Nora Ikstena. Rūrikas

2022 m. Nr. 12

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Nora Ikstena (g. 1969) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, šešių romanų, septynių apsakymų rinkinių, septynių biografijų, trijų esė knygų autorė. 2015 m. garsiojoje serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“ išleistas romanas „Motinos pienas“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, jo vertimai pasirodė keliolika kalbų. Lietuviškai yra išleisti du N. Ikstenos romanai: „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė) ir „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė).

N. Ikstenos apsakymai pasižymi asociatyvia išraiška, patraukliais siužetais. Pasakojimas ne racionaliai išprotautas, o poetiškai slėpiningas. Pasak rašytojos, latviai yra introvertai, šis genas įrašytas latvių tautosakoje. O rašytojai yra introvertai iš prigimties, todėl imliai sugeria juos supantį pasaulį, transformuoja jį į kitą realybę, suteikdami jai ekstravertiškų formų.

 

Apsakymas

Patikėkite manimi. Rūrikas nenuveikė didžių darbų, jo kakta nepaženklinta žvaigžde. Savo trumpą vaikystę ir paauglystės pradžią praleido prieglaudoje. Vėliau dirbo paprastus darbus – buvo kiemsargiu, valtininku, prižiūrėtoju… Rūriką sutikau tuomet, kai jis buvo pakeltas į elgetas. Susipažinome dar tuo metu, kai elgetavimas nebuvo labai paplitęs užsiėmimas. Rūrikas buvo vienintelis elgeta kaime. Gerbiamas žmogus, niekuomet negailėdavai jam duoti vieną kitą pinigėlį. Jis buvo tylenis, o tokius žmones man labai patinka prašnekinti. Turiu prisipažinti, pasisekė.

Kai pirmąkart užkalbinau Rūriką, jis žvelgė į mane nepatikliai, sakė: tavo veidas mielas, o mielų veidų žmonės yra tikri vagišiai. Žinoma, jaučiau, kad jis tuojau suminkštės ir po įprasto „ką gi galiu papasakot“ atskleis daug savo gyvenimo nutikimų ir smulkmenų. Netrukus vienintelį kaimo elgetą atviliojau į svečius – Rūrikui patiko kalbėjimu užsidirbti pinigų. Buvau smalsi, tad jam nebereikėjo sėdėti ant tuščių dėžių prie parduotuvės. Buvau dosni, ir jis tai įvertino. Gal jis nesuprato, ką parduoda? Tąkart ir aš nesupratau, ką perku, jeigu būčiau supratusi, viską būčiau iš karto užrašiusi. Tai buvo brangūs prisiminimai, nes juos man už pinigus papasakojo elgeta Rūrikas, kurio kaktoje nėra žvaigždės, kuris labai gėdinosi savo vardo, bet manė esąs laimės kūdikis.

Rūrikas – prieglaudos vaikas

Rūrikas mažai ką prisiminė iš savo vaikystės. Jis ir neturėjo labai daug ko prisiminti. Prisimena tą akimirką, kai išmoko apginti savo vardą. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl jį taip vadina, taip pat ir to – kada ir kodėl jis atsidūrė prieglaudoje. Nuolatinės išdaigos, kurių susilaukdavo dėl savo vardo, jo nepykdė, bet drovumas neleido Rūrikui apginti Rūriko. Jis greitai perprato prieglaudos taisykles – niekada neparodyti, kad ką nors jauti, visada būti pasiruošusiam iš visų jėgų smogti atgalios. Išmoko svajoti. Rūrikas dažnai įsivaizduodavo: išeisiąs už prieglaudos vartų ir jam užteksią jėgų nebesugrįžti. Išeisiąs jaunas ir laisvas, susirasiąs patį paprasčiausią darbą. Kažko ypatingo po prieglaudos mokyklos neverta tikėtis. Jis dar nesvajojo taip toli, tiktai įsivaizduodavo pėdinąs smėlėtu keliu, kuriuo kada nors išeisiąs ir nebesugrįšiąs.

Prieglaudoje dirbo nervingos moterys, tvarką palaikė garsiai šūkaudamos, dažnai vertė dideliais gurkšniais gerti karštą arbatą. Rūrikas prisiminė peršinčią išplikytą gerklę ir kraujo skonį burnoje. Tai vienas ryškiausių jo trumpos vaikystės prisiminimų. Dar sūpynes – ilgas storas virves su lentele tarp jų. Supdavosi retai, bet jei kas nors įsiūbuodavo jį į aukštybes, kažkas keistai sukirbėdavo pilve, ir jis norėdavo vėl ir vėl pakilti. Tai irgi ryškus prisiminimas iš trumpos Rūriko vaikystės.

