literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu

1996 m. Nr. 1

Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.

Jeigu lygintume kiekvieną pasiro­džiusią knygą su akmeniu, mestu į daržą, tai, be abejo, skirtųsi ir skriejimo trajektorija, ir masė, ir net spalva. Svarbu dar, kur pataiko: suknežinta cukinija kelia mažiau širdies skausmo, negu, tarkim, su­niokota ankštpipirių lysvė. Graudo­ka, bet į „Paskutiniosios Žemės žmo­nių kartos“ išmuštą duobę „Taikos balandis“ nukrito tikrai kaip begaištantis karvelis, ir kadangi, anot pa­ties autoriaus, tas paukštis yra „smirdinti dvėseliena“ (p. 8), iš kurios jau ir kirmėlikės žyra. Neverta laukti – tegu greičiau jį žeme pasiima. O tai, kad karveliui būdingi kažkokio simbolio bruožai (šėtono, giltinės, fatumo etc.), nieko nereiškia, nes – vėl cituoju autorių – „Viską pasauly daro žmonės, vien jų reikia bijot, tik žmonės yra ir piktos dvasios, ir dievai“ (p.8–9). Tiktai kad tos klai­kios, destrukcijos apimtos žmogaus dvasios taip paprastai neužrausi kaip kokio š… (recenzija kartais gali persiimti recenzuojamo teksto stilis­tika). Gal ir užrausti tos dvasios nereikia – įgrūsti į kompiuterį, patal­pinti šunyje ar ištirpinti Karoliniškių ore. Dabar nebesistebiu, kodėl būna iškvaišusių kiborgų, isteriškų šunų ar nuodingo, juoda melancholija užplūstančio oro. Autorius čia tikrai nekaltas – jis iš širdies stengėsi surasti kiekvienai apsakymo situa­cijai filosofinį lygmenį, o jei skaity­tojas to nesuprato, tai nėra ko bur­nos aušint. Be to, viską pirštu rodyti ir aiškinti – nekorektiška, kas gi šiais laikais ras žmogų, gudresnį už save. Taigi tik atsargiai mesiu grumstelius daržo duobėn – karvelis vis dar gyvas, nors spėjo prisiryti ir žiurknuodžių, ir „Paryžiaus žalumos“, ir sunkesniu daiktu buvo tvatintas.

Visų pirma – apie herojus, kurie spingso niūriam knygos skliaute lyg septynios Plejadės žvaigždutės: karvelis, sidabraakis, bulterjeras, superverslininkas, mažesnio kalibro verslininkėlis, dėstytojas ir pedago­gas. Keistas žvaigždynas. Galima būtų dar ką nors „prikabinti“ prie jo, pavyzdžiui, kokią kometą ilga uodega (gražuolė galingais klubais apsakyme „Sidabraakis“), žmogų iš Marso (Vy­tautas apsakyme „Užrašai iš savigar­bos“) ar nudriekti kokį ūką lyg garo tumulą. Tačiau ar tai logiška, ar galima šitaip savavališkai pažeisti baisų kosmoso vienišumą ir baugulį, blankinti ryškiųjų žvaigždžių spinde­sį „baltosiomis nykštukėmis“, kurios veikiau ne žiba, o sproginėja lyg šampano burbulai – čia yra, čia nebėr?.. Tik vargu ar šios Plejadės žvaigždutės – garbingiausi šviesuliai. Veikiau dirbtiniai kūnai, kurie atspindi kažkieno kito šviesą – gal planetos, gal novos. Pastarąja gali būti ir autorius – visgi gražiau, nei lygint jį su daržo duobe.

