Martynas Pumputis. Kelialapis į audringą praeities jūrą

2022 m. Nr. 12

Greta Ambrazaitė. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Jau kelerius metus laikausi tradicijos vasaromis vykti į kaimą, į seneliams priklausiusį plytinio daugiabučio butą, kuriame daugiau nei dešimtmetį gyvenimas yra sustojęs. Sustojęs ir paliktas kaip laiko kapsulė: su kabančiais paltais, numintais batais, 2010 metų laikraščiais, tuščiu „Casino“ alaus (to stipriojo, raudona etikete) buteliu sandėliuke. Ten atvykstu kaip svečias, sutrikdau tos vietos rimtį tik tiek, kiek randasi praktinių poreikių. Šį rudenį ėmiau skaityti antrąjį Jaunojo jotvingio premijos laureatės, vertėjos, įvairiapusės menininkės Gretos Ambrazaitės eilėraščių rinkinį „Adela“ ir jis trumpam grąžino tą gyvenimo tarp susvetimėjusių, bet kartu ir savų daiktų, neapčiuopiamos praeities jausmą.

Galbūt dėl praėjusios vasaros patirčių taip stipriai surezonavo pirmojo eilėraščio „Rankinis laikrodis“ eilutės: „bet mes neliečiam laikrodžio – / kad neatgytų / brangių, tačiau neatpažįstamų / žmonių veidai“ (p. 13). Ryškėja tema, rinkinio pagrindas: praeitis – ryšys su šeima, gimine ir žmonijos istorija. Žvilgsnis į praeitį ir žvilgsnis į žmogų, egzistuojantį ant tos praeities pamato. Žvilgsnis į išgyventus gyvenimus, bet ne visada į savuosius. Į istoriją, kuri ne patirta, o perimta. Kuri suvokta iš šaltinių, liudijimų, pasakojimų ir sunkiau paaiškinamų ryšių.

Rinkinio subjektas yra formuojamas praeities. Tiksliau, kelių praeities lygmenų: asmeninio, giminės ir žmonijos. Giminės ir žmonijos patirti įvykiai (tremtis, okupacijos, Holokaustas) kartais sutampa, praeitis priimama su visomis jos nuoskaudomis ir baisybėmis. Šiose istorijose svarbūs tampa artimieji bei jų išgyvenimai: eilėraščiai „Kaip buvo pakrikštytas mano krikštatėvis“, „Kaip mano baba įtikėjo Mergele Marija“; eilutės „ir ką tik po langais / nors ir ne šiandien / pravažiavo tankai // <…> // arba plūstelėjo / iš sovietinės rašalinės / ant sieninių / kilimų“ (p. 19), „o mūsų senelis apžiodamas vamzdį / tik klausėsi savo širdies“ (p. 81), „vienas ciferblatas rodo / Vilniaus laiką / kitas Magadano“ (p. 13), „Rankos yra paveldimos su nepasirašytais popieriais, / atsisakymu, 58 straipsniu, durų trenksmu, užrakinta / biologijos laboratorija ir atimtais namais“ (p. 14).

Magadanas – miestas Sibiro šiaurės rytuose, kuriame veikė tremtinių lageriai, o minimas 58-asis straipsnis – sovietinio Baudžiamojo kodekso įstatymas, kurį taikant Lietuvoje už antisovietinę veiklą buvo teisiami ir represuojami žmonės. Eilėraščiuose du kartus paminimas šalmas – karo istorijos įvaizdis. Pasakojimuose ir muziejuose išlikę praeities liudijimai vis dar gyvi, paveikūs: „mus pasiglemžia scenografija / išskraidina erdvėlaikiu tos mašinos dvasia“ (p. 20), net grąžina Smalininkams nacmečio pavadinimą – Schmalleningken. „Dabar jie griežia per filmus, kad viskas sukiltų / kutena smičiais jautrių žiūrovų gerkles“ (p. 79) – praeitis vienaip ar kitaip pasiekia tų baisybių nemačiusias kartas, eilėraštyje „Be pavadinimo“ – netgi nuo mažumės: „Anot senelio, kiek kartų akmenukas atsimušė į vandenį – tiek žydų nušovei. Mano bendraamžiai prisimena daug panašių palyginimų“ (p. 79).

