Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10

Sigitas Geda. Taigi, Ričardėli, per pusę gyvenimo parašei, sukūrei, išleidai ir paleidai daugelį knygų… Apsakymų, pjesių, romanų. Apie kitką valiau. Iš karto norėčiau paklausti, kurias iš jų… atsimeni, t. y. ku­rios Tau mielos, brangios, o galbūt kai kurių net nenori girdėt?

Ar būna taip, kad kada nors kieno nors smarkiai suniekintas, kaip sa­koma, širdgėlos ar nusiminimo valandą „perrinkinėji“ savo mintyse tekstus, tikrindamas: yra ten eilučių, situacijų, minčių, personažų, kurie dar gyvi?..

Ričardas Gavelis. Tikra tiesa, Sigitai, parašiau ir išleidau daugiau nei dešimti knygų. Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per pirmuosius penkiolika profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos dvi mano apsakymų knygelės.

Tačiau tai galiausiai išėjo tik į gera. Jeigu būčiau galėjęs skelbti sa­vo kūrybą anais itin smagiais laikais – gal netyčia būčiau prirašęs ko­kio niekalo, dėl kurio šiandien tektų gailėtis. Arba silpnumo akimirks­nį padaręs kokių subinlaižiškų reveransų anuometinei konjunktūrai. Dabar man bent dėl to ramu. Nė vienos knygos išsižadėti nesirengiu, nė vieno savo parašo atšaukinėti nereikia.

Mieliausi liko „Vilniaus pokeris“, „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu.

Niekintas, pravardžiuotas ir net viešai ekskomunikuotas buvau ne kartą, taigi kaip tasai kariamas šuo apsipratau. Matai, čia nelygu kas nie­kina ar pravardžiuoja. Mane išvien dorojo tokie žmonės, dėl kurių ne­meilės jutau savotišką pasididžiavimą. Kur kas blogiau būčiau jautęsis, jeigu tokie būtų mane liaupsinę. Tuomet tikrai būčiau nutaręs, jog kaž­ką gyvenime dariau esmingai ne taip… O dabar… Viską darsyk taip pat padaryčiau. Turiu galvoje kūrybos reikalus. Nors ir šiaip Jau gyvenime nieko neišdaviau, nepardaviau ir per niekieno galvas nevaikščiojau.

Širdgėlos valandomis labiau kamuojuosi dėl metafizinių problemų. O tokiame kosminiame kontekste net sava kūryba neatrodo labai reikš­minga. Tikros širdperšos akimirksniais Jaučiuosi atsakingas už visą

pasaulį, tuomet man ir Lietuva – per menkas objektas. Juolab kažkokio Ri­čardo Gavelio romanai. Bet kai kosminis liūdesys praeina ir vis dėlto pa­galvoju apie tuos romanus – beveik nusiraminu. Visai neprasti romanai. Net keista, jog kai kuriuos įstengiau parašyti – beveik nesitiki.

S. G. Gal čia ir ne vieta, bet prisipažinsiu, kad nuo jaunumės skai­čiau žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“. Daugelis žmonių jį anuomet pre­numeruodavo. Gal todėl, kad vis dėlto nebuvo toks politizuotas… Dabar atsivertęs V. Vanago pakartotinai išleistą, kur ne kur papildytą „Lietu­vių rašytojų sąvadą“. 500-ame puslapyje radau, kad ten dirbai, prieš tai – Fizikos institute. 1976-aisiais išėjo Tavo pirmoji knyga „Neprasidėjusi šventė“. Maždaug tuo metu debiutavo S. T. Kondrotas, I. Gansiniauskaitė… Keli ar keliolika talentingų žmonių. Dabar toks netikėtas posūkis: ar man vaidenasi, ar tikrai esi užsiminęs, jog teko skaityti ir vieno ko­legos jūsiškės prozos „apibūdinimą“ – tam tikroms instancijoms… Kaip Pats pragyvenai tuos laikus? Atsimenu, sykį su dviem ar trimis sėbrais ten. kur dabar stypso gražuolė „Sodra“, kvietėme Tave išgert… Kratei gal­vą. Tai buvo apie 1976-uosius…

