Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija
2019 m. Nr. 1
Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. Knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.
Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs, kad daugelio autorių eilėraščių knygos turi vieną bendrą ypatybę: didžioji dalis jose skelbiamų tekstų yra eilėraščiai, ir tik keli iš jų yra Jos Didenybė Poezija. Tai anaiptol nesumenkina šių rinkinių literatūrinės vertės – atvirkščiai, netgi sukuria tam tikrą jų vidinę dramaturgiją ir harmoniją: tie tekstai, kurie nepriklauso „didžiajai Poezijai“, veda link tų kelių ypatingųjų.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos jau keletą dešimtmečių kasmet skelbiamas „Pirmosios knygos“ konkursas ypatingas tuo, kad išleidžiamose jo nugalėtojų poezijos rinkiniuose labai nedaug tokių eilėraščių, kurie nebūtų vertingi patys savaime, net nebūdami įtraukti į knygas. Kitaip sakant, dažniausiai kuklios apimties poezijos tomeliuose būna daugiau „Poezijos“ nei vėlesniuose jų autorių eilėraščių rinkiniuose. Įprasta manyti, kad pirmoji knyga – tai tik žingsnis į literatūros lauką, todėl vertinti ją reikia tartum nuolaidžiau nei vyresniųjų kolegų kūrinius. Pernai metų „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja Greta Ambrazaitė akivaizdžiai paneigia visus reakcijų į debiutą stereotipus – skaitant jaunos poetės rinkinį „Trapūs daiktai“ nepalieka įspūdis, kad kiekvienas tekstas yra aukštos literatūrinės, poetinės prabos kūrinys.
Daiktiškoji poezija lietuvių literatūroje nėra naujiena. G. Ambrazaitė savo knygoje net nesiekia nustatyti asmeninio ir kūrybinio santykio su neoromantine mūsų poezijos istorija – tai tiesiog nebūtina, nes „Trapūs daiktai“ – rinkinys, kardinaliai priešingas XX amžiaus pradžios ir vidurio poetiniam palikimui. „Trapių daiktų“ subjektas, jauna moteris, nėra užsuptas žmogiškumo, aistrų ir kiek perspaustų tragedijų tradicijos. Tokios nuostatos ir pozicijos priežastis yra ta, kad mūsų laikais, po visų XX amžiaus istorinių tragedijų, tikėti besąlygišku žmogaus kilnumu ir gėriu beveik neįmanoma, todėl pastarojo meto lietuvių poezijoje padaugėjo tokių autorių, kuriuos būtų tikslu priskirti daiktiškosios poezijos kanonui. Jo pradininkas yra išeivijoje kūręs poetas Vladas Šlaitas, o tęsėjai – Jonas Mekas ir Tomas Venclova. V. Šlaito eilėraščiuose daiktiškumas tampa minėtų praeities sukrėtimų ištikto žmogaus priebėga, saugančia subjektą nuo akistatos su savo žmogiškąja prigimtimi. J. Meko poezijoje daiktai kalba tikresnius dalykus nei apie įvykius ir situacijas liudijantys žmonės. T. Venclovai daiktas yra intelektinė eilėraščio mįslė, kurią reikia įminti ir subjektui, ir skaitytojui. Taigi chronologiškai labiau nutolę autoriai pabrėžia žmogiškumo katastrofą ir atsitraukimą, teikdami pirmenybę daiktams. T. Venclova žengia žingsnį atgal žmogaus kaip mąstančios būtybės link.
G. Ambrazaitė savo eilėraščių rinkinyje „Trapūs daiktai“ jau nebijo pripažinti, kad nuo savęs, kaip nuo žmogaus, daiktai pabėgti nepadeda. Jei lietuvių poezijoje būtų įsikibta daiktiškumo, tai rodytų, kad artėjama prie ultraradikalių bandymų neigti žmogų kaip tokį. G. Ambrazaitės eilėraščių kalbančioji grįžta prie savęs ne visiškai atmesdama daiktiškumą, o megzdama santykį su negyvąja tikrove, ją gretindama su savosiomis būsenomis. Dėl to daiktai poetės knygoje tampa gyvi, o pats žmogus priartėja prie tokios būsenos, kurią tik iš dalies galima vadinti gyvybe. Taip įvyksta poetinės kalbos paradoksas, leidžiantis G. Ambrazaitei sukurti eilėraščių, kurie yra romantiniai ne būsenų ir emocijų, o tam tikros kosminės didybės (ir oksimoroniškai mažumo) atžvilgiu.
