literatūros žurnalas

Imants Ziedonis. Epifanijos

2021 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Latvių poeto Imanto Zieduonio (1933–2013) poetinės prozos triknygę „Epifanijos“ (1971, 1978, 1994) „World literature forum“ įrašė į penkiasdešimties žymiausių pasaulio knygų sąrašą (kaip teigia literatūrologė Annika Benuā-Dizosuā: „Tai dar nebuvęs žanras ne tik latvių, bet ir visos Europos literatūrose“).

„Epifanijos“ atskiromis knygomis išverstos į anglų, švedų, rusų, ukrainiečių, lenkų, rumunų kalbas; pavieniai fragmentai skelbti dešimčia pasaulio kalbų. Rengiamas vertimas ir į lietuvių kalbą. Šiai publikacijai atrinkta tekstų iš visų trijų „Epifanijų“ knygų.

I. Zieduonio kūrybinis palikimas įrašytas į Latvijos kultūros kanoną.


***

Kūnas yra žanro apibrėžimas. O, kūne, kokio žanro būdamas tu gyveni? Kas tu esi – drama, poema ar romanas? Man kūnas yra eilėraštis. Trumpas ryto eilėraštis, gaidžio giesmė, ryto hanteliai.

Mano kūnas yra eilėraštis. Pokaičio musė lange. Slogi kaitra. Runkelių laukas su nuvytusiais lapais.

Mano kūnas yra eilėraštis. Raudonas saulės potėpis pušų viršūnėse. Rūko juosta vakare. Tiktai juosta. Degtuku per sierą! Plaktuku per riešutą – trekšt! – ir valgyki!

Aš ne ledo ritulys, aš tik smūgis į vartus. Pamažėl pajaučiu, kad mano kūnas epiškėja. Tarp Smiliaus eilėraščio ir Ilgšio eilėraščio išlenda Nykščio eilėraštis ir tampa Špyga. Kai eilėraščiai susilieja su Mažylio eilėraščiu ir Bevardžio eilėraščiu – gimsta Kumštis. Tai jau ištisa poema.

Kai aš įrodinėju ir įtikinėju, mano rankos gestikuliuoja ir skeryčiojasi kaip publicistinių eilėraščių ciklas.

Mano pėdos, pavyzdžiui, yra pasakos. Jose veikia pliki kankorėžiai ir spygliai, žvyras ir įvairūs akmenėliai. Jie kutena, graužia ir pasakoja nuostabius dalykus. Mano pėdos pilnos poteksčių. Nors vakarais nuplaunu žemes nuo kojų, bet potekstės išlieka. Nes po kiekviena pėda yra dar kitos pėdos. Potekstės yra kažkurios senesnės pėdos – sraigių pėdsakai, Tanenbergo pasagos, dinozauro atspaudai.

Duok ranką, išbursiu!“ Mano delnas – tikras romanas.

Aš kiekvieną dieną parašau po eilėraštį, akimirksniu, o reikėtų rašyti dramą. Nes aš nesu tik Diogenas, aš esu dialogas. Mano kūnas yra tragedija ir komedija: viena mano koja užkliūva už kitos, dantys šaiposi iš drovios kupros nugaroje. Liežuvis išplepa viską, ko nereikėtų pasakoti, o įžeista širdis griežia dantimis. Sunku patikėti – aš esu tikra teatro scena!

Kūnas yra žanro ženklas. Pažiūrėkite į savo kojas: kaip jos myli ritmą. O akių mirktelėjimai yra tarsi cezūros. Jūsų akys apskritos kaip rondo. Viskas rimuojasi. Mano žmona rimuojasi. Ji yra kaip paštas, kaip raštas, kaip gimtasis kraštas. Ji yra eilėraštis. Mano dukros – tarsi trioletai, o sūnūs – kaip sonetų vainikai. Jie mylės merginas, elegantiškas kaip tercinos ir turtingas kaip epopėjos.

Aš dar kartą sakau: kūnas nėra vien tik kūnas. Kūnas yra žanro ženklas.


***

Yra vienas ištartas žodis sakinio pabaigoje, kuris viską susprogdina. Žodis DEJA. Jis susprogdina visą sakinį. Visą būsimą gyvenimą

Tokia dabar yra padėka. Dėl jos aš atėmiau iš savęs kiekvieną kąsnį. (Ir po šiais žodžiais giliai tamsoje blykčioja žodis „deja“.)

