Indrė Žekevičiūtė. Mistiškas pasaulio apvaisinimas

2000 m. Nr. 3

Ričardas Gavelis. Septyni savižudybės būdai. – Vilnius: Tyto alba, 1999. – 344 p.

Paėmus į rankas R. Gavelio „Sep­tynis savižudybės būdus“ suintri­guoja viršelyje parašyta originali „prakalba“ – masinantys teiginiai amžinomis kūrėjo ir kūrybos santykio temomis; „Kūrėjai nuosekliai žudosi savo kūryba“. Nevalingai pra­dedi viltis skaitymo malonumo įsi­vaizduodamas, jog tau, anot auto­riaus, „rūpi kūrybos ir žmogiškosios minties gyvavimas“. Tiesa, ne men­kiau rūpi ir gaveliško pasaulio nau­jienos: kaip giliai nešvankusis triukš­madarys ners ši kartą. Pretenzijos nerti itin giliai akivaizdžios, romano apimtis netiesiogiai byloja apie nu­jaučiamus autoriaus mąstymo srau­tus, neabejotinai atversiančius pers­pektyvas naujoms mintims…

Iš pradžių reiktų reziumuoti, apie ką naujausiame savo romane R. Ga­velis kalba. Jau viršelyje parašyta, jog pasakojama apie rašytoją Rimą Vizbarą, atradusį ypatingą būdą gy­venimą padaryti pakenčiamą – tai savižuda arba viltis, jog būsi pa­smaugtas bemiegantis. Vadinasi, me­tafiziniu mėšlu užverstame pasau­lyje galutinai nieko nebeliko, kas bū­tų verta nors menkiausio apsiskaičiusio, kūrybingo, vis dar mąstan­čio žmogaus dėmesio. Standartinė šių dienų situacija, Įprastas požiūris, galima sakyti, laikraštinė pozicija. Tokio gyvenimo nukamuotas meni­ninkas išsapnuoja savo ateitį, para­doksaliai teikiančią viltį numirti nu­kankintam kaip postmodernistiniam Kristui, atkentėjusiam už supuvu­sio pasaulio nuodėmes, ar savižu­džiui Odinui; tačiau perėjęs devynis pragaro ratus Vizbara–šamanas grįž­ta į dvokiančią visatos subinę neži­nia ko, gal žudytis toliau, nes „kūry­ba – lėta ir apgalvota savižuda“. Gre­ta Rimo Vizbaros gyvena ir daugiau žmonių, padedančių jam įsitikinti supuvėliškos egzistencijos realumu, tačiau neįstengiančių kaip nors kreipti ar keisti vieškelio, kuriuo kul­niuoja pats Vizbara. Lietuvišku kaimietiškumu dvokianti kultūra ir „ant adatos sėdintis“ pamišėliškas jauni­mas – du poliai, tarp kurių neišsi­tenka kūrybinga postsovietinė as­menybė. Pasirodo, kad skaitančia­jam nebelieka jokio darbo: jam nerei­kia suklusti mėginant susivokti ar atpažinti, jam nebereikia mąstyti, nes romano autorius viską atlieka pats – įvertina, apmąsto, užrašo, o įvertinti modernaus žmogaus buvimo žemėje (tiksliau, Lietuvoje) situaci­ją užtenka vienąkart:

„Prieš dieną ar dvi jokios neapykantos jų namuose dar nebuvo, o nuo to užkerė­to ryto ji apsigyveno visuose kambariuose tarsi daugiakūnis piktas žvėris. Tas žvė­ris tikriausiai atslinko iš išorės, iš pavojin­gų Vilniaus gatvių. <…> Taip tikrai galė­jo būti: visose to miesto gatvėse kerojo begalės nykios neapykantos (p. 27).

Vėliau šis vertinimas plėtojamas: neapykanta persikūnija į dvoką, bjaurius vaikiūkščius, nestabilios psichikos jaunuolius ar išplikusius šunis ir balandžius. Tačiau visa tai stebima ir suvokiama ne kaip konk­rečios situacijos ar būsenos meta­morfozės, augimas ar slūgimas, o kaip vienodo intensyvumo variantai – „myžalų dvokas“, kruvini supjaus­tyto kūno ornamentai, nuovargis plėšriame kūrybiškumo pristigusio budelio Raimos veide. Kai tų varian­tų pažeriama labai daug. Jais ko­duojamas emocinis krūvis pasilpsta, prie jų tiesiog pripranti. Todėl ir ima atrodyti, jog romano turinį perkė­lus į siauresnio žanro kūrinį skaity­ti būtų maloniau.