Vienas klasikas taip išsitarė apie žaltį ir paukštį: „Šliaužiot gimęs neskraidys“. Ar logiška būtų jį neigti? Gal ne. Bet įsivaizduojant „neeg­zistuojančios taikos“ karvelį, lekiantį padebesiais ir barstantį kirmėlikes iš plunksnų lyg alyvų lapus, darosi labai negera. Gal tada vertėtų ir Dievui su velniu pasikeisti reziden­cijomis. Tiesą sakant, vienas Gavelio personažų tuoj pat atšautų, kad jam tai mažai rūpi, nes nematyt būdų, kaip iš to „įdomaus lakto uždirbti“ (p. 71). Kitas personažas tartų: „<…> viską gyvenime įmanoma iškęsti, o paskui pamiršti“ (p. 27). Trečiasis suurgztų: „<…> žmogus tėra kūnas, kuriam retsykiais trukdo karaliauti nelemtos smegenys“ (p. 54). Pasta­rasis filosofinis lygmuo bene įdo­miausias, o veiksmažodis „suurgzti“ pavartotas anaiptol ne stiliaus paį­vairinimui – bulterjerai kalbėti nemoka. Šita „šuniška“ novelė man pasirodė vertingiausia. Čia turbūt yra viskas, ko reikia pritrenkiančiai gaveliškai novelei – ypač jei kaip detalės į ją įsikomponuotų kitos šešios. Būtų puikiausias panoptikumas su jam derančia erdve, vyksmu, figūromis, net hepeningu, nes bjaurusis Vy­tautas kūrino gale nupyškinamas. Taip jam ir reikia. Nėra ko, skaitant knygas, „šlykščiai“ šypsotis, o žmo­nes mušti tyru ir šviesiu veidu. Vytautas piešiamas kaip moterų žinovas: gal šuniui taip ir atrodo, bet Vytautas įsijungia televizorių tik tada, kai rodo gražuoles. Žiūri į jas įdėmiai ir kruopščiai renkasi. Jis tartum siekia aprėpti visą moterų įvairovę <…>“ (p. 57). O čia, mielas šuneli, ir apsirikai. Yra gi ir bjaurių moterų, ir lesbiečių, ir askečių, ir religinių fanatikių, – kam teigti, kad visos moterys vienodos. Tai pagaliau ima atsibosti.

Turiu priekaištų ir filosofiniam apsakymo lygmeniui. Žinoma, nieko naujo po saule nėra išmąstyta, tačiau posakis „Pinigai tėra priemonė, o ne tikslas“ (p. 59) apykvailiai skamba, kai nėra suformuluota tikslo sąvoka. Tikslu juk negali būti kokios mis išdulkinimas!.. Tai net į hedonistines teorijas nepanašu. Tačiau vienas teiginys mane pradžiugino: „Tąsyk Vytautas pasielgė kaip tikras bulterjeras“ (p. 65). Tai daugeliui, net žemiausios kastos plebsui supran­tama sąvoka, sąsaja su natūr­filosofija, nes kam gi neteko girdėti tokių šios srities perlų: „Elgiesi kaip kiaulė“ ar „Ko vėpsai lyg avinas į naujus vartus“.

Norėjosi pakalbėti ir apie detales, spalvų simboliką, kompoziciją ir panašius menkniekius (nors Gavelio apsakymuose viską užgožia fil. sąsajos ir fil. ekskursai). Daugelis detalių ir spalvų net kvapus turi. Ir realius (net labai, pavyzdžiui… hm…), ir neegzistuojančius, iš virtualinės kompiuterių realybės. Dominuojanti akių spalva – gelsva (sidabrinė). Irgi panašu į tam tikrą substanciją. Juolab net citata yra tokia: akys – „sidabriniai bepras­mybės ežerai“ (p.27). Anoji substan­cija prasmingumu tikrai nepasižymi, tai buvo Juntama visais laikais.

Žmonės sakydavo: „Į š… puolęs, šva­rus nekelsi“. Tad truputi apmaudoka, kad substancijos įvaizdis autoriaus taip įkyriai ir netaupiai eksplo­atuojamas. Kompozicija – nebloga, veikėjų nudobimo būdai – gana įvai­rūs: ir grubus fiziškas susidorojimas (gerklės perpjovimas apsakyme „Naikintojas“), ir ne toks skaus­mingas galas (Baniui iš „Tikrosios tikrybės“, regis, pasimaišo protas). Ir kas čia nuostabaus, autorius, šiaip ar taip, pažįsta pasauli, apie kurį rašo. Jis pakankamai nykus ir savi­tas. Tik štai va… nuo tų laikų, kai Blogis dar buvo nepraradęs angelo formų (G. Dore graviūra Dž. Miltono „Prarastajame rojuje“: didingas Šėto­nas, besiilsintis ant prarajos krašto), praėjo ištisi šviesmečiai. Arba – par­sekai, jei grįžtume prie kosminių sąvokų. Vietoj blogio angelo, besiver­žiančio per visas Ptolemėjaus sferas, žeme raišuoja dvokiantis karvelis. Dieve mielas, kur jau jam kosminės sąvokos. Užteks reliatyvumo teorijos. Tačiau ar pats kosmosas nėra relia­tyvus?.. Nuo tokių minčių tik siau­bas apima. Negi teks sudarinėti relia­tyvumų „laiptelius“: -as, -esnis, -ėlesnis, -iausias… Trauk juos devynios. Nuo laiptelių galima ne tik skaudžiai, bet ir mirtinai nukristi. O tuo daugelis reliatyvumų ir pasibai­gia.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…