Man nė vienas negali priekaištauti. Iki šios dienos aš esu tau ištikima. (O iš gelmės kyla kaip paslėpta grėsmė „deja“.)

Naikinantis žodis. It kryžius sakiniui. Skersai per gyvenimą! Botagu per veidą, perlaužtas kirtis: de-ja! (Šmaukšt! Šmaukšt!)

Maitinau, tvarkiau, de-ja. (Šmaukšt! Šmaukšt!)

Mylėjau tave, de-ja. Aukojausi, de-ja. Iš gailesčio gailėjausi, nereikėjo.

Paties pasodintos obelaitės viršūnę nukerta peilis DEJA. Šliaužia dejagyvatė, gelia dejaskorpionas. Mažas degtukas šaiposi už namo kampo. Visą laiką šis žmogus man pasakojo, kad statęs broliui namą, šviesų, gražų, ir štai tada staiga jis paima akmenį ir sviedžia į langą – de-ja! Paima dejadegtuką ir paleidžia ugnį ant stogo.

Pavojingiausias žodis. Pasigirsta pabaigoje, kai daug kas padaryta arba kai viskas paruošta. Niekas nesako iš pradžių: „Deja, statysime namą“, „Deja, ištekėsiu“, „Deja, būsiu revoliucionierius“. Bet pabaiga viską sunaikina. „Statysime tą namą, deja.“ – „Susidėjau su revoliucionieriais, deja.“ Sunaikina pasitikėjimą. Tikėjimui išsukioja rankas.

DEJA yra mirties taškas, riba, už kurios mirštama. Mes kuriame savo gyvenimą ir savo artimųjų gyvenimą tik iki žodžio „deja“.

Kada tu tai ištari (garsiai arba mintyse), kažkas miršta, kažkam parašai mirties nuosprendį – draugui, artimajam arba pats sau.

Kai saulė ryte kyla į dangų, ištarki baisųjį žodį „deja“, ir ji, nepakilusi į zenitą, nusileis.


***

Gana man visą pasaulį mokyti! Vieną žmogų reikia palikti nemokytą. Vienas šuo šalia manęs raudonu liežuviu!

Šuo raudonu liežuviu laksto po mano tulpes ir neklauso – vienas nemokytas šuo!

Ar aš vėl giedosiu kaip gaidys tamsoje, plyšausiu kaip žadintuvas?

Kai šimtai skuba į tramvajų, Ji tegul miega! Tegul miega, kiek Ji geidžia! Tegul Ji miega per darbą dispečerio punkte. Tegul atsimiega kaip gyvsidabrio stulpelis termometre. Saulė karštyje tirpsta, o gyvsidabris miega kaip užmuštas.

Tegul Ji miega per ledo ritulio rungtynes ir visas automobilių lenktynes! Tegul Ji miega starto duobutėje ir starto pistoletų vamzdžiuose.

Ir tegul šoka, kur nedera šokti! Kaip tarantela ant tarifikacijos lentelių! Ji šoka plane ir į plano skaičius atmuša kojas. Kokios gražios kojos! O kaip man gaila, kad Ji atmuša kojas į plano skaičius!

Ant mūsų iš lėto leidžiasi nakties gobtuvas, mėnulis kaip nukleipta, pamesta naktinė šlepetė. Naktinių drabužių ramybė viršum žemės – tiktai žebenkštis smaguriauja žvaigždėmis! Todėl, kad ji nemokyta. Naktimis ji pabunda ir ėda, knibinėja žvaigždes kaip uogienę stiklainyje.

Kas nemokytas – gimdykite vieną vaikelį! Kad jis nepažintų laikrodžio. Pasaulis yra didelis laikrodžio ciferblatas, kurio rodyklė gena žmones. Rodyklė slenka kaip plūgas, kaip bertuvas. Nuo rodyklės bėgama kaip nuo dalgio, ciferblatu lekia žmonės.

