Gundega Repše. Eskizų sąsiuvinis. Šimtas
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Gundega Repšė (g. 1960) – latvių rašytoja, trijų dešimčių apsakymų, romanų, romanų ciklų, esė autorė. Nuo 2010 m. ji aktyviai skatina latvių prozininkus atsigręžti į šalies istoriją. 2011 m. parengė dvylikos moterų rašytojų apsakymų rinkinį „Mes. XX amžius“. Vėliau sumanė ir įgyvendino trylikos skirtingų autorių romanų projektą „Mes. Latvija, XX amžius“ – tai patriotinis gestas visuomenės sąmonei ir atminčiai gyvinti apie XX a. Latvijos istorijos periodus (į lietuvių kalbą išversti du šios serijos kūriniai: Noros Ikstenos „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė) ir Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“ (vertė Jurgis Banevičius).
Latvijos valstybės šimtmečiui rašytoja paskyrė dokumentinės eseistikos knygą „Eskizų sąsiuvinis. Šimtas“, skelbiame šio savotiško intelektualaus dienoraščio fragmentus.
G. Repšė 2018 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos literatūros premija už istorinių romanų serijos „Mes. Latvija, XX amžius“ organizavimą ir šioje serijoje išleistą romaną „Bogene“.
2017 m. lapkričio 18 d.
Spanguolių kisieliuje baltas grietinėlės laivelis. Ritualinis valgis Latvijos gimimo dieną.
Šįmet Pučikas sutemęs. Nė viename kaimyninių namų lange nedega žvakės.
Nebūtina Latviją suvalgyti šventinės spalvos valgiais, simbolinė klaida. Niekada niekad.
Šimtmetis prasidėjo, tegul.
Lapkričio 22 d.
Saeima nubalsavo, kad Latvijoje egzistuoja kuriančios asmenybės. Turiu statusą! Ko tik žmonės neatiduoda vardan statuso. Išgertuvės, ar ne taip?
Žiūriu filmą „Genijus“ su Colinu Firthu ir Jude’u Law. Bijau, kad šis filmas nesudomins knygų žiurkių, nes ši biografinė drama apie garsų prarastosios kartos amerikiečių rašytoją Tomą Wolfe’ą atitolina genijų nuo kasdieniškos, eilinės pilkšvosios pelių spalvos. Rašytojo ir redaktoriaus, kone sūnaus ir tėvo, draugystė man sunkiai suvokiamuose, paslaptinguose verslo pasaulio santykiuose su milijonais skaitytojų verčia pasijusti išvarytai iš šeimos. Hemingway’aus ir Fitzgeraldo talentų „atskleidėjęs“ redaktorius Perkinsas funkcionuoja kaip Dievo ranka, sutrumpinanti penkių tūkstančių puslapių Wolfe’o poetinį tekstą iki šlovei būtinos apimties. Manau, kad tai įkvepiantis pavyzdys šių dienų latvių redaktoriams, kurie vis dažniau įvardijami kaip tikrieji kai kurių autorių gimdytojai. Mano asmeninis išdidumas apsirengia išvaryto klajūno drabužiais ir užprogramuoja dvasią alkio kelionei.
Lapkričio 23 d.
Varginantis, raizgus kelias pas Staicelės skaitytojus. Malonu važiuoti, nes pakvietė papasakoti apie romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“. Savęs reklamuoti nebūčiau važiavusi, bet – kas žino. Sutramdžiau priešlaikinį kaltės jausmą, kad neatvykimą gali įvertinti kaip išdidumą.
Ankstyva tamsa, bet pašnekesiai gyvenimiški, nuoširdūs. Taip važinėju jau beveik dvejus metus, nes istorijos tema verda, kunkuliuoja, tiek daug nepasakyta, tiek skausmo, tiek kančios. Ramybė esti švelni, saldi ir kvapni tiktai gamtoje, tarp žmonių ji jau nebūtis.
Šiek tiek apsimetu svočia. Tuomet būnu optimistiškesnė nei pokalbyje su savimi. Norisi žmones supurtyti, apglėbti ir aprišti tikėjimo šalikais, ir kartu įgnybti į ausį – na, metas baigti maitintis geltonąja spauda, atsiskirkite nuo spintelių, lentynėlių ir savų altorių meistrų. Nedrebėkite prieš viršininkus ir auginkite protingus žmones, o ne garbėtroškas pagyrūnus. Kas aš tokia, kad juos mokyčiau? Bet visur manęs prašo – ką daryti, kaip pakeisti Latviją. Atsakau kaip moku. Istorija yra neįžvelgiama šešėliuota patalpa, kurioje keičiantis mintimis ir klystant tenka ieškoti kito išėjimo.
Namo vežuosi Staicelėje padovanotą krakmolą. Tikiuosi, kad tai nebuvo sumanyta kaip simbolis.
2018 m. sausio 13 d.
Gimtadienis Anaberge. Dainų vakaras. Naktį ūbauja pelėdos.
Laikas tampa centrine tema, visad šalia esančio literatūros kūrinio elementu. Pati literatūra yra trukmė – žodis po žodžio.
