pati ir yra prasmė. Prasminga šią pagrindinę prasmę ir pripažinti, nereiškiant kitų norų nei pageidavimų. Kas atsisako pageidauti, užkerta kelią ir kitų pageidavimams.
Kaip visko atsisako ruduo! Spalvų, garsų, ryškių linijų: „rudeninė saulė – lyg post scriptum / jau atvėsusiam dangaus laiške…“ („Rudens akimirka“).
Ruduo yra tarsi kitas – paslėptas – „Žingsnio“ vardas. Rudens motyvas yra rinkinio leitmotyvas. Kultūra paslankiai kuria rudens kontekstą, ryškina vaizdines ir dvasines paraleles. Bet neužgožia svarbiausios dvasinės „Žingsnio“ intencijos, kuri galėtų būti išsakyta vieno eilėraščio pavadinimu: „Dėkojimas už rudeninį saulės spindulį“. Gamtos dvasingumas aiškiausiai pasirodo sutelktoje rudens misterijoje – Vėlinėse: „Gaudžiant gamtos vargonams / spindulių kalavijai medin susminga / ir krauju apsilieja / pagonių karalius ąžuolas“ („Vėlinės“). Gamta ištinkama žmogiškos mirties. Gamtmeldžių tikybai išsakyti dažnai pasiremiama krikščionybės atbūtais: bažnyčios vitražai, gedulingos mišios. Senoji baltų tikyba mums nepaliko maldų nei žodžių. Guodžia paprasta tiesa, nelengvai Pasiekiama: visa yra viena.
„Žingsnis“ yra žingsnis ir į paprastą mintį, į mintį, nuo kurios tarsi nuo rudens medžio nukrenta visa, kas nebūtina: „Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina“; „Upe žemyn, mažai ką teatspindint“; „Vasarą auginau, o užaugo ruduo…“ Tai pirmosios eilėraščių eilutės – pradžios. Taupiai brėžiamos pagrindinės linijos – gyvenimas atsisuka vis kita puse: „…žiūrėti į jį prisimerkus, / kaip į Tai, kas niekados nepraeina“. Raštas, skirtumas tarp mažosios ir didžiosios raidės (tai, kas greitai praeina; „Tai, kas niekados nepraeina“) yra prasmės erdvė.
Lyrika yra trumpiausias minties kelias. Iš didelės patirties ši mintis pasakyta profesoriaus Donato Saukos. Panašiai mąstė ir Janis Rainis. Kas yra teisinga, sugalvojama vis iš naujo. Nebūtinai naujai.
Just. Marcinkevičiaus lyrikos mintis glaudžiasi prie kelio, tako, upės, medžio. Ji norėtų sugrįžti į gamtą, iš kurios yra išsiskyrusi, išsigryninusi. Grįžimo veiksmas, grįžimo filosofija vėlgi tvirtinama rudens: „Ruduo: kai kūrinys sugrįžta į kūrėją…“ Šiandien poezija atrodo vis dramatiškiau tolstanti nuo gamtos, nuo pirminių kūrybos šaltinių, aižėjanti, tarsi išsidalinanti. Išsidalinęs praranda ir identiško sugrįžimo į kūrėją arba į pirminę priežastį galimybę. „Žingsnyje“ siekiama būties konsolidacijos.
Dabartinėje lyrikoje Just. Marcinkevičiaus žmogus yra ir matantis, ir matomas, tarsi atspindimas gamtos veidrodyje. Žmogus mato ir savo atspindžius: rudens kleve norą išsipasakoti, atsiverti, stovėjimą laukiant („Rudens medis“), nokstantys šermukšniai subyra į moterišką vasaros pabaigos metaforą: „Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta“.
Metafora „Žingsniui“ yra svarbi ne tik kaip perkeltinių reikšmių galimybė. Dažniausia: iš gamtos į žmogų. Metafora yra ir moralinio pasiteisinimo aktas. Pasiteisinimas yra antroji atsisakymo pusė – tiesiogiai neišsakoma, nesuformuluojama kaltė: kaltas, kad imi, ir kaltas, kad atsisakai… Eilėraščio „Vienu sakiniu“ pradžia: „sustoji prie medžio paglostai kaip žmogų / ir gailiai galvoji nemoku nemoku…“
Judesiu (paglostai kaip žmogų) formuluojamas žmogaus kaip atskaitos taško supratimas. Ir tame pat sakinyje – viename sakinyje – žmogus užleidžia atskaitos tašką: „priimkit maldauji įsileiskit mane / į šaknį į šerdį į lapą į žievę…“ Žmogumi ir žmoguje gamta yra pažeista – vienkartiškumas yra dramatiškas ir trikdantis: „suklupęs ant kelių lyg jaustumeis kaltas už tai kad esi tik vienintelis kartas“.
Keičiasi Gyvybės medžio lapai, bet medis išlieka tas pats. Metafora, kuria galima būtų išsakyti poeto ir tautos poetinės kultūros santykį. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje – taip pat ir rinkinyje „Žingsnis“ – jaučiamas lietuvių Gyvybės medžio alsavimas, pritraukiantis gal ir pernelyg arti, kad išliktų distancija, atodaira. Medžio vertikalė – pagrindinis matmuo; medžio jutimas savy ir žmogiškajai egzistencijai suteikia prasmę: „išdygo / kažkas many / turiu saugotis / kad nenusilaužčiau“. Lapas, žiedlapis, žiedas – gamtos kūrinių unikalumo liudytojai: „o žiede: kyląs iš tamsos, iš dvasios žaizdos, / iš giedojimo perplėštos gyslos…“
Keturių eilėraščių ciklas „Prie istorijos“ į Gyvybės medžio erdvę įtraukia miestą arba istoriją. Istorija ir yra miestas, miestas – istorijos sąmonės versmė, gysla. Vilnius, svarbiausias Lietuvos miestas, yra prasidėjęs iš žodžio šaknų, iš ugnies ūgio; ugnį saugantys stovi kaip medžiai: „sunėrę rankas suglaudę pečius…“ (1. „Gediminas: „Nostra Vilna“). Vytautas nuo Marių Juodųjų pašaukiamas taip: „Praneškit: sudygo rugiai, / o raštas nedygsta“ (2. „Vytautas: LDK“). Gamtos gyvybingumas tarsi savaime turėtų garantuoti kultūros rašto „dygimą“ (kaip Vaižganto „Pragiedruliuose“). Trečiajame eilėraštyje (3. „Vytauto kalavijas“) ugnis pasirodo kaip „Žaibas, / perskrodęs Lietuvos tamsą / ir įstrigęs joje“. Tai Vytauto kalavijo metafora – medžio vertikalei artimas vaizdinys. Ir – miestas, kuris pamato save „nušiurusio balandžio aky…“ (4. „Vilnius“). Veidrodžio principas – išvysti save kitame. Istorijai – gamtoje. Gamtai – istorijoje ir jos pasiglemžtame žmoguje.
Just. Marcinkevičiaus „Žingsnis“ yra lyrikos knyga, atsisakanti būti kuo nors kitu, negu yra iš savo prigimties, iš buvimo jausmo, matymo išminties, žingsnių poetikos. Atsisakymas taip pat yra atsakymas.