Vieni lekia su minutine rodykle, kiti su sekundine rodykle. Treti pėdina su valandine. Bet visi eina vienu ir tuo pačiu laiku. Su kuria rodykle tu nori eiti – tai tik stiliaus klausimas. Jeigu esi gimęs sprinteriu, tada bėki su sekundine rodykle. Jeigu tu esi maratonininkas, tada bėki su minutine rodykle. O jeigu eisi su valandine rodykle, irgi nieko neprarasi.

Arba tu bėgi pirma rodyklės, tarsi genamas ar išgąsdintas, arba eini paskui ją stengdamasis neatsilikti – tai irgi stiliaus klausimas. Pirmi yra tie, kurie niekada neturi laiko. Iš ryto pačiumpi sumuštinį nuo stalo, nes artėja minutinė rodyklė, ir bėgi rodyklė praslenka per stalą, ir stalas lieka už rodyklės. Tu pamiršai pirštinaites namuose, bet atgal nebegrįši – iš tos pusės artėja rodyklė. Mielieji, vėl artėja rodyklė – nėra laiko! – pačiumpi savo vaikelius, nesuspėji suskaičiuoti, ar visi (o jie ne visi) – nėra laiko, nėra laiko! – artėja rodyklė, Karlytis lieka už rodyklės ir užauga nežinia kuo!

Lengva pažinti žmones, už kurių nugarų artėja rodyklė. Jie bėga – ant vienos kojos batas, o kita basa. Moterys nelygiai pasidažo lūpas, veidrodyje pastebėjusios už nugaros rodyklę, jos išsigąsta ir greitai brūkšteli liniją, kreivą ir labai ryškią. Tokios ir išlekia į gatvę.

Kiaura kojinė, neskusta barzda, nelygintos kelnės, neišsivalyti dantys, nepakaustytas arklys, nepripūstos padangos – taip mes bėgame, neturime laiko sustoti. Į mus slenka rodyklė kaip piemuo prie avių bandos.

Mes, antrieji, einame paskui rodyklę. Mūsų rezerve – ištisas rodyklės ratas. Mes stengiamės neatsilikti, o jeigu mums nukrenta batas, mes galime jį pakelti ir apsiauti. Mes turime laiko rezervą – įsisiūti sagą, nuvalyti batus, pamylėti žmoną, Jėzų Kristų prikalti prie kryžiaus. Mes turime laiko rezervą, mes vėl pasivysime rodyklę ir stengsimės nuo jos neatsilikti. Mes tariame patys sau: neatsilikti nuo laiko.

O štai vienas žmogus miega. Jis miega ant ciferblato ir nekreipia dėmesio. Aš noriu jį pamokyti, sušukti, kad rodyklė jam nupjaus galvą, nukirs ranką, kad reikia skubėti, kol… Bet nieko nenutinka. Rodyklė praslenka viršum jo, o jis ramiai tebemiega. Aš laukiu, kas bus, kai jis atsikels. Taip, pabunda, o kai slenka rodyklė, jis pasilenkia pauostyti gėlės. Kai slenka rodyklė, jis ieško kamanių medaus. Jis atsigula prie šaltinio atsigerti vandens. Jis ramiai valosi batus. Tą akimirką, kai artėja reikšmingiausia rodyklė, nutinka kažkas nereikšminga – jis atsiklaupęs vagoje kasa bulves arba žolėje pameta peilį, arba į šulinį įkrenta kibiras, ir jis nusileidžia paskui jį. Rodyklė praslenka viršum jo ir nepaliečia. Atsitiktinumas? Jis gyvena taip, tarsi laikas jo visiškai neliestų. Aš norėjau pamokyti. Bet nors vieną žmogų reikia palikti nemokytą.


***

Mano motina sakė: „Kai jauna buvau, ant lėkštutės šokdavau.“

Aš negaliu. Aš irgi esu jauna, bet nemoku. Mano sesuo į motiną atsigimusi.

Jos kojos lankstosi kaip virvutės. Kai ji buvo mažytė, šoko puodeliuose. Išgeria pieno puodelį ir po to jame šoka.

Ji degdavo kaip ugnis puodelyje, tiktai rankos plaikstydavosi ore, aš negalėdavau to pakęsti ir visada apversdavau ją su puodeliu. Bet ji nepykdavo, tada įšokdavo į dubenėlį, jame šokdavo kaip ugnikalnio krateryje, kartkartėmis pažerdama oran pelenų ir kibirkščių.

