Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu
1996 m. Nr. 1
Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.
Jeigu lygintume kiekvieną pasirodžiusią knygą su akmeniu, mestu į daržą, tai, be abejo, skirtųsi ir skriejimo trajektorija, ir masė, ir net spalva. Svarbu dar, kur pataiko: suknežinta cukinija kelia mažiau širdies skausmo, negu, tarkim, suniokota ankštpipirių lysvė. Graudoka, bet į „Paskutiniosios Žemės žmonių kartos“ išmuštą duobę „Taikos balandis“ nukrito tikrai kaip begaištantis karvelis, ir kadangi, anot paties autoriaus, tas paukštis yra „smirdinti dvėseliena“ (p. 8), iš kurios jau ir kirmėlikės žyra. Neverta laukti – tegu greičiau jį žeme pasiima. O tai, kad karveliui būdingi kažkokio simbolio bruožai (šėtono, giltinės, fatumo etc.), nieko nereiškia, nes – vėl cituoju autorių – „Viską pasauly daro žmonės, vien jų reikia bijot, tik žmonės yra ir piktos dvasios, ir dievai“ (p.8–9). Tiktai kad tos klaikios, destrukcijos apimtos žmogaus dvasios taip paprastai neužrausi kaip kokio š… (recenzija kartais gali persiimti recenzuojamo teksto stilistika). Gal ir užrausti tos dvasios nereikia – įgrūsti į kompiuterį, patalpinti šunyje ar ištirpinti Karoliniškių ore. Dabar nebesistebiu, kodėl būna iškvaišusių kiborgų, isteriškų šunų ar nuodingo, juoda melancholija užplūstančio oro. Autorius čia tikrai nekaltas – jis iš širdies stengėsi surasti kiekvienai apsakymo situacijai filosofinį lygmenį, o jei skaitytojas to nesuprato, tai nėra ko burnos aušint. Be to, viską pirštu rodyti ir aiškinti – nekorektiška, kas gi šiais laikais ras žmogų, gudresnį už save. Taigi tik atsargiai mesiu grumstelius daržo duobėn – karvelis vis dar gyvas, nors spėjo prisiryti ir žiurknuodžių, ir „Paryžiaus žalumos“, ir sunkesniu daiktu buvo tvatintas.
Visų pirma – apie herojus, kurie spingso niūriam knygos skliaute lyg septynios Plejadės žvaigždutės: karvelis, sidabraakis, bulterjeras, superverslininkas, mažesnio kalibro verslininkėlis, dėstytojas ir pedagogas. Keistas žvaigždynas. Galima būtų dar ką nors „prikabinti“ prie jo, pavyzdžiui, kokią kometą ilga uodega (gražuolė galingais klubais apsakyme „Sidabraakis“), žmogų iš Marso (Vytautas apsakyme „Užrašai iš savigarbos“) ar nudriekti kokį ūką lyg garo tumulą. Tačiau ar tai logiška, ar galima šitaip savavališkai pažeisti baisų kosmoso vienišumą ir baugulį, blankinti ryškiųjų žvaigždžių spindesį „baltosiomis nykštukėmis“, kurios veikiau ne žiba, o sproginėja lyg šampano burbulai – čia yra, čia nebėr?.. Tik vargu ar šios Plejadės žvaigždutės – garbingiausi šviesuliai. Veikiau dirbtiniai kūnai, kurie atspindi kažkieno kito šviesą – gal planetos, gal novos. Pastarąja gali būti ir autorius – visgi gražiau, nei lygint jį su daržo duobe.
