Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu

1996 m. Nr. 1

Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.

Jeigu lygintume kiekvieną pasiro­džiusią knygą su akmeniu, mestu į daržą, tai, be abejo, skirtųsi ir skriejimo trajektorija, ir masė, ir net spalva. Svarbu dar, kur pataiko: suknežinta cukinija kelia mažiau širdies skausmo, negu, tarkim, su­niokota ankštpipirių lysvė. Graudo­ka, bet į „Paskutiniosios Žemės žmo­nių kartos“ išmuštą duobę „Taikos balandis“ nukrito tikrai kaip begaištantis karvelis, ir kadangi, anot pa­ties autoriaus, tas paukštis yra „smirdinti dvėseliena“ (p. 8), iš kurios jau ir kirmėlikės žyra. Neverta laukti – tegu greičiau jį žeme pasiima. O tai, kad karveliui būdingi kažkokio simbolio bruožai (šėtono, giltinės, fatumo etc.), nieko nereiškia, nes – vėl cituoju autorių – „Viską pasauly daro žmonės, vien jų reikia bijot, tik žmonės yra ir piktos dvasios, ir dievai“ (p.8–9). Tiktai kad tos klai­kios, destrukcijos apimtos žmogaus dvasios taip paprastai neužrausi kaip kokio š… (recenzija kartais gali persiimti recenzuojamo teksto stilis­tika). Gal ir užrausti tos dvasios nereikia – įgrūsti į kompiuterį, patal­pinti šunyje ar ištirpinti Karoliniškių ore. Dabar nebesistebiu, kodėl būna iškvaišusių kiborgų, isteriškų šunų ar nuodingo, juoda melancholija užplūstančio oro. Autorius čia tikrai nekaltas – jis iš širdies stengėsi surasti kiekvienai apsakymo situa­cijai filosofinį lygmenį, o jei skaity­tojas to nesuprato, tai nėra ko bur­nos aušint. Be to, viską pirštu rodyti ir aiškinti – nekorektiška, kas gi šiais laikais ras žmogų, gudresnį už save. Taigi tik atsargiai mesiu grumstelius daržo duobėn – karvelis vis dar gyvas, nors spėjo prisiryti ir žiurknuodžių, ir „Paryžiaus žalumos“, ir sunkesniu daiktu buvo tvatintas.

Visų pirma – apie herojus, kurie spingso niūriam knygos skliaute lyg septynios Plejadės žvaigždutės: karvelis, sidabraakis, bulterjeras, superverslininkas, mažesnio kalibro verslininkėlis, dėstytojas ir pedago­gas. Keistas žvaigždynas. Galima būtų dar ką nors „prikabinti“ prie jo, pavyzdžiui, kokią kometą ilga uodega (gražuolė galingais klubais apsakyme „Sidabraakis“), žmogų iš Marso (Vy­tautas apsakyme „Užrašai iš savigar­bos“) ar nudriekti kokį ūką lyg garo tumulą. Tačiau ar tai logiška, ar galima šitaip savavališkai pažeisti baisų kosmoso vienišumą ir baugulį, blankinti ryškiųjų žvaigždžių spinde­sį „baltosiomis nykštukėmis“, kurios veikiau ne žiba, o sproginėja lyg šampano burbulai – čia yra, čia nebėr?.. Tik vargu ar šios Plejadės žvaigždutės – garbingiausi šviesuliai. Veikiau dirbtiniai kūnai, kurie atspindi kažkieno kito šviesą – gal planetos, gal novos. Pastarąja gali būti ir autorius – visgi gražiau, nei lygint jį su daržo duobe.