Rūrikas jau buvo paūgėjęs, kai gavo pirmą didelę prieglaudos bausmę – triskart per dieną plauti grindis. Ir dar, kai būdavo pasilenkęs, bet kuriam čia esančiam leista stipriai spirti jam į užpakalį ir surikti: „Rūrikas – Čiūrikas.“ Jis viską ištvėrė, tik nesuprato, už ką buvo nubaustas. Po pamokų nuėjo iki kelio vingio, prie netoliese tekančios upės. Žinojo – toliau eiti draudžiama. Rūrikas liūdnai žvelgė į upę ir pats sau prisipažino: čionai labai norėjęs ateiti. Netikėtai Rūrikas išvydo – upe plaukė didelis baltas paukštis. Gandras. „Negali būti, kad gandras mokėtų plaukti, gandrai gyvena ant senų kaminų, medžių viršūnėse, ant stulpų“, – pynėsi mintys Rūriko galvoje bėgant arčiau prie upės, jis pamiršo visus draudimus ir bausmes.

Tai buvo gandras. Gražus ir negyvas. Upė lėtai plukdė paukštį. Rūrikas stovėjo ant kranto ir žvelgė sulaikęs kvapą. Kiek upė pajudėdavo pirmyn, tiek jis paėjėdavo nenuleisdamas akių nuo paukščio, galvodamas: „Paukštis plauks iš lėto, kol upė bus lėta, iki pirmo vėjo, tada vanduo suvilnys ir paukštį išmes ant kranto, jis supus, o gal jį apgrauš kokie vandens ar žemės žvėrys. Tokį gražų baltą paukštį.“ Rūrikas nubėgo prie vandens, įbrido iki pažastų, sugriebė paukštį už sparno ir išvilko ant kranto. Nusprendė gandrą užkasti, kaip užkasa mirusius žmones. Paukštis toks pat bejėgis kaip ir jie, reikia jam padėti.

Rūriką pagavo ant upės kranto, kai jis sunkiai tempė didelį paukštį. Kas buvo po to, Rūrikas nelabai beprisimena. Tik tai, kad jį skausmingai sučiupo už plaukų, o gandro kaklą, apsuktą varnalėšos lapu, sugniaužė tvirta ranka. Ir taip smėlėtu keliu jį beveik vilkte vilko iki prieglaudos. Rūrikas paspartindavo žingsnį, kad taip neskaudėtų pešami plaukai, o gandras, daužydamasis į grumstus, aplipo smėliu. Tada Rūriką privertė dar greičiau nei visada išgerti karštą arbatą žiūrint pro langą, kaip kieme šalia nustipusių prieglaudos kačių ir šunų užkasamas neatpažįstamai purvinas paukštis. Nė vienas nebūtų patikėjęs vaizdu, kokį Rūrikas išvydo ant upės kranto. Bausmės dienoms pasibaigus, Rūrikui vėl buvo leidžiama išeiti pasivaikščioti, ir tada jis aiškiai pajuto galįs nebegrįžti. Buvo jau nebe mažas vaikas, ir, nepuoselėdamas didelių vilčių, išėjo, kaip daugelis iki jo. Tik viena buvo aišku – dabar galės gerti pravėsusią arbatą ir niekas neatims iš jo mirusių paukščių.

Rūrikas – kiemsargis

Pirmomis dienomis mieste Rūrikas pasijuto esąs tikras laimės kūdikis. Labai greitai įsidarbino kiemsargiu. Jis dažnai pastebėdavo nustebusius ar smalsius žvilgsnius – žmonės, ko gero, nesuprato, kodėl jis, toks jaunas, taip rūpestingai šluoja gatvę, o juda tarsi senis, dažnai meiliai pasilabindamas su nepažįstamais praeiviais. Rūrikas buvo laimingas – vakarais savo pirmo aukšto kambaryje gėrė vėsią arbatą, suradęs nugaišusį balandį ar katę, juos pagarbiai neskubėdamas užkasdavo parke. Turėjo draugų – namo nuomininkus. Pats namas buvo senas ir niūrus, laiptai kiauri kaip sugedę dantys, kai kur ant sienų pūpsojo akmeninės gėlės ir pūstažandžiai angelai. Senoliams buvo sunku gyventi tamsiuose ir šaltuose namuose. Jie šalo. Apsivilkę palaidinę ant palaidinės, apsigobę skarelę ant skarelės, laukė Rūriko. Kas kartą kopiant laiptais aukštyn prasidėdavo įprastas ritualas.

