Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3

Daug dėmesio sovietmečiu buvo skiriama jaunųjų rašytojų ugdymui: didžiuosiuose miestuose steigtos jaunųjų rašytojų sekcijos, LTSR rašytojų sąjungoje veikė Komisija darbui su jaunaisiais rašytojais, organizuoti respublikiniai jaunųjų literatų konkursai ir kūrybinės stovyklos, pradedantieji skatinti burtis į literatų būrelius dar mokyklose ir prie regioninių laikraščių redakcijų, raginti siųsti savo kūrybą spaudai ir literatūriniams Rašytojų sąjungos konsultantams.

„Jaunosios literatų pamainos ugdymo ir auklėjimo klausimai“ – tokia buvo 1971 m. balandžio 20 d. vykusio LTSR rašytojų sąjungos visuotinio narių susirinkimo pagrindinė tema. Susirinkime aptarta penkmečio jaunųjų kūrybos situacija, akcentuotos neseniai minėtos Vilniaus ir Kauno jaunųjų rašytojų sekcijų 25-mečio sukaktys (šia proga pasirodę Antano Jonyno ir Mykolo Sluckio straipsniai), išskirtos ryškiausios problemos – menkas dėmesys mažesniems regionams, kartais išleidžiamos per silpnos „PK“, didelis „jaunaisiais“ vadinamų ar besivadinančių amžiaus vidurkis; nestigo ir ideologinių priekabių (dėl perdėto kūrybinio formalizmo, nutolimo nuo „tarybinio žmogaus“ ir pan.).

Įvadinį pranešimą susirinkime perskaitė tuometinis Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas Alfonsas Maldonis, netrukus pasisakė Antanas Drilinga, Algimantas Baltakis, Juozas Grušas, Mykolas Karčiauskas, Aleksas Dabulskis, Jurgis Buitkus ir kiti. Tarp visų išsiskiria Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio svarstymai – individualesni, drąsesni, eseistiškesni. Šiame numeryje spausdiname M. Martinaičio pasisakymo stenogramą*, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve.

P. S. Galima pridurti, kad aštuntajame dešimtmetyje – po 1972 m. įvykių Kaune – rašytojų ideologinė priežiūra vėl sustiprėjo, o iš susirinkime dalyvavusių ir / ar aptartų autorių ne vienas dėl vienokių ar kitokių priežasčių ilgam (ar suvisam) nutilo: Bruno Sangis, Jurgis Buitkus, Remigijus Gražys, Vitas Žvirdauskas, Vytautas Norbutas ir kiti.

Šiandien mūsų poezijai, atrodo, jau nestinga naujų formalinės poetikos koncepcijų, išorinės įvairovės. Gal kartais čia ir jaučiamas nuovargis, savotiškas atbukimas visam tam, kas prieš keletą metų buvo vadinama ieškojimais ar eksperimentais. Daug buvo kalbama apie asociatyvinį mąstymą ar net skyrybą, tas teikė labai didelių ir šviesių ateities vilčių. Ir štai neretai jau patys pradedame save ironizuoti, kalbėti apie supanašėjimą, pasiekę išorinio įvairumo, apie dvasinę kultūrą, pasiekę aukštos poetikos kultūros, apie standartus ir literatūriškumą.

Pagaliau jaučiamas pasiilgimas naujų vidinių poezijos šaltinių, naujo poezijos, kaip dvasinės žmogaus veiklos supratimo. Ar, pripažindami, kad šiandieninė poezija labai įvairi, nepasiilgome jauno, net labai jauno poeto, kuris į mūsų literatūrą įneštų daugiau dinamizmo ir gyvybingumo.

Visa tai aš noriu nukreipti ne tik į jaunųjų kūrybą, o į tai, ką paprastai vadiname literatūrine aplinka, bendra atmosfera, bendrais kūrybos šaltiniais. Ar ne per daug ramu ir saugu toje aplinkoje. Vos ne kiekvienas, į ją patekęs, apsaugomas nuo rizikos ir nesėkmių. Čia pat paskirstyti suoleliai ir išdalinta šlovė, apkarpytos gyvatvorės ir langai išpuošti gražiais liaudiškosios kultūros karpiniais.

Čia kalbu ne apie atskirus kūrėjus, jų vietą mūsų kultūroje, o apie tam tikrą vidurkį, poezijos repertuarą, lengvai prieinamą kiekvienam raštingam žmogui. Net ir neeiliniai reiškiniai dažnai pritaikomi tam vidurkiui, pagal jį interpretuojami, daugiau išryškinant jų išorinį savitumą. O jeigu kurie nors kūriniai nepasiduoda tam vidurkiui, juo blogiau jiems. Ir štai labai greitai išplito literatūrinės tautosakos aranžuotės ir interpretacijos, kai susilaukė pritarimo ir kai buvo pritaikytos vidutiniam „mąstymui“, nereikalaujančiam didesnių dvasios pastangų. Tuo pačiu keliu einant, Justino Marcinkevičiaus, Maldonio, Degutytės, Baltakio, Vaičiūnaitės kūryba neretai tampa labai rafinuoto epigonizmo šaltiniu, išsemiant tų poetų motyvus greičiau, negu jie patys suspėjo juos išsemti. Yra ne tik šių poetų antrininkai, bet jau ir tretininkai. Nesakau, kad visa jaunųjų poezija epigoniška, kad nėra žmonių, einančių savo keliu, giliai ir savaip suprantančių kūrybos tikslus. Apie tokius jaunus kūrėjus šiandien jau buvo kalbėta.