R. G. Pro tuos laikus kažkaip prasprūdau. Kai buvau jau visai pri­ėjęs ribą, pribrendęs savižudybei, lageriui ar spec. beprotnamiui – sis­tema ėmė ir griuvo. Kaip tik tuo metu lėtai ir nuobodžiai tvarkiau ga­lutinį „Vilniaus pokerio“ variantą. Ir ūmai pajutau, kad nutiks neįmanomas dalykas – aš tą knygą galėsiu laisvai išleisti. Ji išvys pasaulį. Žmonės ją skaitys. Taip galiausiai ir nutiko. Iš to džiaugsmo iš­kart pamiršau visus cenzūros ir nelaimių metus. Net ir tai. kad per penkiolika rašytojavimo metų teišleidau vos porą apsakymų knygelių. Pas­kui atsigriebiau, leisdamas knygas kone kasmet.

Tiesa, tavo minimais 1976-aisiais visa tai atrodė absoliučiai neįma­noma. Tais metais išėjo mano pirmoji knygelė. Jeigu vyresniųjų kolegų kviečiamas nėjau išgerti – vadinas, paprasčiausiai neturėjau nė kapei­kos, o sąmoningai gerti už svetimus man visuomet atrodė žema.

Tuomet Fizikos institute jau nebedirbau, o „Moksle ir gyvenime“ dar netarnavau. Buvau grynų gryniausias laisvas menininkas. Kaip tik todėl ir neturėjau nė kapeikos kišenėje. Su tom kapeikom visąlaik bu­vo striukoka, nors kaulėta bado ranka niekad rimtai neprismaugė. Vi­suomet kaip nors išsisukdavau. Dirbau „Moksle ir gyvenime“, tarnavau „Pergalėje“, rašiau kino scenarijus, pagal kuriuos vis pasišaudavo staty­ti filmą kuris nors lietuvių režisierius. Tuos scenarijus patvirtindavo Lie­tuvos kino studijos taryba, man sumokėdavo honorarą. Paskui scena­rijų skubiai versdavo į rusų kalbą, veždavo į Maskvą – šitai anuomet buvo būtina… O Maskvoje tuos mano scenarijus kategoriškai atmesdavo. Bet pinigus už atliktą darbą aš jau būdavau pasiėmęs. Taip ir išsisukdavau nuo kaulėtos bado rankos. Bet ne daugiau. Net kai už du „Vilniaus po­kerio“ leidimus gavau fantastiškus anais laikais pinigus – juos bemat su rijo Vagnoriaus Pirmojo laikų hiperinfliacija. Su materialiais turtais man šiame gyvenime nenusisekė. Gal atsigriebsiu kitame gyvenime.

Mano prozos apibūdinimo instancijoms tikrai būta. Tos instancijos vadinosi KGB, o apibūdinimą rašė toks kolega, vienos iš daugelio ne­priklausomos Lietuvos premijų laureatas. Beje, apibūdinimas buvo gan kandus, sakytumei, tiesiog skirtas man pačiam paskaityti. Saugumietis, kuris tuo metu kuravo Rašytojų sąjungą, nei to kandumo, nei rašinio sti­liaus tikrai neįvertino, juk pameni tą tipelį, jį pažinojo visi plunksnos broliai. Jis tolydžio girtaudavo rašytnamio knaipėje, prisigėrusį jį su bu­teliu uždarydavo viename Litfondo kambarių, ten jis visu balsu plėšda­vo dainas, kol visai nulūždavo ir užmigdavo.