Pirmiausia užsukdavo pas seną žydę – ši skleidė keistą kvapą. Rūrikas pažinojo įvairiausius kvapus, bet šio bijojo. Senoji žydė buvo išmintinga, ji skaitė tik vokiškai ir visada pasiūlydavo Rūrikui kokią nors knygą. Jis susigėsdavo ir mandagiai atsisakydavo. Žydė buvo įsitikinusi – Dievas yra žydas, ir tai stengėsi paaiškinti Rūrikui. „Dievas yra ašara“, – norėdavo paprieštarauti Rūrikas. Bet niekada nesupykdavo. Jam niekas to nesakė ir jis apie tai neperskaitė knygose. Tai atėjo iš sapno – moteris, kuri sakė esanti jo motina, ilgai žvelgė į jo užmerktas akis ir tarė: „Rūrikai, nesigėdink verkti, tada tavyje bus Dievas.“ „Jis ateina kartu su skausmu“, – pabudęs pagalvojo Rūrikas.

Bet sapnų nepalyginsi su išmintingomis knygomis, todėl Rūrikas tylėdamas klausydavosi įtaigaus ir nepertraukiamo žydės kalbėjimo su dažnai įterpiamu kreipiniu „Mielas kvaileli Vuvik“. Rūrikas visada sustodavo koridoriuje ir neidavo toliau, nes prisiminė siaubingus vaikystės pasakojimus apie raudonus pyragėlius, kuriuos žydai neva kepa savo šventėms. Jis suprato, kad tai paikas išsigalvojimas, bet ką daryti, jeigu jis toks paveikus. Rūrikas instinktyviai laukdavo, kada žydės žodžių srautą pertrauks ritmiškas beldimas į koridoriaus lubas. Tada senoji žydė iš lėto pakels aukštyn galvą ir piktai suraukusi antakius sušnabždės Rūrikui keista kalba: „Bei Gott! Hol ihn der Teufel!“ Rūrikas pasinaudos šia pauze, staigiai atsisveikins ir lips aukštyn. Jam aišku, ką reiškia toks stuksenimas į lubas – tenai Ariadnė šoka.

Ji šoka, kai turi ko išgerti, ir prisimena savąją sąvadautojos jaunystę. Ariadnė mano, kad ji kadaise buvo šokėja, neseniai parodė Rūrikui du sulaužytus medinius kriauklelius. „Matai, Rikini, tai kastanjetės, anuomet jos man iškart paklusdavo ir kaukšėdavo labai ritmiškai.“ Rūrikas daug kartų bandė suklijuoti Ariadnės medinius kriauklelius, bet ji, energingai kaukšėdama, vėl juos sulaužydavo. Rūrikui patiko vaizdingi Ariadnės prisiminimai. Buvo gana lengva sugrįžti į praėjusius laikus ir šiek tiek pasižvalgyti.

Kai Rūrikas pasibels ir prasivers durys, Ariadnė bus kitokia – glotniais pelenų pilkumo plaukais, tamsiai žaliu kostiumu, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Ji šelmiškai šypsosis ir pakvies Rūriką į kambarį. Rūrikas paklus, ir užsivers girgždančios durys. O bute – sunkios klostėtos aksominės užuolaidos, ant stalo taurė su kriušonu, vyšnios, kava, tabako tvaikas, žemas Zanos balsas iš patefono, raumeningi vyrai ir pavytusios ponios, o gretimame kambaryje prie fortepijono blyškiaveidis vaikinukas pareikalaus pertraukti Zaną, kad atokvėpio valandėlę galėtų šniūkštelti baltų miltelių. Vyrai ir ponios, aistringai susikibę, pradings užsidirbti pinigų, o vaikinukas nuluš prie fortepijono, kad sapne išvystų keistą vasarą ir sniego gniūžtėmis besisvaidančius zuikius. Ariadnė šypsosis prie durų – grakšti ir tyra.

Koridoriumi atkaukši nušleivoti Ariadnės kulniukai. Sudilęs juodo šilko tinklelis ant galvos, virpančios raudonos lūpos. Ariadnė apsimeta, kad neprisimena, kiek kartų apgavo Rūriką. Jis žino, šįvakar prisiminimų nebus, ir pasuka link durų. Ariadnė sučiumpa jo ranką ir įduoda medinius kriauklelius. „Rikini, prašau, suklijuok“, – ištaria kaltai. Rūrikas žiūri į gležną raukšlėtą ranką ir galvoja, kaip ji sugeba sulaužyti tuos medinius kriauklelius. Jam taip sunku savo dideliais pirštais išlaikyti suspaustą kriauklelį, kol šis sulimpa. Tai buvo niekinga kaina už Ariadnės prisiminimus. Rūrikas įsikiša kastanjetes į kišenę. „Ačiū, Rikini, ateik vėl“, – sako Ariadnė, tarsi siūlydama sugrįžti į praėjusį laiką.

