literatūros žurnalas

Almantas Samalavičius. Valdymo aistros anatomija

1998 m. Nr. 3

Ričardas Gavelis. Prarastų godų kvartetas. – Vilnius: Tyto alba. – 1997. – 232 p.

Ričardas Gavelis yra vienas kontroversiškiausių šiandieninės Lietu­vos rašytojų, savotiškas tradicinės, į kaimiškąją patirtį orientuotos pro­zos „autsaideris“. Bent kiek išsa­miau rašytojo tekstus tėra gvildenę vos keletas kritikų, nors kitados paskelbtas „kryžiaus žygis“ prieš „Vilniaus pokerį“ sukėlė ant kojų gerą tuziną rašančiųjų ir rašymą komentuojančiųjų, ypač tų. Kurie šiaip jau retai imasi plunksnos. Romanas, pridaręs tiek sunkumų besirūpinantiems mūsų literatūros morale, ko gero, ir liks išskirtinis, šiame amžiuje nepranok­tas lietuvių prozos fenomenas – didžiausią literatūrinį skandalą sukėlęs socialinio lūžio laikų best­seleris. Neatsitiktinai, užuot kibęs į naująjį Ričardo Gavelio romaną, grįžtelėjau atgalios. „Vilniaus poke­rio“ autorius, šiaip ne taip toleruotas sovietmečiu ir visai jau netoleran­tiškai spirtas (bet neprispirtas) prie sienos laisvėjančioje tėvynėje, ga­liausiai atsidūrė dar keistesnėje pa­dėtyje. Nors skaitytojai Gavelio kny­gas perka (ir, atrodo, sėkmingai iš­perka), gausi ir profesionali kritikų bei literatūrologų armija lieka nepa­lenkiama – didesnio analitinės kri­tikos dėmesio jo tekstai nesusilaukė (keletas V. Rubavičiaus, V. Kelertie­nės tekstų, dar pora į atmintį Įstri­gusių publikacijų – tai beveik ir visos rimtesnės šio autoriaus kūry­bos interpretacijos). Ši aplinkybė gali būti komentuojama įvairiai: arba skaitytojai, išperkantys autoriaus romanus, neturi nė krislelio esteti­nės pajautos (bet juk esama ir vi­siškai seklios lektūros, kurioje dau­giau ir sekso, ir intrigų, juo labiau fotografinės tikrovės. Kam tada skaityti Gavelį?), arba nekokie reikaliukai interpretatorių arimuose, jeigu neatsiranda net keleto profe­sionalų, sugebančių ryžtingai išnarstyti visas „sūnaus paklydėlio“ raštų ydas. Toks teiginys, žinoma, yra kiek ironiškas. Priežasčių, sufor­mavusių nutylėjimo atmosferą, esama gerokai daugiau ir kur kas įvairesnių. Rašytojas, dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje ėmęsis lite­ratūrinės totalitarizmo analizės ir romano forma pademonstravęs, jog sovietinė sistema gerokai suniokojo (o gal netgi suardė) lietuvio sąmonę, vėliau pažvelgė į mūsų dienas ir jų herojus. Gavelio trilogija, pateikusi ganėtinai atgrasų kintančios visuo­menės vaizdinį, demaskavusi galios valdyti aistrą ir nepalikusi jokių vilčių optimistiniam ateities varian­tui, taip ir liko tarsi pusiau supras­ta, tarsi pusiau nurašyta į litera­tūrinius nuostolius. Taip atsitiko veikiausiai dėl to, kad rašytojas negailestingos kritikos taikiniu pasi­rinko tautinius mitus. Jei drakonu būtų pasirinkęs sistemą, kuri netru­kus nuvirto it koks perpuvęs grybas, visos nuodėmės jam šiandieną būtų atleistos. Tačiau rašytojas įžengė į teritoriją, pažymėtą tabu ženklu, kuri, kad ir keista, pasirodė brangi tiek vakarykštei aukai, tiek ir jos budeliui.

Galgi laikas paaiškinti, kodėl ne­skubėdamas peršokti prie „Prarastų godų kvarteto“ knaisiojuosi po lais­vos posovietinės sistemos žmogaus pasąmonę. Ne viena proga apeliuota, jog šio bei dar keleto rašytojų kūry­ba pas mus neturi nei tradicijos, nei konteksto. Tačiau reikalas tas, kad kontekstai formuojasi ne tik pačioje literatūroje, bet ir skaitančiojo bei interpretuojančiojo sąmonėje. O literatūrinį kontekstą naujasis rašytojo romanas jau turi. Pirmiausia, tai paties Gavelio lektūra: ir romanai, ir novelių rinkiniai. Tad šis nei pirmas, nei atsitiktinis autoriaus romanas.