Aš daugiau noriu pakalbėti apie tą bendrą srautą, kuriam neretai būdingas savotiškas kūrybinis bekonfliktiškumas, repertuaro bendrumas, kada autentišką jaunųjų kūrybą yra vis sunkiau atskirti nuo raštingų žmonių pamėgimo rašyti, nuo to šiaip įdomaus kultūros suformuoto psichologinio komplekso, kada išreiškiamas ne savęs, savo aplinkos, ne socialinių ryšių pergyvenimas, o kultūros, literatūros ar atskirų autorių pažinimo ir dvasinio nusisavinimo eiga – tą eigą, kaip dvasinį procesą, kaip susijaudinimą, įgytą patyrimą, vėl perteikiant meninėmis priemonėmis, dažnai išradingomis ir imponuojančiomis. Tokia kūrybos rūšis jau spėjo sau susidaryti netgi tikros literatūros opiniją, plataus ir daug žadančio jaunųjų judėjimo įspūdį. Ji gana lengvai išplinta, lyg ir nieko neįpareigodama, nieko negriaudama, bet ir nieko nestatydama, o tik perkurdama jau visuotinai pripažintus kultūros ir literatūros reiškinius. Praeina metai, kiti, ateina laikas sakyti kalno pamokslą, o savų idėjų ar bent ryškesnės estetinės ideologijos nėra. Pačios kūrybos priežastis ir tikslai – nesuprasti, o gal iš viso nebuvo jokių tikslų nė priežasties.

Nors, pačiai poezijai turtėjant ir įvairėjant, gausėja rašančių, tačiau tikri talentai ne taip sparčiai gimsta. Juos vis sunkiau pastebėti, jiems [reikia] prasimušti pro tą kultūrinį epigonizmą, literatūrinį vidurkį. Kaip tik jie daugiau mums turėtų rūpėti, nes tik jie, kokių didelių ir garbingų poetų turėtume, yra nuolatinio poezijos atsinaujinimo šaltinis. Tai sakau lyg ir norėdamas juos iššaukti iš to didelio rašančiųjų būrio, sužadinti jų savarankiškumą, drąsą ir riziką, tą ištikimą kiekvieno talento ginklanešį, kad nenusitrintų gabumai tarp to vidutiniškumo, vidutiniškai gyvenant tarp tų, kurie vidutiniškai žiūri į kūrybą.

Kūryba nėra užsiėmimas, laisvalaikio meditacijos, tai žmogaus gyvenimo būdas, į pasaulį, aplinką nukreipta veikla, tai viena didžiausių ambicijų. Ir liūdna, kada štai rimtam laikraštyje skelbiama jaunųjų kūryba, o puslapio viršuje užrašyta „Mes nebūsime rašytojais“. Ar nėra čia tas pats vidutiniškas požiūris, literatūrinės ambicijos nukirtimas arba pritarimas vidutiniškumui, anemijai ir rutinai. Niekur ir niekada žmonės neįtempę visų savo jėgų nėra sukūrę kokios nors literatūros, čia pusininkų nėra.

Dar noriu [pasakyti] keletą pastabų apie tai, kaip jaunas, gabus žmogus ateina į literatūrą ir į visuomenę. Kaip ir kada jis tampa jos veikliu nariu. Čia buvo kalbėta apie jauno literato senėjimą, labai suvėluotus literatūrinius debiutus. Senesnės kartos rašytojai mielai prisimena savo jaunystę ir tą įkarštį, su kuriuo reiškė savo tiesas ir požiūrius sunkiais karo ir pokario metais, ir tai, kaip labai jauni leido pirmąsias knygas, ir net tai, kaip darė klaidas ir visų akivaizdoje jas taisė. Tai dažnai nuskamba kaip priekaištas jauniesiems. Bet taip pat reikia pasakyti, kad jaunajam tada buvo skiriama ryškesnė vieta visuomenėje. <…>