Skaitant knygą aiškiai juntama pa­stanga kurti sąlygiškai intelektualų tekstą, iš viso kalbėjimo išsunkti sa­vitą metafiziką (autoriaus itin pa­mėgta sąvoka) koncentruojančius tirščius, tačiau tie tirščiai kaip ir ne­iškrenta, o skaitančiojo sąžinės nekirbina nuojauta, jog tikriausiai kas nors nesuprasta pražiūrėta „Septyniuose savižudybes būduose“ beveik nėra antrojo klodo, lygmens, į kurį nejučia persikelia skaitančiojo sąmonė ar vaizduotė (išskyrus kai kuriuos stulbinančiai gyvus ir žavius teksto fragmentus, apie kuriuos būtinai dar bus kalbama). Viso romano kontekste originaliau išryškėja užuominos į magiškąjį realizmą arba tam tikri elementai, tiksliau atskiri „magiškai realistiški“ personažao – realus kaip Tomas Vizbara arba menami kaip pasaulį valdantys seneliukai (o gal žiaurūs pamėkliški vaikai). Atradus tokias atkarpas iškart blyksteli spalvos, pasijunta dinamika, pasigirsta meninio žodžio skambesys, liudijantis dėl to egzistuojančias ir kol kas iki galo neišnaudotas R. Gavelio galimybes. Jeigu autoriui būtų pavykę išlaikyti tokį viso teksto meninį lygį, galima būtų džiūgauti sulaukus gero lietu­viško postmodernistinio romano pa­vyzdžio. Vis dėlto „Septyniuose savi­žudybes būduose“ akcentuojama bjaurastis dažniausiai paprasčiau­siai išdrebiama be išmonės, neieš­kant subtilesnių šlykštynių, galin­čių sukelti žymiai didesnį efektą:

„ –Ko spygauji, pydare?
– Išleisk mane į tualetą. Aš sprogsiu.
– Šik į kelnes. – ramiai tarstelėjo Rai­ma. – Šitai įeina į spektaklio scenografiją. Šūdų ir myžalų dvokas. Išdurtos išvarvė­jusios akys…“ (p. 191).

Kartais net šleikštulys nebesukyla, nors autorius, kaip galima numanyti. iš paskutiniųjų stengėsi… Tiesa, Rimo Vizbaros sapnas apie jo pagimdytą „lėliuką“ (p. 239) – jau subtilaus bjaurumo epizodas, tačiau čia, manyčiau, autorius nebeišsilaiko ant subtilumo lyno ir nupuola | skoniui priešingo poliaus sferą. Ga­liausiai, taip netikėtai pradėjus rū­šiuoti gaveliškas bjaurastis (gave­liškumas daugeliui tikriausiai ir siejasi su pastarąja sąvoka: postmoderniz­mo laikais šitai neturėtų būti su­prasta kaip būtinai neigiama konkretaus autoriaus kūrybos charakteristika), reiktų Išskirti dar vieną „kategoriją“ – kalbėjimą akivaizdžiai prarandant saiką, kai skaitantysis pasijunta girdįs ne žmogaus, o kažkokios neįtikėtinai keistos (tikriausiai „neopostmodernistinės“) būtybės žodžius, maitojančius tai, kas vis dar turėtų būti suvo,iama kaip žmogiškkumo dalis, maloni ar nemaloni, tačiau žmogiška, ne kompiu­teriška, balandiška ar skruzdėliška. Turiu galvoje nepagydomai sergančios Noros paskutinį triuką:

„Nora išsikėsnojusi gulėjo kvapioje vonioje ir abejingai žvelgė, kaip į jos žalsvą vandenį sunkiasi kraujas <…> Netgi norėjo pasidažyti pirštus į kruviną šakumą ir parašyti ant namo sienos ką nors įžeidžiama. Juosvas tirštas skystis sunkėsi jai iš tarpkojo ir rangėsi keisčiausiais vinguriais, pamaži guldamas ant vonios dugno. Iš to sukrešusio kraujo ornamentų buvo galiam burti kaip iš kavos tirščių. <…> Sukrovus blauzdas ant vonios kraštų, šlykščiai išsižergus kėpsoti karštame vandenyje ir demonstruoti gašliam seniui savo kraujuojančią vaginą atrodė ganėtinai bjauru ir net pasibaisėtina, tačiau to vis dėlto buvo smarkiai per maža.“ (p 304–306).