Šiuolaikinė kritika atsisako pre­tenzijų perprasti ir paaiškinti visas kūrėjo intencijas ir atskleisti visas teksto prasmes. Todėl ir šių eilučių autorius gali pateikti tik keletą komentarų, nepretenduojančių į jokią totalinę, galutinę ir neap­skundžiamą teksto analizės versiją. Aptarimą pradėkime nuo papras­čiausių, išorinių romano požymių, t. y. nuo fabulos. Kaip knygos ano­tacijoje pažymi pats autorius, roma­nas „antigaveliškas“. Šį teiginį aiškinčiausi kaip tam tikrą sudėtingos naratyvinės struktūros, būdingos „Vilniaus pokeriui“, supaprastinimą. „Vilniaus pokeryje“ Gavelis nuolatos keitė pasakojimo rakursus, pateik­damas skirtingas įvykių versijas skirtingų pasakotojų (sykiu ir veiks­mo dalyvių) lūpomis. Tokia struk­tūra (čia galima pridurti, kad dar ankstesnėse rašytojo novelėse buvo įspūdingų pasakojimo konstrukcijų) pasitarnavo paranojiškai to laiko atmosferai bei Jos sukeltiems skylan­čios sąmonės pokyčiams atskleisti.

Prarastų godų kvartetas“ tokios sudėtingos ir daugiaprasmės pasako­jimo struktūros nebeturi. Veiksmo slinktis – kone tradicinė, fabula arti­ma pasakai. Jau pirmuosiuose pus­lapiuose sužinome, kaip ir kokiu tiks­lu į Lietuvą grįžta Karlas Fergizas, Rusijoje susikrovęs stambų kapitalą naujųjų laikų herojus, ambicingas, didelių siekių turintis mažaūgis žmogutis, lydimas ne tik rusų desan­tininkų, bet ir dailios skvarbaus proto lietuvaitės Kristinos, kuriai, kaip vėliau paaiškėja, lemta atlikti moters-naikintojos misiją. Fergizo planai – pajungti savo finansinei imperijai visą valstybę – susikerta su kiek mažiau gigantiškomis Gabrieliaus Tarailos politinėmis ambicijomis. Pinigai susiduria su valdžia. Ir vie­nais, ir kitais bandoma siekti tų pačių tikslų – absoliučios gailos ir neribotos kontrolės, Sudėjęs akcen­tui ryškėjančiam mažojo finansų antžmogio portretui, autorius papa­sakoja Tarailos istoriją: kelią nuo menkučio, nereikšmingo instrumen­tų derintojo iki galingo politinio veikėjo. Šis karjeros šuolis tarsi atsi­tiktinis, bet jis reikšmingas visam tolesniam personažo gyvenimui. Gabrielius, atsidūręs viename masi­nių mitingų, pajunta seksualinį pasi­tenkinimą, kurį sukelia susiliejimas su minia. Pasitenkinimas, susijęs su jo atrasta galia valdyti, manipuliuoti, galiausiai virsta nepasotinama ais­tra, akinančia siekti neribotos val­džios. Patyręs orgazmą, sukeltą susi­liejimo su milžiniška minios vagina, Gavelio herojus išgyvena asmenybės transformaciją:

Jis stovėjo vienišas Katedros varpinės papėdėje, vienišas kaip niekad, tačiau visaregis. Keistoji nakties ranka švelniai glostė jo veidą, rodė jam kelią – ne kokį takelį parsirasti namo. o viso gyvenimo kelią. Jis visui viską perprato. Jis pagaliau išvydo ženklą. Tai nebuvo vien gilus praregėjimas – Gabrielius Taraila suvis iš naujo gimė.

Žmonės tebuvo instrumentai – kai kurie labai keisti, įmantrūs ar išvis neregėti negirdėti. Tačiau tikras derintojas, tikras profesionalas galėjo suderinti juos kaip tinkamas, paversti norimu orkestru, prisakyti, kad sugriežtų jam reikalingą muziką. Gabrielius nejučia padėkojo dievams: tik jų dėka tėvas parinko jam pačią magiškiausią, pačią reikšmingiausią profesiją. Tikras derintojas gali suderinti visą pasaulį. Tikras derintojas yra dievų pasiuntinys. Tikras derintojas gali suderinti visus kaip tinkamas ir šitaip visus pergyventi, gyvuoti pasaulyje ilgiausiai. Ligi pat šito pasaulio pabaigos.“ (p. 24)