Aš negalėjau apversti visų dubenėlių, nes mano kojos skaudėjo nuo svorio ir nevertės.

Mano kojos galėjo minkyti molį ir bristi per gilų sniegą, bet jos norėjo ir šokti. Jos taip norėjo šokti ir veržėsi kaip šuo nuo grandinės – ir negalėjo.

O mano sesuo šoko visur ir visada.

Kai lankė vidurinę mokyklą, ji sušokdavo penketukams. Ne tik per fizinio lavinimo pamokas. Ji mokėjo viską sušokti. Ji taip lengvai sušokdavo Mendelejevo lentelę, kaip mes kieme šokinėdavome klases.

Geometrija jai buvo šokių salė. Kai ji mokėsi ispanų kalbos, pasakė: „Aš turiu šią kalbą surumbuoti.“ O apie geometriją ištarė: „Aš turiu ją surombuoti.“ Ji šokdindavo prizmes, spektrus ir sušokdavo penketukams.

Mano kojos sunkios, ir jos naktimis aimanuoja.

Mano sesuo šoka visada ir visur. Ji išgeria taurelę ir šoka taurelėje; šalia esantys vaikinai išpila konjaką žemėn ir kviečia šokti jų taurelėse. Aš taip myliu savo seserį, jog bijau jai pavydėti. O mano kojos skauda nuo nevertės. Aš noriu vaikų. Jie šoks kaip mano sesuo. Jie jau dabar šoka manyje kaip elektronai molekulėje. Kai jie gims ir bus dar visai maži, jie šoks antpirščiuose. Aš juos mokysiu šokti daugybos lentelę, kaip šokdavo mano sesuo.

Kai plaunu indus, aš juose jau matau jų pėdas. Vėjas sūkuriuoja tarp lėkštės gėlių, ir aš jaučiu savo kojų lengvumą kaip savo vaikų. Savo sunkiose kojose jaučiu kitas, lengvesnes, tarsi šios sunkiosios būtų apautos storapadžiais batais, nepatogiais veltiniais.

Iš kur aš atsiradau tokia tarp savo motinos ir savo vaikų – tarsi trinka upėje, tarsi kerplėša!

Mano vaikai – maži balti debesėliai. Aš esu nusviesta kaip akmuo į dangų, visi aplink mane šoka, tik aš negaliu pajudėti.


***

Kai dainą sudainuoju, ją kamuolin suku…

Ji galvojo, kad kamuoliai yra saugiausi. Bet kamuoliai esti dūlūs ir išnyksta. Ir aš nežinau, ar mums išliko jos dainų kamuolių. Gal ji pati to nežinodama pridainavo visą mūsų kiemą, o mes dabar kraustomės į naują vietą ir jas randame. Aš nežinau, kur visa tai dėti. Sunku patikėti, kad net senas kiaulių lovys buvo pridainuotas dainų. Kai mūsų berniukai jį surado ir paleido į upę kaip laivelį, jie kartu su šiukšlėmis, sudžiūvusiais lapais iš jo išbėrė dainas ir atėjo manęs paklausti, kas tai yra.

Daržinėje liko senasis bulvių pūras – kam mums tas pūras, ką su juo seikėsime. Tenai jis gulėjo nežinia nuo kada – tikriausiai nuo tada, kai Janytis buvo mažas – pūkuotas teniso kamuoliukas, kai aš pasilenkiau jo paimti, pasigirdo kažkoks aidas ir man pasirodė, kad išgirdau: „Te atbalsis virš mūsų aidi…“ Gal man tik pasirodė. Kaip į bulvių pūrą galėjo patekti tokia aukšta daina: „Viršūnės medžių linko!“

Senojoje klėties spintoje palikome senelio kailinius, tuomet jis nešiojo tokius milo puskailinius, kas juos dabar nešios! O aš žinau: tie kailiniai tiek pripildyti dainų, jog… Atsagstau kaulines sagas ir matau – jos visos sugulusios rankovėje prie peties, ten jos mirguliuoja. Tokių kailinių amžius yra ilgas, gal jie iš senelio jaunystės. Ir senelė buvo jauna. Ji visą laiką senelio užantyje yra dainavusi, kuždėjusi, ašarojusi. Tenai ji gyveno ir kailinius pripildė dainų. Prisimenu, kaip senelis sakė: „Savo senę pažastėn imu ir aš namop einu.“ Taip jie abu ėjo ir dainavo.

