literatūros žurnalas

Jorge Luis Borges. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9

Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė

Lietuvių skaitytojams Jorge Luisas Borgesas (1899–1986) puikiai žinomas kaip garsus Argentinos prozininkas. Nors pirmiausia rašyti pradėjo poeziją, ir rašė ją visą gyvenimą, ypač gausiai tada, kai apako, antroje gyvenimo pusėje. Šiai publikacijai parinkau į lietuvių kalbą anksčiau dar neverstų J. L. Borgeso eilėraščių, kurie, mano manymu, atspindi jo, rašytojo erudito, poezijos esmę: eilėraščiuose atveriama mitologinių, biblinių kontekstų gelmė ir savita jų interpretacija, netrūksta nei ironijos, nei nuorodų į istoriją ir literatūrą, tačiau akivaizdu, kad kurdamas tokią intelektualią ir rafinuotą eilėraščių scenografiją poetas vis dėlto labiausiai žavisi įprasta kasdienybe, mažais džiaugsmais, paprastumu (tai galėčiau pavadinti borchesiškomis „aukštosiomis akimirkomis“), kviesdamas nustebti, žavėtis ir mus.

 


Nakties istorija

Karta iš kartos
žmonija vis prikeldavo naktį.
Pradžioje buvo aklumas ir sapnas,
ir spygliai, veriantys basą pėdą,
ir vilkų baimė.
Niekad nesužinosime, kas nukaldino žodį,
nusakantį tamsos dykrą,
atskyrusią prietemą nuo prietemos;
niekad nesužinosime, kada įžiebtas
žvaigždėtų erdvių šifras.
Kiti davė pradžią mitui.
Nulipdė motiną naktį romiosioms parkoms,
lemties verpėjoms,
ir juodąsias avis jai aukojo,
ir gaidį, kurs skelbia jos mirtį.
Chaldėjai suteikė jai dvylika būstų;
beribius pasaulius, iškilų Portiką.
Ją nuliejo romėnų hegzametrai
ir Paskalio siaubas.
Luisas de Leonas regėjo joje tėvynę
virpančiai savo sielai.
Dabar mums justi, kokia ji neišsemiama
lyg brandus vynas,
vien mintis apie ją sukelia svaigulį,
o laikas ją užpildė amžinybe.

Nors, tik pamanyk, ji nė neegzistuotų
be tų gležnučių padargų – akių.

 


Paprastumas

Haydé Lange

Atsiveria vartai į sodą
klusniai it verčiamas puslapis,
dažnai kamantinėjamas ištikimybės,
tačiau, vidun įžengus, žvilgsniams
jau nebetenka slankioti paskui daiktus,
nes šie ir taip įaugę mūsų atmintin.
Čia aš pažįstu papročius ir sielas,
ir subtilias užuominas,
kokių nuaudžia bet kuris būrelis.
Šnekėtis nė nebūtina
ar ką tuščiai įrodinėti;
puikiai pažįsta mane supantys žmonės,
puikiai perpratę jie mano širdgėlą ir silpnybes.
Turbūt tai ir reiškia pasiekti visų aukščiausia,
ką Dangus mums gali dovanoti:
visai ne pergales ar šlovę,
bet paprasčiausiai būti priimtiems
savaime tartum nepaneigiamos Tikrovės dalys,
tarytum akmenys ir medžiai.

 


Kiemas

Kas vakarą
dvi trys spalvos kieme nublunka.
Plieskianti didi pilnatis
nebeplūsta savuoju skliautu.
Kiemai, dangaus latakai.
Šis kiemas yra nuolydis,
kuriuo dangus įteka į namą.
Taip ramiai
amžinybė lūkuriuoja žvaigždynų kryžkelėj.
Kaip gera gyventi tamsos draugijoje –
prieangy, pavėsinėje ar šuliny, apaugusiam vijokliais.

 


Įrašas antkapyje

Pulkininkui Isidorui Suárezui, mano proseneliui1

Jo vardas pasklido po Andus.
Jis nurungė kalnus ir armijas.
Ryžtas atstojo jam užanty ginklą.
Išplėšęs lemtingą pergalę Chunine
ispanišku krauju aplaistė Peru ietis.
Surašė savo žygdarbius nerangioj
prozoj, it trimituodamas mūšy.
Mirė toli, negailestingoj tremty.
Dabar jis sauja šlovingų dulkių.