Naujai gimęs Gabrielius Taraila savo seksualinę energiją nukreipia į anoniminį, belytį objektą – minią, patenkinančią rafinuočiausius jo troškimus. Aistra valdyti Įgalina jį neįtikėtinu greičiu kopti atstatomos politinės piramidės viršūnėn. Galios ir kontrolės mechanizmas, t. y valdžia, romane interpretuojama atviromis seksualinėmis kategorijomis. Minia reprezentuojama kaip kolektyvinė vagina. valdžia sublimuojama į falą, galingą jėgos ir manipuliacijos simbolį. Tačiau plė­tojantis romano veiksmui aiškėja, jog politinė valdžia, kurią tariasi įgi­jęs Taraila, tėra jo paties susikurta iliuzija. Piramidės viršuje esantis galingasis nepajėgus nei suvaldyti, nei sukontroliuoti jos apačioje vyks­tančių procesų. Minia skyla ir atomizuojasi, tampa vis mažiau pavaldi totalinei kontrolei. Pirmosios dalies pabaigoje susiduriame su šį procesą išryškinančiu naratyvu:

Gabrielius jau porą metų, nuo pat ste­buklų nakties, filosofiškai stebėjo, kaip grėsminga Katedros aikštės minia aižėja i niekingas atplaišas. Nė viena tokia atplaiša nebepulsavo gaivališku ritmu, visos jos buvo amorfiškos ir bedvasės. Nė viename tokiame žmonių būryje neliko nė krislo beprotiško minios proto: ji buvo niekingai išdraskyta ir nė klek nebevillojo. Minios atplaišos negalėjo įžlebti bendros vidinės ugnies, kiekviena atplaiša veikė atskirai: kartojo vieną koki užkeikimą, domėjosi vienu kokiu dalyku. Minia liko negrėsli ir visai nepavojinga.“ (p. 85)

Šie pokyčiai atima jam galimybę patirti buvusį erotinį jaudulį, tačiau, kita vertus, atsiranda galimybės subtiliau orkestruoti kabinetinį vals­tybės gyvenimą. Praradęs minią, Gabrielius ima siekti viso labo vienos Jos ląstelės – Kristinos, dirbančios Karlo korporacijoje, – ir galiausiai ji užvaldo buvusio instru­mentų derintojo sąmonę. Karlas Fergizas, gerokai jautresnės natūros asmenybė, atranda savąjį adoracijos objektą – Gabrieliaus žmoną Eglę, vėliau mįslingomis aplinkybėmis žūstančią autokatastrofoje. Trečiojo­je romano dalyje žlunga abiejų varžovų iliuzijos: Karlo korporacija sunaikinama valdžios rankomis. Gabrieliaus gyvastį nutraukia Kristi­nos virusas. Pinigai ir valdžia pasirodo esą reliatyvios kategorijos – egzistuoja dar didesni pinigai ir dar didesnė, dar paslaptingesnė valdžia, sunaikinanti abu varžovus vienas kito rankomis ir pašalinanti artimiausius Jų aplinkos žmones.