Baisiausia buvo tai, kad toks tipelis galėjo sugadinti tau visą gyve­nimą. Suorganizuoti tau vietą lageryje ar spec. beprotnamyje. Su kokio paslaugiai rašančio jam ataskaitas kolegos pagalba. Bet kažkaip nuo vi­so to išsisukau. Ir pats apie kitus ataskaitų nerašiau. Dėl to nesijaučiu esąs didvyris. Bet visai maloniai jaučiuosi nesusitepęs. Tų laikų prisi­minimai manęs nepersekioja. Tik retsykiais perširstu, kai koks buvęs sau­gumiečių pastumdėlis, nūnai įtaikęs į aukštą kėdę, bando su manimi draugauti, juolab mane mokyti. Tokį galiu ir užmušti. Tiesiog fiziškai ne­pakenčiu menkystų. Bent kiek paguodžia tai, kad jie kitame gyvenime atgims utėlėmis bei kaimo išviečių kirminiukais.

S. G. Turiu tokių silpnybių, kurios mane gelbsti, t. y. skaitau daug prozos. Gal ir dėl to, kad pats jos nemoku rašyti. Tavo kūrybą atsime­nu nuo „Įsibrovėlių“ ir „Jauno žmogaus memuarų“. Kai išleidai „Vilniaus pokerį“ (1989), aš gulėjau Antakalnio ligoninėje. Turėjau progos perver­tinti daugelį savo gyvenimo nuostatų. Ir ne tik gyvenimo. Perskaitęs A. Zalatoriaus recenziją, ėmiau „belstis“, kad žmona išprašytų iš Tavęs romaną. Tada ir gavau dovanų. Iki šiolei, regis, nesu padėkojęs… Nie­ko sau! Dvylikti metai. Ir dar: regis, Prancūzijoje prisipažinau, kad ta­da buvau „pagautas didelio įspūdžio“, norėjau rašyti straipsnį, ir Tu man replikavai (ar čia tinkamas žodis?), jog be reikalo neparašiau.

Visą prozą aš skaitau kažin kaip savavališkai, man svarbu pabėgti į svetimų žodžių ir konstrukcijų pasaulį. Taip esu „prarijęs“ ir S. T. Kondrotą, ir J. Ivanauskaitę, ir J. Kunčiną, nekalbant apie vyresnius. Iškart prisipažinsiu: manęs niekad nebuvo užgulęs „didelis nusivylimas“ (ter­minas iš A. Nykos-Niliūno dienoraščių – 1990, rugsėjo 16).

Nepriklausau prie žmonių, kuriuos šokiruoja „skatologinis žody­nas“. Pirmiausia dėl to reikėtų užsipulti markizą de Sade’ą… Man atro­do, kad kai ką žmonės ignoruoja ištisą dešimtmetį, netgi daugiau. Kryp­tis, kitoniškumą. Dar keisčiau man skamba priekaištai, esą „Gavelis aprašinėja ne gyvus žmones, bet vienaplanes tam tikros spaudos foto­grafijas“ (ten pat). Ką apie tai galvoji?

R. G. Tikrai be reikalo anuomet neparašei apie „Vilniaus pokerį“. Tai knygai reikėjo išorinės paramos. Anaiptol ne man – aš jaučiausi tvirtas, galingas ir visiškai ramus. Tačiau knygai pagalba būtų pravertusi, bū­tum sudaręs atsvarą netramdomam pliūpsniui pasipiktinimo ir pagiežos, kurie tą romaną viešai užplūdo. Kuo tik nebuvau išvadintas. Kaip tik ne­buvau prakeiktas. Tiesiog linksminausi, skaitydamas visas tas recenzi­jas ir skaičiuodamas, kiek tūkstančių „Vilniaus pokerio“ egzempliorių žmonės išperka per dieną.