Jaunosios poetės knyga „Trapūs daiktai“ yra sudaryta iš tokių eilėraščių, kuriais pripažįstama, kad šiuolaikinis žmogus turbūt visiems laikams yra praradęs teisę į vientisumą ir nuoseklią autobiografiją. Modernybės laikų humanizmas buvo ta paradigma, kuri leido žmogui savo gyvenimo įvykius aiškiai sieti priežasties ir pasekmės, ėjimo pažangos link santykiais. Filosofė Jurga Jonutytė yra taikliai pasakiusi, kad mūsų laikų žmonės iš principo vengia ir net nesiekia turėti savo biografijos, nes kur kas paprasčiau yra gyventi nenuoseklius gyvenimus. Vis dėlto, kaip aiškiai parodo G. Ambrazaitės „Trapūs daiktai“, eilėraščių subjektas, žmogus, kenčia dėl savo padrikumo ir vidinio chaoso. Gyvenama ne pagal klasikinės pasakos struktūrą, kuri reiškia, kad pabaigoje teigiamų herojų laukia apdovanojimas, o netvarkingai, nuo lūžio iki kito lūžio. Kiekvienas „Trapių daiktų“ eilėraštis yra tokių biografinių pertrūkių fiksavimas, reiškiantis drąsą pripažinti paprastą tiesą – kaip istoriškai buvome, taip ir likome trapios būtybės.
Viena svarbiausių vidinius lūžius sukeliančių priežasčių „Trapių daiktų“ eilėraščiuose yra santykiai su vyrais – kitais žmonėmis. G. Ambrazaitė prabyla daug plačiau, nei įprasta lietuvių poezijoje: kiekvienas mūsų sąlytis, dvasinis ir fizinis, yra skausmingas ir sukelia skausmą. Maža to – netgi santykiai su daiktais yra žalojantys žmogų, nes reikalauja peržengti save ir patirti fizinį sąlytį. Eilėraščių kalbančioji tiek trapi, kad bet koks prisilietimas prie daiktų, net ir akimis, verčia ją subyrėti į daugybę fragmentų. Iš šių motyvų išauga beprotybės tema, savo traktuote labai primenanti kai kuriuos Davido Lyncho ir Jimo Jarmuscho filmus – tikrovė čia regima prieblandoje, migloje ir blyškioje, tačiau atveriančioje šviesoje.
Visišką realybės daiktiškumą, žmogaus virsmą mechaniniu prietaisu G. Ambrazaitės knygoje užkardo tik nuspėjamas, aliuzinis tikėjimas į Dievą: knyga baigiama viltingai, besitikint klajonių, iš kurių, lyg Michailo Bachtino veikaluose apie Fiodoro Dostojevskio romanus, bus galbūt įmanoma konstruoti chronotopus, atkuriančius modernybės žmogaus vidinę darną ir taikų santykį su daiktais bei kitais žmonėmis. Vis dėlto klajonės gali būti dvejopos: kelionės, kurios turi tikslą, pasak Algirdo Juliaus Greimo, yra geismo manifestacijos, sukuriančios siužetą (gyvenimas savo didybe ir darna tampa artimas klasikiniam literatūros kūriniui) – tokį siekį iš dalies patvirtina „Trapių daiktų“ eilėraščiai, kuriuose kalbančioji save gretina jau ne su negyvais daiktais, o su XIX amžiaus realistinių rusų romanų veikėjomis; tačiau kelionė gali priminti ir prancūziškojo klajūno miestų gatvėmis trajektorijas, kurios nenužymėtos jokiais tikslais ir siekiniais – vienintelis tokio žmogaus noras yra jausti, papieviškai išvaikščioti lūžių patirtis ir taip susikurti savąjį, kad ir prieštaringą, bet vis dėlto vientisumą.
Gretos Ambrazaitės eilėraščių rinkinys „Trapūs daiktai“ pats yra daiktas knygos meno ir literatūros tekstų prasmėmis. Skaitant šią knygą atrodo, kad tekstai parašyti taip, kad jų vidinę logiką ir tvarką suardytų ne vietoje padėtas kablelis ar koks nors netinkamas žodis – tokie trapūs yra šie kūriniai, leidžiantys patirti poezijos kaip savitos žmogaus mąstymo formos ribas, tačiau jų neperžengti.