Šulinys pripildytas dainų. Iki pat dugno. Kur mėlynas dangus. Dabar melioratoriai važinėja su kranu, kelia laukan rentinius ir už dešimt rublių parduoda naujų namų savininkams.

Pašiūrėje stovi senos rogės. Žiemos vakarais tarp eglių spindi apskritas mėnulis. Rankos susitinka po žirgų apklotu. Dingo mano kumeliukas proskynoj kelmuotoj… Kaip tenai buvo toliau? Ieškojo, ieškojo ir surado pas mergužėlę aguonų daržely. Ar rožių sode? Ir ištrypė rožių so… Taip, rožių sodą.

Pažadinote gailestį? Pažadinote praeities gailestį? Nenoriu pažadinti jokio gailesčio! Aš tiesiog nežinau, ką paimti, ką palikti. Manau, neimsiu bulvių pūro, galėčiau paimti tik tas dainas, bet kur jas dėsiu naujame bute? Na, kur tenai būtų joms tokia vieta? Virtuvėje, indaujoje, šaldytuve? Čia nederėtų. Naktiniame staliuke? Naktinis staliukas galėtų būti, bet vyras tenai pasideda savo barzdaskutę, o jeigu jos trukdys, išmes be gailesčio.

Galėčiau jas laikyti veidrodžio staliuko stalčiuke, viename iš trijų. Bet mažai tenai padėsi, reikia atrinkti, o aš nežinau, kurios yra vertingesnės, kurias imti, kurių neimti. Kartais suspaudžia širdį: nieko tu nesuvoki! Moki rūšiuoti bulves: kuri sėklai, kuri kiaulėms, kuri pačių valgiui, o motinos dainelių nesupranti: ar imti iš tenai, iš senojo miltų sietelio, ar iš senosios sviestamušės.

Aš sakau sūnui:

Imk magnetofoną, įrašysime!

Nueinam į klėtį, atidarau motinos kraičio skrynią (mes tenai dabar miltus laikome) ir aš išgirstu skambančias dainužėles.

Įjunk! sakau sūnui.

Jis žiūri į mane kaip beprotę:

Aš nieko negirdžiu!

O aš kartoju:

Įjunk!

Jis sako:

Motin, ar tu nesi kuoktelėjusi?

Parašiau laišką į Rygos plokštelių gamyklą – tegul atvažiuoja į mūsų daržinę įrašyti mano motinos dainų.

Ir neatvažiavo, ir neįrašė.


***

Pabijojau joti per upę, baidosi mano kumeliukas…

Ta upė vėl priešaky.

Oi, Misisipė, oi, Abavinia, ką daryti su kumeliuku? Mūsų kumeliukas toks baikštus, naktigonėje augęs, pančiais augintas. Namuose darbingas, terboje prunkšdamas minkštomis lūpomis avižas lukštena – na, briski! Nebrenda. Kvailusis bėri, mustangai meridianus suplėšys! Bėri Brenci, taip mes niekada nepasieksime nei Brahmaputros, nei Bangladešo.

Broleli, joki drąsiai, nepaskęs tavo kumeliukas…

Tu paaiškinki jam, kumeliukui, kad upė yra toks pat gyvas sutvėrimas, kad upė yra jojama, balnojama, jai galima uždėti kamanas! Aš pakinkau Gaują į vienratį ir traukiu į Vilnių pas Justiną Marcinkevičių, per Lielupę, per Misą. Juosvomis upėmis kaip juosvais laistytuvais laistome gėles. Su juodbėriais važiuojame į laidotuves. O obuolmušius klijuojame kaip tapetus ant sienos. Joki drąsiai! Šios upės yra mūsų! Leisk Abavai įtekėti į ausį, aš juk neprašau, kad tu leistum jai įtekėti į širdį. Panešioki ją ausyje dieną kitą, tegul ji paniurzga.

Dauguva yra šokoladas, palaikyki ją prie skruosto, tegul ji tirpsta, kol liks vienintelis nepajudinamas mažytis gabalėlis – Staburagas.

