Juris Kronbergs. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Švedijoje gyvenusio latvių poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (1946–2020) kūrybinė veikla labai turininga: šešiolika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą, o švedų – į latvių. Poezijos tematika plati – meilė, kalba, tremtis, politiniai įvykiai, absurdo apraiškos. Jo poezija – asociatyvus verlibras. Rašė latvių ir švedų kalbomis. 2008 m. lietuviškai išleistas jo poezijos rinkinys „Vilkas Vienakis“ (vertė Vladas Braziūnas). J. Kronbergas išvertė į švedų kalbą Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, sudarė lietuvių poezijos antologiją. 2010 m. apdovanotas „Poezijos pavasario“ premija už vertimus.
Šiai publikacijai eilėraščiai parinkti iš paskutiniųjų J. Kronbergo poezijos rinkinių.
* * *
kasdienybė
išties paprasta:
ryte atsikėlus
įtikini save
kad yra prasmė
vakare prieš miegą
vėl įtikini save
kad yra prasmė
visa kita tvarkai sapne
* * *
kur turiu aš būti kur šiandien man būti
nejau man nesvarbu kur reikia būti
kaip tai gali būti
ar galėčiau šiandien
šiek tiek nebūti
prašyčiau
rytoj sugrįšiu
kai betvarkės pagirias
išmiegojęs būsiu
* * *
nusprendžiau rašyti kriminalinį kūrinį atomazga kas be ko slaptis nė vienas negalės įsivaizduoti kad nyčė galėjo nužudyti dievą kai taip paplitęs suvokimas jog dievas yra tas kuris pirmiausia duoda tik paskui atima gyvybę nustebins dar ir tai kad jis po nyčės mirties už tai gauna atlygį iš katalikų bažnyčios ir nusiperka ištisą salą iš karlo markso kuris pasirodo nuo paskutiniojo viešpatavusio caro jau buvo nusipirkęs gulago archipelagą bet kaip jau sakiau kriminalinės istorijos atomazga yra slaptis pradžia visiems jau seniai žinoma tad tiesiog nebeverta eilinį kartą apie tai kalbėti
* * *
aš žiūriu pro langą
ir suprantu
pavasarį
stiklus
reikia plauti
aš žiūriu pro langą
lauke amžinoji žiema
* * *
aš pabundu ir nusivelku miegą tarsi marškinius naktinius
maunuosi rytą tarsi kelnes
velkuosi pareigas kaip mėlynus marškinius
praėjusios nakties sapną mena sagos
taip apsirengęs vėl esu pasiruošęs tik nežinau kam
bet nežinia dar ne manasis pasiruošimas
nei didesnis nei mažesnis
pirmiausia reikia išgerti kavos tada bus matyti
kol ją ruošiau
iš mano marškinių ištrūko sagos
ir kiekviena nuriedėjo savo pusėn
* * *
kartkartėmis neturiu ką pasakyti
kartkartėmis nesakau nieko
apie viską
Klausimas
Kodėl mes klausiame: kas bus po mirties?
Nejau mirtis tik mirksnis?
Jei taip, kiek tęsiasi ji – sekundę, valandą, savaitę?
Ar nebūtų geriau paklausti: kas bus po gyvenimo?
* * *
rytas
jokio debesėlio
visi nuplaukė su naktim
diena mėlyna kaip jūra
ir žaluma
tarsi fontanas
iš kurio dangus
visą laiką geria
(klaida)
aš tenai buvau kai gimiau
tenai visą gyvenimą buvau
net mirties valandą
o kai pastebėjau kad
pats dalyvauju savo atgimime
supratau kad
suklydau
* * *
dienos lėtesnės
judesiai lėtesni
akys lėtesnės nuo eilutės prie eilutės
žingsniai lėtesni
kalba lėtesnė
mintys lėtesnės
raštas lėtesnis
pirštai ant pianino klavišų
ant juodųjų ir ant kitų
vis lėtesni
kvėpavimas lėtesnis
lėtasis lėtesnis greitasis lėtesnis
viskas lėtėja
o laikas vis greitesnis ir greitesnis
kaip greitai jis gali eiti
norėčiau tai žinoti
tik ne taip greitai
Uldis apie senatvę
75-ajam Uldžio Bėrzinio gimtadieniui
I
„Kiek Tu pasakei?“
„Šeši, dešimt ir penki!“
„Gerai, nesvarbu, aš ne matematikas!“
„O kas gi Tu toks esi?“
„Buvęs hipis, po kurio plaukais
nebe tokiais ilgais
žodžiai renkasi pulkais.
Medis, nuo kurio šakų esmė laša.“
„Stravinskis yra pasakęs: aš valgau muziką.
Tu galėtumei sakyti: aš valgau kalbas!
O apie tuos metus…“
„Laiką? Jis dingsta! Išgaruoja!
Skaičiuot metus – kažkas nerimta!
Kaip jau sakiau – aš ne matematikas!“
„Bet knygius! Gal knygius
moka suskaičiuot kalbas
kaip bankininkas valiutą?“
„Etiketės! Fui! Man tinka tik tos,
už kurių alaus, vynelio pilna!“
II
Atėjo Uldis, klausia, kiek kainuoja Uldis?
Uldžio nenupirksi, atsakė Uldis.
Uldis išėjo. Atėjo Uldis.
Ar tu esi Uldis? Aš ne
Uldis, aš – Uldis.
Ar tas, kuris išėjo, irgi Uldis?
Nežinau, dar nebuvau atėjęs!
Kiek kartų per dieną Uldis yra Uldis?
Tiek kartų, kiek dienoj Uldžių yra!
Uldis išėjo, o Uldis liko
ten pat bestovįs.
Ir jis mato – išeina Uldis ir vėl sugrįžta.
Kai iš miego gilaus…
Kai iš miego gilaus pabudau
vasara jau tolo
kaip vėžys atbulom
į ateitį buvau įropojęs
išorėj lengvesnis
viduje trumpesnis
bet eigastį tęsiu
tarsi nieko nebūtų nutikę
į mane rudens syvai
kartu su saulės sultimis krapnoja
paskutinės vasaros dienos
akiraty debesys apsunkę
dievas stumdo baldus danguje
* * *
kada gyvenimas pamiršta tau apie save priminti
kada mirtis jau žino tavo durų kodą
kada amžinybė tau skambina mobiliuoju
kada praamžiuose jau tavo balso nebesigirdi
tada tamsa apsunksta su rytine rasa žolėje
joje tuoj kojų pėdsakus išvysim
skambės juokas nukris duonos trupinėliai
ir paukštukai kaip visada prie jų suskris