Vienas klasikas taip išsitarė apie žaltį ir paukštį: „Šliaužiot gimęs neskraidys“. Ar logiška būtų jį neigti? Gal ne. Bet įsivaizduojant „neeg­zistuojančios taikos“ karvelį, lekiantį padebesiais ir barstantį kirmėlikes iš plunksnų lyg alyvų lapus, darosi labai negera. Gal tada vertėtų ir Dievui su velniu pasikeisti reziden­cijomis. Tiesą sakant, vienas Gavelio personažų tuoj pat atšautų, kad jam tai mažai rūpi, nes nematyt būdų, kaip iš to „įdomaus lakto uždirbti“ (p. 71). Kitas personažas tartų: „<…> viską gyvenime įmanoma iškęsti, o paskui pamiršti“ (p. 27). Trečiasis suurgztų: „<…> žmogus tėra kūnas, kuriam retsykiais trukdo karaliauti nelemtos smegenys“ (p. 54). Pasta­rasis filosofinis lygmuo bene įdo­miausias, o veiksmažodis „suurgzti“ pavartotas anaiptol ne stiliaus paį­vairinimui – bulterjerai kalbėti nemoka. Šita „šuniška“ novelė man pasirodė vertingiausia. Čia turbūt yra viskas, ko reikia pritrenkiančiai gaveliškai novelei – ypač jei kaip detalės į ją įsikomponuotų kitos šešios. Būtų puikiausias panoptikumas su jam derančia erdve, vyksmu, figūromis, net hepeningu, nes bjaurusis Vy­tautas kūrino gale nupyškinamas. Taip jam ir reikia. Nėra ko, skaitant knygas, „šlykščiai“ šypsotis, o žmo­nes mušti tyru ir šviesiu veidu. Vytautas piešiamas kaip moterų žinovas: gal šuniui taip ir atrodo, bet Vytautas įsijungia televizorių tik tada, kai rodo gražuoles. Žiūri į jas įdėmiai ir kruopščiai renkasi. Jis tartum siekia aprėpti visą moterų įvairovę <…>“ (p. 57). O čia, mielas šuneli, ir apsirikai. Yra gi ir bjaurių moterų, ir lesbiečių, ir askečių, ir religinių fanatikių, – kam teigti, kad visos moterys vienodos. Tai pagaliau ima atsibosti.

Turiu priekaištų ir filosofiniam apsakymo lygmeniui. Žinoma, nieko naujo po saule nėra išmąstyta, tačiau posakis „Pinigai tėra priemonė, o ne tikslas“ (p. 59) apykvailiai skamba, kai nėra suformuluota tikslo sąvoka. Tikslu juk negali būti kokios mis išdulkinimas!.. Tai net į hedonistines teorijas nepanašu. Tačiau vienas teiginys mane pradžiugino: „Tąsyk Vytautas pasielgė kaip tikras bulterjeras“ (p. 65). Tai daugeliui, net žemiausios kastos plebsui supran­tama sąvoka, sąsaja su natūr­filosofija, nes kam gi neteko girdėti tokių šios srities perlų: „Elgiesi kaip kiaulė“ ar „Ko vėpsai lyg avinas į naujus vartus“.

Norėjosi pakalbėti ir apie detales, spalvų simboliką, kompoziciją ir panašius menkniekius (nors Gavelio apsakymuose viską užgožia fil. sąsajos ir fil. ekskursai). Daugelis detalių ir spalvų net kvapus turi. Ir realius (net labai, pavyzdžiui… hm…), ir neegzistuojančius, iš virtualinės kompiuterių realybės. Dominuojanti akių spalva – gelsva (sidabrinė). Irgi panašu į tam tikrą substanciją. Juolab net citata yra tokia: akys – „sidabriniai bepras­mybės ežerai“ (p.27). Anoji substan­cija prasmingumu tikrai nepasižymi, tai buvo Juntama visais laikais.

Žmonės sakydavo: „Į š… puolęs, šva­rus nekelsi“. Tad truputi apmaudoka, kad substancijos įvaizdis autoriaus taip įkyriai ir netaupiai eksplo­atuojamas. Kompozicija – nebloga, veikėjų nudobimo būdai – gana įvai­rūs: ir grubus fiziškas susidorojimas (gerklės perpjovimas apsakyme „Naikintojas“), ir ne toks skaus­mingas galas (Baniui iš „Tikrosios tikrybės“, regis, pasimaišo protas). Ir kas čia nuostabaus, autorius, šiaip ar taip, pažįsta pasauli, apie kurį rašo. Jis pakankamai nykus ir savi­tas. Tik štai va… nuo tų laikų, kai Blogis dar buvo nepraradęs angelo formų (G. Dore graviūra Dž. Miltono „Prarastajame rojuje“: didingas Šėto­nas, besiilsintis ant prarajos krašto), praėjo ištisi šviesmečiai. Arba – par­sekai, jei grįžtume prie kosminių sąvokų. Vietoj blogio angelo, besiver­žiančio per visas Ptolemėjaus sferas, žeme raišuoja dvokiantis karvelis. Dieve mielas, kur jau jam kosminės sąvokos. Užteks reliatyvumo teorijos. Tačiau ar pats kosmosas nėra relia­tyvus?.. Nuo tokių minčių tik siau­bas apima. Negi teks sudarinėti relia­tyvumų „laiptelius“: -as, -esnis, -ėlesnis, -iausias… Trauk juos devynios. Nuo laiptelių galima ne tik skaudžiai, bet ir mirtinai nukristi. O tuo daugelis reliatyvumų ir pasibai­gia.