Srauniai teka prieš tavo namą, prieš tavo pirtį, pro patį kampinį akmenį, išveski kasryt arklius ir pripratinki juos – įmerki jų snukius į tėkmę!

Matai, šalia durų marširuoja, matai, kaip kiti – ant akmens malkas skaldo ir vidury upės kurs laužą!

Ir – kardas perrėžia baltą smėlį. Kardas perrėžia upę. Taip aš supjaustau ją kaip pyragą ir po gabalėlį išdalinsiu jums!

Skubėkite čionai, jeigu esate pakeleiviai. Bet jeigu jūs esate kryžiuočiai, tada jokite prošal! Nugalėtojai, kryžiuočiai. Kardas perpjauna baltą smėlį, jis ir baltą akmenį perkirs.


***

Viena beždžionė buvo atklydusi iki Rygos. Ir niekaip nesuprato mūsų reikalų. Ji mokė apie bananus, apie tai, kaip reikia ėsti bananus, kaip įlipti į medį. (Taip, eglėms bananai, taip, tie bus tikri!)

Vienas ilgašlaunis strutis iš Australijos atlėkė į Dubultus. Lėkė greičiau už volvo. Jis reklamomis apstatė visą kelią. Kažką pasakojo apie didelius kiaušinius. Kad laisvame pasaulyje reikia dėti didelius kiaušinius. Kuo kiaušinis didesnis, tuo žmogus laisvesnis. (Kur mūsų vištos? Jos tapo savižudėm. Bus broileriai, okey, pasakė gaidys.)

Buvo atvažiavęs vienas baobabas. Turguje siūlė baobabo sėklų. Jeigu jas pasėsi Rygos centre – po trejų metų vienas baobabas užims visą Vėrmanės parką! Ir Čakui nebereikės liūdėti po liepomis. Nebeslėgs keistas žolės nuovargis žemyn. Jeigu yra toks baobabas, tada nebereikia liepų.

Regi: pakelėj pjauna dobilus. Čia arkangelai derėsis su žvaigždėmis. Dar šįmet čia galėsiančios sukristi žvaigždės iš rudenio dangaus. Jos būsiančios auksinės. Ir sidabrinės. O tada bus gera visiems. Tik gink tas karves tolyn iš šio lauko, čia, šalikelėje, geriau verta kelią melžti. O kam bus „Neste“, tam bus auksinė liemenė.

Aš dar paklausiau husgvarną – kaip ji? Ji pasakė, kad jai patiktų iš krūmų ir alksnių presuoti statybines plokštes.

Bet tai proza. Geriau jau prižiūrėti stručius.


***

Srauniai, srauniai teka upė į brolelio namo duris ir pro duris įteka į trobą ir per ją. Tai toji drąsi, neaprėpiama upė. Tai ta drąsi upė, kuri nepripažįsta, kad ir ji turi paklusti žemės traukos jėgai.

Ji putodama laiptais plūdo pas mane į trečią aukštą ir visą naktį miegojo mano gėlių vazoje. Anksti ryte aš iš jos suplakiau putas ir išpūčiau burbuliukus į dangų.

O kai ji išsisklaidė, praustuvėje paliko tris žalias lydekas.


***

Tą vakarą, kai stogai degė raudonoje saulėje ir raudonavo kaminai ant stogų.

Tą vakarą aš tave šaukiau per upę.

Vėjas skersavo mano balsą ir nešė jūros pusėn, stūmė šonu Dauguvon.

Tą vakarą, kai pažaliavo cukriniai runkeliai, aš šaukiau tave. Vėjas, skersvėjis įnešė balsą pro kavinės duris, ir durininkas jį išvarė – nėra vietų. (Ak, aš visiškai nenorėjau tenai patekti!)

Tą vakarą žydėjo rudbekijos.

Ir nasturtės buvo skaisčios.

Vėjyje beržų kailinėliai plaikstėsi į visas puses.

Tą vakarą aš kovojau su vėjais: su šoniniu vėju, su skersvėju, su kryžminiu.


***

O dangau, man saulė iškrito. Kokia gėda, visi eina pro šalį – o man saulė iškritusi. Visi aplenkia mane, o aš, atsiklaupęs vidury kelio, renku ir metu maišan.