Jeigu nebūtų neinteligentiška ar nemandagu, šių žodžių autoriui taip pat būtų smarkiai per maža žiebt į tarpuakį ir išvadinti beviltišku iš­krypėliu, tačiau dabar telieka pa­svarstyti, ar visa tai dar telpa Į post­modernizmo rėmus, ar jau reikia kaltis kokių nors naujų terminų pa­našioms vizijoms pavadinti.

Kaip buvo minėta, romane yra iš­ties žavių (senamadiškas žodis, ta­čiau šiuo atveju neabejotinai tinka­mas) atkarpų, kartais net kompensuojančių romano (ypač antrosios dalies) monotoniją. Perskaičius visą knygą tos atkarpos ir išlieka kaip nuorodos į neišnaudotas galimybes. Pirmiausia verta išskirti Gretos su­sitikimo su makabriškąja trijule – Nora, Tomu Vizbara ir šunimi – epi­zodą (p. 274–277). Nepaprastai sklandūs, vienas prie kito lipte limpantys. Ilgiausias asociacijų gran­dines kabinantys sakiniai, subtiliai pervedantys skaitytoją iš raimiškųjų budelio žaidimų sferos į savitą slenguojanti Gretos pasaulį, nu­tvieskia puslapius tikros gyvasties kibirkštim, sukuria ryškią meninio teksto aurą, net koncentruoja be­veik visas dominuojančias romano temas. Keiksmas, blevyzga ar slen­gas čia prasmingas, kiekvienas Jude­sys reikšmingas, kiekviena detalė svarbi. Magiškojo realizmo dvelks­mas čia bene stipriausiai juntamas ne tik apibūdinant Tomą Vizbarą, bet ir „modeliuojant“ visą epizodą. Lakoniški sakiniai turi specifini už­taisą, koduoja subtilų sarkazmą, meistriškai perteikia inertiško, tar­si nebevaldomo, persisukusio me­chanizmo judėjimo pojūtį; nieko keista, toks dabar pasaulis – nesu­vokiamas, nevaldomas arba valdo­mas bjaurasties. Autorius to netei­gia. Jis tiesiog kuria vaizdinį, kurį galima aiškintis per asociacijas, vis dėlto atversiančias autoriaus numa­tytas prasmes. Paliegėlis šėtoniūkštis Tomas Vizbara, ciniškas gašlū­nas dvigubu rūpintojėlišku veidu, sarkazmu trykštantis gaivalas ir su­kriošęs marazmatikas viename as­menyje – neabejotinai pats žaviau­sias „Septynių savižudybės būdų“ atstovas, gaveliškas „ponas para­doksas“, klaikiai gyvybingas ir iš to­lo dvokiantis pūvančia mirtimi:

„Senis turseno tarpais pasišokinėdamas, tarsi į užpakali jam kas kaišiotų kaštoną su visais spygliais. Keletą žingsnelių paei­davo ramiai ir lygiai, o paskui ūmai vėl šokteldavo. Tada jo apatinis žandikaulis kaukšteldavo į krūtinkaulį, o paskui senis ilgiausiu liežuviu apsilaižydavo nosį – bent jau Gretai taip rodėsi. Vos jis pašokdavo, siaubūnė Rimo žmona prilaikydavo jį už rankovės. Gal kad nenukristų“ (p. 275).

Pamėginus įsivaizduoti dar ir „pil­kas ryškiai languotas kelnes ir gra­žios alyvinės spalvos švarką“, „baltus marškinius ir juodą smulkučiais žir­niukais peteliškę“, šis groteskiškas senis paprasčiausiai sužavi kažko­kiu mistišku patraukliu bjaurumu.

Dar vienas atsisijojęs fragmentas – visiškai kitokio pobūdžio atkarpa, fiksuojanti vaikystės pasaulio atmi­nimą, kūrybinių galių ar „poezijos medaus“ atradimą (p. 205–208). Čia taip pat autoriui galima negailėti įvairiausių ditirambų nebijant per­lenkti. Tiesiog žavu skaityti, žodžiais kuriamas vaizdas iškart atgyja, pa­prastas tekstas kažkokiu būdu pri­verčia užsimiršti ir Įtikėti vaikiško pasaulio tiesomis, išgirsti „nudaužtakelės dvigubos V: Virginijos ir Va­lerijos“ pavidaluose pasislėpusiu mažylių sąmokslininkių balsus, su­klusti ir pasigėrėti šio paprastučio teksto „poezijos medumi“.