1 Manuelis Isidoras Suárezas (1799–1846) – J. L. Borgeso prosenelis iš motinos pusės; Argentinos pulkininkas, vadovavęs Peru ir Kolumbijos raiteliams nepriklausomybės kovose. Ypač pasižymėjo 1824 m. Chunino mūšyje, pasiekęs pergalę ir su savo kavalerijos būriais sutriuškinęs rojalistus. Jo garbei pavadinta Buenos Airių provincijos administracinė apskritis bei jos centras – Koronel Suareso miestas.

 


Yra upės

Esame laikas. Esam žymioji
parabolė Tamsiojo Herakleito.
Esame vanduo, ne kietasis deimantas,
tas, kurs pradingsta, ne tas, kurs išlieka.

Esame upė ir esame tasai graikas,
stebintis save upėje. Jo atspindys
mainos vandens besimainančiam veidrody,
virsta krištolu, o šis irgi mainosi it liepsna.

Esame upė, vingiuojanti jūron,
bet pasmerkta nusekti. Šešėliai ją supa.
Visa mums taria sudie, visa nuo mūsų tolsta.

Atmintis nenukaldina sau monetų.
Tik, žinoma, yra kažkas, ką ji išsaugo,
ir, žinoma, yra kažkas, ką ji aprauda.

 


Adam Cast Forth2

Tai buvo Sodas ar tik Sodo sapnas?
Nedrąsiai vakaro šviesoj savęs paklausiau,
kone iš gailesčio, vis vien praėjęs metas
Adomo vargšo negrąžintų karaliauti,

tačiau nepriminė tai magijos nei triukų
to Dievo, kuris man prisisapnavo.
Tikriausiai atmintis iškraipo Rojaus būklę,
bet Rojus pats dėl to gyvuoti nesiliauja,

nors nebe man. Ta kaprizinga žemė,
kraujomaišos karų nualinta nuo Abelio
ir Kaino, – man tikras prakeiksmas.

Ir vis dėlto mylėti reiškia šitiek daug,
pažinti tikrą džiaugsmą, nors ir dieną
žaliuojančiam Sode patirti amžinybės vėsą.


2 Adomas išvarytasis (angl.)

 


Brauningas nutaria tapti poetu

Šiuose įraudusiuos Londono labirintuos
suvokiu pasirinkęs
keisčiausią pasauly profesiją,
nors iš dalies kiekviena jų savaip keista.
Lyg koks alchemikas,
besitikįs išgauti išminties akmenį
iš lakaus gyvsidabrio,
priversiu kasdienius žodžius
– lošėjo paženklintas kortas, plebėjų valiutą –
išduoti savąją magiją, suteiktą jiems dar tada,
kai Toras ir tvėrė, ir griovė,
skelbė ir griausmą, ir maldą.
Šiandienine kalba
nusakysiu amžinus dalykus;
pasivyti bandysiu
netylantį Bairono aidą.
Ir neišblaškomos taps mano dulkės.
Jei moteris kuri priimtų mano meilę,
tai mano eilės palytėtų Empirėjaus aukštumas;
o jeigu mano meilę moteris atstumtų,
iš liūdesio sukurčiau muziką
ir ji skambėdama laike atsikartotų kaip patvinus upė.
Gyvensiu pats savęs atsižadėjęs.
Aš būsiu veidas, pasimirštantis vos pastebėtas,
būsiu Judas, susitaikęs
su dieviška išdavystės misija,
būsiu pelkių Kalibanas,
būsiu karo lauko samdinys, tokie pražūva
jau netekę ir vilties, ir baimės,
būsiu Polikratas, su siaubu stebintis
lemties jam sugrąžintą žiedą,
būsiu draugas, kuris manęs nekenčia.
Persija įteiks man lakštingalą, o Roma – kalaviją.
Kaukės, kančios, prisikėlimai
tai verps, tai ardys mano likimą,
ir taip vieną dieną aš tapsiu Robertu Brauningu.

 

Versta iš: Jorge Luis Borges. POESÍA COMPLETA. Barcelona: Ediciones Destino, 2009.

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10 / už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės

Jūratė Baranova. Jorges Luisas Borgesas: filosofinė metaforų kalba

2007 m. Nr. 11 / J. L. Borgeso kritikai jo kūryboje išskiria ir literatūrinę, ir filosofinę pusę. J. L. Borgesas nemėgo kalbėti apie savo kūrybos filosofinę dalį, nesijautė kam nors pranašiškai galįs atverti tiesą. Paklaustas, kaip jis šias dvi dalis galėtų sulieti į vieną…