Literatūros kritikų bei lietuviškųjų plunksnos brolių reakcija buvo visiškai kitokia nei skaitytojų. Anuomet sausio mėnesį rašytnamyje rinkdavosi kūrybinės sekcijos Ir aptarinėdavo metų rezultatus. Pagrin­dinis to aptarimo tikslas būdavo siūlyti kandidatus respublikinei premi­jai. Kai išėjo „Vilniaus pokeris“, literatūros metai buvo visiškai tušti. Gyvieji klasikai skubiai atsiėmė iš leidyklų sovietinio stiliaus rankraščius ir nykiai pritilo. Ūmai paaiškėjo, kad į slaptus stalčius jokių nespausdintų šedevrų niekas nėra prirašęs, Trumpiau tariant, „Vilniaus poke­ris“ buvo apskritai vienintelis kandidatas į visas įmanomas metų premijas. Metiniame prozos sekcijos posėdyje iš aštuonių kalbėjusiųjų septy­ni su įkarščiu Įrodinėjo tą patį: nieku gyvu negalima pristatyti „Vil­niaus pokerio“ absoliučiai jokiai premijai. Jau tuomet supratau, kad ši­toje šalyje oficialiai įvertintas niekada nebūsiu. O paskui pasipylė pamazgų srautai spaudoje. Taigi tavo emocingas straipsnis anuomet knygai būtų tikrai pravartus. Normalus skaitytojas bent jau būtų paty­ręs, kad recenzijas apie „Vilniaus pokerį“ rašo ne tik davatkos ir idiotai.

Nelabai dažnai skaitau senosios išeivijos kūrybą, bet A. Nykos-Ni­liūno dienoraščius perverčiau. Skaičiau ir neskanų atsiliepimą apie sa­vo kūrybą. Tas žmogus išvis nepriėmė postmodernaus pasaulio suvoki­mo. Kiek jaunesnius lietuvių poetus sudorojo taip, kad net nemalonu skaityti. Anglų kalba rašiusių postmodernistų irgi negailėjo. Na, nesu­vokė žmogus tokio meno. Aš irgi nepriimu kai kurių meno atmainų. Tie­sa, nepuolu to savo pasipiktinimo ar pasibjaurėjimo viešai skelbti. Bet jeigu kas tiesiai paklaustų – atvirai pasakyčiau, ką iš tikrųjų galvoju. Ta­čiau manau, kad meno pasaulyje visiems turėtų pakakti vietos. Juk mudu su tavim kažkaip išsitenkam net visiškai mažyčiame lietuvių li­teratūros pasaulėlyje, kad ir kokie skirtingi esame. Šaunus pavyzdys besipešantiems ir vienas kitą burnojantiems menininkams.

S. G. Priklausai prie tų lietuvių menininkų, kurie labiau vertinami svetur. Prisimenu gabalą iš studijos, kurią mums lankantis Austrijoje apie Tave viename susitikime skaitė Cornelius Hellas (Lietuvoje irgi gerai žinomas literatūrologas, rodos, labai krikščioniškų pažiūrų žmogus). Šveicarijoje, Berno universitete, buvau maloniai šokiruotas, kai panašios pakraipos profesorius Janas Peteris Locheris pasakė, kad vedąs „Gavelio prozos seminarą“…

Kaip atsitinka, kad esi lyg ir pražiopsotas savam krašte? Žinai, aš nenoriu stereotipinio atsakymo. Girdi, mentalitetas, plūgas, meilė ir šautuvas…

R. G. Turėjau drąsos ir nelaimės parodyti žmonėms jų gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo. Parodyti Lietuvą tokią niekingą ir beprasmiš­ką, kokia ji iš tiesų buvo. Drastiškai išsityčiojau iš lietuviško neveiklu­mo. bejėgiškumo ir provincialios didybės manijos. Labai sąmoningai ir net piktokai demaskavau keletą populiarių ir absoliučiai melagingų lie­tuviškų mitų.

Visad grioviau mitą apie didingą Lietuvos praeitį. Jokios didingos Lie­tuvos istorijos nebuvo. Lietuviai buvo smarkiai atsilikusi ir ganėtinai ka­ringa pagonių tauta, gal pusantro šimto metų gebėjusi siaubti kaimyni­nius kraštus ir lupti iš jų duoklę. Paskui tebuvo vien degradavimas ir Ilga beviltiškos vergijos epocha: lietuviai vergavo Lenkijai, paskui Rusi­jai, o dar vėliau – Sovietų imperijai. Štai ir visa didybė.