Gunčio Berelio tema „Žmogus laike ir laikas žmoguje, arba Apie istorinį romaną ir romaną apie istoriją“. Jis mano, kad laiko būtį atskleidžia net žmogaus senėjimas. Aš mintyse protestuoju – kūnas pasensta, o kas tada esu aš?!
Pats Andrejus Urdzė referuoja Paulo Bankovskio romaną „18“. Latvijoje šis romanas buvo neteisingai pradangintas bendrame triukšme, o pats Paulas laikėsi kukliai atokiai nuo savireklamos – taip jis ir pradingo. Man ši knyga atrodo kaip lūžis rašytojo biografijoje. Tai nebuvo tik perskaitytų knygų tonos ir aktualių intonacijų tendencijos, o jis pats.
Andrejus krizena, kad visuose trijuose MES serijos romanuose paminėti Strenčiai.
Maros Grundulės tema „Etninės bendruomenės – katastrofos ir sambūvis XX a. romanų serijoje“, o Ievos Kalninios – apie poeziją istoriniuose romanuose.
Kas naktį pokalbiai su Andrejumi. Apie ir aplink Anabergą, apie ir aplink Latvijos praeitį bei dabartį. Anabergo namas-sodyba yra bendroji Latvijos, Lietuvos ir Estijos nuosavybė. Jį 1952 metais įkūrė Andrejaus tėvas Jazepas. Per karą Anabergas buvo subombarduotas, tačiau paskui savo jėgomis atstatytas. Šioje miškingo kalno viršūnėje esančioje sodyboje buvo užmegzti pirmieji Latvijos nepriklausomybės vadovų užsienio politikos ryšiai Vokietijoje.
Bonos Kunstsaal sausakimša nuo žmonių – pristatoma Gurlitto paveikslų kolekcija. Velionis kolekcininkas Cornelius Gurlittas 2014 metais susitarė su Vokietijos vyriausybe, kad visus kūrinius, jeigu bus įrodyta, kad juos pagrobė naciai, grąžins teisėtiems savininkams. Ekspertai išsiaiškino, kad bemaž šimtas kolekcijos paveikslų yra grobis. Prieš mirtį Gurlittas esą prisipažinęs, kad bent vieną iš šimto paveikslų, esančių jo nuosavybėje, naciai pagrobė iš žydų. Kiti meno kūriniai priklausė Vokietijos muziejams, kai naciai stigmatizavo kūrinius kaip „degeneratų meną“ ir juos išgabeno.
Šurmuliavo stilinga ir šiek tiek tipiška meno mylėtojų publika. Daug vyrų, palyginus su Latvijos galerijomis ir muziejais. Šalia Gurlitto ekspozicijos veikė nauja, šviesi paroda – toks Purvyčio premijos analogas. Skirtingi lankytojai. Žavingos instaliacijos. Iš vieno videoekrano graikė pasakojo, kad ji nesanti nei sala, nei kelias, ji – jūra. Ir niekas negali jos išgelbėti, jai pačiai reikia viską asimiliuoti, permalti ir vėl tapti tyra. Jaudinanti literatūra. Pabėgėlis iš Afganistano uždengtu veidu prisimena, kad jis neturėjo vaikystės, neturėjo pinigų ir pusė šeimos narių šnipinėjo Talibanui. Visi visose pusėse nori su kažkuo suvesti sąskaitas, surasti tiesą. Panašiai kaip naujasis feminizmas ir Me too. Viskas surišta. Pliaukšt per veidą istorijai, šeimos traumoms, globaliesiems nusikaltėliams, oligarchams, niekšų vyriausybėms, antram, trečiam. Viena vertus, tai eilinis turiningesnio gyvenimo ir pasaulio vilimasis, kita vertus – man nepatinka bet kokios asmeninės atsakomybės vengimas. Sąskaitos suvedamos sąžiningai tiktai tada, kai nemeluoja abi pusės. Utopija, dėl kurios verta kovoti.
Balandžio 17 d.
Lyja. Važiuoju traukiniu pas Jūrmalos skaitytojus.
Vidurdienį danguje nušvito saulė, žydi žibuoklės. Akimirką pasirodė, kad aš turiu keturis plaučius ir septynias akis. Jūrmalos miesto biblioteka skaičiuoja paskutinius mėnesius, paskui ji bus perkelta į naują pastatą, kuris matomas už artimiausių pušų. Šalia degalinės – galingosios Circle K.
Žmonės klausinėjo ne tik apie „Dienas Grāmata“ Europos apdovanojimą, ne tik apie seriją „Mes“, bet ir apie „Bogenę“, Ojarą Vacietį, Sibirą ir mano gyvenimą. Yra tiek daug neteisingumo, kurį, maniau, žinojau, juk nesame vien savyje, bet ir čia netikėtai pasirodė, kad žmonės tai pastebėjo. Šiek tiek sutrikau. Tačiau pokalbis patiko, nes literatų aplinkoje, deja, neturiu tikrų pokalbio draugų. Kiekvienam savas ratelis, būrelis ir galų gale – pjautynės.