Rūrikas sustoja tarpduryje ir pakreipęs galvą paklausia: „O ką reiškia – Got un Teufel?“ – „Dievas ir velnias vokiečių kalba“, – paaiškina Ariadnė. „Kas būna, kai abu pašaukia vienu metu?“ – dar suspėja paklausti Rūrikas. „Tada būna kaip atsidūrus tarp dvejų durų“, – koridoriaus gale nusijuokia Ariadnė. Rūrikas uždaro duris ir akimirką stabteli siaurame tamsiame prieangyje. Pastovėti ilgėliau, kur taip vieniša ir net baugu, nesinorėjo. Rūrikas nuspaudė rankeną ir laimingas išėjo į laiptinę. Dar turėjo laiko aplankyti senąjį vyrą.

Senolis visada gyveno vienas. Daugelis vienadienių moterų jam jau įgriso, dabar jos čiuža ir kikena iš didžiulės sudžiūvusių gėlių šluotos. „Matai, Rūrikai, jos visos dovanotos man“, – primindavo jis išdidžiai. „Kai numirsiu, leidžiu tau šia šluota vieną kartą nušluoti gatvę, kad visa tai išnyktų. Rūrikai, tai bus reginys!“ Rūrikui taip neatrodė, jis tikėjo, kad senolis dar ilgai gyvens.

Šis vyras turėjo labai daug knygų ir visose sugebėdavo atversti įdomiausią puslapį. Rūrikas buvo dėmesingas klausytojas, nors ir ne pirmą kartą iš senolio girdėjo apie moters gimimą iš vyro galvos, aukso puodą, plaukus, šydus ir šešėlius, sielų pirkimą, niekad nepripildomą statinę ir amžinai klystančius žmones, apie taurę, nepasiekiamas kalnų viršūnes, visąlaik tekančias upes, liūdnus meilės pasakojimus, budynių giesmes, apie bemaž du šimtus neįtikėtinų permainų, apie… Šie gana juokingi pasaulio nutikimai Rūrikui neatsibosdavo net ir dešimt kartų girdėti… „Aš myliu tave, Rūrikai, kad tu esi ne toks kaip tie nervingi ir išdidūs iršiai iš Kuoknesės krašto, kurie čia atlekia gudrybių ir idėjų“, – tvirtino senolis.

Vakarais jiedu skambindavo „fragetais“. Senasis vyras buvo pamiršęs, o Rūrikas ir nežinojo, kam skirti šie nedideli sidabriniai strypeliai su kryžiais, o kryžių gale – bumbuliukai. Ant strypelio buvo išgraviruota FRAGET. Trinktelėjęs bumbuliuką į stalą, pridedi jį prie ausies ir kas kartą išgirsti vis naujus garsus. Vieno apsilankymo metu Rūrikas „fragetais“ paskambino į vazą. Nuo tada jie buvo dažnai naudojami, ir senolis nebesuko galvos, kad atsimintų, kam jie iš tikrųjų skirti. Skaitymas ir skambinimas baigdavosi senoliui užmigus dideliame fotelyje. Rūrikas dėl to nesupykdavo. Išeidamas stengdavosi kuo tyliau uždaryti laukujes duris.

Rūrikas – valtininkas

Rūrikas buvo dar gana jaunas. Jis ėmė galvoti, kad laisvės turėtų būti daugiau nei gatvėje, kambaryje ar nutriušusiame žydės, Ariadnės ir senojo vyro name. Vėl atėjo pavasaris, ir jis panoro erdvės, kurioje viešpatauja vėjai ir vanduo. Rūrikui, laimės kūdikiui, pasisekė – surado upę, kurioje vasarą reikėjo valtininko.

Po medžiais stovėjo rąstinė valtininko būda, kvepianti sakais, ir Rūrikas priėmė dosniąją likimo ranką. Upės krantas buvo gana status. Rūrikas žvelgė žemyn į ramų, vos tekantį vandenį. Jis paleido pasroviui savo nuosėdas, kambario ankštumą ir seno namo drėgmę. Buvo gera ir malonu, Rūrikas pasijuto esąs savimi.