Su pasimėgavimu grioviau mitą apie darbštų ir išmintingą lietuvių žmogų, kasdien kuriantį amžinas dvasios vertybes. Apsižvalgyk aplinkui! Lietuvoje vyrauja tinginiai, juodi pavyduoliai, girtuokliai, vagys, provokatoriai bei paranojikai. Šias itin gausias kategorijas atmetus, ne kaži kas telieka. O tie, kurie toms nelemtoms kategorijoms nepriklauso ir yra dar jauni – sprunka iš tos Lietuvos, vos tik radę progą. Ir labai tei­singai daro. Čia telkšo nenusausinama pelkė. Palyginus su ta pelke, Joyce’o neapkęsta tėvynė Airija – tiesiog šviesos ir pažangos kraštas. Be­je, realioji Airija pastaruoju metu kaip tik tokia ir pasidarė. Nematau jokių šansų, kad tokia kada nors taptų Lietuva.

Šitaip atvirai kalbantis žmogus oficialiai negali būti aukštai vertina­mas. Aš tą gerai suvokiu ir su tuo susitaikiau. Tokia jau mano karma. Tavo minimi užsieniečiai tiesiog skaito knygą, mato ir vertina jos idėjas ar estetinius atradimus. Lietuviai tiesą apie save priima kaip asmeninį įžeidimą, apanka iš pykčio ir nieko objektyviai vertinti nebenori. Štai ir visa paslaptis.

S. G. Kartais man šauna galvon, kad visas Gavelis pasimato tam. ku­ris užmeta akį ir į taviškę publicistiką. Straipsniai, svarstymai spaudo­je arba „gyvas“ Gavelis šalia politologų, įvairių partijų atstovų, kalban­čių galvų… Man tai, atvirai prisipažinsiu, atskleidžia ir Tavo „Paskutiniosios Žemės žmonių kartos“ (1995), „Prarastų godų kvarteto“ (1997), „Septynių savižudybės būdų“ (1999) atsiradimo priežastis, t. y. makabriškos vaizduotės, monstrų pasaulį… Kaip tiedu žmonės, Gaveliai, sugyvena viename? Ar nejunti, kad laikraščiai „geria Tavo kraują“?

R. G. Laikraščiai, žurnalai ar televizijos mano kraujo negeria. Jie tik išnaudoja mano intelektą ir žudo mano laiką. O dėl daugybės skirtingų „Gavelių“ mano viduje… Labai ilgame apsakyme „Galbūt“ esu išdėstęs vidinių gyventojų teoriją. Pagal tą teoriją kiekvieno žmogaus viduje su­gyvena daug labai skirtingų personažų. Kartais į išorę išsiveržia vienas, kartais kitas. Kartais reiškiasi kokie du ar trys vidiniai gyventojai susyk. Kartais jie pešasi, o kartais gražiai sutaria.

Žodžiu, daugialypis žmogaus prieštaringumas man atrodo savaime suprantamas. Menininkams jis ypač būdingas. J. Keatsas viename laiš­ke labai teisingai rašė, kad poetas yra chameleonas, visąlaik maino spalvas ir nė pats negalėtų pasakyti, koks jis yra iš tikrųjų.

Tikra tiesa. Aš irgi nesiimčiau pasakyti, koks esu iš tikrųjų. Nė ne­bandau rimtai į save gilintis. Mano – kaip ir kiekvieno žmogaus – gel­mėse glūdi tokių dalykų, kurių geriau nė nežinoti. Aš ir pasistengsiu jų nežinoti ar bent po juos nesikapstyti. Na, nebent nuspręsčiau parašyti dar kokį vieną genialų romaną.