Po renginio kava su balzamu, pašnekesiai apie sistemą ir sąžinę. Ar tai apskritai aprėpiama ir yra darnu? Jeigu esi sistemoje, nužudoma sąžinė. Jei turi sąžinę, nelįsk į sistemą. Juk kiekvienam atrodo, kad jam / jai pasiseks išlįsti per adatos skylutę, bet aplinkui slampinėjantieji ir prie kėdžių prilipusieji vis primena – nepasiseks, nepasiseks, nepasiseks.
Balandžio 19 d.
Pas Alūksnės skaitytojus.
Visiškai permirko pilkieji dangaus patalai.
Kelionėje skaitau žurnalą „IR“ ir ginčijuosi su Karliu Vėrdiniu, nors iš dalies sutinku su jo interviu pakraipa. Vis dėlto daktaro laipsnis, kaip ir pelkė, nėra iškilios poezijos garantas. Nežinau, kuris latvių poetas didžiuotųsi savąja purvo kilme. Dvasinis smulkmeniškumas ir tamsuoliškumas ištinka ir laipsniais apdraustuosius.
Kasmet penki šimtai žmonių palieka Alūksnę. Tai tik oficialūs skaičiai.
Daug jaunų klausytojų. Visi nori sužinoti, iš kur ateina personažai, kaip gimsta mintys.
Žiū, šių svečių nepalietė technologijų ir planuotojų amžius. Jie ateina be išankstinės registracijos. Vis dėlto vieta, iš kur jie ir jos ateina pas tave, išlieka slaptimi. Kaip gerai.
Birželio 3 d.
Vienatvės epidemija. Iš kur ji kyla? Kas ją perneša? Vaizdinių nelaisvė ir selektyvi informacija veda link vis platesnių, išblaškytų iliuzijų. Neišpreparuota praeitis vedasi į tamsią tankią sengirę.
Anksčiau niekada nejaučiau vienatvės kaip problemos, greičiau kaip saikingą ekstravaganciją ir savo kasdienės dvasinės sveikatos sudedamąją dalį. Iki tos akimirkos, kai tavo akyse artimiausioje aplinkoje prasideda kažkas nesuprantama. Tariamai gerai pažįstami žmonės keičia savo viešai išsakytas politines pažiūras, kad prisišlietų prie bet ko ir prie bet kurio, kad tik užimtų pozicijas tenai, kur yra valdžia, dar geriau, kur pinigai. Tu klaidingai priėmei šiuos žmones, nepriekaištavai jiems. Tu patikėjai šmėkla, o ne gyvu žmogumi, tu tikėjai, kad padorus žmogus negali būti ir rafinuotas šunsnukis. Nusivylimo jausmas, kilęs netikėtai išgirdus pokalbį apie save, apie ką iš tiesų nebuvai pamąsčiusi, atvėrė platų išdegusios plynės reginį, vienintelis išgyvenimo būdas čia – pabandyti įsikurti žeminėje. O kas toliau? Rūpintis savo liga (vienatve) ir negalėti rašyti, nes dabar tavo skaitytojas pasirodė esąs tavo pačios budelis.
Vaistus nuo vienatvės pakeis skaitytos knygos. Jos nemeluos, kalbėsis su tavimi kaip ištikimiausias draugas. Paistalai. Žinome, kas nutinka su draugais ir geriausiomis knygomis. Jie ir jos paprasčiausiai numiršta, ir viskas baigiasi. Šnekama, kad knygos mūsų dienomis pasitiki tik konjunktūra ir rinka. O tu, skaitytojau, įkliuvai, patikėjai. Ar panašaus efekto nekuria svetimas žmogus traukinyje, ilgame skrydyje, kurio praeities tu nežinai, bet klausaisi širdį draskančio jo pasakojimo, pavyzdžiui, apie trauminį vedybinį gyvenimą?
Neseniai keturias valandas kankinantis viename Europos oro uoste, šimtą kartų zulinant tų pačių koridorių grindų plyteles, mane užkalbino patraukli mergina iš grožio salono – paprasčiausiai koridoriuje, visų akivaizdoje. Meilikavo, gyrė, žavėjosi. Tik akys, sako, esą išverktos. Ar nenorėtumėte pasigražinti. Savo nuostabai, sutikau, laiko turėjau pakankamai. Kol toji būtybė glaistė, masažavo aplink mano akis, jos burna draugiškai čiulbėjo. Na, ką aš veikiu? Nežinau, kodėl nepasakiau, kad esu pagalbinės mokyklos direktorė. Pasakiau, kad rašau knygas. Dailioji būtybė šūktelėjo. Negali būti! Tikra rašytoja! Ne! Štai ji irgi norinti tapti rašytoja, todėl oro uoste laikinai uždarbiaujanti, kad turėtų pinigų užsienio kelionėms. Oho, aš irgi tokiame salone norėčiau padirbėti. Taip, taip, ji rašysianti. Kol būsimosios šlovės auka virpino mano veidą, aš garsinau Ventspilio Rašytojų namus, skatinau aplankyti ne tik Indiją ir Vietnamą, bet ir Latviją. Pagaliau! Ne, paruošta tik viena akis, kita, kaip vištos, blizgėjo sustingusi. Antrą akį mergina ruoš tada, kai aš nupirksiu jų išskirtinės kosmetikos komplektą. Ech, nejaugi aš to nežinojau? Palinkėjau gražuolei pasaulinės šlovės ir tęsiau savo kankinančias valandas šlifuodama koridorius pirmyn atgal, kol vėl atsidūriau prie masažo kabineto.