Jis nubėgo žemyn, tiesiai prie valties. Nauja, paprasta valtis, geležine grandine prirakinta prie kranto. Rūrikas atrakino ją ir iš lėto nustūmė į upę. Valtis, tik ir laukusi vandens, lengvai pakluso. Rūrikas tuojau ėmė irkluoti per lygų vandens paviršių, kuris, kaip jam atrodė, stovi vietoje.

Rūrikas gulėjo valtyje ir prisiminė uždraustą upę su baltu žuvusiu paukščiu, prisiminė pievą, kurioje atvirtęs aukštielninkas juto, kad dangus yra apskritas, o jis esąs milžiniško rato vidury. Stipriai susikaupęs pajusdavo – kūnas pamažu išlinksta ir prisitaiko prie rato, kurio regėjo tik mažytį tarpelį. Aplinkui pilna garsų, sunku juos išskirti. Garsai atsikartojo ir pynėsi. Rūrikas nemėgo įsiklausyti į kiekvieną, tad atsidavė visiems iš karto. Buvo džiugu ir gera.

Pliumpt… Šis garsas valdingai nutraukė kitus. Ratas dingo, ir Rūrikas pamatė mergaitę ant kranto, mėtančią akmenukus į vandenį, kad pralinksmintų savo gražų, beveik perregimą kaštonplaukį šunelį. Šis žiūrėjo abejingai ir liūdnai. Mergaitė nekreipė dėmesio į Rūriką, tik visaip stengėsi pralinksminti šunelį. Rūrikas jau lipo į krantą, kai mergaitė paklausė, ar jis būsiąs tas valtininkas. Rūrikas linktelėjo. „Už upės yra paukščių, gal jis pradės juos vaikytis ir pasveiks.“ Mergaitė meiliai žiūrėjo į šunelį, bet jos žodžiai, ko gero, buvo skirti Rūrikui. „Perkelk mus tenai, labiau prie pievos ir nendrių, ir atplauk po poros valandų.“ Ji švelniai pakėlė savo sulysusį šunelį. Jis buvo nelengvas, bet Rūrikui neleido padėti.

Valtis jau slydo upe, o mergaitė vis glostė šunelį ir nepratarė nė žodžio. Rūriko džiaugsmas blėso, taip norėjo pasišnekėti su savo pirma keleive, bet trikdė šunelio liūdesys. Rūrikas norėtų pasakyti, koks čia laisvas ir geras, koks ramus vanduo, kiek garsų aplinkui. Jis norėtų papasakoti apie gandrą upėje ir karštą arbatą po to įvykio, apie senus gerus draugus, likusius šaltame name. Nežinia kodėl jis panoro iš savo neilgo gyvenimo šį tą patikėti mergaitei. Bet ji elgėsi taip, tarsi valtis plauktų pati, be Rūriko. Greitai jis pamatė, kaip ji nutolsta už nendrių, vis atsigręždama į lėtai ją sekantį šunelį.

Rūrikas irklavo atgal, turės palaukti porą valandų, kad vėl pamatytų mergaitę ir jos liūdną šunelį. Gyvendamas drovų vienišiaus gyvenimą, nebuvo sutikęs nieko, kas sukeltų jam stiprų ilgesį. Gal tik prieglaudoje – tenai ilgėjosi išeiti pasivaikščioti keliu ir nebesugrįžti. Arba tas nenusakomas ilgesys iš senojo vyro pasakojimų apie kitus pasaulius. Arba ilgėjimasis išvysti Ariadnę praėjusiame laike – žvilgančiais pelenų spalvos plaukais, su elegantišku cigarečių kandikliu plonytėje rankoje. Tokia Ariadnė būna apgaulinga, negali prie jos prisiliesti, ji esti permatoma ir dingsta kartu su nutilusia senąja Ariadne.

Mergaitė su liūdnu šuneliu Rūriko valtyje atrodė visai kitokia. Prislėgta, nekalbi, susirūpinusi. Trumpi, patys paprasčiausi plaukai, kumptelėjusi nosis, aplūžinėję nagai – tik tiek suskubo pastebėti Rūrikas. Ji sėdėjo ir vėl sėdės priešais Rūriką. Visai arti su savo kaštonplaukiu šuneliu. Ji buvo Rūriko mintyse. Dvi valandos slinko vėžlio žingsniu, pagaliau Rūrikas vėl sėdo į valtį ir skubiai irklavo link nendrių. Mergaitė verkė ir glostė švelnų šunelio snukutį. „Ko gero, jis mirs“, – tarė mergaitė ir leido Rūrikui panešėti šunelį iki valties. Jie girdėjo tik irklų teškenimą ir šunelio atodūsius.

