literatūros žurnalas

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4

Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p. Knygos dailininkė – Daiva Kairevičiūtė.

Negirdėjusiems Tado Žvirinskio pavardės reikėtų pasakyti, kad jis vaistininkas, Rašytojų sąjungos narys, išleidęs aštuonias knygas, šešias iš jų poezijos, išvertęs, be kitų autorių, ir Jimo Morrisono poezijos rinkinį. Biobibliografinius faktus reikia priminti, nes T. Žvirinskio knygos palyginti kuklios, niekada nespindėjusios literatūriniame elite, nepastebėtos kritikų olimpo, o ir naujausioji, pavadinimu „Sunki knyga“, su iškalbinga paantrašte „poezo užrašai“, yra asketiška, be jokių pretenzijų, nes „tai – ne poezija, o poezo užrašai“ (p. 9), kuriuos taip ir norisi surimuoti „poezo pezalai“ – ir autorius turbūt dėl to neįsižeistų, nes (savi)ironijos jo tekstuose tikrai netrūksta. Netgi pretekstas tam yra – viename eilėraštyje svarstant apie ratus bėgantį poetą rašoma: „Dantė čia tikrai kažką nusipezėjo“ (p. 83). Beje, bėgimas – „poezas fugit“ – knygoje yra punktyriška ašis, socialinį veiksmą sujungianti su numanomais kultūriniais artefaktais.

Taigi ar šie tekstiniai užrašai verti knygos, kuriai autorius suteikia epitetą „sunki“? Pratarmėje paaiškintos visos „sunkumo“ konotacijos – nuo sunkios leidybos iki numanomų nepalankių kritikų atsiliepimų. Tad, anot poeto, „kurių galų išvis reikėjo kankintis ir kankinti skaitytojus?!“ (p. 9). Visi šie žaibolaidžiai bei ketvirtajame viršelyje lydintys Neringos Mikalauskienės ir Mariaus Buroko žodžiai turėtų pateisinti knygos egzistavimą, nes žadama filosofinių prasmės ieškojimų beprasmybėje.

T. Žvirinskio kūryba, per daug nekontrastuodama, dailiai įsirašo į šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekstą: apsčiai rasime socialumo ženklų, šopaholizmo, depresijos, grafofobijų, o kur dar kanarėlė, šermuonėlis, žemuogių pievelė, lapė, Mažasis Princas, Polymnia ir Melpomenė, Atėnė Paladė, ginklų žvangėjimas ir mūzų tylėjimas?.. Kitaip tariant, knygoje esama visko, „Nuo A iki Zet!“ (p. 58) arba „Tiek daug visko ir nieko tuopat“ (p. 89). Autorius turbūt yra virtualių rašytojų mokyklų auklėtinis, nes tose mokyklose anonimiškumas padeda įveikti visokias baimes (eil. „Anonimo grafofobija“) ir išugdo drąsą rašyti („Ką tu gali palaimint, / Senas pydare?!“, p. 27), tačiau susidūrus su realybe prasideda įvairūs sunkumai.

Naujoji T. Žvirinskio knyga galėtų būti priskirta mūsų negausiam meilės lyrikos žanriniam porūšiui, net jeigu ir deklaruojama, kad „Poetui – tikroji meilė yra jis pats“ (p. 58), o „Meilė yra gaidys“ (p. 23, eil. „Eilėraštis apie meilę, vėlų vakarą parašytas vienos damos prašymu“). Nors toks lytinis herojus (lapsus linguae: lyrinis herojus) demonstruoja poetui būdingą narciziškumą, svarbus šio rinkinio leitmotyvas yra santykis su Kitu, kuris gana fragmentuotas, išyrantis („Mūsų neišskirtų net pragaras <…> nors abu žinojome, / Kad kartu nebūsime“, eil. „Pabaigos pradžia“, p. 57), išsiskaidantis („Nesu turtingas tiek, kad sugebėčiau / Dalintis tavimi su vaiko tėčiu“, p. 36), bet klasiškai įtikinamas:

<…> ir tik vieną mirksnį,
Aš dar tikėsiu, meilė kad palaiko

Galaktikos pašėlusį suktuką,
Šviesotamsos kitimą, Dievo pirštą,
Virš šio pasaulio pabaigos mygtuko,
Ir kad dėl meilės vis dar nenumirštu.

(p. 44)

Vyro ir moters temai paskirtas net visas itališkų formų sonetų ciklas „Sonetų pavainikis“. T. Žvirinskis tiksliai laikosi sonetų ciklo struktūros: ciklą sudaro penkiolika sonetų, kurių kiekvieno paskutinioji eilutė atkartojama kito eilėraščio pradžioje. Penkioliktasis sonetas turėtų būti sudarytas iš visų sonetų pirmųjų eilučių. Autorius, apžaisdamas šią taisyklę „kaip poezui patogiau“, baigia trumpai ir aiškiai: „Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą“ (p. 45).

Meilės tema plėtojama ir kituose eilėraščiuose. Retkarčiais šmėsteli rečiau poezijoje sutinkamas vyro (tėvo) ir vaiko (dukros, sūnaus) ryšys, švelnumo liudijimas. Vaiko figūra pasitelkiama filosofinės nuostabos ir naivumo eksplikacijai, egzistenciniam džiaugsmui („Tiek tavy džiaugsmo, tiek tavy laimės!“, p. 14), net jeigu tas vaikas – tik orchidėja vazonėlyje (eil. „Panašus į drugelį“). Iš vaiko pieninio dantuko iškritimo sukuriamas naratyvas apie (ne)laimingą pasaulio pabaigą. „Pieno baltumo pamestinukas“ įpinamas į Vilniaus sukūrimo legendos motyvą paskutiniajame epopėjinio užmojo eilėraštyje, kuris pavadintas poema „Post mortem“. Devynis puslapius užimanti poema eklektiška, su besipinančiomis legendų istorijomis sudaranti mitogramą – daugiaplotmį simbolių raštą. Ir kituose eilėraščiuose, ir šioje poemoje apčiuopsime magiškojo realizmo erdvės paratopijų, suteikiančių rašymui ir skaitymui smagumo: „Visada atsiranda trečias – / Kažkoks nesusipratimas šioje / Binarinėje simetrijos karalystėje, / Nesisteminis nuokrypis, / Atstovaujantis trečiosios akies / Tyrumui, besislepiančiam po kaukolės šalmu, / Kad nebūtų leista nukrypti“ (p. 90). Poemoje esama stiprių vietų, įdomių para-frazių (pavyzdžiui, „jei tikrove tikėti neverta, / Tai iliuzija tikėti net ir nereikia!“, p. 93), su saldžiais poetizmais, kuriuos taip ir norisi cituoti: „Ir pro šalį prabėga peizažas / Trys portretai ir antkapis mažas“ (p. 92). Poema būtų verta prizo už kūrinį sostinei (sic!).

Nors skaitytojas nuteikiamas neva filosofinių prasmių paieškoms (štai eilėraštyje, pavadinimu „Itin filosofinis eilėraštis“, „Dievas su Nyče iš mirties / Lošė kortomis mane“, p. 28), naivu tikėtis, kad T. Žvirinskio knygoje rasime filosofijos. Kaip ir ankstesniame rinkinyje „Užrašai ant receptų“ (2014), autorius geba ironiškai ir šmaikščiai naudotis jau esamais tekstais – intertekstualumas T. Žvirinskio kūryboje yra organiška kūrimo priemonė. Smagu, kad autorius džiazuoja parafrazėmis, kurios primena ir pasaulinės, ir lietuvių literatūros klasikų mintis. Knygoje rašoma apie pradžias, istorijas ir pabaigas – „kvazarines Visatos pakampes, / po raštuotu Kūrėjo kilimu“ (eil. „Paukščiai“, p. 75). Sužaidžiama demiurgiškais mostais: nors pratarmėje skaitytojas užkalbamas buitiškaisiais „sunkios“ knygos kontekstais, vis dėlto svarbesnis pavadinimo dėmuo čia yra „knyga“ – žodis, tampantis kūnu. Autorius yra puikiai įvaldęs raštologijos principus, tai ir būtų pagrindinis jo rašymo kabliukas. Ar T. Žvirinskio santykis su raštu-tekstu pakankamai autentiškas, paliekame paties autoriaus sąžinei ir laikui, nes, lyrinio subjekto žodžiais tariant, „tik laikas sustatys viską į savo vietas: / Velnius – kairėn, gegutes – dešinėn, / Visus poetus – užmarštin, / O agnostikus – dar toliau“ (p. 75).

Taip pat reikėtų pasakyti, kad Tado Žvirinskio kūryba vyriškai atžagari, tad kaip trūkumą įvardyčiau stoką moteriško subtilumo, kurį, tikėtina, išreikštų žvėriškasis anima pradas. Pavyzdžiui, kaip šitame, viename gražiausių knygos eilėraščių „Evilangelija“:

Mes gyvename ant protėvių kaulų.
Mes geriam vandenį,
Praskiestą jų priešmirtiniais
Atodūsiais.
Mes ariame ašaromis sulaistytą
Žemę, atkartodami stebuklą gimimo,
Kurį, greičiausiai už bausmę,
Esame gavę.

Mes bandome pakeisti pasaulį,
Kuris per lėtas pakeisti mus,
Esame pasikartojanti klaida,
Fatališka, nepataisoma.
Ar mirtis gerai groja liutnia?
Ar, kraujo lietui lyjant,
Ji svajingai užverčia akiduobes
Į saulėlydžio dovanotąją juostą Veneros?
Pamatyk ir apaki,
Artimas mano.

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kaip prozininkai „pridėjo į kelnes“

2017 m. Nr. 7 / POEZIJOS PAVASARIS 2017. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2017. – 296 p. / Recenziją apie „Poezijos pavasario“ almanachą pradėjau rašyti prieš metus

Tadas Žvirinskis. Post mortem

2017 m. Nr. 4 / Šaltas rūškanas rytas Ateina į miestą Vilko valanda – ketvirta ryto, Labiau tai – valanda vilkės,
Kuri palieka savo irštvą, Knibždančią blusų, Kniurkiančių besočių vilkiūkščių

Ramutė Dragenytė. Odė mirusiai meilei

2016 m. Nr. 10 / Aldona Gustas. Padovanok man obuolį iš anapus. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 224 p.

Łukasz Jarosz. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis / Plazdėjo vainikų juostos, kažkas sukuždėjo, kad žmogus nenusisekė Dievui. Vairuodamas vėl pamiršau apie sielą, sapne juoktasi iš manęs. Iš to, kaip pjaunu duoną, laikau peilį.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.