– Iš tiesų?! Jūs medicinos sesuo? Aš irgi nusprendžiau studijuoti mediciną, jau rengiu dokumentus, – persigalvojusi rašytoja gestikuliavo vienai gyvenimo ir nuobodulio iškankintai keliautojai.
Nieko nenutiko. Tokių bobų pilnas pasaulis. Jos tauškia niekus apie bet ką, apie viską, viską, kad tik tau įsiteiktų. Ir po to iš tavęs iščiulptų maksimumą – tavo pinigus, tavo gyvybę arba tavo darbo vaisius. Jų akiplėšiškuose snukiuose švyti tvirtas nuosprendis „toks yra gyvenimas!“
Vis dėlto ta akimirka su čirptelėjusia solidarumo ir akimirkos draugystės melodija buvo skausminga ir smelkianti. Tarsi skaudėtų kur kas mažiau, jei būčiau pasakiusi, kad pardavinėju nuosavybę, o ji būtų sušukusi, kad yra maklerė.
Tai reiškia, kad aš kūrybą tebelaikau šiek tiek kilnesne už suvenyrų pardavėjos ar draudimo agentės darbą? Kol kas tiek.
Rugpjūčio 10 d.
Per laiką pripratome, kad į ausis ir akis lenda įvairios parazitinės iš nežinomų visuomenės sąmonės gelmių išnirusios dirbtinės sąvokos. Nenusisekusi valstybė. Kas ji tokia? Kas paskleidė šį pliauškalą? Vyriausybės gali būti nenusisekusios, silpnos ir neprofesionalios, bet ne valstybė. Nebeminėsiu suvešėjusių „tvarumo“ ir „kompetencijų“ dūrinių, kuriais perkrauta susirūpinusių valdininkų leksika, padedanti užglaistyti įvairaus pobūdžio problemų esmę.
Na, pavyzdžiui, – ištikimybės krizė. Taip, aišku, normalus žmogus, žvilgtelėjęs į istorijos kraitį, netiki ir dievaži ar beatodairiškai tikėjo valdžios schemomis ir nesavanaudiškais ketinimais. Buvo masiniai apsvaigimo momentai atgimimo metais, tačiau nušvitimo metai mažai pakeitė žmogų. Kurioje vietoje ištinka ištikimybės krizė? Manding, tik pačiame žmoguje, giliai, individualiai. Per savo gyvenimą patyriau nesuskaičiuojamų proto nušvitimų, kada akys, tarsi po operacijos, pastebi tikrąją reikalų tvarką ir dieviškai žemišką žmogaus būdą; esu smarkavusi ir žliumbusi, kol užsirakinau garbingoje celėje ir su sienomis dalijausi mintimis apie pasitikėjimo ir vienatvės dvigalvį erelį, jaučiausi gana gerai, nes celėse ir bokštuose tu jau esi pats garbingiausias egzempliorius, nė su kuo nereikia turėti santykių, dėl nieko jaudintis, vien tik dėl savo unikalios būties. Niekas tau čekistiškai nemeilikauja, nė vienas neapsimeta artimiausiu tavo sielos gelmių ekspertu, nė vienas grubiai nesižvalgo, nė vienas nepasinaudoja tavo paties planais, nė vienas nestukačina ir nešmirinėja po tavo švarų gyvenimą. Iki tol – viskas nepriekaištingai. Ką daryti, jeigu esi rašytojas ir be ištikimybės dar kažkam, kuris vaizduotėje skaito tavo kūrinį, prasideda siaubingiausia prokrastinacijos stadija – iškylančios baimės iš balto lapo arba ekrano? Ištikimybės krizė? Kurioje vietoje? Prieš leidėją, skaitytoją ar net pačią save? Nori būti sterilus ir nepažeidžiamas, bet kam tada tu toks esi reikalingas? Kokia tada tavo ištikimybės vertė? Tūkstantį kartų patirta, kaip žmonėms patinka tavo nelaimės ir žaizdos, kaip mūsų dienomis itin vertinamas kiekvienas paviešintas paskalų žodis, kaip kiekvienas tau artimas, kuriuo nuoširdžiai pasitikėjai, yra pasiruošęs įžeisti, šaukti „gėda!“ Tušti žodžiai nėra tiesiog žodžiai, juose slypi velniškos kompanijos, per kurias skaitytojas arba tavo suvokėjas perskaito visus savuosius pragyvento gyvenimo nešvarumus. Norisi būti tobulam, švarutėliam, geriausiam iš geriausių, bet dėl vieno netikslaus žodžio būsi įstumtas į pokalbio draugo sąžinės srutas. Reikia rasti nepakeičiamą žodį. Lengva pasakyti, jeigu didingame ištikimybės krizės bokšte nesi nieko kito išgyvenęs, vien tik pats savo angeliškos būties šešėlius už sienų. Išeisi į gyvenimą ir apsidrabstysi kaip paršelis. Kas žino, gal čia ieškoma to nematomojo visuomenės vienijimosi – jokiu būdu nesusitepti, pavyzdžiui, skaitant demaskuojamąją literatūrą, degraduojančią čeka1 maišų atvėrimo būtinybę, leisti kiekvieno baro nomenklatūrininkams rūšiuoti žmones į naudinguosius, pakaitinius, nenaudinguosius, tylinčiuosius. Kad viskas derėtų ir be jokių tarpininkų, gyvų santykių šalutinių produktų, kas nepanaikintų vilties tikėti, tikėti, tikėti. Ir dar kartą – kurioje vietoje nutinka ištikimybės krizė?
Jausmų ir patirčių laikas, pakeitęs žinių epochą, slenka savo keliu. Aš taip jaučiuosi! Ar tai reiškia, kad taip yra? Gluminantis išdidumas, maitinantis visus visuomenės ir kultūros procesus. Patys apsukriausi balbatūnai – politologai ir politechnologai vietoj argumentų tenkinasi išreikštais „jausmais“, o ne faktais. Ir „tyrimuose“, kuriais vis dažniau naudojasi ne mokslininkai, o aktoriai, kompozitoriai ir jau net rašytojai, rausiamasi po jausmų teritorijas. Truputį gaila, kad tokiame jutimų vandenyne vis mažiau jausmų. Jei negalite pajausti, neikite laukan. Laukan iš celės. O tenai būtinai teks susipurvinti ir vėl smerkti tėvo sidabrinius. Gal reikės išmokti vaikščioti, o ne strapalioti po pasaulį? Ar tada tušti žodžiai sudžius ir virs tik kelio dulkėmis?
Rugpjūčio 22 d.
„Jāņa Rozes“ knygyne prekybos centre „Spice“ oficialiai finišavo „Mes. Latvija, XX amžius“. Šičia susirinko visi rašytojai [išskyrus Norą Iksteną, „Motinos pieno“ autorę, – vert.past.]. Retas atvejis. Prekybos centro atmosfera suteikė sarkastišką kontekstą mūsų atliktam darbui. Ir oficialiose kalbose, kaip jau įprasta, buvo žavimasi pasiekimu, reitingais, topais ir įvairiu šalutiniu literatūros poveikiu. Mes patys džiaugėmės susitikę. Mintyse aplankiau kiekvieną čionai atėjusį.
Osvaldas Zebris – „Gaidžių kalno šešėlyje“. Aš jo beveik nepažįstu. Ir taip toliau. Jis turi gražią žmoną ir du vaikus. Matyt, tikintis žmogus. Osvaldas sutiko būti skandinamas kačiukas. Reikia pasakyti, kad jį skandino pedantiškai, globėjiškai (labai tipiška latvių apybraižininkų intonacija) ir neteisingai, buvo laukiama, kad jis pasakytų tiesą apie 1905 metų revoliuciją, ko neįstengė atsakingai ištyrinėti net istorikai. Man atrodo, jo užsidegimas yra tiesiogiai priklausomas nuo artimųjų tikėjimo jo buvimu literatūroje.
Guntis Berelis – „Žodžiams nebuvo vietos“. Knyga – skandalas ir bjaurastis. Taip įtikinamai aprašytas pagrindinis herojus Tušas, jog šešėliuotuose sąmonės kambariuose įtariu jį kaip autoriaus alter ego. Kadangi Guntis buvo ir yra pakiliai ironiškas literatūros kritikas, aš tiesiog truputį kerštingai mėgaudamasi skaitau jo prozą – na, na, rašyk kaip reikia. Šia prasme su šiuo serijos romanu aš tiesiog triumfavau. Guntis juk buvo aistringas postmodernizmo aiškintojas ir šlovintojas latvių literatūroje. Turi šios hermetiškos teorijos pasekėjų. Tačiau romanas „Žodžiams nebuvo vietos“ faktiškai sukurtas pagal visus tuos principus, kuriuos neigia postmodernizmas. Be Gunčio niekas kitas negalėjo parašyti tokio kūrinio.
Paulas Bankovskis – „18“. Paulas jau yra tiek daug parašęs, bet man atrodo, kad šiame romane jis atsiskleidė ir įgavo pasitikėjimą savo balsu. Paulas visada buvo labai permainingas. Toks kaip kempinė, vis išgręždavo iš savęs viską, kas sukaupta – matyta, skaityta, išgyventa. Bet šiame kūrinyje jis viską išspaudė iš savo širdies. Man atrodo, kad jis yra įdomesniame augimo kelyje ir judresnėje proto trajektorijoje. Buvo pikta, kam jis prikabinėjo rankraštyje man komentarų su atsiprašinėjimų reveransais prie taisymų. Latvijoje šio kūrinio neįvertino ir tiesiog ant lėkštutės neatnešė skaitytojui. Anaberge tai buvo labiausiai aptarinėjamas romanas.
Inga Gailė – „Stiklai“. Tai ne stiklai, tai sudaužyti veidrodžiai, kurių aštrios šukės atspindi pačios Ingos būties fragmentus. Maištas ir motinystė, organiška teisingumo būtinybė ir infantilus vaiko bliovimas pasibaigus globai. Ulmanio laikai be kelnių. Jaudina Ingos natūralumas, atsiskleidimas kiekviename naujame kūrinyje. Regis, skuba kartais gali pakenkti tekstui. Jaučiu, kad Ingą pažįstu, tačiau nežinau beveik nė vieno fakto iš jos gyvenimo. Ar jie man ką nors pasakytų daugiau? Abejoju.
Maris Bėrzinis – „Švino skonis“. Serijos hitas. Maris juo stebisi. Aš džiaugiuosi, kad jis nuo žavingo, bet nebūtino paikavimo įšuoliavo į gyvąją literatūrą. Vis dar nesuprantu, kaip jis elementariomis, atsitiktinėmis priemonėmis sugebėjo pasiekti emocinį efektą. Paprastumas ir nuoširdumas man dažniausiai sukelia pyktį ir įtarimą veidmainyste. Maris atspindėjo pats save, jokio slapukavimo. Bent savo vaizdinį apie save.
Inga Abelė – „Dundesys“. Kaip gerai, kad Inga galėjo atskleisti savo aistrą žirgams. Čia galima daug ką surasti iš Ingos charakterio, būdo ir moralės. Ingos handikapas yra dramaturgės dovana. Dokumentus ir parodymus ji sugebėjo sujungti nepastebimomis gijomis. Bet skerdimo vaizdų aš paprasčiausiai nesupratau – kaip moteris gali tai „žinoti“? Kokią didelė empatijos jėga slypi joje. Inga geba būti labai įvairi – tarsi žiūrėtų į pasaulį per daugelio kamerų akis. Čia maudžiantis skausmo vektorius, tarsi ji amžių būtų tarnavusi katalikų bažnyčioje, čia rūstus ir valkatiškas egoizmas. Didieji masteliai akinamai šviesūs, nes nesipainioja po kojomis žmogus su savo komplikuota siela.
Andris Akmentinis – „Mokytojai“. Kaip jis pats prasitarė – pagaliau tapęs rašytoju. Kažkokiu būdu jis pajautė laiko madą – lai būna lengva, lai būna žviegimas, bet nesumeluotas ir pagražintas. Andris užaugo su jam artima dokumentine medžiaga. Provincijos mokyklos žmogiškumas priešingas Rygos mokykloms, kurios faktiškai buvo maži valdžios modeliai, tarsi tiesiantys ranką į sovietmečio D. Zigmontės „Lazdynų lieptą“ ir kitus nostalgiškus mokyklų reikalus. Su tuo didžiuliu kontrastu, kai metai „Silavos valso“ ritmu kiek įgalėdami darkė ir daužė žmones. Man dar atrodo, kad Andris turi teisingumo potraukį.
Andra Manfeldė – „Viršininkų žmonos“. Andra yra tarsi matrioška. Ne tik spalvinga visomis prasmėmis, bet ir galinti išlipti ir palikti ankstesnį kiautą. Ir čiupti patį branduolį. Jos veržli kalba yra tokia natūrali, nepamokanti ir nepagerinta, kad veda ji toliau nei siužetas. Man patinka, kad Andra nebijo savo ideologinės pozicijos, nesiplaka prie tų, kurie yra valdžioje. Andra dažnai kritikuoja save, bet joje slypi didžiulė jėga. Pamenu, kaip aš kibau jai į atlapus po Zolitūdės tragedijos – kad ji bent žinanti, ką reikia daryti, ji vienintelė galinti parašyti apie tą neįtikėtiną siaubą. Nes Andra jau turi knygą „Maxima“. Nebeprisimenu argumentų, bet ji nepritarė man. Manyje dar gyva ši idėja.
Kristinė Ulberga – „Ten“. Nežinau, kokia būtų ši serija, jeigu nebūtų šio romano, kurį galėjo parašyti tik Kristinė. Nė vienas nekomponavo bendros nuotraukos, bet aplinkybės padarė savo. Kai mirė Maira Asarė, kuriai buvo paskirta rašyti apie šį periodą, kreipiausi į Kristinę. Tokia delikati situacija šiek tiek glumino – prašyti ką nors pavaduoti, jeigu jo nepakvietei iš pradžių. Kristinė ėmėsi darbo. Man atrodo, kad būtent atsakomybės jausmas kitąkart plasnojančią žalią varną nuskraidina iki šio rezultato. Ko gero, skaitytojas laukė nostalgiškos devintojo dešimtmečio butaforijos su mielos jaunystės dekoracijomis ir kitų kvailysčių, bet Kristinė nusivedė mus į mišką, į alternatyvų gyvenimą, apie kurį niekas kitas negalėjo parašyti, tik ji. Bendra nuotrauka be „Ten“ būtų gana linijinė. Būtent laukinės aplinkos, natūralumo ir autentiškumo šiuo metu trūksta tiek mūsų visuomeninių politinių veidmainysčių žaidimuose, tiek kultūroje.
Laima Kuota – „Kambarys“. Man atrodo, kad Laimai buvo patikėtas pernelyg lengvas uždavinys, bet pernelyg atsakingas. Ji kaip blizgantis karpis nardė po puikiai pažįstamus perestroikos vandenis, lyg vandens atrakcijone. Laimos temperamentą, regėjimo įtikinamumą pademonstravo jos portretas klasikiniame veidrodyje. Virtuoziškai ir įtikinamai. Bet man knieti įsivaizduoti, kaip ji savo rankraštį atvertų miško brolių sagoms arba Holokausto tyrinėjimams. Tai, žinoma, ne priekaištas, aš tik samprotauju. Man atrodo, kad visos užduotys ir kurstymai Laimą vis labiau artina namų link.
Arno Jundzė – „Raudonasis gyvsidabris“. Burliokiškas dešimtojo dešimtmečio gabalas su streičiškomis reprizomis. Arno daug pasakoja ir mąsto, šykščiau vaizduoja. Jis nusisuko nuo niekšingos politinių oponentų literatūros. Bent čia taip nutinka. Kas dirba dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“, nesitikėki, kad jis literatūrą suvoks tik kaip literatūrą. Knyga yra kaip antikvariatas – neįsivaizduojama daugybė seniai pamirštų detalių ir faktų. Norėčiau, kad Arno rašytų romaną apie laisvę, o ne apie išgyvenimą. Ateityje.
Taip, visi šalia esantys paglostyti. Yra taip gera, kad priekabiai, pavydžiai, smulkmeniškai ir kerštingai latvių tautai pasisekė susitelkti per įvairovę, o ne per ideologinį vektorių. Tai pasitenkinimas. Mes esame geresni, negu galvojame apie save.
Dabar literatūros tekstus tegul kedena, knaibo ir vėto tie, kurie įsivaizduoja, kad žino, kas yra latvių literatūra ir kokia ji turi būti. Mes įteikėme medžiagą kitų darbams.
Spalio 25 d.
Su Alvilu važiuojame į Vilnių. Apdovanojimas.
Per gyvenimą neteko būti Vilniuje. Tiek daug reminiscencijų, pergyvenimų, aliuzijų, atminties atspaudų, jog užsivedžiau vos ne iki egzaltacijos. Tėvo kraujo balsas suošė ne juokais. Atsimenu mylimuosius.
Ceremonija Šv. Jonų bažnyčioje Universiteto komplekse.
Suknelės ir bateliai, lūpos ir kažkokia neįprasta moksleiviška vibracija, kuri gali kilti tik po katalikų bažnyčios skliautais.
Koncertas. Toks dvasingas, šventinėmis petardomis užtaisytas, o aš negaliu pakelti gyvų koncertų. Ašaros vėl tvenkiasi. Reikia ištverti, kad neičiau šniurkščiodama, kai pakvies.
Pradedu poteriauti:
„Nėra pernelyg daug pasiteisinimų tam, kodėl vienas ar kitas yra rašytojas. Tam yra tūkstančiai jaudinančių priežasčių, bet pasiteisinimai, manding, tėra tik du.
Rašytojas yra vienintelis, kuris per savo gyvenimą – rašymą – rūpinasi žodžio prasme. Tam, kad jo gyvus žodžius valdžia ir mada, pavertusi tuščiais, tauškiančiais, nešvariais, devalvuotais ir pažemintais, išmestų į šiukšliadėžę. Žinoma, dažnai rašytojas bus ir tas, kuris nuodėmingą žodį ištrauks iš purvo, nuplaus, tyrins ir suteiks jam naują gyvenimą; kaip tik todėl rašytojo gyvenimas buvo ir bus toks pavojingas.
Per melo laikmetį tuščių žodžių simfonijoje jis ištaria, kad meilės turinys dabar yra tapęs neapykanta, kad skambusis teisingumo turinys yra prievarta.
Ko gero, rašytojas liks vienintelis planetoje, kuris vartos kalbą. Ko gero, būtent todėl jis liks vienintelis, kuris supras žmogų iš svetur, iš ateities. Jis suskubs pranešti, kad mes esame buvę. Palankių aplinkybių atveju net praneštų, kokie mes buvome.
Manding, šie du mano, kaip rašytojos, sugalvoti pasiteisinimai yra gana rimti.“
Lapkričio 12 d.
Lapkričio 11-ąją, kai Latvija pagerbia visų laikų savo lačplėsius ir uždega atminimo žvakes, Prancūzijos prezidentas, švęsdamas Pirmojo pasaulinio karo pabaigos metines, ištarė frazę, kad nacionalizmas yra patriotizmo antagonizmas. Ir kad moralinės vertybės kemšamos į Europos ateities pagalvę.
Dėl vertybių apsidžiaugiau, jos Latvijoje padarytos pajuokos objektu, o realiuose darbuose išniekinta žmonijos kelrodė ugnis dabar tikriausiai vėl bus madinga ir taps stilinga. Nes dalis europiečių Macroną sieja su tam tikrais lūkesčiais. Latvija visada pasiruošusi būti pareiginga, stropi moksleivė. Ne veltui politinėje leksikoje taip pamilta sąvoka – atlikti arba neatlikti „namų darbai“.
Apie mažų valstybių nacionalizmą Macronas, ko gero, nebuvo girdėjęs (arba pamiršęs) ir kalbėjo dideliu masteliu. Nežinia, ar Latvija tai priims domėn ir kiekvienas priminimas apie savo tautybę taps tiesiogine nuoroda į pabrėžtą apgailėtiną, regresyvų konservatyvumą arba vos ne rasizmą?
Latvių literatūra buvo ir, jeigu tvirtai tiki, bus kaip nediskredituoto nacionalizmo, to patriotizmo pagrindų pagrindas, nes joje kiekvienas skaityti gebantis žmogus perskaito savo tapatybę ir būties prasmę. Individualiame egzistencinio siaubo kelyje bendrakeleiviu negali būti kitas žmogus, nes kiekvienas pėdina savo vienatvės taku. Kas žino, gal būtent dėl šios priežasties literatūra gyvena ir gyvens.
Savitoje latvių šiandienoje pastebima, kad ateities žmogus programuojamas kaip save reprodukuojanti darbo jėga su prognozuojama kaina ir tokia psichologine matrica, kuri gebėtų gerai aptarnauti šiuos idealus – energingai reprodukuotis ir produktyviai dirbti.
Jeigu tai suvoksi, tada nebereikės stebėtis, kodėl švietimo sistema bejėgystės agonijoje, išgalvojanti naujus ir naujus būdus, kaip įsiteikti pačių išaugintiems stebuklo vaikams, kurių niekas, išskyrus dėžučių glamonėjimą, nedomina. Nei istorija, nei literatūra. Čia jau toji nelaimė, kai nei istorija, nei literatūra nepakeis žmogaus užtikrintos sėkmės aukuro paveiksle. Tiesiog priešingai – apkrauna egzistenciniais klausimais, parodo šešėliuotas pasaulio perėjas ir abejoja absoliučiu išsigelbėjimu. Taip, tai prijaukina prie žmogiškumo, bendro jaudinimosi ir idėjos, kad žmogumi ne gimstama, bet tampama, tačiau tai yra amžinasis pažangą trukdantis poveikis.
Į realų energingą ekonominį proveržį ir permanentinės laimės būseną daug efektyviau nueiti be sielos virpesių, tautiškumo, poetinių upių vingių ir senų liaudies dainų. Sumažintos latvių literatūros valandos – toks vyriausybės kurso įrodymas. Macronui patiktų, nes tada patriotizmas iš tiesų nebeturėtų jokių sąsajų su nacionaline literatūra.
Latvijos jubiliejus pasitiktas dosniai ir vaisingai. Bet yra ir pakankamai daug savotiškumo, tuščių pastolių, kaip ir gerai organizuotų kampanijų (kryptinga čeka maišų reikšmingumo devalvacija) ir sąmonės perversmų bandymų, manipuliacijų visuomenės nuomone. Pranešėjų psichika, pasirinkimai ir išgalvotos moralės kančios dabar jaudina daugiau nei jų poelgiai, t. y. žmonių išdavystė už akių. Šis visuomenės kodavimo vektorius puikiai dera su nacionalizmo paskelbimu toksišku ir atskiriamu nuo patriotizmo.
Kiek girdžiu, ar kiekvienas nori braukti brūkšnį, pradėti nuo balto lapo, palikti ramybėje praeitį. Sugrįžti į nekaltybę.
Gamta to nenumatė, plastinė chirurgija – taip. Paveldėta melagystė iš didžiausio melo epochos (okupacijos), regis, tapusi genetiška (žr. Ginto Grūbės dokumentinį filmą „Lustrum“), tad chirurgija lieka vieninteliu instrumentu. Kaip ramindami ir optimistiškai praneša specialistai, nekaltybės atnaujinimas galimas net septynis kartus.
Tikriausiai šen bei ten mene, gyvenimo būdo komunose ir tarp laimingai sutiktų draugų dar galima kvėpuoti ir išgyventi tikrus, autentiškus santykius, neiškalkuliuotas mintis – be paranojos, be manipuliacijų su psichotropinėmis dujomis arba naudingumo žodyne surastų žodelyčių.
Dar, žinoma, yra galimybė gyventi atgimstant. Tačiau procesas nėra mokamas, tai galima padaryti be specialisto pagalbos. Sąlygos griežtos, jei iš tiesų norime rezultato – reikia itin permalti visą įdirbį, mąstymą, jausmus ir tai pasiimti su savimi kaip miltus rytdienos duonai. Jeigu nepasiimsi visko, o tik kokį savo gyvenimo trupinėlį – niekai – pats kapstysiesi savo atmatose. Nėra pernelyg daug išeičių. Kaip visada. Bet viena jų – literatūra.
Versta iš: Gundega Repše. SKIČU BURTNĪCA. SIMTS. Rīga: Dienas grāmata, 2019.
1 Čekà (sutr. iš rus. Črezvyčainaja komissija), Sovietų Rusijos pirmosios politinės policijos (1917–1922) paplitęs pavadinimas. Šiuo atveju autorė turi omenyje sovietinio saugumo archyvus.