Per tą laiką mėnulis patekėjo, ir jau eina vakaro žmonės, o man tokia gėda – gražūs ir puošniai apsirengę kaip į vaišes, kaip į iškilmes, vakaro kalbas kalba, vakaro juokus juokauja, o man tokia gėda, aš darbo drabužiais vidury kelio renku nuo nešvarios žemės.

Tikriausiai mintija: žiū, koks vargšas! Iš tiesų mano pirštai žemėti, aš metu po trupinėlį maišan ir galvoju: nueisiu už miesto, kur niekas nemato – nusiprausiu. Svarbiausia – surinkti viską. Bet eina ir eina vakaro žmonės, žiedai mirguliuoja, ir aš galvoju: būtų koks dienos žmogus – padėtų.

Aš myliu savo maišą – aš nežinau, kaip tai atsitiko. Aš barsčiau kruopas vištoms ir sėjau vėjyje savo dienas, ir daug kas iškrito net iš atminties. O dabar saulė iškrito. Man labai nejauku visų akyse.


***

O, Juta! Mes tą pasaulį sukursime! Mes žinome, kur yra starto duobutė.

(Raudonos aguonos prie tavo krūtinės, mano dantyse mėlyna rugiagėlė.)

O, Juta! Žemė neklampi, dulkės nekyla, kaip lengva akmenis nešti! Ir kiekvieną vakarą aš plaučiausi kojas.

Juta, sutepk man sumuštinį, vieversėlių duonos, matai, jau sėja – mes nepavėlavome!

Juta, duok man lakštingalų duonos, mes žinome, kad lakštingalos čiulba, bet įsiklausyki, kaip jos tyli! Neįtikėtinai tyli. Ar mums nereikia eiti?

Juta, dar anksti, dar nenumeski šlepečių, dar nebuvo perkūnijos. Padaryk gegučių sumuštinių, karvės dabar turi pienių sviesto ir keistą kvailumą raguose.

Greitai bus Joninės. Jeigu mes iki Janių nepaliksime pėdsakų pievoje, niekas nepatikės, kad mes buvome.

Aš norėjau tau kažką pasakyti, bet čia stovint nieko negaliu pasakyti.

Net ir eidamas negaliu to pasakyti. Nes mano dantyse – mėlyna rugiagėlė.

Gundega Repše. Eskizų sąsiuvinis. Šimtas

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Gundega Repšė (g. 1960) – latvių rašytoja, trijų dešimčių apsakymų, romanų, romanų ciklų, esė autorė. Nuo 2010 m. ji aktyviai skatina latvių prozininkus atsigręžti į šalies istoriją.

Vigmantas Butkus. Latvių poezija lietuviškai. Eskizas

2021 m. Nr. 11 / Mintis, kad būtų prasminga apžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų poezijos vertimų visumą, kilo skaitant dvi chrestomatiškai solidžias praėjusiame dešimtmetyje pasirodžiusias knygas…

Guntis Berelis. Profesionalai ir diletantai

2009 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu…

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai…

Georgijus Jefremovas: „Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8–9 / Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis / Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos…

Knutas Skujeniekas: „Rašytojo darbas – misija“

2016 m. Nr. 8–9 / „Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas

Atodangos: premijos, R. Barthes’as, J. K. Rowling detektyvai

2016 m. Nr. 1 / O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“

Leons Briedis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Leonas Briedis (Leons Briedis, g. 1949) – latvių poetas, vertėjas. 2015 metais jam paskirta premija už viso gyvenimo nuopelnus plėtojant intelektualinę mintį Latvijoje.

Atodangos: nuo lietuviško „Inostrannaja literatura“ numerio iki M. de Cervanteso

2015 m. Nr. 5–6 / Šių metų sausį buvo pranešta, kad Madrido Literatų rajone esančios Trinitorių bažnyčios kriptoje aptiktos karsto su inicialais „M. C.“ liekanos ir palaikai, kurie kovo mėnesį buvo ekshumuoti.

Uldis Bėrzinis: „Ožka vėl danguje“

2014 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntaro Guodinio pokalbis su poetu, vertėju Uldžiu Bėrziniu. / Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš, g. 1944 m. gegužės 17 d.) literatūros darbų bibliografija labai turininga: aštuoni poezijos rinkiniai, trys rinktinės…