Galima būtų patelkti dar porą ne­didelių epizodų, neabejotinai užkre­čiančių kokybiškosiomis gavellškomis bacilomis, tačiau šie fragmentai apimties požiūriu per menki, kad galėtų kompensuoti nuostatą, susi­darytą iš teksto visumos.

Viename trumpučiame interviu su autoriumi buvo užsiminta, jog R. Gavelio kūrinius sunku skaityti, nes šie ganėtinai sudėtingi. Manyčiau, ir š| romaną skaityti sunku, bet ne todėl, kad jis sudėtingas, o todėl, kad daugiažodis. Daugiažodis, ne įvairiažodis, vadinasi, ne įvairiaprasmis. Daugiažodiškumas vargina, nes už tų žodžių kartais nieko nau­ja nėra. Esi priverstas skaityti vis tą patį, autoriui improvizuojant vis ta pačia tema, tuo pačiu instrumentu ir vis ta pačia tonacija. Čia aki­vaizdžiai ne tas sudėtingumas, ku­rio dar XX a. viduryje iš talentingo autoriaus primygtinai reikalavo di­dysis reformatorius T. S. Eliotas, akcentavęs kūrėjo erudiciją ir aštrų protą, laiduojantį komplikuotą ir gilų meninį tekstą. Naujojo romano autorius pernelyg nepasitiki dabar jau pakankamai nuovokiu skaityto­ju ir bruka jam įkyrias ir taip aiškiai numanomas išvadas: „Rimo Vizbaros kūnas buvo nedėkingas tarsi moteris, tarsi kokia amžinoji žmo­na – jis vien ėmė ir ėmė, nieko mai­nais neduodamas. Deja, su tokia metafiziška žmona nebuvo įmano­ma nė išsiskirti – su savo kūnu pri­valėjai išgyventi visą savo gyveni­mą“ (p. 304; kurs. mano – I. Ž.). Tekstas plečiasi, tačiau tik į puslapius. Susidaro įspūdis, jog kartoda­mas savotiškas definicijas prime­nančias frazes autorius vis iš naujo mėgina skverbtis gilyn vildamasis, kad naujas pakartojimas pagaliau panardins žemiau paviršiaus, tačiau plokščia taip ir lieka plokščia:

„Šitame pasaulyje tikrai nekaraliavo nei meilė, nei atlaidumas. Žmonės liguistai džiūgaudami vieni kitus pjovė, šaudė ar­ba kankino.“ (p. 28);

„Tas niekingas pasaulis apskritai nieko nenusipelnė: nei pagarbos, nei užuojau­tos – netgi paniekos. Tokį pasaulį tebuvo verta sunaikinti… <…> Deja, šiame pa­saulyje niekas neturi laisvos valios – visi tėra vargani vergai.“ (p. 58–59).

Galiausiai beveik lieki abejingas perskaitytiems puslapiams, elementa­riems truizmams, kuriuos lyg ir turė­tum traktuoti kaip savotišką minties centrą ar šamaniškos natūros išraiš­ką, tapusią viso romano pamatu.

Neragavusiam „poezijos medaus“ lieka neaišku, kodėl gi šis saldėsis „galiausiai teatneša kančią“; roma­nas teigia ir pagrindžia tik kančią iš nuovargio, nuobodulio, neapykan­tos. Autoriaus postulatai knygos vir­šelyje akivaizdžiai per skambūs – jie apgauna, suvilioja, aišku, pro­vokuoja skaityti pretenduodami į te­zes, kurios turėtų būti plėtojamos naujajame kūrinyje. Perskaičius knygą susidaro priešingas įspūdis: šiais sudėtingais postulatais visam romanui mėginama įlieti šiek tiek metafizikos; ir šiuose protingai re­ziumuojančiuose žodžiuose galima įžvelgti nemažai prieštarų, kurių ro­manas nepaneigia. Rimo Vizbaros kančių finale konstatuojama: „Tik­riausiai buvo galima prikurti geres­nių pasaulių, tačiau kiekvienas su­kuria tiek, kiek sugeba“ (p. 336). Ar ne iš šio suvokimo kilęs bejėgišku­mas gimdo savižudos kančią?