literatūros žurnalas

Po „Vilniaus pokerio“: Ričardas Gavelis „Metuose“

2020 10 31

Šiemet rašytojui „autsaideriui“ Ričardui Gaveliui būtų suėję 70 metų.

Skaitydami „Metuose“ jo publikuotus tekstus arba publikacijas, skirtas Ričardo Gavelio kūrybai, pastebėtume svarbią ypatybę – jie skelbiami jau po „Vilniaus pokerio“, nuo 1993-ųjų, taigi po su šio romano pasirodymu pasirodžiusių batalijų. Jau linkstama manyti, kad „[m]ūsiškė publika nebuvo pasiruošusi (o ir nėra, negreitai bus pasiruošusi) priimti, išklausyti fantasmagorišką tiesą apie pačią save“ (S. Geda). Todėl galime sudaryti nedidelį „turą“, kuris leis pažinti save kaip kūrėją reflektuojantį rašytoją, „gaveliškumą“ jau suvokusius ir iš rašytojo šiek tiek daugiau reikalaujančius recenzentus, o kartu pamatyti, ar iš tiesų per intensyvius dešimt pirmųjų Nepriklausomybės metų apie Gavelio kūrybą kalbėta nedaug, ar iš tiesų vienpusiškai.

Gerų skaitinių!

Ričardo Gavelio tekstai „Metuose“

Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10 / Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per 15 profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos 2 apsakymų knygelės.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Ričardas Gavelis. Literatūros savižudybė

1996 m. Nr. 8–9 / Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Apie Ričardo Gavelio kūrybą

„Jeigu būčiau galėjęs skelbti sa­vo kūrybą anais itin smagiais laikais – gal netyčia būčiau prirašęs ko­kio niekalo, dėl kurio šiandien tektų gailėtis. Arba silpnumo akimirks­nį padaręs kokių subinlaižiškų reveransų anuometinei konjunktūrai. Dabar man bent dėl to ramu. Nė vienos knygos išsižadėti nesirengiu, nė vieno savo parašo atšaukinėti nereikia.“ (R. Gavelis)

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

2011 m. Nr. 11 / Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo…

Jūratė Čerškutė. Ričardas Gavelis: dekonstrukciniai žaidimai miesto kūne / kūno mieste

2008 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka.

Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas

2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Vytautas Kubilius. Pamišęs herojus

2001 m. Nr. 4 / Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

Ričardo Gavelio romanų kritika