Rūrikas irklavo iš lėto, norėdamas, kad krantai nutoltų ir duotų jam laiko pagalvoti apie priešais sėdinčią mergaitę nunešiotais drabužiais ir patamsėjusiais paakiais. Rūrikas norėjo, kad jos vardas būtų toks pat juokingas kaip ir jo. Galvoje pynėsi prieglaudoje skambėję, senojo vyro skaityti, gatvėje netyčia nugirsti žodžiai. Rūrikas juto­ – nė vienas jų nėra mergaitės vardas. Ir tada nežinia iš kur atėjo – Jukija. Rūrikas nusišypsojo. Priešais jį valtyje sėdėjo Jukija. Jiedu nesikalbėjo, bet ir ji nebūtų galėjusi papasakoti daugiau už tai, ką regėjo ir juto Rūrikas.

Jukija apraudojo savo kaštonplaukę meilę. Ji buvo labai jauna, bet jau šimtąkart nusivylusi ir pavargusi. Gal ji neturėjo tėvų, kaip ir Rūrikas? Gal turėjo tik motiną – ligotą moterį, kuri protui užtemus nakčia ravėdavo daržą, spjaudė visiems į akis ir dažnai bandydavo numirti? Rūrikas buvo girdėjęs apie tokias moteris. Jukija iš tiesų nesiilgėjo žmonių. Ji apsimetė nepastebinti liūdinčio Rūriko. „Aš moku suklijuoti kastanjetes… mano vaikystė buvo nelaiminga… aš visiškai nežinau, kas mane pavadino Rūriku… man gaila tavo šunelio… aš kažkada labai gailėjausi mirusio gandro… nori, supažindinsiu tave su Ariadne, žyde ir senuoju vyru?.. Prašau, ateiki į mano būdą, kuri kvepia sakais, ir ten galėsi gerti vėsią arbatą.“ Žodžiai pynėsi Rūriko galvoje, bet jis neišdrįso nė vieno ištarti. Stebuklas neįvyko, krantai nenutolo, Jukija, kuri tikriausiai nebuvo jokia Jukija, išlipo į krantą, sunkiai iškėlė savo šunelį, į platų Rūriko delną subėrė pinigėlius ir neatsisukdama nuėjo. Aštrioje pamiškės žolėje ji atsigręžė laukdama atsilikusio šunelio. Po to Jukija dingo. Niekas neperspėjo Rūriko apie didelį liūdesį ir didelį ilgesį. Jis juos ištvėrė kaip sugebėdamas.

Buvo vasara, Rūrikui patiko šis metų laikas. Retkarčiais prisimindavo, kaip žiemą žvalgydavosi į žydrą dangų. Dabar viskas buvo tikra. Dienos tapo ilgos ir nuobodžios. Rūrikas ne brisdavo, bet iškart nerdavo į upę. Tėkštelėjęs delnu į vandenį, pabaidydavo nerangias žuvis, sujudindavo vandens gėles. Panerdamas neužsimerkdavo, norėdavo pamatyti iškvėptus burbuliukus, kurie akimirksniu atsirasdavo ir išnykdavo. Rūrikas mėgo nardyti. Po vandeniu daug įvairiausių minčių žaibiškai išlėkdavo iš galvos. Dingdavo tolimos praeities atsiminimai. Išlipus krantas atrodydavo šiltas, ir Rūrikas nugrimzdavo į saldų vidurdienio miegą. Atsibusdavo šiltą vakarą.

Rūrikas juto, kad aplinkui tvenkiasi bauginantis geidulys, primenantis keistą jausmą pilve, kai prieglaudos sūpynėmis kas nors jį išsupdavo gąsdinančiai aukštai. Tai sukeldavo pilve malonų kirbėjimą. Viskam pasibaigus jį apimdavo didelis liūdesys. Jis laukdavo, kada vėl galės taip aukštai išsisupti. Dabar šiam tikslui nebereikėjo sūpynių. Kai Jukija, net nepasakiusi savo vardo, nuėjo aštria pamiškės žole, sukilusį maudulį nuginė paslaptinga ranka, kuri visada sulaikydavo Rūriką. Jis pakluso tai valdingai rankai, leidusiai pajusti, kas neišgyventa, patirti nebuvusių jausmų graužatį. Nematomi kaulėti pirštai lengvai paliečia Rūriko lūpų kampučius, lėtai nuslysta jo plaukais, mažasis pirštelis piešia naują Rūriko veidą. Tada kažkas visa tai sustabdo, kaip sustabdydavo sūpynes. Lieka tik liūdesys ir ilgesys, nesuvoktas neregimosios rankos laukimas. Jis bandė nuginti liūdesį, kaip nerdamas pabaidydavo žuvis ir nublokšdavo vandens gėles. Norėjo pamiršti viską iki tos akimirkos, kai jį vėl sugniauš valdingoji ranka. Springdamas, prisinardęs ir prisiplaukiojęs, Rūrikas pavargęs ir vienišas išbrido į krantą. Dėkingas, kad kuriam laikui yra išlaisvintas.