Gavelio romanas demonstruoja siekį (ar pretenziją) pateikti metaforizuotą šiandieninio gyvenimo vi­ziją. Daug tos šiandieninės tikrovės elementų romane yra iš tiesų nesun­kiai atpažįstama: masiniai mitingai, minios akyse gimstantys politikai, masinės meilės lyderiams seansai, iš Rusijos atitekantys ir ten pat nu­tekantys pinigai, finansinių korpo­racijų ir politinių stabų griūtys bei daugybė kitų pastarųjų metų reiš­kinių. Tačiau tas atpažįstamumas yra gana rizikinga vaizdų kūrimo priemonė: meninės realybės tapatu­mas romane yra gana grėsmingas simptomas, liudijantis apie žanro ribų nepaisymą. Kartais atrodo, kad romano autorius taip besąlygiškai pasiduoda magiškai realiosios tikro­vės aprašymo galiai, kad meniškoji vaizduotė perkeliama kažkur toli anapus knygos puslapių. Grožinis tekstas protarpiais tampa panašus į lengvai beletrizuotą, ironija paspalvintą žurnalistinį reportažą. Tiesa, tarsi suvokdamas tokio rašymo sli­dumą, autorius imasi simbolinio veiksmų ir reiškinių aprašymo. Dau­giausia romane esama seksualinio simbolizmo. Valdžios siekimo aktas interpretuojamas seksualine simbo­lika. kuri, nuolatos pasikartodama, praranda įtaigumą. Romano galią slopina ir personažų charakterių vienpusiškumas. Šiuo požiūriu menkiausiai atskleistas Gabrieliaus Tarailos charakteris. Jei žmogus li­teratūroje tėra vienos idėjos iliust­racija, Jis praranda savo pilnatvę, charakterio sudėtingumą. Žinoma, galima apeliuoti į tai, jog groteskas diktuoja savas charakterių kūrimo sąlygas, bet vienaplaniškumas gro­teską stumia pamfleto link. Įtiki­namesnis ir geriau meniškai motyvuotas Gabrieliaus profesinis instinktas – instrumentų derinimas. Pasikeitus politinei konjunktūrai, instrumentų derintojas aistringai imasi derinti žmones. Aplinkiniai jam tėra menki ir niekingi žmo­geliūkščiai, kuriuos reikia pavergti, kontroliuoti lr valdyti. Tačiau ilgai­niui šio paranojiško personažo charakteristikos tampa monotoniškos, o besaikis ironizavimas – įkyrokas. Kai kurtos fabulinės transformaci­jos tiesiog mechaniškos – seksuali­nis impulsas, akinęs Gabrielių siek­ti nežabotos valdžios, nepaaiškina­mai virsta akla aistra Kristinai. Su užmoju romano pradžioje nupasako­ta Karlo Fergizo paslaptingojo plano istorija nejučia subliūkšta, nors šis personažas gerokai Įdomesnis ir spalvingesnis. Romaną gelbsti „Vištų gatvės“ epizodai – tarsi kita realybė romane. Čia autoriui pa­vyksta sukurti iki galo neišsakytos paslapties dimensiją – pasineriama į svaigų metafizinės vaizduotės pa­saulį. Ši gatvė aprašoma tarsi antgamtinė erdvė, kurioje vyksta tikrasis, užkulisinis romano veiks­mas, nenuspėjamas ir neatskleidžia­mas. Romano epilogas, perkeltas į „Vištų gatvę“ apgaubia išdrikusį tekstą tam tikra paslapties aura, savotiškai „suderina“ teksto vaizdiniją. Paskutinieji epizodai man priminė D. Lyncho „Twin Peakso miestelio“ finalą, kai norėdamas užbaigti veiksmą autorius nukelia jį į metafizinę erdvę, kurioje veikia kitoniški, neberealaus pasaulio dės­niai. Galbūt šioji paralelė ir visiškai atsitiktinė, tačiau pasinaudojimas vadinamosiomis popikonomis šiuo­laikinėje literatūroje nėra jokia yda.

Gavelio romanų pasaulis pabrėžti­nai vyriškas. „Prarastų godų kvarte­tas“ tai tik patvirtina. Vyro santykis su moterimi – daiktiškas. Moteris tėra priemonė atsikratyti vyriškų kompleksų, fobijų, nesirūpinant nei ja pačia, nei jos jausminiais ar intelektualiniais poreikiais. Menkai teatskleidžiami moters instinktai, kuriuos autorius traktuoja gana paviršutiniškai. Šią temą būtų gali­ma pagvildenti išsamiau, tačiau tai, ko gero, labiau feministinės kritikos sfera. Bevelk neabejoju, kad bent kiek susiformavus feministinės kritikos krypčiai, Gavelio romanai taps falocentrizmo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje iliustracijomis. Šiaip jau, nepaisant visų trūkumų, kurie silp­nina romano įtaigą, ir šis Gavelio kūrinys yra drąsus iššūkis parano­jiškai, absurdiškai šių dienų realy­bei, kurioje grotesko daugiau nei bet kuriame kūrybinės vaizduotės pasaulyje. Ėmęsis nagrinėti žmo­gaus aistrą valdyti, beje, nebūtinai pasireiškiančią tik politikos sferoje, rašytojas įkėlė koją į tą sritį, į kurią iki šiol lietuvių beletristika retai ryž­davosi įžengti. Romane atskleidžia­ma politinio veikėjo tapsmo istorija, tačiau Tarailos charakteryje įkūny­tas valdžios ir galios godulys gali būti interpretuojamas kaip amžinas žmoguje slypintis instinktas, pasi­reiškiantis susiklosčius palankioms aplinkybėms. Nors iki universalios šiandieninio gyvenimo metaforos ro­manas tik pasistūmėjo, pati pastan­ga reikšminga kaip iššūkis. Tikė­kimės, kad šiuolaikinė lietuvių lite­ratūra į tą iššūkį atsilieps.

Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas

2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

2011 m. Nr. 11 / Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo…

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Jūratė Čerškutė. Ričardas Gavelis: dekonstrukciniai žaidimai miesto kūne / kūno mieste

2008 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10 / Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per 15 profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos 2 apsakymų knygelės.

Indrė Žekevičiūtė. Mistiškas pasaulio apvaisinimas

2000 m. Nr. 3 / Ričardas Gavelis. Septyni savižudybės būdai. – Vilnius: Tyto alba, 1999. – 344 p.

Ričardas Gavelis. Literatūros savižudybė

1996 m. Nr. 8–9 / Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.

Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu

1996 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.