Tokių eilėraščių apie dramatiškus kitų žmonių (nors ir artimųjų) išgyvenimus vertę padidina ir prie paveikios poezijos priartina asmeniškumo aspektas. Lyrinis subjektas ne tik pasakoja, bet ir išgyvena, jaučia bei atjaučia: čia laikrodis nėra paprastas rankinis laikrodis, tai – eilėraščio žmogaus šeimos relikvija. Močiutės rankos aprašomos ne šiaip sau, eilėraščio žmogus jas stebi, jos paveldimos – istorija neišnyksta su ją patyrusiais, ji lieka. Apie Holokaustą vaikas išgirsta žaidimo metu iš senelio – į kokius nekaltus kontekstus įsiskverbia XX amžiaus tragedijos.

Šios sąsajos su gimine parodomos ne tik per perduodamas patirtis ar daiktus. Eilėraštyje „Adela Różewicz“ (autorė šios proprosenelės vardu pavadino ir knygą) išryškėja kažkas paslaptingesnio, ryšys (apie jį užsimenama ir anotacijoje), nepasiduodantis racionaliems paaiškinimams: „Adela Różewicz pakyla / virš operacinio stalo / kol jos atminties lašelinės / čiurlena mano bambagysle // Adela nučiuožia turėklais / nervų lizdais į penkių kartų̃ tunelį“ (p. 17). Hermeneutinis istorijos ir išgyvenimų cikliškumas pratęsiamas – rinkinyje yra eilėraštis dukrai. Kartų̃ tunelis nesibaigia.

Cikle „Intoksikacija“ atsiribojama nuo artimos praeities, žvelgiama į senuosius amžius ir jų kultūrą, amžių įvykiai eilėraščiuose aptariami, lyg tai būtų savotiškas poetinis konspektas: VIII a. pr. Kr.: „vietoje tosto dar vienas poetas / paskelbs paliksiąs valstybę“ (p. 63); I a.: „Tada prasiskyrusi jūra pripratino / gerklę skalauti lotyniškai“ (p. 64). Šitaip apžvelgiami dar keli amžiai, kol ciklas baigiamas šaunia XXI amžiaus refleksija: „Dabar kur pažvelgsi / žuvėdrom taškuota tamsa / atnešta simbolistų“ (p. 67).

Santykį su praeitimi (tiek artima, tiek tolima) ir jo svarbą įtvirtina paskutinis rinkinio eilėraštis „Dangaus žibintai“: „Jei vieną dieną mums baigtųsi klausimai – / nustotų rūpėti senienos / naujienos, menai / enciklopedijos, perversmai – // staiga paaiškėtų / kad nusikratę naštos mes tapome lakūs – / išmokom lengviau atsikvėpti / pakilti į orą, pradingti / (nejaugi tiesiog išgaruoti)“ (p. 84). Rinkinyje praeities nebandoma nusikratyti. Atvirkščiai, ją bandoma pažinti, įsisavinti, suprasti, kad, kalbant eilėraščio žodžiais, neužstrigtume šakose, tarp vamzdžių ar elektros laidų raizgalynėj, kad mūsų vidinės liepsnelės nepavirstų kažkuo kitu.

Ne apie istoriją, bet apie lyrinių subjektų išgyvenimus, jausenas bylojantys eilėraščiai pasižymi didesniu intensyvumu, painesniais įvaizdžiais. Tamsos yra ir juose, tačiau ši kitokia. Iš praeities kylanti tamsa ateina atgarsiais, o ši, artimoji, yra išgyvenama, patiriama, ji tvyro aplink. Žmogaus vidus nepatogus, jame viešpatauja įsakmus vidinis balsas (p. 69), vienus „Vivariumo“ įnamius keičia išdavikės pelės, kandys, vorai, skruzdės ir kt., „besikėsinančios pasakyti / tau / apie mane / tiesą“ (p. 27). Emocijos ir jausenos projektuojamos į lengviau apčiuopiamą daiktinį pasaulį: „šįsyk nebegalėjau pakelti // užuodus, kad ten – tuose marškiniuose gyvena / maudžiantis, skyles išėdęs / liūdesys // ne – iš pasalų atšliaužusi / ir susirangiusi šaltakraujė / nežinia“ (p. 28); „kol išsiaiškinčiau, kokia baikšti / ir išranki katė yra vienatvė?“ (p. 73).

Dramblys kambaryje (įprastai reiškiantis įkyrią problemą) ne „išsprendžiamas“, bet nunuodijamas (p. 34–35). Suabejojama savasties individualumu ir originalumu: „nes daugiau / be atsitiktinių citatų, vardų / nesusijusių ištraukų / nieko many ir nėra“ (p. 41), o kai nieko nėra, lengva į save kristi kaip į tunelį (p. 49). Todėl ir svarbus savęs pažinimas per praeitį, savasties suvokimas platesniame kontekste. Panaudojami ir keistesni, slogesni vaizdiniai: „geri ketinimai ir susitvardymas ateis savaime / po laukinių gaurų apnikus kultūriniam sluoksniui / šliaužiant nuo šaknų link šakų / smaugiant žiurkes, trypiant sraiges ir amarus / gyviai iščiulps pirmiau, nei išdegins sausra“ (p. 60). Kai kurie poetai remiasi į kalbą, tačiau eilėraštyje „Vienuolis“ parodoma, kad tokia galimybė nebeįmanoma: „priėjęs klausyklą / bijau vėl pajusti dieve / kaip kalba ir simboliai plėšrūs / skaidrią mintį iš manęs atima juk / viskas ką tau pasakau lieka netikra / ir darosi vis labiau antraeiliška kažkas / negerai su malda“ (p. 68), atramos teks ieškoti kitur.

Rinkinyje paeksperimentuojama. Žinoma, ne taip, kaip, pavyzdžiui, autorės publikacijoje „Literatūroje ir mene“ (2022, Nr. 4), kur žaidžiama vadinamąja konkrečiąja poezija. Tokios esama ir „Adeloje“, nors nedaug. Antai eilėraščiuose „Meksikietė“ ir „Vienuolis“ iš žodžių formuojamos kaukolės. Tačiau ir šiuose konkrečiosios poezijos pavyzdžiuose svarbesnis lieka tradicinis eilėraščio turinys, o ne vien vizualioji raiška. Taip pat rinkinyje yra toks „Rimuotas asemiškas eilėraštis su jauno XIX a. poeto autografu“. Jis, kaip ir nurodo pavadinimas, yra asemiškas (neturi semantinio turinio) ir puikiai dera skyriaus „Radiniai nugrimzdusio laivo triumuose“ pradžiai.

Poetės kalba itin literatūriška, meniška, tiesmuko kalbėjimo mažai. Ji ieško originalaus kalbėjimo būdo, kuris leistų savaip aptarti bendražmogiškas temas, rūpimus dalykus. Metaforos neįprastos, įsimintinos, tokių gausu visame rinkinyje: „Mano liga yra šiaurės pašvaistė / mirksinčios sepijos ir velniažuvės“ (p. 50); „kartais, sako, iškrinta / automatinė genų grąža / to paties nominalo žetonais“ (p. 31); „bet būna, kad įtempia strėlę / ir kraują mėsingų uogų pralieja / burnos oloje užkabindamas / snaudžiantį žvėrį“ (p. 44); „tarsi visai nebeaišku / kaip distiliuojamas įniršis / virsta kraujo kūneliais“ (ten pat). Tikriausiai būtų galima teigti, kad vietomis su jomis užsižaidžiama, kalba ornamentuojama perteklinai, tačiau tai bent jau man netrukdė. Tiesa, žemiausios raiškos lapė, draskydavusi aukščiausios raiškos triušį (p. 56), nesužavėjo.

Naujausiame Gretos Ambrazaitės rinkinyje rimtai pažvelgiama į giminės, tautos ir žmonijos istoriją. Bandoma suvokti praeitį, perimti XX amžiaus tragedijų patirtis ir suprasti šių laikų žmogaus santykį su jomis. Siekiama pajusti ryšį tarp savęs ir buvusių bei būsimų kartų, tuo pat metu reflektuoti asmeninius dabarties žmogaus išgyvenimus. Visa tai daroma jautriai aktualizuojant poetines kalbos galimybes. „Adela“ – gerai apmąstyta, rimta poezijos knyga.