Rūrikas išgirdo žingsnius. Jaunas, drovus vaikinas pirmasis aštrioje žolėje mynė brydę nuo miško iki upės kranto. Jį sekė rami, baugšti mergina. Ko gero, jie nejuto, kaip šiurkščiai atsilenkia neklusni žolė. Jie juto kažką kita. Iš toli juos stebėdamas Rūrikas abejingai prisiminė sūpynių ilgesį ir neregimąją ranką. Jie artėjo. Rūrikas pajuto besiveržiantį ilgesio kamuolį, ėmė žvanginti grandinę, kilnoti irklus, valyti suoliukus. Įnikus į darbą, kamuolys subliuško. Jie sustojo šalimais gana ramūs, paprašė perkelti ir nebesugrįžti. Rūrikas irklavo iš lėto stebėdamas, kaip slysta vandeny panardinta merginos ranka, kaip vaikinas šalia nuleidžia savąją. Rankoms priartėjus jų pirštai susiveja. Jie žvelgia į savo rankas kaip į laisvę paleistus žvėris. Greitai bus laisvi ir…

Rūrikas iš lėto irklavo svarstydamas, kaip ilgai po to juos persekios ilgesio kamuolys? Gal nutiks taip, kad jie pavargs, sugrįš kiekvienas į savo įprastą, ramų gyvenimą, o paskui, metams bėgant, ne kartą vėl grims į ilgesingus prisiminimus, bandys vienas kitą surasti, arba priešinsis praeičiai? O gal ims ramiai gyventi drauge ir ilgesingi prisiminimai pradings savaime? Galbūt mergina ar vaikinas, panašiai kaip Jukija, vienąkart negrįžtamai nueis per aštrią žolę? Rūrikas nesigėdino savo klausimų. Pats nieko tokio nebuvo patyręs, tik laikinai paleistas valdingosios rankos. Krantas jau buvo arti, visi lengviau atsikvėpė. Atgal Rūrikas irklavo greitai. Pro rūką išvydo, kaip mergina nusirengė ir šoko į vandenį.

Naktimis Rūrikas dažnai kliedėdavo ir atsibusdavo sunkia galva. Nesulaukęs, kol upė užšals, jis užrakino valtininko būdą, paliko apverstą valtį ant kranto ir išėjo.

Rūrikas – prižiūrėtojas

Rūrikas sužinojo, kad prarado kambarį ir gatvę, ir neužsuko į senąjį namą aitrinti prisiminimų. Viskas klostėsi taip, kaip ir dera laimės kūdikiui. Įsidarbino nervų ligų ligoninėje. Sriubą čia galėjo srėbti iki blogumo, o naktimis šiltai miegoti. Nuo ryto iki vakaro, kartais ir nakčia reikėjo stebėti ir prižiūrėti aptemusio proto moteris. Jos pačios manė esančios išrinktosios, laimingosios, tik nesigilino, kodėl jų protai kitokie negu daugelio, tai yra šviesesni.

Rūrikui atrodė, kad atsiribodamos nuo pasaulio jos elgiasi teisingai; pervargę ir abejingi gydytojai jas maitino arklinėmis raminamųjų dozėmis; artimieji irgi atrodė pailsę, jie nešė kotletus, salotas stiklainiuose, retas kuris per pasimatymą pravirkdavo; slaugės ir sargės buvo piktos, dažnai šaukė ir į visus kreipdavosi „tu“. Rūrikas pastebėjo, kad viską čia valdo sargės, nes jos kišenėse nešiojosi vienintelį raktą į išorinį pasaulį – durų rankeną. Už niekingą atlygį vaisiais arba saldainiais durys ramesnėms moterims atsiverdavo be eilės. Bet šių dalykų sutaupyti buvo beveik neįmanoma – daugumos artimieji nelankydavo, ir ši dauguma įgrisdavo mažumai gailiu kaulijimu.

Rūrikas kėlė juoką visiems: ir pats sau, žinoma, ir ligoniams, ir tiems, kurie buvo priversti čia dirbti. Jis neturėjo namų, tad stengėsi atlikti savo darbą rūpestingai ir kantriai, valandų valandomis klausydavo tamsių (šviesių) protų istorijų. Dažnai sėdėdavo prie jaunos ūkčiojančios merginos, kuri tik retkarčiais prabildavo apie save ilgais monologais, visada kreipdamasi į Rūriką: „Paklausyk, vaike…“ Rūrikas manė, kad ji ūkčioja todėl, jog ieško savęs, o jos nepertraukiamas kalbėjimas būdavo tarsi savęs prisiminimas. Rūrikui atrodė, kad ji tik labai nori išsikalbėti, bet jai įpusėjus visada ateidavo seselė ir priversdavo išgerti arklinę vaistų dozę. Po akimirkos mergina jau apatiškai žvelgdavo pro langą, o dar po valandėlės pradėdavo ūkčioti. Retkarčiais ją aplankydavo žila maloniai kvepianti močiutė. Tada jos ilgai, nepratardamos nė žodžio, žiūrėdavo viena kitai į akis, ir Rūrikui atrodė, kad jos viena kitą puikiai supranta. Kai Rūrikas išvysdavo jas sėdinčias ir tylinčias, jį apimdavo liūdesys.

Valdingoji ranka, kuri priminė Jukiją, jau nebelankė Rūriko. Tai buvo visai kitoks liūdesys. Dėl mergaitės, kuri negalėjo išeiti į mišką. Taip čia buvo su visomis. Nė viena negalėjo laisvai išeiti į mišką. Ir dar toliau, iš kur jau nebegalima grįžti ir papasakoti kitoms, kad upė jau užšalusi, kad ledu čiužinėja susiraitę lapai. Tenai trečią Rūriko darbo dieną buvo nuėjusi pastorė. Garsiai lepšnodama Rūriko atneštą pudingą, sargė jam papasakojo, kad pastorė mylėjosi su arkivyskupu, o Dievas staiga pasikvietė jį pas save. Po to pastorė naktimis ėmė teplioti bažnyčią, todėl ir patekusi čionai. „Dabar ramybė ir bažnyčiai, ir mums, tik čia ji nesielgia geriau. Tebūnie pašlovinta koridoriuje atsitiktinai palikta rūgštis“, – atsiraugėjusi išmintingai tarė sargė.

Rūrikas žvelgė į tuščią pudingo lėkštę ir džiaugėsi galėdamas nuginti nuo savęs kankinantį liūdesį, bjaurastį, ilgesį ir dar daug ką tokio, tvyrančio aplinkui. Kibirus, skudurus, dvokiantį chloruotą vandenį, šeriuotą grindų šluostę, purvo prineštą koridorių, riebaluotą valgyklos linoleumą, blausią išvietę, ryškiai apšviestus kambarius, suklypusį trikojį stalelį koridoriaus gale, prie kurio visada sėdėdavo moteris raudona rytine suknele. Rūrikas labai jos bijojo. Vienintelės ramios moters. Aukšta, prakilni, ji niekada neatsimindavo, kuris kambarys ir kuri lova yra jos. Pasiūlęs parankę, jis palydėdavo ją iki girgždančio čiužinio sosto.

Rūrikas girdėjo, kad moteris anksčiau buvusi šviesaus proto ir energinga. Ją dažnai aplanko sesuo, labai savita, visada susirūpinusi būtybė, ji atneša burokėlių sriubos nedideliame metaliniame puode. Toji sriuba moteriai, matyt, jau buvo tapusi namų simboliu – ji gailiai žvelgdavo į metalinį puodą. Gal sriuba ką nors priminė? Malonų gyvenimą? Kai buvo energinga, turėjo darbą ir šviesų protą, ir draugus, visada būdavo užsiėmusi, visais rūpinosi, stengdamasi kiekvienam suteikti džiaugsmo. Dabar viskas tapo paprasta – pasaulis ir gyvenimo saldybė susitraukė iki susirūpinusios sesers, kartą per savaitę pasirodančios su nedideliu puodu sriubos.

Rūrikas pasodina moterį į girgždančio čiužinio sostą ir mėgina išvilioti šypseną iš liūdno jos veido. „Karalienė“, – sako prisėsdamas šalia. Ir, nutaisęs juokingą miną, pats sau priduria: „Karalius Rūrikas.“ Tąkart jis, žinoma, negalėjo numatyti, kad bus paaukštintas į elgetas.

Versta iš: Nora Ikstena. Starp divām durvīm. Stāsti 1993–2011. Rīga: Dienas Grāmata, 2011.