Kas bent kiek susietas su spauda, gerai žino tą nepasitikėjimą jaunaisiais. O kaip jis gali bręsti, formuoti savo kūrybos tikslus, neturėdamas to viešo minties gyvenimo, negalėdamas svarstyti savo kūrybos ir savo gyvenimo patyrimo. Net ir „Nemunas“, kuris mielai spausdina jaunųjų kūrybą, nesiryžta kažkodėl jų pakviesti. Dažnai apie juos kviečiami kalbėti vyresni, lyg tie patys jaunieji dar tam nebūtų subrendę. Ir dar reikia kalbėti apie rimtesnį dalyką, apie spaudos kultūrą. Ar čia nepradeda veikti žinomas dėsnis: į abejingumą atsakoma abejingumu. Jei jis veiktų kažkuriam platesniam visuomenės kontekste, jaunas rašytojas greičiau ir savo kūrybą susietų su savo sielos ir gyvenimo patyrimu. Jaunas rašytojas ir inteligentas, humanitarinės kultūros kūrėjas, visuomenės narys. Ir kaip jos narys – ne kiti, o visų pirma jis pats už save atsakingas. Kai neaiškios teisės – negali būti sąmoningai suprastų pareigų. Reikia tiesiai pasakyti, jaunas rašytojas neturi savo aiškios vietos visuomenėje. Tai kažkoks nelabai apibrėžtas pusinteligentis ir puspoetis. Ne vienas gabus literatas tokioje būklėje degraduoja, pradeda nepasitikėti savim, arba nueina paprasčiausiu literatūrinio konformizmo keliu. Subrendusio žmogaus literatūrinė paauglystė neretai užsitęsia iki 30 ir daugiau metų. Jis vis dar jaunas, jis vis dar ieško. Net ir rimtai pasireiškusio jaunojo poeto kūryba iš inercijos dar ilgai priskiriama paauglystės metų žaidimams, lyg ir vengiama susieti ją su platesniu minties ir visuomenės gyvenimo kontekstu. O tokio konteksto reikalinga ir Jono Strielkūno, ir Jono Juškaičio, ir daugelio kitų kūryba, jau padariusi ir tam tikrą įtaką poetinės minties raidai ir poezijos struktūrai. Jaunas literatas gali tik pavydėti savo kolegai, pavyzdžiui, jaunam inžinieriui ar mokslininkui. 24–25 metų jis jau vadovauja. Jo nuomonės išklausoma, jam padedama įgyvendinti technines idėjas. Savo žinias jis moka susieti su savo veikla, su savo gyvenimo patyrimu. Jis veiklus ir savarankiškas, o kaip dažnai pilkas prieš jį [atrodo] jaunas literatas, kaip jis dar nežino, kas iš jo bus. <…>

Jaunasis literatas bandė siekti humanitarinių žinių, platesnio išsilavinimo, tačiau humanitarinė kultūra jam taip ir liko kažkokiu tamsiu dalyku, kuris daugiau suprantamas kaip knygų rašymas arba jų skaitymas, o ne kaip bendravimo būdas su žmonėmis ir pasauliu, ne kaip gilesnis asmenybės visuomeninis kontekstas. O kaip dažnai į pasišventusį ir atsisakiusį įvairių lengvatų jauną rašytoją žiūrima kaip į keistą paradoksą. Štai jaunas rašytojas išvyko iš Vilniaus ir apsigyveno viename rajono miestelyje, norėdamas spaudai paruošti savo antrąją knygą apie tą kraštą, kurį myli ir iš kurio jis sėmėsi įspūdžių kūrybai. Ėmė į jį keistai žiūrėti pro langus ir pro durų plyšius. Apie tokį nematytą žmogų paėjo kalba toliau. Juo rimtai susirūpino kaip veltėdžiu ir net buvo pradėta galvoti apie priverstinį įdarbinimą. (Juokas)

Sunku įrodyti, kad kūryba, netgi jauno žmogaus kūryba, yra taip pat darbas, kad jis lygus bent pusei valytojos etato. Sunku pasakyti, kiek dar yra tamsumo mūsų nuolat kultūrėjančioje visuomenėje.

Dar noriu pasakyti keletą minčių apie gyvenimo patyrimo sąvoką. Yra gana populiarus, labai paplitęs supratimas – tai išorinių, grubių tikrovės formų pažinimas.

Pagal tą idėją išeitų, kad vos ne mokyklą reikia mesti ir jau pradėti bastytis po pasaulį: bene patekti į paaugliams skirtus namus, o kultūra, išsilavinimas lyg ir nieko neduodanti, nepadedanti jam pažinti pasaulio ir žmonių. Ar čia nėra pat humanitarinės kultūros nuvertinimas? Ir taip jau turime nemažai knyginių kūrėjų. Tuo nepataisysime ir knyginių kūrėjų, nes jie taip pat nėra smalsūs. O tikrovės pažinimas yra kur kas sudėtingesnis, subtilesnis. Tai vidinių tikrovės formų pažinimas, bet tas pažinimas jau neįmanomas be išsilavinimo, žinių, kultūros, be pasaulėžiūros. Idėjos, ankstesnių kartų patyrimas, ne mintinai išmokstamos, tai ne stebėjimas, o jų pergyvenimas, labai dramatiškas ir prieštaringas. Visa tai taip pat yra tikrovė, tai taip pat kūrybos šaltinis.

Per daug yra neramus pasaulis. Jame veikia ne tik išorinės priešiškos jėgos, bet ir vidinės, ir reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę. Jeigu tai tikras talentas, jis smalsus ir žingeidus, ir jam galima daug padėti. O jeigu jis abejingas, turbūt tuo pačiu ir netalentingas.

Noriu baigti su viltimi, kad tikrų talentų yra daugiau, negu jų esame pastebėję. (Plojimai)

 

Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu