Roberto Juarroz. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 5–6
Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė
Robertas Juarrozas (1925–1995) – argentiniečių bibliotekologas, dėstytojas, rašytojas, vertėjas, išgarsėjęs ir dėl savitų poezijos rinkinių, leistų vienu pavadinimu – „Vertikalioji poezija“. Nuo 1958 m. pasirodė penkiolika tokių rinkinių, eilėraščiai juose sunumeruoti. Poezijai būdingas apgaulingas naivumas, slepiantis filosofinį prasmės lygmenį.
Šiai publikacijai eilėraščiai versti iš „Vertikaliosios poezijos“ pirmosios, antrosios, trečiosios, penktosios, šeštosios, septintosios ir aštuntosios knygų.
Pirmoji. 3
Būtis prasideda tarp mano rankų, žmogaus
Būtis,
visos rankos,
bet kuris žodis, ištartas pasauly, darbas,
kurio kol kas neatliko tavo mirtis,
Dievas, kuris poilsiauja.
Tačiau ir Nebūtis prasideda tarp mano rankų, žmogaus
Nebūtis,
visos rankos,
bet kuris žodis, ištartas per toli nuo pasaulio,
tavo mirties išeiginės,
Dievo nuovargis,
mama, niekad vaikų nesulauksianti,
mano vakarykštė nemirtis.
Tik mano, žmogaus, rankos kurgi prasideda?
Pirmoji. 11
Didi liūtis gyva
man trinkteli tiesiai į kaktą
ir prašosi užeiti, tik neaišku kur.
Didi liūtis mirusi
man trinkteli tiesiai į kaktą
ir prašosi išeiti, tik neaišku kur.
Ir aš imu laukti naujos liūties,
trečiosios,
kad man trinkteltų tiesiai į kaktą,
tiesiog pabūtų drauge.
Ir nebedrįsčiau klausti,
gyva ji ar mirusi.
Pirmoji. 13
Pasitaiko žodžių, kurių nepasakome
ir kuriuos neištartus paliekame daiktuose.
Ir tie daiktai juos saugo,
ir kartais per juos mums kalba, ir
pašvenčia mums pasaulį,
kaip slapta meilė,
kaip dvi priešingybės,
tarp kurių pastatyta lova.
Nejau nebeliks jokių žodžių
daiktams, kuriuos ištartume, kuriuos
pastatytume
nesitikėdami iš jų nieko?
Pirmoji. 32
Mirtis nebeišnyra priešais veidrodžius.
Bijodama juos ištrinti ar sudaužyti.
Ir dar, dar labiau bijo pati
išsitrint, sudužti juose.
Be abejo,
visuomet vienas veidrodis atsispindės mirtyje,
lyg ši būtų eilinis
veidrodis tarp veidrodžių,
veidrodis priešais veidrodį,
ir jų niekas neskirtų.
Pirmoji. 43
Kažkas žaidžia,
tu aš.
Ir slepia Gėrį veide
vienas iš mūsų.
Bet veido nepridengia tyla:
tu esi.
Kaip laiko nepridengia laikrodis:
manęs nėra.
Kaip vadinasi šis žaidimas,
kurį taip ilgai mudu
buvom užmiršę žaisti?
Kažkas žaidžia. Kas
žaidžia nežaisdamas. Nėra
geresnio žaidėjo.
Kas gerai dengiasi veidą.
Nieks jo neužsidengtų
taip tobulai
neturėdamas.
Antroji. 12
Naujas garsas
man išduoda kalbą.
Neprimena jokio žodžio.
Yra tarsi medis,
staiga sučiulbęs,
ar marmuro luitas vandeny.
Tai garsas, kai vienatvė suskamba vienatvei.
Antroji. 55
Žodžiais nulyja debesys.
Jie krinta vien tam, kad kristų,
ne tam, kad kas rinktų nuo žemės.
Iškrinta, kad pasisemtų jėgų
stojus nejaukiai tylai.
Staiga vienas tų žodžių sustingsta
tarsi pakibęs ore.
Ir aš dalinuosi su juo savo kryčiu.
Trečioji. 3
Įžiebta lemputė
per patį vidurdienį –
šviesa, prarasta šviesoje.
Ir žlunga šviesos teorija:
išsuktos lemputės – kaip
nuo medžio nuraškyti vaisiai.
Penktoji. 10
Būna gyvenimų, trunkančių vieną akimirką:
savo gimimo.
Būna gyvenimų, trunkančių dvi akimirkas:
savo gimimo ir savo mirties.
Būna gyvenimų, trunkančių tris akimirkas:
savo gimimo, savo mirties ir lošimo.
Šeštoji. 79
Pirmiausia
tapyti portretus be modelio.
Paskui
tapyti autoportretus be modelio.
Gal tuomet pasiseks
nutapyti nieką, kaip jis atrodo.
Septintoji. 16
Ar poezija yra pretekstas beprotybei?
Ar beprotybė yra pretekstas poezijai?
O gal abi jos pretekstas kažkam kitam,
kame glūdi tiesa,
nemokanti kalbėti per jį patį?
Aštuntoji. 72
Ką pirmą ištrinti:
šešėlį ar kūną,
žodį, rašytą vakar,
ar žodį, kurį užrašau,
dieną niūrią
ar dieną šviesią?
Vertėtų apsispręsti dėl eiliškumo.
Žinios, kaip trinti pasaulį,
galop mums pravers trinant save.
Versta iš: Roberto Juarroz. POESÍA VERTICAL I. Buenos Aires: Emece Editores, 2005.