literatūros žurnalas

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10

Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18


Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti.

Nemėgstu pranašingų ženklų, nesu iš tų žmonių, kurie nuolat suranda keisčiausių su­tapimų, deja, šįsyk jų būta. Vakar, t. y. rugpjūčio 19-tą, važiavome į darbą buvusia Krantinės, dabar gi P. Vileišio gatve palei Nerį… Iš priekio ėjo žmogus, aukštas ir lieknas, atraitojamais žvejo auliniais, abiejose rankose – po spiningą. Kas gi čia dabar? – vos ne aiktelėjau. Žiū­rėkite, Ričardas Gavelis išsirengė meškerioti!.. Kiek atsimenu, niekad nemeškeriodavo, nemėgo meškerionės. Ir veidas tiek išsausėjęs, kad iššokę skruostikauliai, – ir plaukų kirpi­mas, ir tie atmintini trumpučiai ūseliai. Aristokratiškas pasitempimas…

Po valandos jau į redakciją paskambino Jo­nas L. ir pranešė apie Ričardo mirtį. Mirtis, kiek supratau, ištiko jį anksčiau, bet visą pir­madienio rytą, matyt, buvo apie tai ir apie būsimas laidotuves kalbama.

Kokį trejetą sykių per paskutiniuosius tris mėnesius kalbėjomės ir telefonu. Jam reikėjo pagalbos, jis jos nuoširdžiai prašė. Nė sykio negalėjau padėti, dar liepos vidury, būdami Berlyne, prie stiklo alaus apie tai kalbėjomės su Jurgiu K.

Telieka tos nuodėmės su mumis, laiminges­ni tie, kurie vienu ar kitu panašiu atveju atsišaukė į jo skambutį. Buvo smarkiai vie­nišas žmogus, kartais slegiamas tokios depre­sijos, kurią, regis, pirmas iš lietuvių bus įvar­dijęs M. K. Čiurlionis, – „kosminio pesimiz­mo“.

Ar ne per smarkiai čia pasakiau? Galima ir paprasčiau. Tam reikia grįžtelėti šiek tiek atgal, kreiptis į jo gyvenimą ir kūrybą.

Pažinojau jį, regis, nuo 1976-ųjų, nuo tada, kai išėjo jo pirmoji knyga „Neprasidėjusi šven­tė“. Nūnai ją nedaugelis atmena. Ričardui tada buvo 26-eri. Daug tai ar mažai? Man atrodo, kad labai nedaug, ypač prisimenant tai, jog studijavo fiziką,

Sunkiai jį bebuvo įmanoma kaltinti kokia nors humanitarinio išsilavinimo stoka. Apsi­skaitęs buvo velnioniškai, nelabai pritapo prie anuomet vyraujančios prozos ne vien dėl to, kad mokėsi kūrybos meno iš vakariečių, ne itin vertino lietuvišką prozą, kad buvo „techokratas“, – labiausiai pats sau „karjerą“ gadi­no savo pažiūromis. Tokie žmonės, nemokan­tys, nepajėgiantys, nenorintys daryti kompro­misų su sąžine, buvo neparankūs sistemai.

Jis pats žinojo savąjį pasmerktumą. Dirbo (nebijau šio pasakymo) kaip juodas jautis, be prošvaisčių. Atsiverti galėjo tik pasikeitus laikui. Jau 1989 metais iššokęs jo „Vilniaus pokeris“ įvarė šoką tautinei publikai. Jeigu aš teisingai suskaičiavau, po to sekė dar penki romanai.

Nesitikėjo ir – nepragyveno iš literatūros. Duoną valgė iš politinių ir socialinių apžvalgų laikraščiuose. Dėkui jiems! Gal kas pamanys, kad ironiškai, toli gražu. Jeigu ne skiltininko darbas, būtų turėjęs kasti griovius. Per kiek savaičių, mėnesių, metų subrandinamas, parašomas ir išleidžiamas romanas, netgi ne itin išprusę žmonės galėtų įsivaizduoti, apskaičiuoti. Sunkiau, žinoma, apskaičiuoti „duobes“, į kurias krenta metus ar dvejus karštligiškai dirbęs žmogus, krizes, depresijas, rezignacijas… Kaip fizikas, jis buvo realistiškesnis, blaivesnis už daugelį tikrovę gražinančių filologų, – jis neturėjo iliuzijų, jis neturėjo šansų, neturėjo vilčių, jog kada nors Lietuvoje jo romanai bus pripažinti. Kai vienais metais pasiūliau, bandžiau įsiūlyti jį vienai rimtai premijai, parašė man trumpą laiškelį, kaip „ne šito pasaulio žmogui“.

Mūsiškė publika nebuvo pasiruošusi (o ir nėra, negreitai bus pasiruošusi) priimti, išklausyti fantasmagorišką tiesą apie pačią save.

Mūsų vizijos, mūsų istorijos interpretacijos, mūsų dešimtmečio romantiniai vaizdiniai jam buvo svetimi. Ką padarysi! Jeigu tiesa, tai iki galo: man pačiam kartais jo groteskas atrody­davo perdėtas arba per tirštas, betgi – dar atmintinais 1989-aisiais, kai gulėjau Antakalnio ligoninėje ir išsiprašiau iš jo „Vilniaus pokerį“, norėjau parašyti jam nuoširdų ir palaikantį laišką.

Apie tai įsišnekome kelionėse po Pran­cūziją, Austriją, Vokietįją. Jis kelis sykius apgailestavo:

Be reikalo, Sigitai, neparašei. Man tada labai reikėjo kolegų paramos. Be reikalo…

Čia, šitose kapinėse atsisveikinantiems su juo, tikriausiai nereikia priminti, kad didesnio pripažinimo Ričardo romanai pirmiausia susilaukė ne Lietuvoje, o svetur.

Manau, kad man jau pritrūktų rankų pirštų, jeigu bandyčiau lenkti juos ir skaičiuoti, kiek talentingų žmonių praradome per dešimt–dvylika metų. Visos prarastys sunkios ir neatšaukiamos, visos – siaubingi nuostoliai gimtajai literatūrai. Nemanau, kad kuri nors iš šitų nelemtai mus užklumpančių mirčių bus ko nors pamokiusi ar ateityje pamokys. Pats velionis skeptiškai pasijuoktų iš panašių grau­denimų. Betgi nemanau, kad ir jūs, ir aš nesu­vokiame akivaizdžios netiesos ir iš to suvoki­mo kylančios graužaties.

Atsisveikinome su labai išlavinto, netgi rafinuoto proto ir miklios vaizduotės meistru. Tesiilsi mieste, kurį negailestingai perskrodė: mylėjo savo vaikystės Vilnių ir buvo jam negailestingas. Kas mėgsta tikrą literatūrą, žino, kad galima pasižiūrėti ir taip. Žinojo, ką daro. Buvo laisvas ir turėjo įsipareigojimų.

Laisvės, skepsio ir beiliuziškumo sūnus.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas

2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

2011 m. Nr. 11 / Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo…

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Jūratė Čerškutė. Ričardas Gavelis: dekonstrukciniai žaidimai miesto kūne / kūno mieste

2008 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka.