Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7

Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Nerecenziška pradžia, atitinkanti ypatingą Ramutės Skučaitės modusą: sąvokas ne su priešdėliu ne, o iš bendresnio ne: nepaguoda, negaivumas, nešvelnumas. Ir tas recenzijos pradžios nerecenziškumas iš bandymo glaustai pasakyti, kas šiandien atskiria R. Skučaitę, kas išskiria, ir kaip tai jaučiama jos naujojoje knygoje „Tik ištarti reikėjo“, tiesiogiai ir netiesiogiai. Bent trys momentai: ji puikiai tebemoka rusų kalbą, gali ja rašyti gerus eilėraščius – ir taip pasirodo biografija, baugi tremtis, palikusi neišdildomų žymių; ji moka vartoti žodį ponia, skiria vardininką ir šauksmininką, taisyklingai kirčiuoja (eilėraštis „Sraigė“) – įgimtosios inteligencijos požymis, anos Lietuvos ženklas; ji yra ta, kurios (gal jau ir vienintelės) dar galima paklausti: „Ar jūs ne Sofija Čiurlionienė?“ („Stovėjau nuošaly…“) – irgi biografija, bet ar tik.

Ne pirmoji R. Skučaitės poezijos knyga, jungianti eilėraščius ir prozą. Jau susiklostė įdomi visuma: „Varinis angelas“ (2006), „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013), „Nepaslaptis tokia balta“ (2015). Prie šių trijų priglunda ir šiųmetė – „Tik ištarti reikėjo“. Visų šių poezijos knygų prierašai: eilėraščiai ir memuarinės miniatiūros, eilėraščiai ir ne, eilėraščiai ir proza. Ta pati subtili dailininkė – Jūratė Račinskaitė. Tas pats atsargus redaktorius – Valentinas Sventickas. Bet knygos, nors ir artimos, lyg iš to paties ciklo, – skirtingos. Recenzijos pavadinimu bandoma apčiuopti ir trečiąjį sandą – draminį momentą, veikiantį ir kaip naujosios knygos vidinė dramaturgija.

„Tik ištarti reikėjo“ – pavadinimas lyg įvadas: viskas yra, viskas duota, patirta, išgyventa, bet kas neištarta, ko neištarta, to lyg ir nėra, to buvimas lyg neišsipildęs. Patirties turiniai yra ir sąmonės turiniai. Sąmonės turiniai siekia pereiti į kalbą, virsti kalba. To sudėtingo virsmo tarpininkė yra kūryba, sąmonės kūrybingumas, gilinantis poetinės kalbos imlumą visam, kas žmogaus patiriama, kas įsigyvena jo dvasios pasaulyje. Ištarti – kad kažkas nors tai akimirkai paaiškėtų, įgytų buvimo formą, pavidalą. R. Skučaitė poeziją kuria iš gyvenimo, iš jo akstinų, inspiracijų. Šalia jos kūrybos ar už jos lieka postmodernieji (ar jau postpostmodernieji) būdai, visa, kas siejama su eksperimentais, provokatyviaisiais raiškos, taip pat ir kalbinės raiškos būdais. Tai tradicinė lyrika, patikimai pasiremianti lyrikos prigimtimi, pačiu lyrinės kūrybos buvimu, tiesiog galimybe ištarti. Ir eilėraštis „Ištartis“ tai patvirtina. Visa, kas ištariama, ištariama iš tylos, kartu išsitariant ir tylai: „Baltoj pavasario šakny – tyla“ – graži metafora, lyg kažkas dar sustabdyta, dar tylu, bet jau prie augimo „triukšmo“. Gamta, gamtos vaizdiniai eilėraštyje gali būti ir „tylos matavimo vienetai“ (ir pagal Rimvydą Stankevičių, paminėtą eilėraštyje „Kaita“).

Kaita, nuolatinė, pasigailinti ir negailestinga, yra lyg koks savaiminis knygos „Tik ištarti reikėjo“ dramaturgijos principas. Laikinumai, duoti žmogui, leisti jam patirti, dėsnio nei dėsnių nepakeičia („Dėsnis“). Bet žmogus, nors ir suvokdamas savo laikinumą, gyvena taip, lyg gyventų amžinai. Jis apmąsto sunkiąsias egzistencines situacijas, bet ir jas – tarsi savo gyvenimo gyvąsias patirtis. Kitokių patirčių nėra, nebūna. Viena įspūdingųjų prozos miniatiūrų – „Paukštis ir aš“. Jaučiama, kad tai gali būti parašyta iš realios patirties (į ją kreipia tikslios detalės, kad ir užrašas ant grūdų maišelio „egzotiniai“), bet ir iš tos patirties, kuri priklauso gilesniam klodui – žmogaus įsijautimui-įsimąstymui į bendrąsias situacijas, pasirodančias, atsiskleidžiančias patiriamais pavidalais. „Geltonas antaninis obuolys“ – sąmonės įvykis: „staiga švysteli kaip žiburys…“ Bet ir lyg dvigubas sąmonės judesys, virstantis siužetu. Mokytoja – ponia Zavadskienė. Ponia, verkiančiai mergaitei paglostanti galvą ir padedanti ant pagalvės obuolį. Estetikos etiškumas – pasaulis vertinamas gerumo, palankumo kitam, užuojautos skerspjūviais („Tas turtingas gerumo šeštadienis…“). Stiprus etikos krūvis pereina į estetiką, gal net į estetinę „iškrovą“.

Tikroviškųjų patirties pavidalų dominantės prozinėse miniatiūrose (atrodo, kad tai tiksliausias žanrinis priskyrimas), iškylančiose iš praeities ir susiformuojančiose dabar. Dažniausiai netikėtai, bet sąmonė spėja jas užfiksuoti ir į jas atsiliepti. Įdomesnis atvejis, adekvačiai pagautas ir perteiktas, – „Stovėjau nuošaly…“ Ir toj nuošalėj, nuošalėj nuo mugės triukšmo netikėtas, inteligentiškas klausimas: „Ar jūs ne Sofija Čiurlionienė?“ Klausimo fizika, bet juk ir metafizika – kas esame, kas iš jau nuėjusių – praėjusių tebeeina mumis, tebestovi nuošaly. Aštresni tikrovės štrichai, bet ir savų, savųjų prisiminimai, netikėta aliuzija į Justiną Marcinkevičių („Ta kilpa užnerta…“).

R. Skučaitės knyga turi savaiminę vidinių sandūrų ir tolygios (jei ir netolygiai vykstančios) kaitos liniją. Ir kartu ji itin tikslingai, apgalvotai sudaryta. Ne tik iš pagrindinių eilėraščių ir prozos sandų, bet ir iš tarsi bendrinančių, sumuojančių „Užsklandų“, žyminčių lyg kokio skirsnio ribą. Keli eilėraščiai rusų kalba – labiausiai vykęs apie „grėsmę“ keliantį lapų kritimą, apie skelbimus parke – atsargiai: lapkritys („listopad“). Eilėraščių ir prozos miniatiūrų vidinės dermės – artimos būsenos, bet skirtingo ritmo. Atrodo, kad iš poezijos į prozą išveda ritmo tolydumas. Poezijos knyga. Jos skambesį lemia eilėraščiai, ne tik išlaikantys tą profesinį lygį, bet ne vienu atveju jį ir atnaujinantys. Skilinėjančio pasaulio jutimo atsiliepimas vidinėje eilėraščio dramaturgijoje, prasmių sankirtose. Gražus eilėraštis, kuriuo knyga ir pradedama, – „Skilimas“. Lyg koks paslėptas sonetiškumas, kuris per sandūrų slenksčius pasiekia pabaigą: „Mačiau, kaip krito. / Ir perskilo – daugiau negu perpus.“ Gera frazuotė, jei taip galima pasakyti apie eilėraštį. „Mačiau, kaip krito“ – lyg galutinė ištartis. Taip, frazuotė – iš muzikos, ji reiškia muzikinių frazių žymėjimą vokaliniame kūrinyje, – kur pauzė, kur galima atsikvėpti. R. Skučaitės eilėraščiuose frazių ribos įdomios, svarbios. Skaitant (ir suvokiant) jos eilėraštį, svarbu gerai frazuoti, jausti ištarties stiprumą:

Tikėjausi suspėt, bet nesuspėjau.
Tikėjausi nueit – nenuėjau.
Tikėjausi atspėt, bet neatspėjau.
O laiko – kaip nebuvę.

Pirmoji „Skilimo“ dalis: frazė (sakinys) sutampa su eilute. Lyg kirtis klausimas „Nejau“, bet be klaustuko, turintis persilieti į kitas eilutes, – kito (priešpriešinio) principo nei cituotosios; įsukančios, įsisukančios. Iki kritimo, reiškiančio akmens kritimą ir skilimą. Nuoroda į rinktinę „Ant skilusio akmens“ (2011). Joje įtvirtintas ir laikino laiko belaikiškumas – eilėraščiai be datų. Bet paženklinti vidinio laiko – būsenų. Ypač atpažįstama – laiko kartojimosi, lyg kokio prasmės pagreičio, palankaus dainai, melodijai:

Už tai, kad ruduo, ir už tai, kad žiema,
Kad eglės jau spalį šviečia,
Už tai, kad dar laukiu, už tai, kad žila,
Kad vėjy išsiverčia skėčiai.

Artimą anaforinę stilistiką perkerta kito principo eilutė: „Esu nubausta.“ Atskirosios eilutės netikėtumas, atsiliepiantis pabaigoje: „Ir už eilėraščius – irgi.“ Tai irgi eilėraščio dramaturgijos principai, atskleidžiantys ir poetinio vyksmo dramą.

Kūrybos vaikams atliepiniai, bet gal tiesiog priminimas, kad kūryba yra viena, kad vaikiškumas glūdi ir poezijos gelmėj – pamatyti lyg pirmą kartą, nustebti, kad gal visa yra ne taip, kaip atrodo („Vaikiškai apie visą laiką“). Bet gal tikrai taip, kaip gražios dramaturgijos eilėraštyje „Žinojimas“:

Žemoj žolėj žaliuoja vabaliukas.
Žemoj žolėj diena labai žalia.
Tas mažas vabalėlis – ne žiopliukas –
Jis žino, kad aukšta žolė – šalia.

Nedaug spalvų – gal įdomiausia pilka ir jos laipsnis, skirtas paukščiui, kuris yra „pilkesnis negu pilkas“. Tai „Pilkos žinios pabaiga“. Ir gal dėl to su knygos turiniu taip gerai dera knygos vizualioji pusė – pilkesnė nei pilka, su tamsumų ribomis ir su šviesos properšom. Gražus dailininkės J. Račinskaitės darbas.

Kultūringa poezijos leidyba – vis dar Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.