Vienas klasikas taip išsitarė apie žaltį ir paukštį: „Šliaužiot gimęs neskraidys“. Ar logiška būtų jį neigti? Gal ne. Bet įsivaizduojant „neegzistuojančios taikos“ karvelį, lekiantį padebesiais ir barstantį kirmėlikes iš plunksnų lyg alyvų lapus, darosi labai negera. Gal tada vertėtų ir Dievui su velniu pasikeisti rezidencijomis. Tiesą sakant, vienas Gavelio personažų tuoj pat atšautų, kad jam tai mažai rūpi, nes nematyt būdų, kaip iš to „įdomaus lakto uždirbti“ (p. 71). Kitas personažas tartų: „<…> viską gyvenime įmanoma iškęsti, o paskui pamiršti“ (p. 27). Trečiasis suurgztų: „<…> žmogus tėra kūnas, kuriam retsykiais trukdo karaliauti nelemtos smegenys“ (p. 54). Pastarasis filosofinis lygmuo bene įdomiausias, o veiksmažodis „suurgzti“ pavartotas anaiptol ne stiliaus paįvairinimui – bulterjerai kalbėti nemoka. Šita „šuniška“ novelė man pasirodė vertingiausia. Čia turbūt yra viskas, ko reikia pritrenkiančiai gaveliškai novelei – ypač jei kaip detalės į ją įsikomponuotų kitos šešios. Būtų puikiausias panoptikumas su jam derančia erdve, vyksmu, figūromis, net hepeningu, nes bjaurusis Vytautas kūrino gale nupyškinamas. Taip jam ir reikia. Nėra ko, skaitant knygas, „šlykščiai“ šypsotis, o žmones mušti tyru ir šviesiu veidu. Vytautas piešiamas kaip moterų žinovas: gal šuniui taip ir atrodo, bet Vytautas įsijungia televizorių tik tada, kai rodo gražuoles. Žiūri į jas įdėmiai ir kruopščiai renkasi. Jis tartum siekia aprėpti visą moterų įvairovę <…>“ (p. 57). O čia, mielas šuneli, ir apsirikai. Yra gi ir bjaurių moterų, ir lesbiečių, ir askečių, ir religinių fanatikių, – kam teigti, kad visos moterys vienodos. Tai pagaliau ima atsibosti.
Turiu priekaištų ir filosofiniam apsakymo lygmeniui. Žinoma, nieko naujo po saule nėra išmąstyta, tačiau posakis „Pinigai tėra priemonė, o ne tikslas“ (p. 59) apykvailiai skamba, kai nėra suformuluota tikslo sąvoka. Tikslu juk negali būti kokios mis išdulkinimas!.. Tai net į hedonistines teorijas nepanašu. Tačiau vienas teiginys mane pradžiugino: „Tąsyk Vytautas pasielgė kaip tikras bulterjeras“ (p. 65). Tai daugeliui, net žemiausios kastos plebsui suprantama sąvoka, sąsaja su natūrfilosofija, nes kam gi neteko girdėti tokių šios srities perlų: „Elgiesi kaip kiaulė“ ar „Ko vėpsai lyg avinas į naujus vartus“.
Norėjosi pakalbėti ir apie detales, spalvų simboliką, kompoziciją ir panašius menkniekius (nors Gavelio apsakymuose viską užgožia fil. sąsajos ir fil. ekskursai). Daugelis detalių ir spalvų net kvapus turi. Ir realius (net labai, pavyzdžiui… hm…), ir neegzistuojančius, iš virtualinės kompiuterių realybės. Dominuojanti akių spalva – gelsva (sidabrinė). Irgi panašu į tam tikrą substanciją. Juolab net citata yra tokia: akys – „sidabriniai beprasmybės ežerai“ (p.27). Anoji substancija prasmingumu tikrai nepasižymi, tai buvo Juntama visais laikais.
Žmonės sakydavo: „Į š… puolęs, švarus nekelsi“. Tad truputi apmaudoka, kad substancijos įvaizdis autoriaus taip įkyriai ir netaupiai eksploatuojamas. Kompozicija – nebloga, veikėjų nudobimo būdai – gana įvairūs: ir grubus fiziškas susidorojimas (gerklės perpjovimas apsakyme „Naikintojas“), ir ne toks skausmingas galas (Baniui iš „Tikrosios tikrybės“, regis, pasimaišo protas). Ir kas čia nuostabaus, autorius, šiaip ar taip, pažįsta pasauli, apie kurį rašo. Jis pakankamai nykus ir savitas. Tik štai va… nuo tų laikų, kai Blogis dar buvo nepraradęs angelo formų (G. Dore graviūra Dž. Miltono „Prarastajame rojuje“: didingas Šėtonas, besiilsintis ant prarajos krašto), praėjo ištisi šviesmečiai. Arba – parsekai, jei grįžtume prie kosminių sąvokų. Vietoj blogio angelo, besiveržiančio per visas Ptolemėjaus sferas, žeme raišuoja dvokiantis karvelis. Dieve mielas, kur jau jam kosminės sąvokos. Užteks reliatyvumo teorijos. Tačiau ar pats kosmosas nėra reliatyvus?.. Nuo tokių minčių tik siaubas apima. Negi teks sudarinėti reliatyvumų „laiptelius“: -as, -esnis, -ėlesnis, -iausias… Trauk juos devynios. Nuo laiptelių galima ne tik skaudžiai, bet ir mirtinai nukristi. O tuo daugelis reliatyvumų ir pasibaigia.